Boženos Balkienės dukrytei Amelijai dabar trys mėnesiai. 36 metų moteris prie gydytojų kabinetų sutiko daug bendraamžių. Tiesa, jos laukėsi pirmojo, o Božena – penktojo vaiko.
Susipažinkime:
Božena ir Vytautas Balkiai augina penkis vaikus. Šeimoje auga Agnieška (15 m.), Edvinas (12 m.), Adrianas (9 m.), Maja (4 m.) ir Amelija (3 mėnesiai). Božena yra tituluota manikiūro meistrė ir instruktorė. Vytautas – stogų dengimo specialistas. Šeima gyvena netoli Vilniaus.
Božena, ar nesijaučiate, kad jūsų traukinys yra greitasis, – kol kitos moterys dar tik svarsto apie pirmąjį vaikutį, jūs jau turite penkis! Nesigailite smagių jaunų dienelių?
Pirmą kartą mama tapau būdama 21-erių ir nė trupučio nesigailėjau. Turėjau neblogos patirties – būdama paauglė, padėjau mamai auginti mažą sesutę.
Manau, kad labai naudinga paauglystėje iš arti pamatyti kūdikio auginimą. Man buvo 15 metų, kai gimė sesė. Jeigu nebūčiau turėjusi tokios patirties, būtų buvę daugiau nežinomybės, kai susilaukiau pirmojo vaiko. Man nekilo klausimo – ką su kūdikiu daryti? Dabar vyriausioji dukra yra tokio amžiaus, kokia buvau aš, kai padėjau auginti sesutę. Viskas pasikartojo – Agnieška yra pati geriausia auklytė, mane žavi jos supratingumas ir dėmesingumas.
Visi penki nėštumai buvo suplanuoti, laukiami, nieko jie nesutrukdė, nieko neatėmė. Manau, kad esu skirta motinystei, o likimas padėjo man eiti šiuo keliu ir atvedė iki dabartinio taško.
Bet pirmiausia likimas suvedė su bendraminčiu vyru. Vytautas pritarė jūsų norui turėti tiek vaikų?
Mano vyras (jis kilęs iš Valkininkų Alytaus rajone) pats yra iš 5 vaikų šeimos. Jis visiškai nebijojo tapti daugiavaikiu tėvu. Mums tą baimę bando įvaryti kiti (juokiasi), nes vis klausia – ar mums nebaisu, juk šeimą sunku išlaikyti.
Žmonės teisūs, juk didelei šeimai reikia didelio namo, didelės mašinos, didelių puodų. Kaip jums pavyksta?
Pasistatėme didelį namą, tas tiesa. Tai nebuvo staiga, kol statėmės, gyvenome pas mano tėvus (kurie irgi turi didelį namą, todėl tilpome). Mano vyras, kaip ir tėvas, yra stogdengys, todėl per statybas pavyko sutaupyti.
Į savo namus persikėlėme su keturiais vaikais, o penktasis gimė jau naujame šeimos name. Vaikai lanko Rudaminos mokyklą, ji visai netoli, nereikia vaikų vežioti. Ten vaikai lanko būrelius, abu berniukai yra futbolininkai, vyriausioji lanko šokius. Kelionių mums irgi netrūksta.
Kaip vyresnieji vaikai priima žinią apie naują šeimos narį?
Iki ketvirtojo nėštumo visi džiūgavo, bet kai pasakėme, jog planuojame dar vieną, vyriausioji dukra pasvarstė – ar nebus per sunku, ar tilpsime į mašiną. Bet kai gimė Amelija, jokių klausimų nebekilo, buvo daug džiaugsmo ašarų.
Vaikams gana anksti pasakėme, kad laukiuosi penkto. Pirmiausia vyriausiai dukrai, kuri nenustebo, nes žinojo, kad planuojame. O tada susodinau mažuosius ir papasakojau, kad ne veltui aplink skraidė daug gandrų, ne šiaip sau jie vis nutūpdavo ant mūsų mašinos. Štai kaimynė laukiasi trečio vaikučio, na ir pas mus bus leliukas. Kaip tai leliukas? Berniukai iš pradžių išpūtė akis, o paskui iškart pradėjo džiūgauti – berniukas, berniukas, mes norime dar vieno berniuko, dar vieno futbolininko! Nežinojo, kad tai bus sesė.
Surengiau šeimai lyties atskleidimo vakarėlį, daviau berniukams išpakuoti staigmenų dėžutę, kurią buvau paruošusi. Pamatę suknytę ir rausvus batelius, abu nusiminė – vėl mergaitė.
Šį kartą besilaukiant teko lankytis pas genetikus, nes man jau buvo 35 metai. Norėjau, kad darant ultragarso tyrimą gydytoja man nesakytų, ko laukiuosi, o parašytų ant lapelio. Bet gydytoja nepamatė lyties tiksliai, todėl nenorėjo rašyti. Sužinojome, kad mergaitė, tik antroje nėštumo pusėje. Žinojome aš ir vyras, o tas lyties atskleidimo vakarėlis buvo skirtas kitiems vaikams.
Ar visi nėštumai, gimdymai vienodi?
Visus nėštumus vienija tai, kad nuo pat pradžių jausdavau, ką nešioju po širdimi. Fiziologiškai nėštumai beveik nesiskyrė, visada iš pradžių būdavo gana sunki toksikozė, jautrumas kvapams, pykinimas. O lytį man išduodavo koks nors sapnas, nuojauta. Visus vaikų vardus išrinkdavau, kol jie dar būdavo pilvuke. Pasakydavau vyrui, kad dabar laukiuosi Majos, o dabar laukiuosi Amelijos. Ir vyrui belikdavo tik sutikti (juokiasi).
Intuityviai pajusdavau ir nėštumo pradžią. Paskutinį kartą būdama Šventojoje susapnavau sapną, kad laukiuosi, mačiau nuogą kūdikį, berniuką. Atsibudusi pagalvojau, kad tai negeras sapnas. Dukra paruošė kavos, bet ši buvo ne tokio skonio ir kvapo. Man viskas tapo aišku – laukiuosi. Važiuodama atgal į Vilnių nusipirkau testą, ir nuojauta pasitvirtino.
Iš penkių gimdymų vienas buvo cezaris – trečiasis vaikas buvo sunkus, 4100 g, ir „sėdėjo“. Gydytojai nutarė operuoti. Po to ir ketvirtą, ir penktą pagimdžiau natūraliai. Po cezario buvo praėję 5 metai, todėl gydytojai leido gimdyti pačiai. Aš besąlygiškai pasisakau už natūralų gimdymą, kad ir koks jis atrodytų baisus, sunkus. Bet praeini tą etapą ir užmiršti. Po cezario man buvo kur kas sunkiau atsigauti nei po natūralių gimdymų.
Penktasis nėštumas buvo pats sudėtingiausias, sulaukus 15–16 savaičių prasidėjo nežinomos kilmės kraujavimas, jis labai gąsdino, nes atrodė, kad prarasiu vaikutį. Mėnesiui skyrė gulimąjį režimą, jokio darbo, jokio judesio, tik kelionė iki tualeto. Vėliau išsiaiškino, kad kraujavimas kilo dėl ketvirtojo gimdymo komplikacijos (dėl plyšimo susidarė gimdos kaklelio randas).
Žindymo kelionės irgi panašios?
Pirmus du vaikus žindžiau trumpai, po 2–3 mėnesius. Neturėjau žindymo patirties, vaikai nemokėjo apžioti spenelių, juos skaudėjo. Pieną nusitraukinėjau, jis greitai dingo. Su trečiu įvyko lūžis. Kadangi jau turėjau patirties, išmokiau vaikutį taisyklingai apžioti, pavyko maitinti daugiau kaip metus. Šis vaikas užaugo visiškai nepabandęs čiulptuko. Pasiėmiau čiulptuką į gimdymo namus, bet sūnus jį išspjovė. Jam nieko kito nereikėjo, tik krūties. Ketvirtą vaikutį žindžiau tik 8 mėnesius, nes pašlijo mano sveikata, gulėjau ligoninėje, operavo akmenis, tulžį, gėriau daug vaistų. Bijojau, kad pienas nebus geras.
Žindymas yra didelis gėris. Ne veltui dabar vis daugiau kalbama apie ketvirtąjį nėštumo trimestrą, kad vaikas po gimimo dar 3 mėnesius yra mamos dalis, jam reikia mamos energijos ir šilumos, kuri geriausiai persiduoda žindant.
Pareklamuokite didelės šeimos grožį, kokios akimirkos jums mieliausios?
Miela, kai ryte pusryčiaujame ir visi aptariame, ką veiksime dieną. Kai visi pietaujame. Kai su vyriausia dukra gaminame vakarienę. Kai žiūrime filmą ar žaidžiame „Monopolį“. Kai visi išvažiuojame prie ežero. Visa diena pilna nuostabių akimirkų.
Esu buvusi virėja, be galo mėgstu gaminti, turiu įgūdžių – manau, čia man pasisekė, nes gausiai šeimai gaminti reikia nuolatos. Stereotipas, kad didelėse šeimose valgo tik bulves su kotletais. Mes gaminame įvairiausius, net įmantrius, sveikuoliškus patiekalus. Savaime aišku, gaminame ir kotletus, bet juos kepame karšto oro gruzdintuvėje, be aliejaus. Vyriausioji dukra rūpinasi savo formomis, ir aš noriu atsigauti po nėštumų.
Labiausiai visiems patinka mano gaminti karbonadai, net mano mama klausia – na, kaip jie tau pavyksta tokie minkšti? Artėja Amelijos krikštynos, ir aš jau žinau, ką gaminsiu, – karštas patiekalas bus karbonadai su grybų padažu. Kepdama karbonadus mėsos neplaku ir nespaudau. Supjaustau plonais, maždaug 5 mm gabaliukais ir pamarinuoju – galima pilti kefyro ar graikiško jogurto, net įdėti kivių. Dažniausiai tiesiog pagardinu prieskoniais (paprasčiausiai – druska, pipirais, maltu svogūnų) ir užpilu vandeniu. Tada pavolioju miltuose, kiaušinyje, džiūvėsėliuose ir trumpai apkepu, kad apskrustų. Tada dedu į orkaitę, o baigiant kepti gardinu tarkuotu sūriu ir grybų padažų.
Dabar stengiuosi prigaminti ruošinių ir juos užšaldyti, kad prireikus galima būtų greitai paruošti gruzdintuvėje ar orkaitėje. Taip tausoju savo laiką, nes reikia kažko ir sau.
Palietėte gerą temą – kaip penkių vaikų mamai rasti laiko sau ir ką tuo rastu laiku daryti?
Vakarais, kai pamaitinu mažiausiąją, vyras ar dukra išleidžia mane pagulėti į vonią. Gal dėl to taip džiaugiuosi buvimu vonioje, kad visai neseniai ją įsirengėme, juk vysta amžinos statybos.
Turiu daug dalykų, kurie mane džiugina: sodas, daržas, nuostabios rožės. Manęs klausinėja: „Kaip tu viską spėji, gal nemiegi.“ O iš tikrųjų aš išmiegu 8 valandas. Visi vaikai man leido miegoti. Esu gimusi Arklio metais, gal dėl to man reikia eiti, veikti, daryti, vienoje vietoje pabūti sudėtinga.
Labai daug gerų emocijų patiriu dirbdama pagal savo naują profesiją. Virėjos darbą palikau, kai laukiausi trečiojo. Bet atradau save naujoje sferoje, daug metų esu nagų meistrė ir instruktorė. Baigiau mokslus, tobulinausi, dalyvavau ir nugalėjau įvairiuose čempionatuose, dabar vedu nuotolinius mokymus. Esu labai griežtai prieš savamokslius, netaisyklingus manikiūrus, kurie gadina nagus. Manikiūrininkės darbas palankus motinystei, pavyksta gana greitai grįžti į darbo rinką, o dirbti galima iki pat gimdymo, būtent tai visada ir darau!
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos Annos Jnakunec, „Šypsenų fotostudija“, Smile Foto
Projektą „(Ne)išnykstanti Lietuva“ 2026 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 10 000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.08.05.
Susiję straipsniai
