Kol vaikas užauga, temperatūrą mažinti jam tenka dešimtis kartų. Nors tai rutininis mamų darbas, klausimų gauname kasmet. Konsultuoja docentas Algimantas Vingras.
Karščiavimas naudingas. Karščiavimas – naudinga organizmo reakcija.
Jis trukdo daugintis ligų sukėlėjams, mažina jų atsparumą vaistams, intensyvina organizmo jėgas kovai su ligos sukėlėjais. Labai klysta tie tėveliai, kurie, nors ir truputį pakilus mažylio temperatūrai, įvairiausiais būdais stengiasi ją padaryti normalią. Taip jie trukdo organizmui kovoti su liga. Negerai elgiasi tos mamos, kurios duoda vaistų nuo temperatūros kelias dienas iš eilės ir nesikonsultuoja su gydytoju. Temperatūros mažinimas nėra ligos gydymas, nes pakilusi temperatūra – tik vienas iš įvairių uždegiminių ligų simptomų.
Dalis karščiuojančių vaikų atrodo ir elgiasi taip, lyg būtų sveiki, o kitų būklė daugiau ar mažiau pakinta.
Jie tampa irzlūs, neramūs, mažiau energingi, sumažėja apetitas. Neretai parausta skruostai, krečia šaltis, o galūnės (rankos, kojos) lieka šaltos, padažnėja pulsas ir kvėpavimas.
Tie tėvai, kurie gydytojui tiksliai nusako temperatūros svyravimą ir kitus ligos požymius, padeda įvertinti ligonio būklę, nustatyti diagnozę ir skirti gydymą. Todėl vaikui sukarščiavus, verta temperatūrą matuoti dažnai ir pasižymėti jos dinamiką.
Kaip numušinėti.Kai temperatūra didesnė nei 38,6°C, jai mažinti tarpusavyje gali būti derinami keli būdai:
Duoti vaistų, mažinančių temperatūrą. Jie pradeda veikti po 20–30 min. (jei vaikas prieš išgerdamas vaistus nebuvo pavalgydintas).
Kol pradės veikti temperatūrą mažinantys vaistai, gali būti naudojami fiziniai atšaldymo metodai.
Vėsinimas be vaistų (fiziniai atvėsinimo būdai). Vaiką vėsinkite tik tada, kai temperatūra pakilo iki 38,6°C ir daugiau. Šis metodas padeda, jei gana ilgai nesuveikia temperatūrą mažinantys vaistai.
Vaiką nurenkite, jo rankas, kojas, liemenį kelis kartus aptrinkite vėsiame (+15–17°C) vandenyje suvilgytu švelniu rankšluosčiu. Galite karščiuojantį vaiką įvynioti į vėsiame vandenyje suvilgytą (tik ne varvančią!) paklodę. Duokite atsigerti vėsių +15–17°C sulčių ar kito vaiko mėgstamo gėrimo. Jeigu vaikas priešinasi minėtoms vėsinančioms procedūroms, ant žastų ar blauzdų uždėkite vėsius (+15–17°C temperatūros) kompresus. Tinka bet kokio švaraus audinio gabalas, kurį galima užvynioti ant minėtų kūno vietų.
Kiekvienam žastui ar blauzdai paimkite atskirą audinio (tik ne sintetinio!) gabalą. Jį suvilgykite minėtos temperatūros vandeniu, nugręžkite tiek, kad vanduo netekėtų, ir užvyniokite. Po blauzdomis, jei kūdikis guli, padėkite polietileno maišelį, kad nesušlaptų patalynė. Vėsinantį kompresą keiskite kas 5–10 min.
Jei vaikas užmigo, kompreso nekeiskite. Vėsinantys kompresai dedami tik tuomet, kai vaiko žastai ar blauzdos yra šilti, ir jis nesušalęs.Jei karščiuojančio vaiko kojos, rankos šaltos, jis išblyškęs, jas švelniai vėsiu rankšluosčiu trinkite – masažuokite, kol sušils ir paraus. Kai mažylis ramus, žasto ar blauzdų kompresas geriau laikysis, kai jį apvyniosite sausu frotiniu rankšluosčiu, o ant kojų užmausite suaugusiojo kojines.
Kai būtina greitai padėti mažyliui pakilus aukštai temperatūrai, blauzdų kompresai padeda tai padaryti labai efektyviai.
Yra ir kitas būdas – jeigu šaldytuve turite ledukų, juos greitai sudėkite į sandariai užkemšamus mažus buteliukus ir uždėkite ant stambiųjų kraujagyslių: kaklo, pažastų, kirkšnių srityje.
Kai vaiko temperatūra, ją matuojant pažastyje, yra 38,6°C ir aukštesnė, kol atvyks iškviestas gydytojas, duokite vaistų, mažinančių temperatūrą. Sirupas nuo temperatūros veikia greičiau ir geriau, kai sugirdomas nepavalgydintam, tačiau pagirdytam kūdikiui.
Karščiuojančiam vaikui be gydytojo leidimo neduokite antibiotikų, nedarykite jokių šilumos procedūrų.
Tik gydytojas gali tiksliau patarti, kada karščiuojančiam vaikui reikia vaistų ir kokių jų reikia.
Karščiuojantys labai prakaituoja. Dėl to dažnai keiskite drabužėlius, sausai nušluostykite pažastis, tarpkojį. Ligoniukui duokite gerti pasaldinto natūralaus mineralinio negazuoto vandens, vaistažolių, pvz., aviečių, bruknių, spanguolių arbatos.
Teisingas matavimas. Dabar temperatūra gali būti matuojama paprastais termometrais be gyvsidabrio, elektroniniais, infraraudonųjų spindulių termometrais.
Gyvsidabriniai termometrai Europos Sąjungoje uždrausti.
Elektroniniai termometrai aiškiai pranašesni už neturinčius gyvsidabrio, nes yra saugūs (nedūžta, nelūžta), yra tikslūs – paklaida 0,1°C. Kartais mamos skundžiasi, kad elektroniniai termometrai „rodo mėnesieną“. Elektroninių termometrų tikslumas priklauso nuo juose esančios baterijos. Galima turėti du skirtingų gamintojų ir skirtingu laiku įsigytus termometrus, pamatuoti jais abiem ir iš dviejų matavimų išsivesti vidurkį.
Visų elektroninių ir infraraudonųjų spindulių termometrų matavimo tikslumą didele dalimi lemia taisyklingas naudojimasis termometru, todėl visuomet būtina prieš matuojant atidžiai perskaityti instrukciją. Visi (be gyvsidabrio, elektroniniai, infraraudonųjų spindulių) termometrai po naudojimosi jais turi būti nuvalomi drėgnomis dezinfekuojančiomis servetėlėmis.
Matuojant temperatūrą pažastyje, kirkšnyje paprastu ar elektroniniu termometrais, jo daviklis turi visiškai „paskęsti“ matuojamoje vietoje. Kūno paviršiaus temperatūra dažniausiai matuojama pažastyje.
Žastas priglaudžiamas prie kūno, siekiant sumažinti aplinkos temperatūros poveikį. Šis matavimas, matuojant termometru be gyvsidabrio, užtrunka 5–7 min. Elektroniniu termometru tai padaryti pavyksta kur kas greičiau. Normalus temperatūros svyravimas pažastyje yra 35,2–36,7°C. Kaklo ir kirkšnies raukšlėse temperatūra matuojama retai, ypač mažiems vaikams, nes termometro daviklis ne visuomet visiškai jose „pakęsta“.
Jeigu nusprendžiama temperatūrą matuoti burnoje (tai daryti kūdikiams ir mažiems vaikams nepatogu, nes jie labai nemėgsta jokių manipuliacijų jų burnoje), – patariama ją matuoti po liežuviu, o ne už žando.
Temperatūra, pamatuota po liežuviu, būna 0,2–0,4°C didesnė nei pažastyje.
Išangėje matuojant temperatūrą termometru be gyvsidabrio, jo dalis, kurioje yra spalvotas skystis, turi būti sutepta riebiu kremu ar tepalu ir įvedama į išangę, nenaudojant pastangų. Kūdikio kojos suimamos per čiurnos sąnarius, sulenkiamos per klubo sąnarius ir matavimo metu prilaikomos, kad mažylis nedarytų staigių judesių ir nenulaužtų termometro. Toks termometras išangėje laikomas ne ilgiau kaip 2–3 min. Temperatūra, pamatuota išangėje, būna 0,5–0,6°C didesnė nei pažastyje.
Žvakutės ar sirupas. Geriamieji vaistai nuo temperatūros suveikia daug greičiau ir patikimiau. Jei vaistinėlėje neturite geriamosios suspensijos nuo temperatūros, galima pro išangę į tiesiąją žarną įkišti panadolio žvakutę. Iš panadolio ar kitų žvakučių temperatūrą mažinančioji medžiaga įsiurbiama lėtai, ir dėl to tikėtis greito (per pusvalandį) temperatūros kritimo neįmanoma. Todėl, jei temperatūra aukštesnė nei 39◦C, gali atsirasti aukštos temperatūros išprovokuotų traukulių. Žvakutėje esančios temperatūros mažinančios medžiagos poveikio trukmė – 6–7 val. Nėra kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, per kiek laiko žvakutėje esanti medžiaga nuo temperatūros bus įsiurbta ir pradės veikti. Be to, vaikas gali lengvai pašalinti žvakutę – ją išstenėti ar pašalinti besituštindamas. Kai taip atsitinka, reikia įvesti kitą žvakutę, o tai nėra maloni procedūra vaikui, ir nėra garantijos, kad ji vėl nebus greitai pašalinta. Todėl visada verta namuose turėti malonaus skonio temperatūrą mažinančios suspensijos, skirtos vaikams.
Kodėl blogai numušti temperatūrą staiga?
Laimei, mamos jau suvokia, kad kūno temperatūros pakilimas yra organizmo savigynos reakcija, ir nepuola numušinėti 37,5–38,0°C, kaip kadaise (buvo laikai, kai net porą dešimtųjų buvo liepiama „numušti“, kad tik „nebūtų temperatūros“).
Kol temperatūra nėra didesnė nei 38,6°C, vaistų nuo temperatūros nedera duoti, nes tik sukliudysime organizmui kovoti su ligos sukėlėjais, nes jokie vaistai nuo temperatūros ligos sukėlėjų neveikia. Tiesa, jeigu vaikui iki 5 metų, karščiuojant daugiau 39,6°C, yra buvę temperatūros sukeltų febrilinių traukulių, tuomet vaistų nuo temperatūros reikia duoti, kai temperatūra pakyla iki 37,8–38°C.
Nereikia tikėtis, kad vos sugirdžius šaukštelį vaistų, temperatūra iškart nukris. Vaistai nuo temperatūros veikia ne iš karto. Juos sugirdyti reikėtų kartu su 100 ml skysčio, nes skysčiai padidina skrandyje vaisto pasiskirstymo plotą, dėl to pagerėja jo įsiurbimas. Su skysčiais sugirdytas temperatūrą mažinantis vaistas pradeda veikti praėjus 30 min. (jeigu vaistas sugirdytas ne valgio metu arba tuojau po valgio). Bet jei vaistas sugirdytas vaikui valgant, temperatūra gali kristi dar ilgiau nei 30 min., nes maistas apsunkina vaisto įsiurbimą.
Nereikia norėti, kad temperatūra nukristų iki 36,6°C, toks temperatūros „numušimas“ yra tiesiog kliudymas organizmui kovoti su liga. Normalu, kad išgėrus vaistų temperatūra nukrinta, pavyzdžiui, nuo 39,5°C iki 38,0°C. Vaistai, mažinantys kūno temperatūrą, kaip ir bet kokie kiti vaistai, turi savo veikimo laiką ir dozę. Todėl visada, prieš jų duodami, gerai perskaitykite instrukciją, išsiaiškinkite vienkartinę ir paros dozę. Jei sugirdžius vaistų, temperatūra nukrito tik porai valandų ir vėl pakilo virš 39,5°C, galima sugirdyti pusę vienkartinės dozės, pasistengiant ją sugirdyti taip, kad organizmas vaistą galėtų geriau ir greičiau pasisavinti. Visada reikia atidžiai skaičiuoti vaisto paros dozę ir jos neviršyti. Juk vaistai, mažinantys temperatūrą, kaip ir kiti vaistai, turi savo pašalinį poveikį.
Karščiuojančiam vaikui būtina ne tik dažnai matuoti temperatūrą, bet ir duoti daugiau jo mėgstamų skysčių ir neversti valgyti, nes susirgus visuomet pablogėja apetitas, ir jis savaime pasitaiso, kai organizmas sveiksta.
„Mamos žurnalas“
