Greta Terentjeva (32 m.) savo istorijomis užpildytų visą žurnalą, ir ne vieną. Emigracija ir reemigracija, tarptautinė šeima, gimdymai svetur, penki vaikai ir dar tiek daug visko, ką galėtume pavadinti dviem žodžiais – drąsa gyventi.
Mėgavomės pokalbiu su gerą energiją skiedžiančia jauna moterimi. Pasimėgaukite ir jūs.
Ne aukos pozicija
Pokalbio pradžioje susidėliojome gaires. Pagrindinė straipsnio mintis – parodyti motinystę šviesią, džiugią ir įdomią, nes tokią žinią ir neša Greta. Ji pasirinko „plaukti prieš srovę“ socialiniuose tinkluose, kuriuose tapo norma (net mada) motinystę rodyti kaip probleminį gyvenimo etapą. Pilną chaoso, išsekimo, nepakeliamos buities, pašlijusių santykių, ratilų po akimis.
Greta teigia atvirkščiai – motinystė yra dovana, džiaugsmingas ir sąmoningas pasirinkimas. Jokio reikalo stotis į aukos poziciją. Todėl rodo savo gyvenimą puošnų ir spalvingą.
O dabar pradėkime pasakojimą.
Nuo skrydžių palydovės iki daugiavaikės mamos
Gretos ir jos vyro Danieliaus (Daniil) istorija prasidėjo Airijoje. Tuomet devyniolikmetė Greta atvyko pailsėti pas pusseserę ir susipažino su būsimu vyru per bendrus draugus. Tada nenumanė, kokį scenarijų jiems buvo paruošęs likimas.
Vėliau Greta persikėlė gyventi į Airiją, dirbo skrydžių palydove, o 2016-ųjų vasarą sulaukė pasiūlymo persikelti dirbti iš Airijos į Vilnių. Kaip tik tada atsinaujino draugystė su Danieliumi. „Pagal pasirašytą kontraktą, turėjau išvykti gyventi į Vilnių, devynis mėnesius skraidėme vienas pas kitą kiekvieną savaitgalį. Tada vyras pasakė – noriu, kad gyventume kartu“, – pasakoja Greta. Santykiai klostėsi raketiniu greičiu. Netrukus Greta pradėjo lauktis, o Danielius pažadėjo užtikrinti visapusišką šeimos saugumą.
„Mūsų istoriją sunku paaiškinti vien logika. Daugumą sprendimų priėmėme pasitikėdami vidine nuojauta – pradedant vieta, kurioje nusprendėme įsikurti, baigiant vaikų atėjimu į mūsų šeimą. Kartais atrodo, kad pats gyvenimas mus vedė už rankos, o mums reikėjo tik drąsos žengti žingsnį ir neišsigąsti“, – sako pašnekovė.
Šiandien Gretos ir Danieliaus šeimoje auga penki vaikai. Po aštuonerių Airijoje praleistų metų šeima grįžo gyventi į Lietuvą, įsikūrė Palangoje.
Numerologinis stebuklas
Penkių vaikų atsiradimą lydi neįtikėtini sutapimai ir skaičių magija:
Visi vaikai gimė lyginiais metais: 2018 m., 2020 m., 2022 m., 2024 m. ir 2026 m.
Visi penki vaikai gimė ANTRADIENIAIS (taip pat ir pati Greta).
Visų vaikų vardai prasideda raidėmis DA: Daria Luna (8 m.), Damir (6 m.), Dayan (4 m.), Danica (2 m.) ir pagrandukė Dalaya (jai vos keli mėnesiai).
Greta pasakoja, kad pirmųjų vaikų vardai atsirado natūraliai – vyras visada svajojo apie dukrą Dariją, o sūnui Damirui vardą išrinko po ilgų ieškojimų.
„Kai gimė trečiasis – Dayanas, supratome, kad tai jau tampa mūsų šeimos tradicija. Tik tada susimąstėme, kad ir vyro sesers vaikų vardai prasideda „Da“ (David, Damon), nors sesuo apie tai net negalvojo. Net mano vyro tikrasis vardas yra Daniil! Žodis „Da“ daugeliu kalbų reiškia „Taip“. Taigi mūsų vaikai sako gyvenimui TAIP“, – pasakoja Greta.
Kodėl penki?
Greta turi vieną seserį, tačiau jos tėtis yra iš devynių vaikų šeimos. „Užaugau apsupta daugybės pusseserių ir pusbrolių. Mūsų giminė visada buvo labai artima, todėl stebėdama tą šurmulį ir vienybę, svajojau turėti penkis vaikus.
Tačiau vien svajonės neužtenka. Jei būčiau ne su šiuo vyru, tikrai neturėčiau tiek vaikų. Vyro mama paliko jį vaikų namuose, kai jis buvo paauglys. Jis neturėjo to, ką turi kiti, todėl šeima jam – šventas ir pats svarbiausias dalykas gyvenime. Danielius sukūrė mums visišką finansinį ir emocinį saugumą, o vaikams atiduoda visą savo širdį“, – atvirauja pašnekovė.
Nuo lepūnėlės iki viską galinčios mamos
Pažvelgus į Gretos kasdienybę, kuria moteris dalinasi socialiniuose tinkluose, atrodo, kad šeima gyvena nuolatinėje šventėje: vaikai papuošti, namai pilni helio balionų, o daugiavaikė mama švyti. Sužinojus, kad vaikus šeima augina be auklių, natūraliai kyla klausomas – kaip Greta sugeba suktis?
„Vadovaujuosi taisykle: kas padarys, jeigu ne aš? Finansiškai mes galėtume leisti sau turėti ir auklių, ir kitą pagalbą, bet esu iš tų žmonių, kurie galvoja, kad niekas geriau ir kruopščiau visko neišpildys, nei aš pati. Nemėgstu baksnoti pirštu ar nurodinėti – man lengviau pačiai imti ir padaryti“, – sako pašnekovė.
Gal ši atsakomybė ir savarankiškumas buvo išugdyti nuo mažens? Greta sako: „Priešingai – buvau labai išlepintas vaikas. Užaugau pasiturinčioje šeimoje, tėvai turėjo savo restoraną, namuose dirbo šefai, tvarkytojai. Gyvenime nebuvau ravėjusi daržo ar gaminusi valgyti. Net sviesto ant duonos nemokėjau užsitepti, nes mama viską padarydavo už mane.
Kai išvažiavau į Airiją ir sutikau savo vyrą, jis mane išmokė savarankiškumo, atskleidė, ką reiškia siekti tikslų. Tiesa, šventės ir balionai mano namuose – iš mamos. Ji iki šiol mėgsta stebinti ir puošti aplinką, tad šią estetiką ir norą kurti vaikams džiaugsmą tikrai perėmiau iš jos.“
Penki natūralūs gimdymai
Visi penki vaikai gimė natūraliai, Greta nepasinaudojo net epidūrinės nejautros galimybe.
„Mano pasirinkimas gimdyti natūraliai pirmiausia kilo iš didžiulės adatų baimės (juokiasi). Labai bijojau intervencijų, didelių adatų, todėl sakiau sau, kad darysiu bet ką, kad tik išvengčiau dūrio. Kita vertus, tai buvo ir tam tikras užsispyrimas įrodyti sau, kad aš galiu. Be to, po natūralaus gimdymo kūnas atsigauna kur kas greičiau.
Žinoma, ne viskas iš karto buvo idealu. Pirmasis gimdymas truko beveik parą – net 20 valandų. Buvo ir skausmo, ir ašarų. Vėliau, su kiekvienu vaiku, gimdymai vis greitėjo. Paskutinius kartus atvykusi į ligoninę pagimdydavau vos per 40 minučių. Ilgai išlaukdavau namuose, o į ligoninę važiuodavau jau pačioje pabaigoje“, – pasakoja Greta.
Motinystės kelionėje buvo vienas su sveikata susijęs dramatiškas epizodas. Kai trečiajam vaikui buvo 11 mėnesių, stulbinamu greičiu išsivystė mastitas, po mažiau nei paros prasidėjo kraujo užkrėtimas ir ištiko sepsinis šokas. Ligoninėje Greta prarado sąmonę, medikams teko gaivinti ir kovoti už moters gyvybę. Dėl skirtų stiprių vaistų sunyko krūtinės raumuo. „Tai buvo sunkiausias etapas tiek fiziškai, tiek psichologiškai“, – sako Greta.
Dublino „konvejeris“ ir Lietuvos „sanatorija“
Keturis vaikus Greta gimdė Airijoje, o penktąją dukrelę – Lietuvoje. Paklausėme, ar moteris pajuto skirtumą?
„Ir dar kokį! Dubline viskas veikia kaip greitas konvejeris. Jei po gimdymo viskas gerai, tave išleidžia namo po paros ar net keliolikos valandų, nes jiems trūksta lovų. Ten vienoje palatoje guli nuo 6 iki 8 moterų su naujagimiais. Įsivaizduokite: aštuoni rėkiantys kūdikiai, jokio vystymo stalo palatoje, vienas dušas visoms. Šviesos dega beveik visą parą, jokios ramybės.
Iš pradžių bijojau gimdyti Lietuvoje, nes buvau prisiklausiusi gąsdinimų apie piktas akušeres ar griežtą tvarką. Bet Klaipėdoje mane priėmė išskėstomis rankomis! Pogimdyminis laikotarpis Lietuvoje man priminė sanatoriją ar gerą viešbutį. Čia kiekviena mama guli atskiroje palatoje, aplinkui tyla, ramybė, personalas nuolat rūpinasi, atneša valgyti, patikrina leliuką. Airijoje galbūt naujesni aparatai ar ligoninių apdaila, bet priežiūra ir sąlygos moteriai po gimdymo Lietuvoje yra nepalyginamai geresnės. Lietuvės tikrai turi tuo džiaugtis“, – sako pašnekovė.
Kodėl atrodo, kad svetur geriau
Pasak Gretos, lietuvės neįvertina, kokios pas mus ilgos motinystės atostogos, kokie geri darželiai. Vienas dažniausių mitų – kad stipresnės ekonomikos šalyse šeimos gauna didesnę valstybės paramą.
„Mano išmoka už vaiką Lietuvoje yra didesnė, nei gaudavau Airijoje. Nors Airija yra turtingesnė šalis, Lietuvoje daugiavaikei šeimai skiriama kur kas didesnė valstybės parama“, – pasakoja moteris.
Didžiulis skirtumas jaučiamas ir ikimokyklinio ugdymo srityje.
„Airijoje veikia beveik vien tik privatūs darželiai, už kuriuos tenka mokėti patiems. Tik pastaraisiais metais įvesta sistema, kai valstybė padengia kelias valandas per dieną. Bet ką reiškia trys nemokamos valandos dirbančiai mamai? Dėl likusio laiko mėnesinis mokestis už darželį gali siekti nuo 1000 iki 1200 eurų. O Lietuvoje, padedant valstybei, už vaiko maitinimą ir priežiūrą darželyje per mėnesį moku vos apie 40 eurų. Tai neįtikėtinas skirtumas“, – lygina pašnekovė.
Panaši situacija ir su sveikatos apsauga. Gyvenimas Airijoje parodė, kad patekti pas gydytoją ar gauti skubią pagalbą ten gali tapti tikru išbandymu.
„Žmonės Lietuvoje mėgsta skųstis gydytojais, bet jie tiesiog neturi su kuo palyginti. Kai mano trejų metų vaikas prasiskėlė galvą, Airijos ligoninės priimamajame pralaukėme nuo 8 valandų vakaro iki 3 valandų ryto. Vaikas buvo pervargęs, verkė, po ilgų laukimo valandų grįžome namo, nes mūsų taip niekas ir nepriėmė. Ryte paskambino iš ligoninės ir paklausė, kur mes pradingome, neva jau galėtų priimti – po 9 valandų laukimo! Žaizda jau buvo užsitraukusi, nebebuvo prasmės net važiuoti“, – karčia patirtimi dalijasi Greta.
Be to, Airijoje už kiekvieną apsilankymą pas šeimos gydytoją tenka mokėti iš savo kišenės: „Kiekvieną kartą, kai vaikas suserga ir eini pas šeimos daktarą, moki pinigus. Lietuvoje turime nemokamą sveikatos apsaugą, o jei renkiesi privačią kliniką, – paslaugą gauni iš karto. Airijoje moki pinigus, bet vis tiek lauki valandų valandas“.
Visuomenės reakcija: nuo palaikymo iki nuostabos
Kalbėdama apie aplinkinių reakciją į daugiavaikę šeimą, Greta atskleidžia netikėtą tendenciją. Su kiekvienu nauju nėštumu nepažįstami žmonės gatvėje, darželiuose ar mokyklose reiškė vis didesnį susižavėjimą ir palaikymą. O artimieji reaguodavo atvirkščiai.
„Nepažįstamieji mus sutikdavo šūksniais: „Kaip nuostabu! Šaunuoliai!“ Tačiau artimieji ir pažįstami reagavo kitaip. Su trečiu, ketvirtu ir penktu vaiku dažniau sulaukdavome komentarų: „Ar išprotėjote? Kam jums tiek daug? Ar nesunku?“ Daugeliui atrodė, kad mes tiesiog pametėme galvas“, – sako penkių vaikų mama.
Penki vaikai – ne chaosas, o savitas ritmas
„Kai žmonės sužino, kad turime penkis vaikus, dažniausiai užduoda tą patį klausimą: „Kaip jūs viską spėjate?“ O mano atsakymas paprastas – mes tiesiog nebandome spėti visko, kas nėra svarbu. Penki vaikai mus išmokė labai aiškiai susidėlioti prioritetus“, – šypsosi Greta.
Pasak jos, didelėje šeimoje svarbiausia yra ne idealia tvarka spindintys namai, o emociškai saugi ir rami aplinka: „Taip, pas mus būna triukšmo, būna ir išmėtytų žaislų. Bet mes išmokome priimti tai kaip gyvybės ženklą. Vaikai labai greitai užauga, todėl užuot visą dieną besitvarkiusi, aš renkuosi pabūti kartu su jais, paskaityti knygą ar tiesiog pasikalbėti“, – dalijasi moteris.
Daugiavaikė mama įsitikinusi, kad mamos emocinė būsena yra visos šeimos mikroklimato pagrindas. Todėl kai randa laiko sau, laimi visi šeimos nariai.
„Laiminga mama – laiminga šeima. Tai nėra tik skambi frazė, tai gryna tiesa. Jei aš būsiu išsekusi ir pikta, nukentės visi. Todėl nebijau paprašyti pagalbos, pasidalinti darbais su vyru ir rasti bent pusvalandį per dieną, kuris priklauso tik man, – pasivaikščiojimui, puodeliui kavos tyloje. Tai nėra savanaudiškumas, tai – rūpinimasis savo šeima“, – teigia pašnekovė.
Greta įsitikinusi, kad mamos emocinė būsena tiesiogiai persiduoda vaikams. Jei mama ramiai reaguoja į kilusias problemas, vaikai auga ramūs ir saugūs.
„Visada stengiuosi į gyvenimą žiūrėti pozityviai. Kai man sako: „Tau pasisekė, tavo vaikai ramūs“, atsakau, kad jie ramūs todėl, kad aš rami. Kai vaikams užeidavo diegliai ar skaudėdavo pilvuką, aš ne panikuodavau, o ieškodavau sprendimų: darydavau masažiuką, taikydavau pagalbines priemones. Svarbu ne konstatuoti problemą ir dejuoti, o ieškoti būdų, kaip ją išspręsti“, – sako mama.
Trikalbė šeima
Prieš ketvirtojo vaiko gimimą Greta su vyru suprato, kad Airija nėra ta vieta, kurioje nori auginti savo vaikus. Tai susiję ir su saugumu, ir su bendra gyvenimo kokybe, sveikatos apsaugos bei švietimo sistemomis. Be to, buvo svarbu, kad vaikai pažintų savo šaknis ir bendrautų su seneliais.
„Nuo pat gimimo vaikus auginame trikalbėje aplinkoje: aš su vaikais kalbu lietuviškai, vyras – rusiškai, o tarpusavyje ir mokykloje jie bendrauja angliškai. Vaikai puikiai kalba visomis šiomis kalbomis, todėl integracija Lietuvoje praėjo stebėtinai sklandžiai“, – dalinasi Greta.
Šeima – didžiausia prabanga
„Jaunystėje atrodė, kad reikia kelionių, išvykų, pramogų. Bet su amžiumi supranti, kad didžiausia prabanga ir pramoga yra šeima. Didelė šeima, kartu leidžiamas laikas, bendri savaitgaliai ir prisiminimų kūrimas vaikams bei sau – tai yra didžiausia dovana. Man gera leisti laiką su vaikais, ir nieko kito šiuo metu nereikia“, – sako Greta.
Moteris jau dabar su šypsena galvoja apie ateitį ir savo vaidmenį šeimoje: „Aš jau žinau, kokia būsiu močiutė! Būsiu ta, kuri visada padės savo vaikams, prižiūrės anūkus ir išleis jaunus tėvus pailsėti. Žinau, kiek tai yra brangu ir svarbu, nes pati patyriau, ką reiškia, kai pagalbos ranką ištiesia mama.“
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Susiję straipsniai
