Kai ėmėme interviu, Sandrai iki gimdymp buvo likusios kelios savaitės. Dabar ji – jau 4 vaikų mama.
***
Sandros Skorupskaitės-Budimlic (33 m.) namuose Dubajuje skamba įvairių kalbų kokteilis. Mama su vaikais kalba lietuviškai, tėtis Dario (45 m.) – kroatiškai, tėtis su mama tarpusavyje – vokiškai, vaikai tarp savęs angliškai, o su vietiniais draugais – arabiškai. Namuose girdėti ir ukrainiečių kalba.
Smalsu praverti Sandros namų duris, nes čia gyvenimas kunkuliuoja. Auga 3 vaikai – Damianas (10 m.), Darija (8 m.), Dajana (14 mėnesių), o ketvirtas gims po mėnesio.
Pasak Sandros, visi vaikučiai gimsta pirma laiko, „ankstinukai“, tikėtina, kad ir ketvirtas gims anksčiau, gegužės papabaigoje. Tarp trečio ir ketvirto vaikučio bus 18 mėnesių skirtumas. Gali būti, kad kai skaitysite šį straipsnį, Sandra jau turės mažiuką. Pakvietėme Sandrą pokalbio – apie nėštumus, gimdymus, motinystę.
Sandra, nustebinote iškart pradėjusi lauktis ketvirtojo, ar tai planuotas nėštumas?
Visi mūsų vaikai laukti ir planuoti. Nuo pat pradžių žinojome, kad jų turėsime daug. Penkis ar šešis, nes skaičius keturi man nelabai patinka. Buvome nutarę, kad pirmiausia turėsime du, o kitus – po pertraukos. Taip ir įvyko. Sutapo, kad trečią kartą pastojau iškart po vestuvių. Po Dajanos neketinome daryti ilgos pertraukos, planavome vaikutį iškart. Tik nesitikėjome, kad taip anksti pavyks. Pastojau praėjus 10 mėnesių nuo gimdymo.
Šis nėštumas man pats sunkiausias. Kai laukiausi Dajanos, po pirmųjų gimdymų buvo praėję 8 metai, organizmas pailsėjęs. O dabar nėštumas beveik be pertraukos, tai tikrai jaučiu. Nieko tokio, ištversiu.
Kaip pavyksta po gimdymų taip greitai atsigauti?
Iš tiesų – priaugu nedaug svorio. Per pirmus nėštumus priaugdavau po 8–9 kg, per trečią daugiau, gal 12 kg. O dabar tikriausiai bus rekordas. Esu aštuntą mėnesį nėščia ir jau priaugau 13 kg. Paskutiniais mėnesiais svoris daugiausiai auga, tad manau, kad priaugsiu dar 4–5 kg. Bet numesiu, juk kai daug vaikų, daug ir judėjimo.
Dėl svorio yra paprasta taisyklė, tiek laukiantis, tiek nesilaukiant – jei nepriaugsi, nereikės ir numesti.
Gyvenate prabangų gyvenimą, kad maisto pagundų daug, kaip save pažabojate?
Problema yra atvirkštinė, nei jūs sakote. Kai gyveni pasiturinčiai, gali gyventi sveikiau. Sveika mėsa, kokybiški vaisiai ir daržovės – nuo to nesustorėsi. Laimė, aš niekada nemėgau saldumynų. Mano saldumynai yra vaisiai ir daržovės. Tokių dalykų, kaip ledai, galiu paragauti retkarčiais, man jų nereikia. Nėštumo metu manęs nekankina noras kažko prisivalgyti be saiko. Tiesa, vaisius valgau kilogramais, net išberia. Vyras vis stabdo, tačiau, mano nuomone, – geriau vaisiai nei šokoladas.
Dubajuje visus 12 mėnesių yra visų kraštų vaisių. Parduotuvėse galima rasti visiškai visko. Kai laukiausi Vokietijoje pirmųjų dviejų vaikų, buvo problema įsigyti to, ko norėdavau. Dabar mano aistra – vaisiai mangostanai. Lietuvoje jų nemačiau.
Laukėtės ir gimdėte musulmoniškoje šalyje, kokie įspūdžiai, palyginus su europietišku gimdymu?
Kai pirmus vaikus gimdžiau Vokietijoje, patekau į labai didelę ligoninę, konvejerį, kur moterys gimdė viena po kitos, ir mums buvo siunčiama žinutė –greičiau greičiau. Vien stresas.
Antroji dukra gimė pirma laiko, 34 savaičių, nemažai teko praleisti ligoninėje. Buvau jauna, viskas buvo sunkiau. Sunkiau suprasti, kas vyksta, kodėl vyksta, sunkiau išmintingai viską vertinti.
Kai gimdžiau trečią vaiką Dubajuje, pati jau buvau kitokia, suaugusi. Siekiau to, ir gavau – dėmesį, privatumą. Mane daug atidžiau prižiūrėjo, buvau išklausyta, išmylėta.
Ar Dubajuje leidžia gimdyme dalyvauti vyrams?
Dubajus nėra labai arabiškas. Čia suskridę, suvažiavę žmonės iš viso pasaulio. Vakarietiškas laivas miestas, europietiška dvasia. Be abejo, vyras dalyvavo mano gimdyme. Tiesa, kai ko negalima – uždrausti abortai, ir jeigu taip nutiktų, kad pageidautumei negimdyti, tektų šią dilemą išspręsti kitoje šalyje.
Mano trečią ir ketvirtą nėštumus prižiūrėjo gydytoja arabė, kuri daugiau nei 20 metų dirbo Vokietijoje, man buvo svarbu, kad gerai mokėtų vokiečių kalbą. Ji puikiai išmano Europos ginekologijos taisykles, pritaiko man.
Ar pasiturintiems pacientams siūlo įvairiausių tyrimų?
Atvirkščiai, nekiša nereikalingų tyrimų. Laukdamasi Dajanos, nutariau neatsiklausi gydytojo pasidaryti genetinį tyrimą dėl trijų sindromų (dėl Dauno sindromo tiriuosi visada, o šį kartą nutariau atlikti platesnį). Gydytojas tuo metu buvo išvykęs, o kai grįžo ir sužinojo, net mane barė. Mat tie tyrimai dažnai parodo klaidingą tikimybę, ką parodė ir man. Kadangi tyrimo atsakymas buvo „positive“, teko tirtis toliau, imti vaisiaus vandenis su švirkštu. Labai jaudinausi.
Žinoma antrasis tyrimas buvo „negative“. Pasak gydytojo, echoskopijos metu matoma, ar reikalingi papildomi tyrimai, todėl šiaip sau jų darytis nerekomenduoja, vadina tyrimą mamų gąsdinimu.
Laukdamasi ketvirto, to tyrimo nesidariau.
Prie nesklandumų nėštumo metu esu pratusi. Visada kažkas atsitikdavo. Tai rodydavo, kad cukrus per aukštas, tai pagimdydavau pirma laiko. Bet visada viskas galių gale baigdavosi gerai.
Ar visus vaikučius pagimdėte natūraliai?
Pirmus du pagimdžiau pati, net be epidūrinio nuskausminimo, nes labai bijojau dūrio į stuburą. Buvau girdėjusi, kad jeigu blogai pataiko, paskui būna problemų. Antras gimdymas buvo sunkesnis už pirmą, nors dukra buvo mažesnė. Trečiasis buvo cezaris, nes dukra neteisingai įsistatė, nesisuko, aplink kaklą buvo apsivijusi virkštelė. O ketvirtas – žiūrėsime, viskas kol kas atrodo neblogai.
Ar Dubajaus ginekologai nesiūlė palaukti keletą metų po cezario?
Netiesa, kad reikia ilgai laukti. Man gydytoja paaiškino, kad randui sugyti pakanka metų. Bet ji turi pacienčių, kurios pastoja po gimdymo praėjus 3–4 mėnesiams. Žinoma, tada nėštumo priežiūra daug atidesnė, labiau stebimas randas, bet tikrai nereikia laukti metų metus.
Kas jums padeda auginti vaikučius, gal kiekvienas turi po auklę? Gulite kaip karalienė, o vaikus augina aptarnaujantis personalas?
Pasvajoti galima (juokiasi). Turime valytoją, kuri tvarko namus, ir vieną auklę. Ji prižiūri mažąją dukrytę. Vyresniems vaikams auklės jau seniai nebereikia. Jiems nebeįdomu. Jiems reikia tėvų, draugų, vienam kito, jų kambarių – o auklės tame kontekste nėra. Auklė jiems reikalinga nebent tada, kai aš kur nors išvykstu, kad suruoštų į mokyklą.
O mažytei prižiūrėti reikia pagalbos, kartais auklės prašau padėti ir naktį. Auklė visada yra šalia, ji pas mus gyvena. Dabartinė mūsų auklė yra filipinietė. Kai gims antras mažiukas, samdysiu dar vieną auklę, ieškau ukrainietės. Kai gyvenome Vokietijoje, samdėme tik ukrainietes, esu jomis labai patenkinta. Daug išbandėme, bet ukrainietės labiausiai prie širdies. Jos labai mamiškos, šeimyniškos. Ir sriubą vaikams išverda, ir blynus iškepa. Malonios, tvirtos valios moterys. Su jomis labai smagu kartu gyventi. Šeimos nariai. O filipinietės auklės darbą priima kaip tarnavimą šeimininkui, nerodo jokios iniciatyvos. Jaučiasi esančios darbuotojomis, o ne vaiką mylinčiomis auklėmis. Jos nedrįsta vaikų auklėti ar sudrausminti, nors prašau. Jaučiasi žemesnės ir už mus, ir už vaikus. Norėčiau kad auklės santykis su vaiku būtų kaip mamos, auklėtojos, mokytojos, o ne tarnaitės.
Filipinietėms auklėms sakau – neleiskite vaikams būti nedraugiškiems vienas su kitu ar su jumis. Jūs sakote, ir vaikai turi daryti. Tačiau jos „griežtos“ būna tik, kol aš matau. O paskui vaikui toliau nieko nesako, leidžia elgtis, kaip vaikas nori. Nedrįsta.
Auklės šiuo metu gyvena pas mus namuose. Statomės namą, kur bus aptarnaujančiam personalui skirtas atskiras pastatas. Žinoma, auklės vargu ar ten gyvens, nes jos visada turi būti šalia vaikų. Planuojame kad gyvens valytoja, vairuotojas. Norime, kad ir jie, ir mes turėtume privačias erdves.
Gal tokie dalykai Lietuvoje atrodo egzotiškai, bet čia, Dubajuje, tai yra visiškai įprasta.
Ar galiu paklausti nepatogaus klausimo? Neslepiate, kad jūsų krūtys yra patobulintos. Kaip sekasi žindyti?
Galvojau – na dabar tai bus klausimas (kvatojasi). Mano implantai įdėti po pieno liaukomis, tad maitinimui neturi jokios įtakos. Tris vaikus krūtimi maitinau po 4 savaites, manau, panašiai bus ir su ketvirtu. Trumpai maitinu ne dėl to, kad nenoriu, bet tiesiog baigiasi pienas. O gal tai susiję su psichologija, nes niekada nebuvau užsibrėžusi ir pasiryžusi, kad būtinai noriu maitinti, kad ir kas nutiktų. Tikiu, kad pienas perduoda vaikučiui mamos mintis ir emocijas. Jeigu maitinčiau per jėgą, per kančią, per kraują, koks pienas patektų mano vaikučiui? Esu prieš kankinantį žindymą.
Kai žindžiau Dajaną, pasigavau mastitą, pakilo labai aukšta temperatūra, važiavau į ligoninę. Kitos mamos man rašė: nepasiduok, toliau žindyk, skausmas praeis, ir man taip buvo, ir man kraujas tekėjo iš spenelių, kentėk ir tu. Bet man iškilo klausimas KAM? Visi trys mano vaikai užaugo maitinami mišinukais, visi sveiki, nesirgo. Tų mamų, kurios maitina 3 metus, vaikai (jau su dantimis, eina į mokyklėles) serga dažniau, negu mano vaikai. Mane psichologiškai slėgė spaudimas, kad tu privalai, privalai, privalai. Stūmimas. Persekiojimas. Nežindai – esi bloga mama. Bet ar čia esmė? Ar tu pagimdei vaiką tik dėl to, kad jį žindytumei? Mes esame mamos ir apie savo vaikus galime nuspręsti pačios, tiesa? Vaikui nereikia stresinio, kraujuoto ir prifarširuoto vaistais pieno.
Jūsų energija tiesios kunkuliuoja. Ar lengva per nėštumą gyventi sumažinus apsukas?
Vaikystėje buvau rami – nebuvau populiari, greičiau atstumta, nemėgstama, nemylima, nenorima. Buvau iš varganos šeimos. Atsigavau, kai išvažiavau gyventi į Vokietiją. Pasikeitė mano požiūris, atsirado naujų draugų, padidėjo savivertė.
Man reikia visko labai daug padaryti, o vadovaujuosi šūkiu, kad darbai patys nepasidaro. Besilaukdama tempo nemažinu. Keliauju, remontuoju, vairuoju. Besilaukdama pirmo vaiko, pati į ligoninę nuvairavau jau gimdydama. Nėštumo nematau kaip invalidumo. Kai laukiausi trečiosios, visi trys vaikai pasigavo virusą ir labai kosėjo. Užsikrėčiau ir aš, pradėjau smarkiai kosėti, ėmė atsivėrinėti gimdos kaklelis. Kas savaitę man leido vaistus, kad sustabdytų šį procesą. Tačiau tempo nemažinau.
Beje, mano mama irgi labai aktyvi, ji visada juda, eina, nesėdi, nemiega. Ir tikra tiesa, prisėsti, pailsėti nemoku.
Mama neduoda velnių už tokį neatsakingą judrumą?
Mama manęs kitokios nepažįsta, tad ką ji man sakys? Mama atvažiuoja pas mus gana dažnai, dabar sulauksime jos, kai gims leliukas. Mama – labai paprasta, visur puikiai prisitaiko, mėgaujasi visokiu gyvenimu – jai patinka ir į kaimuką nuvažiuoti mėsos pasikepti, ir valgyti prabangiame restorane. Su ja linksma, smagu. Atrodo labai jaunai, man kaip draugė. Daugelis lietuvių mane mato kitaip, negu aš pati save matau. Gyvenu paprastą gyvenimą. Nesijaučiu kažkuo ypatinga. Visi esame vienodi.
Koks jums sunkiausias motinystės etapas?
Man, kaip ir daugumai besilaukiančių moterų, užeina fazės, kurias vadinu hormoniniu negatyvumu. Jei vyras grįžta 5 minutėmis vėliau, aš jau nerimauju. Dabar vyrui tenka daug keliauti dėl darbo. Savaitė namuose be vyro man tampa labai ilga. Pajaučiu, kad ilgiuosi, trūksta, kodėl jo čia nėra? Turiu suimti save į rankas, pati su savimi pasikalbėti, kad tai hormonai, reikia valdytis. Nereikia iš to daryti didelio dramblio, nes pasibaigs nėštumas, ir visos negatyvios mintys išsisklaidys.
O kas jums yra priešnuodis tam hormoniniam negatyvumui?
Laukiantis man negalima nei sportuoti, net labai stipriai judėti, tad sportas nesiskaito. Darbai, ruošimasis, organizavimai – štai kas mano dopingas. Kai tik pajuntu, kad ateina negatyvios mintys, iškart nukreipiu jas pozityviu keliu – užsiimu darbais.
Dabar aktyviai ruošiamės vasaros renginiui, rugpjūtį Vilniuje bus Dajanos krikštynos ir vyresniųjų vaikų Pirmoji Komunija. Vyras įkalbinėja kartu surengti ir ketvirto vaiko krikštynas, bet pasakiau ne, nes tada darysime toliau? Reikia pasilikti dar progų ir ateičiai. Svarbu, kad švenčių neprituktų (juokiasi).
Visi mane giria dėl organizavimo. Sutikau padėti organizuoti vestuves geriems draugams Dubajuje, ir žinote ką, malonumo nepajutau. Supratau, kad rengti kažką kitiems yra didžiulis stresas. Aš turiu savo viziją, o kai organizuoji kitiems, jie turi savo. Supratau, kad negalėčiau būti planuotoja kitiems, tai ne mano pašaukimas. Man patinka viską organizuoti sau, savo šeimai, savo draugams.
Pasiruošimas tokioms šventėms užtrunka labai ilgai, tuomet renginys būna kaip prinokęs didelis vaisius, kurį ragauji su artimiausiais žmonėmis.
Vyresnieji vaikučiai labai ruošiasi Komunijai, sekmadieniais jungiasi į nuotolines pamokas, mokosi maldas. Man viską reikia daryti kartu, nėra lengva.
Vaikų maldelės skamba labai jaukiai ir meiliai, nes jų lietuvių kalba nėra tobula, justi akcentas. Vaikai moka daug kalbų. Aš su jais kalbu tik lietuviškai, tėtis su jais kalba kroatiškai, kartu visi kalbamės vokiškai. Vaikai kalba angliškai, nes tokia kalba lanko mokyklą. Negana to, jie kalba rusiškai ir ukrainietiškai, nes išmoko iš auklių. Dabar dar mokosi arabiškai. Užaugę bus dėkingi, kad moka tiek kalbų. Mažylės pirmi žodžiai, beje, angliški – ball, cat, dog. Ir, žinoma, mieliausi mano širdžiai žodeliai – mylu ir ačiū.
Daugelis lietuvių mane mato kitaip, negu aš pati save matau. Gyvenu paprastą gyvenimą. Nesijaučiu kažkuo ypatinga. Visi esame vienodi.
Neila Ramoškienė, nuotraukos Framemeplease Photography
Susiję straipsniai
