Sunki liga, kuri nuodijo gyvenimą daugybę metų, jos pažabojimas ir nuostabi motinystės patirtis. Apie tai kalbamės su Kristina, kurios gyvenimas suskirstytas pusmečiais: šiltuoju laiku jos šeima gyvena Lietuvoje, šaltuoju – Kalifornijoje.
Nauja pažintis su Kristina
Kristiną Pozingytę „Mamos žurnalo“ skaitytojos prisimena iš straipsnių apie gliuteno netoleravimą. Prieš kelerius metus plačiai nagrinėjome šią problemą, o Kristina mums padėjo, nes ji yra netoleruojančiųjų gliuteno ambasadorė Lietuvoje – kuria puslapį www.begliuteno.lt, konsultuoja, net išleido knygą „Gyvenimas be gliuteno“
Šiandien Kristina pas mus svečiuojasi kaip 1 metų mergytės Olivios mama. Prieš kalbėdami apie motinystę, paprašėme Kristinos prisiminti tuos metus, kai dar nebuvo surasta jos negalavimo priežastis.
„Lietuvoje apie gliuteno netoleravimą žinoma labai nedaug. Daugeliui gydytojų tai vis dar nauja. Tikriausiai dėl to mano ligos buvo ieškoma net 4 metus. Ar būčiau įtarusi, jog netoleruoju gliuteno? Tikrai ne! Net nežinojau, kas tai yra. Kasdien buvau blogos nuotaikos ir jaučiausi prastai. Negalėjau planuoti laiko ne tik savaitei, bet ir kitai dienai. Spengimas galvoje, silpnumas, išpūstas pilvas ir spaudimas krūtinėje man jau buvo normalu. Pasisekė patekti pas profesorių, kuris tiesiogine to žodžio prasme išgelbėjo mano gyvybę atradęs, kad netoleruoju gliuteno. Blogiausiu ligos etapu svėriau vos 44 kg. Prieš 10 metų, kai man viskas nutiko, niekas nekalbėjo apie jokį gliuteną, jei žmogui būdavo blogai, duodavo manų košės ir arbatos su džiūvėsėliais, o tai ligą tik sunkindavo“, – prisimena moteris.
Gliuteno netoleravimas gali pasireikšti įvairiausiai. Vienam gali skaudėti pilvą ir kamuoti viduriavimai, kitas gali sirgti mažakraujyste, trečias – būti nevaisingas. Kai kuriems žmonėms gliuteno netoleravimą atranda dar kūdikystėje, o kitiems – jau suaugus. Kristina, laimei, ligą suvaldė, o šiandien yra laiminga mama.
Mums reikia vaikučio!
37 metų Kristina pasakoja, kad mintis apie vaikus juos su vyru aplankė vėlokai. Iš pradžių abudu laikėsi nuomonės, kad labai patogiai ir gerai gyvena, tad kam tiek vaikai? „Bet kartą prisėdome ir pasikalbėjome – ar tikrai mes nenorime vaikų? Juk senatvėje bus labai liūdna, niekas neatvažiuos per šventes, nebus anūkų, kartosis tas pats per tą patį.
Nutarėme – pabandykime pagyventi kitaip. Mintys materializuojasi, pastojau labai lengvai, o nėštumas buvo pasakiškas“, – pasakoja Kristina.
Vis dėlto iš pradžių nerimo būta – kaip organizmas, kuris netoleruoja gliuteno, sureaguos į nėštumą? Ar nebus komplikacijų?
„Labiau bijojau, kad nesuaktyvėtų mano sveikatos bėdos, juk sako, kad per nėštumą visos problemos „išlenda“. Itin griežtai laikiausi visų gliuteninės taršos taisyklių, naudojau atskirus indus, bijojau mažiausios gliuteno dulkelės, kad nepakenkčiau sau ir vaikučiui.
Kad ir kaip bijojau, nėštumas praėjo lengvai, per visą nėštumą priaugau tik 6 kg. Laksčiau, judėjau, veikiau, ką norėjau. Visiškai negąsdintų nei antras, nei trečias nėštumas“, – juokiasi moteris.
Gimdyti – į Ameriką
Kristina nėštumą praleido Lietuvoje, o gimdyti skrido į Ameriką, kur Los Andžele turi šeimos namus ir jau 7 metus gyvena pusmetį Lietuvoje, pusmetį Amerikoje. Kadangi vaikutis turėjo gimti spalio pradžioje, šeima nutarė, kad jam daug geriau gimti ten, kur šilta ir, kai Kristina buvo 8 mėnesius nėščia, išskrido į JAV. Kad ir kaip būtų keista, Kristina labai jaudinosi ir bijojo skrydžio. „Aš visada bijau skristi! Nors tokius tolimus atstumus skraidome jau seniai, aš niekaip nepriprantu. Kai daug skraidai, visko ir patiri – ir didelių turbulencijų, nesėkmingų nusileidimų (kai pilotas vis kartoja „bandysime dar kartą“)“, – pasakoja moteris.
Skrydis praėjo puikiai, o būsimoji mama nejautė jokio nuovargio.
Gimdymui – gydytojų atranka
Kadangi šeima jau daug metų gyvena Amerikoje, medicinos apsauga čia jiems puikiai pažįstama. Kad Kristina netoleruoja gliuteno, jos gydytojai žino ir į tai atsižvelgia skirdami gydymą. Šioje šalyje gliuteno netoleravimas (kaip ir laktozės netoleravimas ar kitos alergijos) yra įprastas dalykas.
„Kai ten patenki pas gydytoją, pirmiausia paklausia apie giminės ligų istoriją, o kitas klausimas – ar yra kokių nors alergijų ar netoleravimų. Mano ligos istorijoje pažymėta, kad netoleruoju gliuteno, tad, kad ir kokioje ligoninėje atsidurčiau, su manimi bus elgiamasi labai dėmesingai, bus skirti medikamentai be gliuteno, net specialios vienkartinės priemonės. Kai atvykau gimdyti, mane prižiūrintys medikai, maudamiesi vienkartines pirštines, pabrėžė, kad jos nepabarstytos kviečių krakmolu, yra saugios žmonėms, netoleruojantiems gliuteno“, – patirtimi dalinasi moteris.
Vis dėlto gydytojo, kuris prižiūrėtų Kristiną paskutiniais nėštumo mėnesiais ir priimtų gimdymą, teko paieškoti: „Susipažinau su 6 gydytojais, kol atradau savąjį. Mano pasirinktas gydytojas turėjo lietuviškų šaknų ir mūsų auros, charakteriai bei nuomonės sutapo. Jis mane prižiūrėjo gal net daugiau, nei priklauso. Kodėl netiko kiti 6 gydytojai? Jie buvo šiurkštesni, kur kas vyresnio amžiaus, laikėsi požiūrio, kad „viskas bus gerai“ arba „kaip bus, taip bus“. Pajusdavau, kad aš jiems tiesiog nerūpiu.
Beje, nors turėjau draudimą ir galėjau gimdyti prabangiausioje Los Andželo klinikoje, gimdžiau paprastoje klinikoje, kurioje dirbo mano gydytojas. Teko rinktis: ar prabangi klinika, ar gydytojas, kurio noriu. Rinkausi gydytoją“.
Gydytojus stebino mažas svoris
Kristina yra smulkaus kūno sudėjimo, dabar, pačiame gražiausiame savo žydėjime ji sveria 50 kg, ir tai yra ohoho. Prieš pastodama ji svėrė 47 kg, o per nėštumą priaugo vos 6 kg – iki 8 mėnesio niekas nėštumo net nepastebėjo.
„Mažas priaugtas svoris glumino Amerikos gydytojus, jie itin atidžiai stebėjo vaikučio dydį, vandenų kiekį, kas porą dienų klausėsi širdelės tonų. Nerado jokių pakitimų. Cezaris man, matyt, būtų buvęs skirtas šiaip ar taip, dėl siaurų klubų, bet nenoriu slėpti – operacijos pati norėjau. Be galo bijau skausmo, buvo sunku susitaikyti su natūralaus gimdymo eiga, prašiau gydytojo, kad atliktų cezarį. Jis, įvertinęs situaciją, su manimi sutiko“, – sako Kristina.
Švelnusis cezaris
Suplanuotas cezaris, Amerikoje vadinamas „švelniuoju“ (gentle), nes nėra skubos, įtampos, galima sukurti natūralaus gimdymo atmosferą. Tiesa, šis „švelnusis cezaris“ vos nesibaigė tikru gimdymu. Kristina prisimena: „Operacijos data buvo spalio 2. Atvykau į ligoninę skirtu laiku, bet išgirdau, kad šiuo metu yra per daug gimdyvių, ir turiu važiuoti namo palaukti, nes mano cezaris planinis. O kai išvykau namo, prasidėjo sąrėmiai. Pati mergytė pradėjo belstis į pasaulį. Visą dieną pravaikščiojau jausdama sąrėmius, tik vėlai vakare nuvykome į ligoninę.
Iki planuoto cezario ten pralaukiau daugiau nei pusę paros – iki 17 val. Kad man neskaudėtų, laukiant cezario, man pritaikė epidurinę nejautrą.
Švelnusis cezaris tikrai atitiko savo pavadinimą – visi buvo atsipalaidavę, ramūs, kai ištraukė Olivią, medikai sudainavo „Happy birthday“ ir sušoko džiaugsmo šokį. O gydytojų buvo nemažai – bene 6–7, dar slaugytojos.
Olivia gimė 2965 g. Nors buvo smuklutė, gavo 9 balus (man pasakė, kad JAV 10 balų naujagimiams neduoda). Nuostabi gražutė mergytė. Kai dukrytę išėmė, nušluostė ir padavė vyrui, jis su naujagime išėjo į kitą palatą, o gydytojai pabaigė operaciją. Kai mane atvežė pas juos į palatą, pamačiusi ją vyrui ant rankų tegalėjau pasakyti – kokia ji graži“, – prisimena laiminga mama.
Skausmo balas – nulis
Gerą įspūdį Kristinai paliko ir pogimdyminė priežiūra. Moteriai buvo pritaikyta nuskausminamųjų pompa – po pilvo oda įvesta pompelė su laideliu, kuriuo iš mažyčio rezervuaro buvo padavinėjami nuskausminamieji, pažangesni už morfijų, todėl po cezario moteris nejautė jokio skausmo. Pompelė po oda buvo savaitę. Kai gydytojai ateidavo klausti, kokio dydžio skausmas, Kristina atsakydavo – nulis.
„Po operacijos jau antrą parą važiavau namo, nors pagal taisykles galėjau būti ligoninėje 4 paras. Vėliau paklausiau apie tą stebuklingą pompelę, gal tai labai brangus dalykas? Man atsakė, kad ji tikrai nebrangi, kainuoja keliasdešimt eurų, ir nepaprastai palengvina moters savijautą po cezario. Deja, Lietuvoje požiūris kitoks: „Nieko tokio, pakentėsi“, – sako Kristina.
Maloniai nustebino ir psichologinis moterų palaikymas po gimdymo. Kiekvienai moteriai po gimdymo skiriama medicinos slaugytoja, kuri gali duoti patarimus visą parą. Labiausiai stebima, ar mamai nėra pogimdyminės depresijos požymių. Kaskart, kai mama ateina su kūdikiu apžiūrai (po gimdymo praėjus 2 dienoms, paskui savaitei, paskui 2 savaitėms) pirmiausia klausiama: „Kaip jaučiatės jūs pati?“ Pateikiama daugybė klausimų, kurie specialistams duotų suprasti, ar mamai yra nuotaikų svyravimų, ar ne.
„Po gimdymo kontaktas su medicinos darbuotojais išlieka labai glaudus – jei tik kažką nori sužinoti, siunti nuotraukas, kad ir vaikučio kakučių“, – juokiasi jauna mama.
Olivia valgo viską
Kristina labai jaudinosi, ar dukrelė nebus paveldėjusi netolerancijos gliutenui, todėl nekantriai laukė, kada prasidės papildomas maitinimas ir galės pradėti duoti Oliviai gliuteno turinčių košyčių bei sužinoti – taip ar ne. Kol kas Olivia gali valgyti gliuteną, ir gauna jo tikrai daug – tai košės, džiūvėsėliai, riestainiukai. „Ji laimingai valgo, o aš laiminga dėl to. Namie iki Olivios papildomo maitinimo neturėdavome produktų su gliutenu, net duonos (nebent, kai ateidavo svečiai). Namie maistą ruošiu aš, man būdavo daug patogiau visą patiekalą gaminti iš begliutenių miltų nei gaminti du patiekalus iš skirtingų rūšių miltų. Vyras prie manęs prisitaikė dėl bendro patogumo. Bet dukros nenoriu pratinti prie begliutenės mitybos, todėl namuose atsiranda vis daugiau įvairių pakramtukų iš paprastų miltų“, – sako mama.
O kaip pačios Kristinos sveikata?
„Puiki, bet ir toliau laikausi savo dietos. Žinote, tokį posakį, kad jei yra kokia sveikatos problema, tai „pagimdysi ir praeis“. Kadangi taip gerai jaučiausi per nėštumą, pagalvojau – o gal man irgi gimdymas kažką pakeitė? Patampiau likimą už ūsų ir suvalgiau pusę riekės tikros duonos. Deja, po to stipriai pasigailėjau. Stengiausi psichologiškai save nuteikti, kad nieko nebus, bet paryčiais, kaip įprasta, prasidėjo baisus pykinimas, galvos skausmas, viduriavimas. Bloga savijauta tęsėsi porą dienų“, – pasakoja Kristina.
Kristina ilgisi duonos skonio, nes skanios duonos iš begliutenių miltų neįmanoma pagaminti, galima apsimesti, kad tai duona, nes ji yra duonos formos ir spalvos, tačiau tai visiškai kitokio skonio produktas. „Tikrai skanus produktas, bet tik duonos alternatyva“, – sako Kristina.
Pabaigai – mamyčių turgelis
Negalėjome Kristinos nepaklausti – tiesa ar melas, kad Amerikoje kūdikių daiktai be galo pigūs ir kokybiški, be to, glumina įvairovė?
„Tiesa, iš Lietuvos į Ameriką nesiskraidinu nieko. Visus rūbus, kūdikio daiktus perku tik ten, nes yra modernių dalykų, nematytų naujovių. Tarkime, Europoje populiarūs buteliukų dezinfekavimo aparatai veikia tik karštu garu, bet neišdžiovina. Iš Amerikos atsivežiau aparatą, kuris dezinfekuoja viską UV spinduliais, nėra drėgmės, tad galima dezinfekuoti ne tik buteliukus ir indus, bet ir žaislus, telefonus, raktus – viską, ką vaikas kiša į burną. Parsivežiau mišinukų gaminimo aparatą, jis gamina mišinuką panašiai kaip kavos aparatas – tinkamos temperatūros, gerai išmaišytą. Naktį pramerkiu akį, paspaudžiu mygtuką ir štai tau mišinukas. Kainos Amerikoje kur kas mažesnės, drabužėlių – perpus, o jei sulauki nuolaidų, tai perki už kapeikas. Iš ten vežuosi net kūdikio arbatas, sauskelnes, nes tokių kokybiškų, minkštų, bekvapių Lietuvoje ir net Europoje nėra.
Užtat Lietuva pranoksta Ameriką nuostabiais, jaukiais įdomiais vaikų žaidimų kambariais“, – sako Kristina.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
