Mūsų nestebina lietuviai, keliaujantys ieškoti laimės į Angliją. O kad laimės Lietuvoje ieškotų britai, pasitaiko retai. Bet pasitaiko!
Sarah Mitrike Vimbldoną iškeitė į mažą miestelį Lietuvos pakraštyje.
Žagarėje gimė ir auga trys Mitrikų vaikai: 7 metų Elena, 5 metų Rebeka ir 2 metukų Tomas.
Su Sarah Mitrike kalbamės apie gyvenimo kaime ypatumus. Beje, Sarah jau puikiai kalba lietuviškai.
Gimėte ir augote šalia Londono. Kaip apsisprendėte kurti savo gyvenimą Žagarėje?
Vimbldone, kur augau, mes negyvenome kaip didmiestyje – pažinojome daugelį kaimynų, buvome gana bendruomeniški, dalyvavome įvairiausioje visuomeninėje veikloje. Pavyzdžiui, mama buvo aktyvi bažnyčios bendruomenės narė. Tėvelis buvo senovinių automobilių entuziastas, tad pradėjo organizuoti jų varžybas. Mes su broliais irgi priklausėme įvairioms vaikų ir jaunimo organizacijoms. Šiuo atžvilgiu gyvenimas Žagarėje nedaug kuo ir skiriasi nuo mano vaikystės – čia žmonės irgi vieni kitus pažįsta, sugalvoja bendros veiklos.
Kai augau, mūsų šeimos laisvalaikis būdavo ramus, gamtiškas – mėgdavome išeiti pasivaikščioti į parkus. Savaitgalių neleisdavome prekybos centruose ar kino teatruose. Todėl aš tų didmiesčio pramogų nepasiilgstu ir gyvendama Žagarėje.
Žinoma, kartais nuvykstu į Londoną. Arba į mūsų artimiausią „didmiestį“ – Šiaulius. Bet išvažiuojame iš Šiaulių, artėjame prie Žagarės, ir su vyru susižvalgome: koks geras jausmas grįžti į namus!
Sarah, kokia jūsų specialybė, ką gyvenime veikiate?
Anglijoje mokykloje, kai man buvo 16 metų, turėjau atlikti dvi savaites darbo praktiką. Tuo metu visiškai neįsivaizdavau, ką gyvenime norėčiau veikti. Tėtis pasiūlė atlikti praktiką jo darbe. Jis yra advokatas. Galų gale apsisprendžiau studijuoti menus. Mūsų giminėje, ypač iš mamos pusės, daug menininkų, aš augau tarp stebuklingų paveikslų ir meno kūrinių.
Studijuoti universitete meną man atrodė tiesiog įdomu, nors menininke būti neketinau. Studijų metais atsiskleidė kitas mano talentas: organizaciniai gebėjimai. Man nuo vaikystės patikdavo ką nors organizuoti, tarkime, skautų išvykas.
Universitete tapau snieglentininkų klubo pirmininke, vykdavome į kalnus slidinėti. Man smagu organizuoti, bet pačiai nebūti dėmesio centre. Po studijų ir visų kelionių baigimo padėjau tėčiui organizuoti automobilių lenktynes, ir ta veikla užsiimu iki šiol. Tai tapo mano pagrindiniu darbu, nes senovinių automobilių lenktynės jau vyksta visame pasaulyje.
Žagarėje puikus interneto ryšys, galiu susisiekti su bet kuria pasaulio vieta, kartais darbo reikalais vykstu į užsienį.
Kaip pirmą kartą atsidūrėte Lietuvoje?
Po universiteto baigimo vienerius metus gyvenau ir dirbau Kanadoje. Ten buvo galimybių slidinėti. O paskui, kelionės
Pietų Amerikoje metu, išgirdau, kad ieškoma savanorių važiuoti į Lietuvą, į tokį Žagarės miestelį, jį kultūriškai atgaivinti.
Šios iniciatyvos ėmėsi viena lietuviškų šaknų turinti britė. Jos senelis buvo kilęs iš Žagarės. Ta moteris įkūrė nevyriausybinę organizaciją „Lithuania Link“, kuri pagal projektą gavo Europos fondų finansavimą, ir aš išvykau į Lietuvą. Daug bendradarbiavome su Žagarės regioninio parko direkcija. O kartą, važiuojant automobiliu su draugais, kilo idėja, kad reikėtų „grąžinti Žagarę ant žemėlapio“ ir tai padarytų Žagarės vyšnių festivalis. Žagarė žymi savo vyšnių veisle.
Tą idėją ėmiausi įgyvendinti, ir pora metų organizavau festivalį. Pirmais metais atvažiavo gal 4000 žiūrovų, o dabar, kai festivalis jau gerai žinomas visoje Lietuvoje, būna ir 40 000. Bet po poros metų festivalio organizavimą perėmė regioninis parkas, jis organizuoja ir iki šių dienų.
Po pirmosios savanorystės aš grįžau į Angliją, o širdyje kirbėjo mintis, kad dar nebaigiau visų reikalų Žagarėje.
Galbūt į Lietuvą sugrąžino meilė?
Atvykusi į Žagarę antrą kartą, pradėjau draugauti su Sauliumi, savo dabartiniu vyru. Tuo metu jis dirbo policininku. Tapę pora, nusprendėme pabandyti kurtis Anglijoje. Mano tėvynėje pragyvenome apie penkerius metus, Saulius rado darbą, patobulėjo jo anglų kalba. Tačiau adaptuotis jam nebuvo lengva, vis dėlto skirtinga kultūra ir gyvenimo būdas. Po penkerių metų abiem kilo ta pati mintis: o gal grįžti į Žagarę? Nutarėme nusipirkti namą, kuriame jau 20 metų niekas negyveno. Vietiniai žmonės sakė, kad tą namą tarpukaryje pasistatę latviai, juk Žagarė – pačiame pasienyje. Būdama savanore aš dažnai praeidavau pro tą namą ir pagalvodavau: norėčiau čia gyventi. Su Sauliumi nutarėme renovuoti seną namą, išsaugodami duonkepę krosnį ir dalį senos sienos. Pasilikome ir keletą senų baldų. Daug kas sakė, kad kur kas paprasčiau pasistatyti naują namą, bet mes norėjome autentikos. Gyvename labai geroje vietoje – arti miestelio centras, arti parkas, gimnazija.
Ar kaime nenuobodu, yra įdomių žmonių?
Pasakysiu, ką, pavyzdžiui, aš veiksiu šiandien. Eisiu į Kultūros centrą, nes svečiuose turime du šokėjus, kurie ves atviras pamokas vaikams ir suaugusiesiems. Vienas šokėjas iš Pietų Korėjos, kita šokėja iš Suomijos.
Tada rūpinsiuosi vaikais – pasiimsiu iš darželio, vesiu į būrelius ir meno mokyklą. Žagarėje turime puikių mokytojų, kurie veda ir sporto, ir muzikos užsiėmimus, organizuoja įdomius projektus vaikams. Mūsų vyriausioji pradėjo lankyti Žagarėje esančią muzikos mokyklą, abi dukros šoka šokių būreliuose. Vaikai bendrauja su žmonėmis iš viso pasaulio, kurie atvyksta į Žagarę. Manau, kad jų vaikystė yra nuostabi, kokia buvo ir manoji.
Visada norėjote gausios šeimos?
Aš pati šeimoje buvau trečias vaikas, turiu du vyresnius brolius. Man atrodo, kad būryje vaikams augti linksmiau. Trys vaikai – mūsų abiejų su Sauliumi svajonė.
Kadangi dirbu internetu iš namų, nei nėštumai, nei vaikų auginimas karjeros nesustabdė. Besilaukdama vaikų, dirbdavau beveik iki pat gimdymo, po to porą savaičių pabūdavau tik mama, ir vėl kibdavau į darbus. Tėvystės atostogų išeidavo vyras, kuris labai padeda visuose buities darbuose. Beje, jis per pastaruosius metus baigė gidų kursus, tad dirbs Žagarėje gidu, ves ekskursijas.
Ar šeima Jūsų nebando parsivilioti atgal, į Angliją?
Mano tėvai laimingi, kad aš gyvenu Europoje, ne kur nors Australijoje. Jie mėgsta atvažiuoti į Žagarę, ypač tėtis, sako, kad čia geriausiai pailsi nuo savo reikalų. Pavasarį Žagarėje ypač gražu, kai atbunda gamta. Visa mūsų šeima kosmopolitiška: vienas brolis vedęs amerikietę, kitas – korėjietę. Ir pusbroliai susituokę su užsienietėmis, tad nieko per daug nestebina, kad mano vyras lietuvis.
O jūs pati jau perpratote lietuvius?
Lietuviai labai tikri. Jie ne iš karto priima tave į draugus, bet susidraugavus būna nuoširdūs ir atviri. Jaučiuosi kaip namie.
Jaučiu, kad esu ten, kur ir turiu būti. Po truputį mokiausi lietuvių kalbos. Su savo vaikais kalbu angliškai, kad jie išmoktų ir mano gimtąją kalbą, o šeimoje įvairiai – kartais su vyru kalbame angliškai, kartais lietuviškai. Žinoma, iki tobulo mokėjimo man dar toli, bet su Žagarės žmonėmis jau galiu bendrauti lietuviškai ir nebesu svetima.
Jūsų naujausias kultūrinis projektas – eksperimentinio meno festivalis „Fringe“ Žagarėje. Papasakokite.
Nuo 2015 metų organizuojame tarptautinį meno festivalį „Fringe“. Prieš 70 metų pirmasis toks eksperimentinio meno festivalis įvyko Edinburge, Škotijoje. Tada menininkai improvizavo ir pristatė savo darbus įvairiose netradicinėse erdvėse.
Pagalvojau, kad Žagarėje daugybė įdomių vietų, kur galėtų vykti meniniai projektai. Mes esame pirmieji Baltijos regione „Fringe“ organizatoriai, bet priklausome pasaulinei asociacijai, ir čia atvažiuoja menininkai iš viso pasaulio. Tas projektas yra hobis – galiu sujungti savo meno žinias su organizaciniu darbu. Su vyru nesame dideli verslininkai, kad iš tokių renginių tikėtumėmės pelno. Bet labai smagu parodyti Žagarę kuo platesniam žmonių ratui, garsinti jos vardą atvežti į miestelį įdomių žmonių.
Kaip Žagarės žmonės jaučiasi, tapę garsūs visoje Lietuvoje?
Tomis dienomis, kai vyksta vyšnių festivalis, Žagarė pilna žmonių, beveik visuose kiemuose pamatysi palapinių, nes atvažiuoja giminės, pažįstami. Įsivaizduokite miestelį su 1300 gyventojų, į kurį suplūsta 40 000 žmonių! Šurmulio pakanka.
Į „Fringe“ festivalį tokios minios neplūsta, vis dėlto tai eksperimentinis menas, bet atvyksta būtent tie, kurie domisi, o kitais metais jau ir savo draugams pasako. Galų gale ir festivalio tikslas kitoks: atverti visas Žagarės erdves menui.
Pavyzdžiui, teatras autobusų stotyje, instaliacijos buvusioje pieninėje, koncertas sinagogoje, fotografijos paroda negyvenamame bute. Kažkas dainuoja balkone, mimas rodo savo spektaklį miestelio aikštėje… Pirmus metus žagariečiai į tai žiūrėjo atsargiai, bet visi renginiai nemokami, vieši, ir žmonės susidomi: oho, atvažiavo menininkai net iš Japonijos!
Savo veikla tarsi skelbiate, kad mažuose miesteliuose gera ir verta gyventi?
Labai svarbu „reklamuoti“ kaimo idilę. Aš dirbu internetu, man svarbu turėti kompiuterį ir kad gerai veiktų interneto ryšys. Daug jaunų žmonių šiais laikais dirba panašaus pobūdžio darbą – buhalteriai, dizaineriai, vadybininkai. Pasidaro nebesvarbi geografinė vieta, kurioje tu dirbi. Labai noriu skleisti tą žinią, kad Žagarėje dar yra tuščių namų jaunoms šeimoms. Yra nuostabus darželis, gera gimnazija, mokoma menų. Kas užsienyje gyvena tik dėl uždarbio – grįžkite į Lietuvą, čia kita gyvenimo kokybė. Aš suprantu, neturintiems darbo mažas miestelis nieko negali pasiūlyti. Ir jaunimui, tik baigusiam mokyklą, čia nėra ką veikti. Jie turi keliauti, pamatyti pasaulio, išvažiuoti. Aš pati susikūriau savo gyvenimą būtent išvažiuodama iš tėvų namų. Išvažiuokite, bet po 10 metų grįžkite su verslo idėjomis, naujais kontaktais, kitokia gyvenimiška patirtimi. Mūsų su Sauliumi pavyzdys gal irgi kažką įkvėps – konkrečiai vieną jauną šeimą jau baigiame prikalbinti, kad atvažiuotų gyventi į Žagarę.
Ar jūsų šeima daug keliauja?
Nesame labai keliaujanti šeima, galbūt dėl to, kad man darbo reikalais nemažai tenka skraidyti. Kalėdoms yra tradicija skristi pas Anglijos senelius, ten susirenka mano šeima. O šeimos kelionės dažniausiai netolimos – mėgstame nuvažiuoti į netoliese esantį Tervetės parką (jis už keliolikos minučių nuo Žagarės automobiliu, Latvijoje).
Žiemą važiuojame į Latviją slidinėti. O geriausi savaitgaliai tai čia pat, Žagarėje. Galime vaikštinėti tais pačiais parko keliais ir vis atrasti ką nors naujo. Arba vasarą maudytis ežere. O žiemą važinėtis rogutėmis nuo kalniuko.
Mažame miestelyje svarbiausia yra žmonių bendrystė. Jei reikia mums su Sauliumi kur išeiti, nesvarbu, kad šalia nėra senelių, – su vaikais pabus kaimynai, draugai. Net senbuviai nebelaiko manęs svetimšale. Esu Sarah, gyvenanti Žagarėje.
Ginta Liaugminienė
Kristinos Jasudaitės nuotraukos
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Jaunas kaimas“ ir 2019 metams skyrė 1500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 gegužės 26 dieną.
„Mamos žurnalas“
