Menininkė Saulė Augustaitienė sako, kad ji galėtų gyventi nors ir mėnulyje, jei tik ten veiktų internetas.
Kol kas jie su vyru Arnoldu gyvena ne mėnulyje, o kaime netoli Vilniaus ir augina būrį ožkų. Kartais, norėdami prasiblaškyti, sėda ne į automobilį, o ant arklio… Gyvūnų apsupty auga ir jų sūnelis Sakalas Zacharijus.
Saule, kaip atsidūrėte ten, kur dabar gyvenate, – ar atsikėlėte iš miesto?
Mes gyvename mano vaikystės namuose. Augau kaime, kur gyvenimas buvo neįsivaizduojamas be šeimos ūkio, nors tėvai dirbo visai kitus dieninius darbus… Po darbų grįžus namo buvo visiškai natūralu eiti melžti karvės, lesinti vištų ir ravėti daržų, prieš 30 metų tai buvo normali kaimiško gyvenimo praktika.
Su vyru Arnoldu susipažinome dar besimokydami mokykloje. Po kelerių metų stojo mokytis į Vilnių (jis aktorius), taigi nekilo ir klausimų, kur kraustytis gyventi. Būtent studijų laikais ir teko mums kartu kuriam laikui tapti miestiečiais. O kai baigėsi mokslai ir pradėjome planuoti šeimos pagausėjimą, – savaime taip išėjo, kad apsistojome mano gimtuose namuose.
Vyras užaugęs Kaune, tad, būdamas miesto vaikas, nieko nenusimanė nei apie ūkį, nei apie jo gyventojus. Visko noriai mokėsi ir padėjo, kuo tik galėjo. Manau, iš pradžių jį natūraliai šokiravo įvairūs neišvengiami ūkio procesai, tokie kaip jauniklių atsivedimas, įvairios veterinarinės procedūros, skerdienos tvarkymas ir t.t. Tačiau gana greitai prie to priprato, dabar, manau, priima visa tai kaip savaime suprantamus dalykus, be kurių nejuda gyvenimas.
Šiuo metu jau pradėjome nuosavo namo statybas ir vyras drąsiai tam pasiruošęs, planuojame daugumą apdailos darbų atlikti patys.
Nesate tipiška kaimo gyventoja – ar dėl meniškos išvaizdos ir įvairių projektų netampate apkalbų objektu?
Kadangi mūsų šeima – viena iš gyvenvietės ir miestelio senbuvių, o „keistuolė“ jau buvau nuo mažens, tai, manau, aplinkiniai jau tiesiog įprato matyti mane kitokią. Jiems visiškai normalu, kad kartais prajoju su savo žirgu gatvėmis, ir jau seniai niekas nebeklausė, kodėl tas žirgas daržų nearia… Nustemba gal tik naujakuriai, kurių pastaraisiais metais labai padaugėjo. Visi suvažiuoja iš miesto, niekas nebelaiko jokių gyvulių, net naminių vištų kiaušinių sunku rasti. Visai jau mūsų kaimas nebe kaimiškas.
Dėl to, atklydę iki mūsų namo, visi labai nustemba pamatę ožkų ir žirgų. O kaimynai ir namiškiai jau net nebekreipia dėmesio į nuolatos vykstančias keistas fotosesijas kieme ir ekstravagantiškai atrodančius modelius. Mano gyvūnai pozuoja reklamoms, privatiems projektams, įvairiems žurnalams (net „Playboy’“ fotosesijoms), o kartais tenka juos nusivežti ir į fotostudijas.
Kokio amžiaus Jūsų vaikutis, kokios jūsų su vyru profesijos?
Mūsų Sakalui Zacharijui jau pustrečių metų. Kartais juokaujame, kad kai užaugs ir jo klaus dėl neįprasto vardo, jis tiesiog sakys „ai, tėvai menininkai… “ Vyras Arnoldas – profesionalus aktorius ir IT specialistas, o aš – menininkė, dailės edukologė, pareigūnė (dirbu Patrulių rinktinės raitajame būryje), o šiuo metu – mama. Ir, man atrodo, įgytų specialybių sąrašas dar bus pildomas. Man tiek daug veiklų yra įdomios ! Šiuo metu turėdama galimybę būti namie, su vaiku, galiu sau leisti kurti bent po keletą valandų per dieną. Iš tos kūrybos gimsta raganiškos ir mistinės stilistikos papuošalai. Į juos aš įdedu visą savo norą kurti ir meilę tokio tipo aksesuarams. Mane ši veikla daro laimingą. Labai džiaugiuosi sulaukdama šiltų atsiliepimų iš savo klientų, kai kurie teigia, kad mano kūriniai juos skatina priimti svarbius sprendimus arba padeda jaustis saugiau intravertiškoms asmenybėms. Dauguma darbų keliauja į užsienį (Ameriką, Australiją, Norvegiją…), tačiau vis daugiau ir tautiečių susidomi tokiais kūriniais ir nebebijo pasipuošti įdomesniais papuošalais.
Kaip kilo mintis auginti ožkytes?
Pirmąją ožką įsigijome prieš 15 metų (ji šiuo metu yra vis dar su mumis!) kaip kompanionę mano žirgui, tuo metu ūkyje tik jis ir gyveno. O ožkos yra tokie sutvėrimai, kad, atsiradus vienai, kažkaip staiga pasidaugina iki begalybės… O atsivežus į Lietuvą ilgai išsvajotą naują veislę (Anglo Nubian), tapo aišku, kad jos pas mus įsitvirtino ilgam. Žinoma, įvertinome ir pieno naudą, išmokome gaminti įvairius fermentinius sūrius: su pelėsiais, ilgo brandinimo ir kreminių šviežių… Juos pamėgo ir visi mūsų draugai. Tapo sunkiai įsivaizduojama, kad šaldytuve nebus šių produktų…
Kokia yra jūsų kasdienybė, kaip skirstotės darbus, ar turite pagalbininkų?
Gyvename su mano tėvais, jų pastatytame name. Gyvulininkystės entuziastė yra mano mama, taigi su ja ir sukamės prie ožkų ir sūrių. Mano tėtis labiau prijaučiantis augalams, taigi kiemo aplinką prižiūri jis. Mano vyras padeda visur ir su viskuo, nors pats yra visiškas miesto vaikas, tačiau per daugiau nei 10 metų jau daug ko išmoko: ir kaip kažką pataisyti, ir kaip žirgą pabalnoti ar vištoms namelį sumeistrauti. O kasdienybė labai paprasta – dienos metu visi turi savo darbus (tik aš kol kas lieku namie su sūneliu), o po darbų vakare visi sukasi kieme, kiekvienas žino savo pareigas. Daugiausia tų pareigų prisiima Sakalas – jam reikia visus gyvius apeit, visiem vandens ir maisto išdalint, vienus išleist, kitus uždaryt, visą ūkį sukontroliuot!
Ar kaime nenuobodu? Ar turite bendraminčių? Nesijaučiate pasaulio pakrašty?
Nežinau kaip kam, bet man nė vieną dieną nebuvo nuobodu… Rutina įtraukia, taip, tačiau tikrai ne nuobodulys…
Bendraminčių tikrai turime. Nuostabių jaunų šeimų visoje Lietuvoje, su kuriais bendraujame, susitinkame ir dalinamės patirtimi. Mes abudu su vyru esame kultūros žmonės – mums svarbu dalyvauti renginiuose, lankytis spektakliuose ir parodose. Galbūt dėl to nejaučiame jokio pasaulio pakraščio, net gyvendami užmiestyje.
Kaip auga jūsų vaikutis? Kas jums svarbu, ką leidžiate, ką draudžiate vaikui?
Pasaulis nepradėjo suktis aplink mūsų vaiką, jis auga šeimoje, įtraukiamas į šeimos veiklą ir gyvenimą, mokosi bendrauti ir dirbti su gyvūnais. Jam dabar viskas yra žaidimas, viskas be galo įdomu. Kaip ir minėjau ankščiau, visur stengiasi pasireikšti ir padėti. Labai judrus ir smalsus berniukas! Neribojame šių jo savybių tačiau stengiamės nuo mažens išmokyti svarbių socialinių įgūdžių, pagarbos žmogui, gyvūnui ir supančiai aplinkai.
Ką davė tapimas tėvais? Kokių naujų impulsų kūrybai? O gal kaip tik nuleido ant žemės?
Mūsų su vyru pasaulis, žinoma, apsivertė! Esame abudu veiklūs ir judrūs, o vaikutis privertė sustoti ir pasėdėti vietoje. Sunkiausi buvo pirmieji metai, o tada prisitaikėm, įsitraukėm, pradėjom aktyviai judėti toliau. Atsirado daug naujų veiklų, kurios pakeitė senus įpročius, daug naujų planų. Mane asmeniškai pastūmėjo vėl imtis kūrybos, kurią buvau keleriems metams apleidusi dėl darbo specifikos ir laiko trūkumo. Privertė permąstyti, ko noriu šiuo metu iš gyvenimo ir ką noriu atiduoti aplinkai. Taip gimė „Raganėjos“ projektas su papuošalų kūryba ir kitokia menine veikla. Vaikučiui paaugus, planuoju grįžti ir prie tapybos.
Skaitytojams bus įdomu – iš ko gyvenate? Ar ožkyčių ūkis jums „moka atlyginimus“?
Visas mūsų ūkis yra hobis. Gyvename iš „valdiškų darbų“ arba asmeninės individualios veiklos. Norint, kad ūkis neštų pelną, tai turi tapti pagrindine veikla. O kai tai tampa darbu, nustoja būti maloniu hobiu, taigi mes apsistojome ties ta riba, kai sugebame su viskuo susitvarkyti, nepalikdami pagrindinių darbų.
Ar nepasiilgstate miesto, didžiojo pasaulio?
Gyvename už 20 kilometrų nuo Vilniaus. Teko su vyru kurį laiką ir pačiame mieste pagyventi. Ilgesio nejaučiam, mums svarbu būti visiems kartu ir užsiimti mėgstama veikla…
Kas gyvenant kaime įkvepia? Gal keliaujate, turite interneto draugų po visą pasaulį?
Labiausiai įkvepia nepriklausomybės jausmas. Kai gali išeit į kiemą basomis, auginti didelį šunį ir neužsidengti lango užuolaidomis! Keliaujame kartu nedaug, kol kas aplinkybės to neleido daryti. Aš esu labai sėslus žmogus, man kelionės kelia įtampą ir stresą, o vyras atvirkščiai – galėtų būti keliauninkas. Su teatro gastrolėmis gana dažnai išlekia į svečią šalį…
Paaugus vaikui, planuojame dažniau keliauti su visa šeima. Aplankysime visus draugus, išsibarsčiusius po pasaulį!
Ar dažnai sulaukiate svečių?
Tikrai taip. Vasaros sezonu kartais net pavargstame nuo lankytojų. Draugai ir draugų pažįstami atvažiuoja pasigrožėti mūsų ožkaitėmis, kartais atvyksta vaikų grupės iš vietinių darželių ir mokyklų. Ateityje planuoju užsiimti rimtesne edukacine-menine veikla gamtoje ir su gyvūnais.
Kokie kaimiško gyvenimo pliusai ir minusai?
Gyvenant kaime yra labai daug papildomos atsakomybės. Turi rūpintis namo šildymu, vandens tiekimu bei aplinka.
Negali laisvai ilgam išvažiuoti, namu ir ūkiu nuolat turi kažkas rūpintis.
Augindamas gyvūnus, nuolat susiduri su įvairiais jų negalavimais, ir geras veterinaras tampa beveik šeimos draugu. Rūpesčių galybė! Ypač žiemą, kai keliai tampa sunkiai pravažiuojami, kartais nutrūksta elektros tiekimas, arba užšąla vandentiekis… Ir tai tik maža dalis to, kas gali nutikti gyvenant kaime.
O malonioji dalis paprasta – čia jautiesi žmogumi. Tuo, kuris yra neatsiejama gamtos dalis, nes esi priverstas gyventi su tave supančia aplinka, pagal gamtos taisykles. Toks gyvenimo būdas disciplinuoja, verčia judėti, kasdien tapti geresniu ir produktyvesniu. Motyvuoja keltis anksti, judėti daug ir veikti!
Kokie jūsų vaikelio mėgstamiausi žaidimai kaime?
Tokie, kur reikia daug judėti, ir pageidautina, kad abudu tėvai dalyvautų juose! Kaimynai mus dažnai gali pamatyti visus tris besiridenančius nuo kalnelio pievoje arba bėgiojančius ištiestomis rankomis, – nes mes tuo metu lėktuvai. O šiaip jam visa kiemo veikla yra žaidimai, jis labai noriai dalyvauja, nuolat prisigalvoja savos veiklos, į kurią įtraukią ir kiemo gyvūniją: katinus, šunis, vištas ir ožkas.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos www.paradoksas.lt
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Jaunas kaimas“ ir 2019 metams skyrė 1500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 spalio 30 dieną.
Susiję straipsniai
