Kol vaikas užauga, temperatūrą mažinti jam tenka dešimtis kartų. Įdomu, kad temperatūros matavimo ir mažinimo standartai kartkartėmis keičiasi.
PIRMIAUSIA – GERAI PAMATUOKIME
Pirkdami termometrą žmonės vaistininko klausia, kurio parodymai yra tiksliausi. Iš tiesų visi termometrai tikslūs, jei tik griežtai laikomasi matavimo taisyklių. Jei reikia didelio tikslumo, rekomenduojama rinktis stiklinius termometrus be gyvsidabrio. Jei reikia patogumo ir greičio, rekomenduojama rinktis bekontakčius termometrus – naudojant tokį prietaisą omenyje reikia turėti galimas paklaidas, atsirandančias dėl matavimo taisyklių nesilaikymo.
Tiksliausi kūno temperatūros parodymai yra gaunami matuojant ausyje ir išangėje, nes šios vietos labiausiai apsaugotos nuo aplinkos poveikio.
Bekontakčiai termometrai ir šaltos kaktos sindromas
Bekontaktis termometras matuoja odos paviršiaus infraraudonųjų spindulių energiją, todėl tinka matuoti tik kaktos temperatūrą. Siekiant kuo tikslesnių rodiklių termometro jutiklis turi būti švarus, jį reikia valyti spiritine servetėle. Tik nereikia gausiai pilti dezinfekcinio skysčio, nes taip galima prietaisą ir sugadinti.
Reikia laikytis trijų taisyklių, kad bekontakčio termometro rodmenys būtų teisingi.
Pirmoji taisyklė – termometras ne mažiau kaip pusvalandį turi būti tokioje pat aplinkos temperatūroje kaip ir žmogus, kuriam bus matuojama temperatūra. Pavyzdžiui, jei temperatūra bus matuojama vaikui, tik ką atėjusiam iš šalto lauko, termometras parodys žemesnę temperatūrą. Ir atvirkščiai – jei termometras bus atneštas iš vėsios spintelės, o temperatūra bus matuojama sergančiajam vaikui, kuris yra karštame kambaryje, tai termometras parodys gerokai aukštesnę temperatūrą, nei ji yra iš tiesų.
Tik pradėjusio karščiuoti vaiko kakta dažnai atvėsta, tai vadinama „šaltos kaktos sindromu“, ir termometras neparodys tikrosios temperatūros, todėl verta pakartoti matavimą vėliau. Taip pat patartina nematuoti temperatūros po aktyvios veiklos, nes ji neatitiks realybės.
Antroji taisyklė – matavimo metu kakta turi būti sausa, o plaukai nuo kaktos pakelti.
Trečioji taisyklė – tarp termometro ir kaktos reikia palaikyti teisingą atstumą. Naujos kartos bekontakčiai termometrai turi automatinę atstumo kontrolės funkciją, kuri parodo, kada atstumas nuo kaktos vidurio iki termometro, yra tinkamas ir galima termometrą pravesti iki kaktos krašto.
Kur matuoti – pažastyje, burnoje, išangėje?
Termometrai su metalų lydiniu vietoje gyvsidabrio tinka temperatūros matavimui pažastyje, burnoje, išangėje ir makštyje. Temperatūrą matuoti reikia ne mažiau kaip 10 minučių, o jų tikslumas toks pat kaip ir termometrų su gyvsidabriu. Esminis jų trūkumas – jie sunkiai nukratomi. Kad būtų lengviau tai padaryti, rekomenduojama termometrą nukratyti dar šiltą arba truputį pašildyti, kad viduje esantys skystieji metalai lengviau nusileistų į prietaiso galą.
Elektroniniai termometrai tinka temperatūros matavimui pažastyje, burnoje ir išangėje. Jei planuojama matuoti temperatūrą išangėje, geriau rinktis termometrą su minkštu antgaliu. Jei temperatūra matuojama pažastyje, ji turi būti neatvėsusi ir sausa – temperatūrą matuojant vaikui, jo ranką derėtų palaikyti prispaustą, kad rezultatas būtų kuo tikslesnis. Matavimas šio tipo termometru užtrunka 5 min. – 1 min. iki supypsėjimo ir dar 4 min. po signalo. Viena dažnesnių klaidų naudojant tokio tipo termometrą yra jo ištraukimas vos išgirdus signalą. Pypsėjimas reiškia, kad baigėsi staigus temperatūros kilimas, o ne matavimo pabaigą.
O gal matuoti ausyje?
Ausies termometrai matuoja ausies būgnelio infraraudonųjų spindulių energiją. Pagrindinis jų privalumas – trumpas matavimo laikas, trunkantis vos 10 sekundžių, be to, naudojant ausies termometrą, galima nustatyti pačią temperatūros kilimo pradžią, kol pažasties temperatūra būna dar normali.
Naudojantis tokiu termometru vyresniems vaikams ir suaugusiesiems reikia išmokti tinkamai patempti ausį, kad išsitiesintų ausies kanalas. Paklaida gali atsirasti dėl ausyje esančios sieros. Be to, temperatūra skirtingose ausyse gali būti skirtinga. Panaudojus šį termometrą, jį būtina nuvalyti spiritine servetėle, kad jutiklis būtų švarus.
Termometrai čiulptukai, termometai su bliutūfu
Termometras-čiulptukas iš pirmo žvilgsnio atrodo itin patogus prietaisas mamoms, tačiau jis turi rimtų trūkumų. Vaikas gali atsisakyti čiulpti tokį nepažįstamą čiulptuką, be to, kol termometras bus burnoje, reikia būti užsičiaupus ir prispaudus jį liežuviu, o vaikas, ypač sergantis, vargu ar sugebės tai padaryti.
Bekontakčiai termometrai su „Bluetooth“ funkcija yra naujausi termometrai rinkoje. Jie klijuojami prie pažasties, o parsisiųsta į telefoną programėlė leidžia stebėti temperatūros pokyčius be pertraukos ir praneša apie padidėjusią temperatūrą.
Kūno temperatūros normos: pažastyje – 35,2–37,0°C, išangėje – 36,2–37,7°C, burnoje – 35,7–37,3°C. Matuojant bekontakčiu termometru, temperatūra yra normali 35,4–37,4°C ribose.
NUSTATYTA – KARŠČIUOJA. KĄ DARYTI?
Karščiavimas naudingas, tačiau stebėkite vaiką
Jau žinote, kad karščiavimas – naudinga organizmo reakcija. Jis trukdo daugintis ligų sukėlėjams, mažina jų atsparumą vaistams, intensyvina organizmo jėgas kovai su ligos sukėlėjais. Žinote, kad seniai nebepatariama numušinėti temperatūros, vos ji pakilo. Taip pat puikiai žinote standartą 38,6°C (dar prieš porą metų buvo 38,5°C), kai dar nepatariama duoti vaistų, o leisti organizmui „kovoti“.
Klausydami šių patarimų tėvai visų pirma turi stebėti vaiką ir klausytis savo nuojautos. Taip, dalis karščiuojančių vaikų atrodo ir elgiasi taip, lyg būtų sveiki, tačiau kitų būklė daugiau ar mažiau pakinta. O dar viena dalis vaikų, pakilus temperatūrai dar iki leidžiamų 38,6°C, labai kenčia. Jie tampa irzlūs, neramūs, mažiau energingi, sumažėja apetitas. Neretai parausta skruostai, krečia šaltis, o galūnės (rankos, kojos) lieka šaltos, padažnėja pulsas ir kvėpavimas. Jeigu vaikas netoleruoja pakilusios temperatūros, reikia padėti mažiukui – temperatūrą šiek kiek numušti.
Beje, vaikui sukarščiavus, verta temperatūrą matuoti dažnai ir pasižymėti jos dinamiką.
Kaip numušinėti?
Kai temperatūra didesnė nei 38,6°C (arba esant mažesniam karščiavimui vaikas blogai jaučiasi), duoti vaistų, mažinančių temperatūrą. Jie pradeda veikti po 20–30 min. (jei vaikas prieš išgerdamas vaistus nebuvo pavalgydintas).
Kol pradės veikti temperatūrą mažinantys vaistai, galite vaikui uždėti vėsių kompresų ant žastų bei blauzdų, duoti atsigerti vėsaus gėrimo ar suvalgyti ledų.
Geriamieji vaistai nuo temperatūros suveikia daug greičiau ir patikimiau. Iš žvakučių temperatūrą mažinančioji medžiaga įsiurbiama lėtai, ir dėl to tikėtis greito (per pusvalandį) temperatūros kritimo neįmanoma. Jei temperatūra aukštesnė nei 39°C, gali atsirasti aukštos temperatūros išprovokuotų traukulių, tad žvakutės netiks.
Vaistus nuo temperatūros reikėtų sugirdyti kartu su 100 ml skysčio, nes skysčiai padidina skrandyje vaisto pasiskirstymo plotą, dėl to pagerėja jo įsiurbimas. Su skysčiais sugirdytas temperatūrą mažinantis vaistas pradeda veikti praėjus 30 min. (jeigu vaistas sugirdytas ne valgio metu arba tuojau po valgio). Bet jei vaistas sugirdytas vaikui valgant, temperatūra gali kristi dar vėliau nei po 30 min., nes maistas apsunkina vaisto įsiurbimą.
Nereikia norėti, kad temperatūra nukristų iki 36,6°C, normalu, kad išgėrus vaistų temperatūra nukrinta, pavyzdžiui, nuo 39,5°C iki 38,0°C. Vaistai, mažinantys kūno temperatūrą, kaip ir bet kokie kiti vaistai, turi savo veikimo laiką ir dozę. Todėl perskaitykite instrukciją, išsiaiškinkite vienkartinę ir paros dozę. Jei sugirdžius vaistų, temperatūra nukrito tik porai valandų ir vėl pakilo virš 39,5°C, galima sugirdyti pusę vienkartinės dozės, pasistengiant ją sugirdyti taip, kad organizmas vaistą galėtų geriau ir greičiau pasisavinti. Visada reikia atidžiai skaičiuoti vaisto paros dozę ir jos neviršyti.
Konsultavo docentas Algimantas Vingras ir vaistininkė Kristina Šnirpūnienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
