Mama Judita Juknelė – menotyrininkė, o dabar – ūkininkė
Prieš kelerius metus žurnale aprašėme, mūsų akimis, visiškus keistuolius – vilniečių menininkų Juditos ir Vygaudo Juknelių šeimą, kurie vieną dieną susikrovė daiktus, pasiėmė 4 vaikus ir išvažiavo gyventi į kaimą.
Dabar tokių „keistuolių“ – vis daugiau, jie tarsi senojo kaimo gaivintojai, kuria Lietuvos užkampėliuose verslus, ūkininkauja ir neša šviesą.
Atskaitos taškas – Dantė
Tuomet Juditos ir Vygaudo sprendimui ekstremalumo pridėjo kūdikis Dantė. Jaunėlis sūnus yra šeimai atskaitos taškas: kiek Dantei metų, šiek šeima gyvena Utenos rajone, vienkiemyje, turi kanapių verslą. Aplink kur ne kur išsibarsčiusios 10 sodybų, o jas jungia Duobių kaimas.
Trumpai apie šeimą:
Mama Judita Juknelė – menotyrininkė, o dabar – ūkininkė, tėtis Vygaudas Juknelis – kultūros vadybininkas, ir jau 6 metus – ūkininkas. Vaikai: Bazilė (14 m.) ir dvyniai Jogaila ir Auktuma (9 m.) – moksleiviai, jaunėlis Dantė (6 m.) lanko paruošiamąją klasę.
„Kaime esame jau 6 metus. Ir dabar jau galiu pasakyti, kad ne emigravę, o atvykę į savo namus“, – sako Judita.
Broliams kaime sukurtas nepažabotos laisvės pojūtis
Kaip viskas prasidėjo
Kas nutiko, kad prieš 6 metus menininkų šeima iš sostinės išsikėlė į vienkiemį Utenos rajone?
Judita pasakoja: „Mūsų šeima Vilniuje pragyveno daugiau kaip 10 metų. Turėjome namą užmiestyje, gerus darbus. Nė nesvajojome apie kaimą. Bet, gimus dvyniams, į rankas vis papuldavo straipsnių apie sėkmingas ūkininkavimo praktikas: žiūrėk, vienas sėkmingai serbentus augina, antras – avis, trečias – sraiges. Abu skaitėme ir kažkas kirbėjo, kirbėjo, kol prikirbėjo iki bendro susitarimo keisti savo gyvenimą. Sėdėdavome ir diskutuodavome, kuo gi galėtume užsiimti kaime. Sugalvojome, kad auginsime sliekus ir česnakus. Skaitėme, domėjomės, konsultavomės.
Metus ieškojome naujų namų. Tiksliau, vyras važinėjo po Lietuvą, o jam grįžus, žiūrėdavau nuotraukas ir ieškodavau kabliukų: čia per daug plyna, jokios žalumos, čia žemos lubos, čia prie kelio… O, kai grįžo apžiūrėjęs dabartinį mūsų namą, pasakė: „Rodos, radau mums namus“. Aš neprašiau nuotraukų, nieko neklausinėjau, o tik pasakiau: „Gerai“. Gal intuicija? Kai atvykome visa šeima pažiūrėti namo, supratau, kad neklydome.
Namas – gerai išsilaikiusi praėjusio amžiaus viduryje statyta aukštaitiška troba, apsupta kalvų ir žalumos. Kad ir į kurią pusę pažvelgsi – negali akių atitraukti. Aplink sodybą dešimt senų, bet gerai derančių obelų, du aviliai.
Mūsų draugai, kaimynai, bendradarbiai, giminaičiai jau seniai buvo informuoti apie mūsų planus. Vieni gyrė už drąsą, kiti gąsdino, kad prapulsime. Bet visi linkėjo sėkmės, ir buvo teisūs – čia radome tikruosius namus. Likus 17 dienų iki Dantės gimimo, atsikraustėme į kaimą. Buvau laiminga iki pat plaukų galiukų. Ir ta laimė, prabėgus 6 metams, dar tęsiasi.“
Visi šeši (surinkti į vieną kadrą didelę šeimą nėra lengva)
Česnakai ir sliekai virto kanapėmis
Sliekų idėjos šeima atsisakė, kai įsigilino į subtilybes. Česnakams irgi reikia daug priežiūros – mėšlo ir ravėjimo. Svarstė dar keletą variantų: gal auginti braškes, ne, geriau avietes, o gal avytes ir spausti sūrį? Bet Vygaudas pasidomėjo kanapėmis ir, ilgai nesvarstęs, užsėjo pusantro hektaro. Taip šeima padėjo kanapių verslą: spaudžia kanapių ir linų sėmenų aliejų, pardavinėja internetu, keliuose Lietuvos turguose, taip pat ir Vilniuje.
„Kanapių verslas kasmet vis auga. Reikia vis daugiau dirbti, o augimas vyksta pamažu. Mažais žingsneliais priprantu ir, atrodo, kad visai nedirbu, tik vaikus auginu ir slaugau mamą.
Kepu kanapinę druską, pilstau aliejų, pakuoju produktus. Vasarą po kelias valandas vartau džiūstančius kanapių žiedus. Skamba nuobodžiai. Bet visada dirbu su muzika arba klausydama kokios paskaitos, tai darbas virsta savotiška meditacija ir man labai patinka. O vyras daugiau strateguoja ir prekiauja mugėse“, – pasakoja Judita.
Kaimo buitis
Name šeima įsirengė vandentiekį ir kanalizaciją, o senovines krosnis pasiliko, jose gamina valgyti. Turi duonkepį.
Ar nebuvo sunku iš miesto patogumų nerti į tikrą kaimą? „Abu su vyru esame kilę iš miestų. Jis – iš Jonavos, aš – iš Ariogalos. Bet Ariogaloje, nors gyvenau daugiabutyje, turėjome 3 arus daržo, todėl žinau, kaip sėti, ravėti. Iš pradžių visko prisisodinome per daug. Bulves nukniso šernai, kopūstus nugraužė kiškiai. Kitos daržovės ilgai laukė mano rankų, bet sulaukė tik kelios lysvės. Likusias prarijo piktžolės. Juokauju, kad kalti buvo mažieji vaikiukai, kurie neišleido manęs ravėti. Kadangi jų laimė man svarbesnė už gausų derlių, daržovių neravėjome ir neužsiauginome. Bet ką aš čia meluoju. Moliūgai juk užaugo, keletas cukinijų, česnakai. Tai gal visai neblogai?
Iš 26 augintų vištų liko 4 vištos ir gaidelis. Kartą per savaitę gaunu dovanų vieną kiaušinį. Bet ko vertas vištų grožis! Jų kudakavimas, gaidžio giedojimas! Vasarą susirgo viena višta. Nustojo vaikščioti. Bet lesti ir gerti galėjo. Dvi savaites rūpinausi vištele: nešiojau iš tvarto į lauką, o vakare atgal, net girdžiau per švirkštą. Po dviejų savaičių ji išskrido į savo Dausas. Ar turėjau leisti jai tamsiame tvarte numirti iš bado per kelias dienas? Gal. Nežinau.
Dar auginame vieną šuniuką ir 4 katinus. Visi atklydėliai. Vaikšto namuose keturi pūkų kamuoliai, glaustosi. Vaikai jais visiškai pasirūpina. Gal tik erkes aš ištraukiu“, – pasakoja Judita.
Blogo oro ten nėra
Menotyrininkė, ravinti daržą
Dažniausias klausimas, kurio paklausia į kaimą iš miesto atsikrausčiusiems inteligentams, – ar negaila tiek daug studijoms skirto laiko, prarastų profesijų?
Judita pasakoja: „Pagal profesiją nedirbau. Dirbau „šalia“ jos. Galiu padėkoti profesijai – ji davė vyrą. Dirbau režisieriaus asistente filme „Vienui vieni“, kai režisierius griežtai įsakė būtent TĄ vakarą nueiti į teatrą. Prisimenu, net pyktelėjau, bet nuėjau. Šalia manęs prisėdo gražus ilgaplaukis Vygaudas…
Žinoma, turėjau gerų darbo pasiūlymų. Tiek asmeninei ambicijai patenkinti, tiek piniginei pastorinti. Bet kas tai? Tai reiškia keltis 6 ryto (o buvo laikas, kai keldavausi 4:15), kamščiai, bėgimas darbe. Sėkminga savirealizacija, bet ir stresai, išgyvenimai. Privalai atrodyti tobulai: kostiumėlis, šukuosena, makiažas, manikiūras, šypsena. Po darbo – į parduotuvę ir apie 19 val. – namo. Bėgte vakarienė, pasaka vaikams prieš miegą. Na, o savaitgaliais – tvarkytis, skalbtis, ruoštis kitos savaitės maratonui. Na, ačiū.
Nenorėčiau išėjusi į pensiją pasakoti anūkams, kad bėgau bėgau, padariau sėkmingą karjerą, bet per ją skyriau mažai dėmesio šeimai. Pritrūko man laimės tame bėgime. Tuo metu Vygaudas, 10 metų pradirbęs Oskaro Koršunovo teatre, jautė, kad perdegė, kad reikia kažką keisti. Štai ir pakeitėme“.
Ką čia veikia vaikai
Kai šeimoje auga 3 judrūs berniukai, nieko negali būti geriau, nei didelės erdvės, gamta, laisvė.
„Vaikai yra vaikai. Jiems gera ten, kur gera tėvams, – sako Judita. –Dantė darželio nelankė. Tik šiais metais pradėjo lankyti priešmokyklinę grupę viename Utenos darželių. Jam tai buvo didelis socializacijos lūžis, augimas. Bet iki dabar dar bando rasti priežasčių nevažiuoti į darželį.
Protestuoja nevalgydamas darželyje. Mums pasisekė, ten dirba ne auklėtojos, o Fėjos. Ir Dantė labai jas myli. Sakė, pas jas lankys grupę iki 18 metų. Mažais žingsneliais jau, žiūrėk, bulvių košę ragauja. Tikiuosi, įsivažiuos.
Vyresnieji vaikai lanko mokyklą Utenoje. Taip pat visi muzikuoja muzikos mokykloje. Jogaila parvežė medalį iš respublikinio duetų pianistų konkurso. Kurį, beje, tą patį vakarą (o siaube!) netyčia žaisdamas įmetė po grindimis. Namas senas, plyšiai tarp lentų grindyse kai kur kelių milimetrų pločio. Tai va tie keli milimetrai ir buvo lemtingi. Lupom grindis tą vakarą…
Bazilė gilinasi į dainavimą, taip pat groja pianinu. O Auktuma pučia klarnetą. Kai prasideda namuose repeticijos, tai stogas kilnojasi! Man smagu. Tėtis diplomatiškai pakenčia“.
Vaikams nejausti didelio skirtumo tarp miesto ir kaimo labai padeda dvi vyresnės seserys iš pirmosios Vygaudo santuokos – Goda ir Gabija.
Jos sukūrusios savo šeimas, bet su jaunesniais savo broliais bei seserimi praleidžia nemažai savaitgalių, kartu vyksta į turistines keliones.
Kartą per mėnesį vaikai važiuoja su tėčiu į Vilnių, į kino teatrą. Kelis kartus per savaitę užsuka į Utenos biblioteką. Utenoje vyksta daug renginių (neseniai lankėsi Vilniaus filharmonijos simfoninis orkestras, visiems vaikams labai patiko). Tik spėk visur apsilankyti.
„Vaikai yra vaikai. Jiems gera ten, kur gera tėvams, – sako Judita.
Koks tas gyvenimas kaime
Judita moka jautriai nupiešti kaimo romantiką: „Gyvenimas kaime kitoks. Kiekvienos šeimos jis būtų skirtingas. Kartais bėgi bėgi per dieną nuo puodo prie lovelės, nuo malkų prie vištų, nuo vieno vaikelio apkabinimo, prie kito ašarėlių ir, žiūrėk, jau naktis. Jei sugebu tame bėgime pamatyti mažo delniuko raukšleles, taip greitai nutįsusias dukrytės kaseles, jei netikėtai pagaunu vaikų juoką ar lyg iš naujo pažvelgiu į gražų ir protingą savo vyrą, tai tos akimirkos yra dienos perliukai. Ir suveriu prieš miegą karoliukus į gražiausią vėrinį, ir net sudrebu iš laimės, kad tai ne sapnas, tai mano gyvenimas.
Dabar euforija virto ramybe, augančiu pilnatvės kamuoliu. Arba galit parašyti, kad patys tapome medžiais ir augame visomis kryptimis.
Mes su vyru tapome tikrais kaimiečiais. Vyras net keltis su saule pradėjo. O aš panirau į savo pelėdiškumą ir, jei ne rytinis žadintuvas 6:20 val., tai eičiau gulti, kai saulė kyla.
Vyras išmoko vairuoti traktorių. Aš auginu pomidorus.
Kuo mes skiriamės nuo senųjų kaimo gyventojų? Vyras mėgsta ryškiai rengtis, nešioja skirtingas kojines, augina barzdą, kurią dažo žaliai. Užsiima kūryba – rašo, kaip pats sako, visokias nesąmones (jei įdomu: www.vygaudasjuknelis.lt).
Aš nežiūriu televizoriaus, neskaitau naujienų portalų, maitinuosi veganiškai. Gilinuosi į man įdomius dalykus, ko mieste nespėdavau sau leisti.
Dėl objektyvumo apklausiau vaikus:
– Bazile, ar tu kaimietė?
– Ne, tikrai ne, – ji kaimietiškumą supranta, kaip tam tikrą negatyvų socialinį tipažą.
– Jogaila, o tu?
– Aš – karalius!
– Dante, ar tu kaimietis?
– O ką tai reiškia? Ne, mama, aš milžinas.
– Auktuma?
– Nežinau, man nesvarbu.
Bet paklauskit Auktumos apie Visatą, jis jums papasakos apie Marso kalnus, kraterius, koks atstumas nuo saulės iki planetų, kokia saulės masė, pasakys didžiausios ir mažiausios juodųjų skylių dydžius, mases, Visatos plėtimosi greitį, metus, kada mūsų galaktika susidurs su Andromedos… Ir sklandžiausiai tai papasakos jums angliškai. Tai ar lieka laiko pagalvoti, kaimietis tu, ar ne?
6 metų Dantė – atskaitos taškas, kiek Juknelių šeima gyvena kaime
Stengiamės gyventi linksmai. Namuose galima viską: važinėtis riedučiais, iš čiužinių susiręsti namukus ir juose žaisti. Galima vasarą į lauką vaikščioti ne per duris, o šokinėti per langus, galima vasarą turėti po savo nuosavą palapinę ir ten gyventi, kiek tik širdelė trokšta.
Aišku, pasitaiko ir liūdnų situacijų tiek vaikams, tiek mums. Bet tam ir esame šeima, kad vieni kitiems padėtume.
Man labai patinka šeimos vyrų vakarinė tradicija. Kol mama barška vakarienės puoduose, tėtis priruošia didžiulį dubenį vaisių: obuolių, kriaušių, kivių, mandarinų. Po vakarienės visi vyrai krenta prie kompiuterio ir pilna burna vaisių žiūri kokį nors „Vedęs ir turi vaikų“, skaito anekdotus. Į mano siūlymus pažiūrėti ką nors prasmingesnio, intelektualesnio, visi choru atsako, kad juokas išgelbės pasaulį.
O kita tradicija yra mūsų 600 metrų keliuko užsnigimas. Tuos 600 metrų žiemą vaikus iš ryto nuveža, o vakare parveža tėtis traktoriumi. Tai ar ne smagus nuotykis!? Aš irgi norėčiau paprašyti vyro, kad mane su traktoriumi per pusnis pavėžintų. Romantika! Taip ir padarysiu.
Visi jau sumigo. Eisiu malkomis pečius pamaitinsiu, po to kelias minutes į lauką – tamsos ir savęs paklausyti, grįžusi desertui eilėraštį perskaitysiu. Gal dar muzikos… Tada išbučiuosiu vaikų sapnus ir įsliuogsiu visa sušalusi po vyro sušildyta antklode“.
Neila Ramoškienė
Juditos Juknelės nuotraukose – kaimo romantika:
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Jaunas kaimas“ ir 2019 metams skyrė 1500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 kovo 29 dieną.
„Mamos žurnalas“
