Kaip sugriauti stereotipus, kad daugiavaikė šeima – ne asociali, o atvirkščiai – prabangi? Pokalbiui pakvietėme gydytoją psichiatrę Aurimą Dilienę (www.aurimadiliene.com), kuri pati augina 7 vaikus.
Visuomenė spaudžia ir tuos, kurie turi vieną vaiką, ir tuos, kurie bevaikiai, o labiausiai – daugiavaikius. Kaip manote, kodėl?
Visuomenės vystymasis juk kažkuo panaši į žmogaus: ji susiformuoja (užsimezga), po truputį auga ir bręsta, kol tampa brandi ir atsakinga. Juk iš kūdikio mažai ko galime tikėtis – juo pačiu reikia rūpintis, kol jis „atsistos ant kojų“, vėliau jau pradeda įgyti tam tikras kompetencijas ir vis augdamas tampa atsakingas ir brandus suaugęs žmogus, kuris geba pasirūpinti savo šeimos nariais, mažesniais ar mažiau brandžiais.
Galima daryti išvadą, kad kol kas mūsų valstybė tėra augantis vaikas, kuris kol kas negeba pasirūpinti mažais ir silpnais – gal todėl tokie prieštaringi elgesio modeliai: vienas vaikas – mažai, trys – jau per daug… Juk vaikais reikia rūpintis.
Kodėl Jūs nusprendėte turėti daug vaikų?
Mano asmeninis sprendimas buvo lemtas, ko gero, mano profesijos. Studijuojant pediatriją ir vaikų-paauglių psichiatriją, auginti vaikus buvo savęs pačios išbandymas, kuris, matyt, labai sutapo su vidiniu poreikiu rūpintis, auginti, puoselėti, kurti. Vaikų auginimą aš susiejau su saviraiška – daryti tai, ką gebu geriausiai. Juk to nuolat mokiausi. Studijos tęsėsi daugiau nei dvidešimt metų ir tebesitęsia.
Ar asmeniškai patyrėte keistą požiūrį iš aplinkinių?
Žinoma. Patyriau daug ir įvairių požiūrių: pradedant nuo pasmerkimo ir baigiant pritarimu. Pirmiausia tėvai, o vėliau – ir draugai išreiškė nesupratimą: „Kam jums to reikia?“ Tolimesni pažįstami, bendradarbiai komentavo ne į akis, bet juk greitai apie tai išgirsdavau: „Gimdo dėl pašalpų, lengvatų“, „Nemoka saugotis“, „Gal labai tikintys?“ „Kaip į mokslus išleis, negalvoja“ ir pan.
Iš pradžių buvo nesvarbu, bet po truputėlį tas negatyvumas pradėjo skausmingai slėgti, smelktis į mano mintis, sąmonę… Net kilo tikrai nereikalingas (kaip dabar suprantu) noras įrodinėti, kad mums užtenka pinigų, kad mūsų vaikai turi visko pakankamai (o iš tikrųjų – gal ir daugiau nei kiti), kad galų gale jie neaugina vieni kitų, kaip dauguma teigė… Buvo bjauru.
Su dauguma draugų keliai išsiskyrė, nes mes vis su mažiukais, o jie jau su paaugliais – interesai, laisvalaikio praleidimo būdai tarsi tapo skirtingi. Nors tai buvo daugiau požiūrio į mūsų pasirinkimą klausimas, nes… po daugelio metų tie patys draugai jau ir vėl sugrįžo ir norėjo bendrauti.
Kada jie labiausiai stebėjosi – kai laukėtės trečio, ketvirto, penkto?
Kai pradėjome lauktis trečio vaiko, o turėjome jau ir mergaitę, ir berniuką, labiausiai nustebo tėvai. Draugai pradėjo kreivai žiūrėti nuo ketvirto vaiko, net pagalvojo, kad juokaujame, kai pasakėme, kad turėsime ketvirtą. Na, o toliau jau buvo įvairiai – vieni sakė, kad jau priprato, kad mes vis laukiamės, o kiti sukiojo pirštą ties smilkiniu.
Kokiais patarimais įkvėptumėte stiprybės tiems, kurie nori turėti daug vaikų?
Patarimus dalinti gana sudėtinga. Bendraujame su vis daugiau panašiai mąstančių ir gyvenančių šeimų (ypač Šeimų universitete), tad galiu pasakyti, kad visos šeimos pirmiausia siekia rasti bendraminčių, nes aplinkos spaudimas toks didelis, jog verčia abejoti savo poreikiais, noru nebūti vartotoju, o kūrybiškai auginti šeimą. Kai susitinka bent kelios daugiavaikės šeimos ir kalbasi, kartu mokosi bei leidžia laisvalaikį – tai pats didžiausias įkvėpimas.
Jeigu asmeniškai – linkiu klausyti savo širdies, intuicijos ir, žinoma, sveiko proto: šeima yra komandinis žaidimas, vienas pats gali iš to žaidimo ir iškristi.
Norėti turėti ir galėti turėti (vaikus išlaikyti, suteikti jiems komfortišką vaikystę) – ne tas pat. Ar reikia svarstyti, skaičiuoti prieš laukiantis dar vieno?
Manau, kad taip. Skaičiuoti būtina bet kokiu atveju: ar tai būtų šeimos gausėjimas, ar būsto gerinimas, ar darbo keitimas. Viskas priklauso nuo šeimos ir asmenybių prioritetų, brandumo ir gebėjimo pačiam sau išsikelti sveiką iššūkį ir jį įveikti.
Ar valstybė padeda daugiavaikiams?
Jau minėjau, kad valstybė, kurioje gyvenome, nėra pajėgi pasirūpinti (šiuo metu Aurima su šeima gyvena Prancūzijoje). Kol kas ji tėra augantis, bręstantis ir maištaujantis vaikas. Dar reikia laiko, kad valstybė taptų brandi ir pradėtų rūpintis savo visuomenės nariais.
Turintys vieną ar du vaikus kalba apie kokybę – kai mažai vaikų, galima jiems skirti pakankamai meilės, dėmesio. Kaip tai padaryti auginant visą būrį? Ar vaikai nesijaučia nuskriausti emociškai?
Čia yra tiesos. Būryje galioja šiek tiek kitokios taisyklės, normos. Tai ir vėl labai panašu į valstybę, kurioje daug narių, ir jais pasirūpinti gali tik brandus suaugęs žmogus. Nuo to suaugusiojo brandumo ir priklauso, ar vaikai bus nuskriausti, ar jie augs ir tobulės daug greičiau ir kokybiškiau negu vienkiemyje gyvenantis atsiskyrėlis. Pasikartosiu – viskas priklauso nuo suaugusiųjų. Skaudi yra daugiavaikių asocialių šeimų tema, kuriose vaikai skursta, badauja, yra mušami ir prievartaujami, kur jiems tenka rūpintis vieni kitais, o dažnai – ir tėvais.
Ką gauna ir ko netenka vaikai iš daugiavaikės šeimos?
Jeigu kalbame apie sveikai funkcionuojančias šeimas, tai praradimų (mano požiūriu) net negalėčiau sugalvoti. Materialius dalykus? Galbūt tam tikru momentu negauna madingų blizgučių, kurie bematant pasitraukia iš mados ir būna užmirštami. Tačiau įvairių gerų dalykų gauna gerokai daugiau – juk iš kartos į kartą perduodama knygos, žaislai, mokymosi priemonės, galų gale – patirtis.
Kai šeimoje auga daug vaikų, tai štai mažasis šeimos narys dar ankstyvoje vaikystėje gali susipažinti su prieš 5 ar 10 metų buvusiais madingais žaislais, drabužėliais. Biblioteka nuo vyriausiojo iki jauniausiojo šeimos nario pasidaro turtingesnė. Mokykline patirtimi besidalindami broliai ir seserys daug lengviau ir paprasčiau susitvarko su užduotimis, turi galimybę nekartoti klaidų, atsirinkti svarbiausius momentus ir gerokai sparčiau tobulėti, augti intelektualiai ir psichologiškai.
Jeigu atkreiptume dėmesį į santykių meną, tai be jokios abejonės būryje augantys vaikai yra kompetentingesni už vienturčius. O juk šiuo metu jau garsiai kalbame apie sėkmę visuomenėje, susijusią ne su protiniu intelektu, bet su sugebėjimu bendrauti, empatija, vadinamuoju emociniu intelektu.
Dar labai svarbu tai, kad daugiavaikėje šeimoje gebėjimas palaikyti artimus ir šiltus santykius su skirtingomis kartomis yra lengvai ir tarsi savaime įgyjamas, išmokstamas ir jau suaugusiam žmogui suteikia daug daugiau laimės.
Kodėl dauguma vaikų iš daugiavaikių šeimų gėdinasi ir prašo tėvus daugiau nebegimdyti?
Jau minėjau apie brandumą suaugusiojo, kurio pareiga ir prievolė pasirūpinti šeima tinkamai. Taigi, manau, kad vaikai, kuriems gėda dėl savo šeimos, tai vaikai, kurie nesijaučia saugūs, kurie yra labai veikiami išorinės nuomonės ir nebrandžios visuomenės požiūrio, neturintys palaikymo iš tėvų. Ta dauguma, ko gero, yra asocialių šeimų vaikai, nes sveikai funkcionuojančių šeimų vaikai tikrai neturi tokių problemų.
Kaip Jūs savo vyresniems vaikams pristatydavote žinią, kad bus dar vienas?
Visada planuodavome ir maždaug prieš gerą pusmetį pradėdavome kalbėti apie naują šeimos narį. Visi vaikai, kurie jau galėjo suprasti, kas tai yra (maždaug nuo 3–5 metų) aktyviai dalyvaudavo naujo brolio ar sesės vardo galvojimo procese, ruošiant kraitelį ir dažnai keliaudavo echoskopu žiūrėti, kaip atrodo leliukas pilve.
Ar esate laimingi, pasirinkę tokį kelią?
Taip. Šiandien tvirtai galiu pasakyti – taip. Nežiūrint visų patirtų nemalonumų (visuomenės nepriėmimo), viduje ramybė ir jausmas, kad elgėmės klausydami ne Lietuvos radijo, o savo širdies.
Gyvenimo prasmė tikrai ne materialiūs laimėjimai, ne komfortas ir ne karjera. Nesakau, kad tai nesvarbu ar nereikalinga – visa tai juk irgi išmėginome, paturėjome/tebeturime ir pasimatavome. Tik tuomet ir sugebame tvirtai pasakyti, kas iš tikrųjų džiugina, kas iš tikrųjų yra svarbiausia, kas visų vertingiausia ir dėl ko niekada nesigailėtume – tai vaikai.
Už bevaikius ir vienavaikius mes turtingesni patirtimi. Gyvenimo dėsnių suvokimu ir gyvenimo išmintimi. Išradingumu, nes jo reikia kas dieną sprendžiant daug ir įvairių situacijų. Kūrybine saviraiška – nes kiekvienas vaikas – tarsi meno kūrinys, į kurį žiūri kas dieną, o jis keičiasi. Humoro jausmu – tik dėl jo turime laisvalaikį, o ne nuolat tvarkome kambarius. Kelionėmis – nes daug keliaujame. Drąsa – nes nepabijojome tokios didelės jėgos, kaip „visuomenės nuomonė“.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
