Renata ir Ramūnas Lamauskai jau kelerius metus neplanuoja tolimų kelionių. Išvažiuoti ilgiau nei pusdieniui jie tiesiog negali–- tokio ūkio, koks yra dabar, negalėtų perduoti nei kaimynams, nei giminaičiams. Bet sako, kad kelionių ilgesio ir nejaučia, nes į jų kiemą atkeliavo beveik visa Europa, Australija, Afrika ir net Pietų Amerika.
Kalbamės apie tai, kaip iš Vilniaus Renatos ir Ramūno šeima nusprendė kraustytis į kaimą ir įkurti mini zoologijos sodą.
Renata, kaime gyvenate jau aštuonerius metus. Ar neužplūsta Vilniaus nostalgija?
Niekada nesigailėjome sprendimo važiuoti gyventi į vienkiemį. Tada vaikai buvo dar maži – Ievutei pusantrų metų, Mantui penkeri. Jie dar nėjo į mokyklą, todėl daryti didelius gyvenimo pokyčius buvo lengviau. Vaikai pradėjo lankyti darželį čia, Saldutiškyje. Jiems užtenka per atostogas nuvažiuoti į Vilnių, o paskui nori atgal. Kaime vaikai turi laisvę, žaidžia kieme. Mieste juos išsivesdavome pavaikščioti šaligatviais, dažniausiai maršrutas būdavo iki prekybos centro.
Abu su vyru esame kilę iš kaimo, net lankėme tą pačią mokyklą, pažinojome vienas kitą, tik draugauti pradėjome jau baigę studijas. Abiems reikėjo atsidurti mieste, kad suprastume, jog geriausia mums… kaime. Susituokę kiekvieną savaitgalį važiuodavome pas tėvus į kaimą. Mano ir Ramūno tėvai gyvena poros kilometrų atstumu, tad aplankydavome ir vienus, ir kitus, padėdavome nudirbti ūkio darbus.
Kadangi abu turėjome gerus darbus sostinėje – aš esu informatikos mokytoja, vyras statybininkas, – iš pradžių galvojome nusipirkti sodybą kur nors netoli Vilniaus, kad galėtume važinėti. Bet lemiamą sprendimą priėmėme tada, kai vyrui mama padovanojo sodybą su 11 ha žemės, iš kurios dalis buvo miškas. Pagalvojome, kad savame krašte – Utenos rajone – gyventi bus mieliausia.
Iškart turėjote ir verslo planą, ką tame vienkiemyje veiksite?
Apie veislinių triušiukų auginimą galvojome jau seniai, iš pradžių planavome juos auginti tėvų sodybose.
Bet kai įsikėlėme į savo namą su žeme, tą idėją ir ėmėme įgyvendinti. Pamažu pradėjome kurti „Triušiukų slėnį“, nusipirkdami vieną kitą naują veislę, jų jauniklius parduodami ir plėsdamiesi toliau.
Pradėjome nuo keleto veislių triušiukų, dabar jų laksto apie 500.
Ir mūsų valdos nebe 11, o 30 ha – dalį žemės pirkome, kitą dalį nuomojamės. Juk auginame ne tik triušiukus, turime ir tauriųjų elnių, danielių, alpakų ir lamų, stručių, arklių, asiliukų, ožiukų, avyčių.
Naujausias pirkinys – kengūrų porelė, jau turinti sterblėje vaikelį, kurio dar mums nerodo.
Mes auginame gyvūnus ne skerdimui. Ir triušiukai, ir paukščiai, ir kiti gyvūnai gyvena tiek, kiek natūraliai gamtos jiems skirta. Grynaveislius veisiame ir parduodame tolesniam veisimui. Ne, mes nesame vegetarai, mėsą perkame parduotuvėje, bet savo augintinių nevalgome.
Esate informatikos mokytoja – ar nepasiilgstate savo profesijos?
Negaliu sakyti, kad visiškai atsisakiau savo specialybės. Iš pradžių buvo toks pereinamasis etapas – vyras su vaikais gyveno Saldutiškyje, aš Vilniuje, ir tik savaitgaliais grįždavau pas juos. Buvau apsigynusi informacinių technologijų mokytojos ekspertės kvalifikaciją, drastiškai nutraukti profesinę veiklą buvo sunku. Dabar trečius metus dirbu Saldutiškio mokykloje informacinių technologijų mokytoja. Kitu laiku rūpinuosi „Triušiukų slėnio“ reikalais.
Dabar internetas visagalis, domimės naujomis veislėmis, kaip jas auginti, prižiūrėti. Važiuodami į užsienį, draugai mums jų parveža. Iš pradžių negalvojome turėti lankytojų. Bet atvažiuodavo žmonės nusipirkti triušiukų, prašydavo parodyti ir kitus augintinius. Pradėjo važiuoti darželiai, mokinių klasės. Šeimos susižinodavo vienos iš kitų, kad yra toks ūkis. Mus lanko tie, kam patinka gyvūnai, iš jų sulaukiame labai draugiškų patarimų, kaip dar patobulinti savo ūkį. Prie triušiukų atsirado ir paukščių, paskui ožiukų, avyčių.
Kai kuriuos gyvūnus laikyti reikalingi specialūs leidimai. Tarkime, tauriuosius elnius. Jiems turi įrengti specialius voljerus, gyvūnai turi turėti dokumentus, būti specialiai transportuojami. Juk kai kurie jų perkami iš užsienio. Egzotiškų kraštų gyvūnams reikia šildomų tvartų, žiemą jiems mūsų oro sąlygos nepalankios. Kai turi tiek skirtingų gyventojų, kiekviena diena yra įdomi, tik spėk juos stebėti, jais džiaugtis.
Kaip vaikai priima augintinių mirtį? Ar neverkia, kai nugaišta mylimas triušiukas ar ėriukas?
Mūsų augintinius prižiūri veterinaras, visi gyvuliukai vakcinuojami, jei reikia, – gydomi.
Atrodo, vieno triušiuko skiepas kainuoja nedaug – apie porą eurų, bet kai reikia paskiepyti visus 500, susidaro nemaža suma. Kaip ir žmonės, triušiukai sloguoja – prieini prie narvelio ir matai, kad gyvuliukas susirgęs, liūdnas, elgiasi ne taip, kaip visada. Triušiai – vieni lepiausių naminių gyvūnų, jie gali susirgti maru, miksomatoze, plaučių ligomis. Be to, jie jautrūs pašarams. Mūsų triušiukai visus metus gyvena lauke, todėl jų gyvenimo trukmė ilgesnė. Vasarą jie turi pastogę pasislėpti nuo saulės, žiemą dedame daugiau šieno ar šiaudų įsirausti, kad nesušaltų. Kaip ir visi kailiniai žvėreliai, jie žiemą jaučiasi geriausiai. Kai dabar žiemos nešaltos, matome, kad jie net nesirausia nakčiai į šiaudus.
Žinoma, mūsų vaikai pamilsta ir prisiriša prie augintinių. Triušiukai labai bendraujantys, geri gyvūnėliai, jie ateina prie žmogaus, valgo iš rankų, leidžia juos paliesti. Jie nesikandžioja ir nedreskia žmogui.
Natūralu, kad dideliame mūsų ūkyje gyvūnai ir gimsta, ir miršta. Kuo triušiukų veislė stambesnė, tuo jų gyvenimo trukmė trumpesnė. Vidutiniškai triušiukai gyvena apie 8 metus, kai kurios veislės tik 4. Paukščiai gali gyventi dar trumpiau.
Vaikams aiškiname, kad mirtis yra gyvenimo dalis, kad mes rūpinomės ir mylėjome gyvūnus visą tą laiką, kiek jiems buvo skirta natūraliai nugyventi.
Koks jūsų dienos ritmas?
Kas rytą su vyru keliamės 5 valandą ir pradedame rytinę ruošą, kuri trunka iki 10 ar 11 valandos. Per tas penkias – šešias valandas apeiname visus augintinius, juos pašeriame ir pagirdome. Dalis gyvūnų maitinami vieną kartą per parą. Vakarinė ruoša trunka tik porą valandų. Vakare reikia į tvartą suvesti arklius, asiliukus, uždaryti paukščius, palesinti stručius.
Kasmet atsiranda vis naujų augintinių, tai darbų tik daugėja. Dieną vyras rūpinasi parašų ruoša, šienauja, prižiūri didžiulius morkų laukus, dažnai tėčiui padeda ir Mantas. Mudvi su Ievute priimame lankytojus, aprodome augintinius.
Žiemą darbų mažiau.
Mūsų vaikai mielai padeda šioje veikloje, jie irgi gamtiški, mažai laiko praleidžia kambaryje. Žinoma, kaip ir visi bendraamžiai, pasėdi prie išmaniųjų telefonų, mes jiems nedraudžiame, bet sėdi ne tiek, kiek mieste sėdėtų.
Kadangi mūsų vaikai nemažai dirba, stengiamės išklausyti jų norus, patenkinti poreikius – gauna dovanų ir telefonus, ir kompiuterius. Sūnui, kaip ir man, patinka informacinės technologijos, manau, ateityje rinksis šią specialybę.
Kitas dalykas, mūsų vaikai nėra vartotojiški, nesvajoja turėti kuo daugiau naujų daiktų. Ir paauglystė kaime praeina švelniau, be didelių krizių. Kai kalbame su draugais apie dabartinius paauglius, suvokiu, kad dabar viskas prasideda kur kas anksčiau, negu mūsų laikais.
Kaip gyvūnai veikia vaiką? Ką duoda augintiniai?
Manau, bet koks gyvūnėlis veikia labai teigiamai, nes moko kasdienės atsakomybės – pamaitinti, išvalyti, pakeisti vandenuką. Kažkodėl manau, kad vaikui mažiausiai tinka žuvytės. Jei patys gyventume mieste, augintume kažką pūkuoto ir minkšto – gal kačiuką, šuniuką, šinšiliuką, triušiuką ar jūrų kiaulytę, kad vaikai galėtų liesti, paimti ant rankų.
Vaikams labai įdomu stebėti jų gyvenimą. O pas mus, kadangi užsiimame veisimu, veiksmo niekada netrūksta – vos ne kasdien kažkas atsiveda jauniklių, vaikai bėga į tvartą pažiūrėti ėriukų, į voljerus triušiukų. Ir nors jaunikliai tokie pat, kaip ir prieš tai kasmet gimstantys gyvūnėliai, vis tiek tai stebuklas, kurį būtinai turi apžiūrėti, savo akimis pamatyti.
Šeimoje pokalbiai dažniausiai ir sukasi apie gyvūnus?
Mes šeimoje turime pokalbių laiką, kai aptariame, ką nuveikėme per dieną, kaip sekėsi mokykloje, sūnui sporto, dukrai muzikos būreliuose. Pakalbame, kokių bėdų ir kokių džiaugsmų turėjome.
Mūsų kasdienis darbas nelengvas, bet ar yra tokia vieta, kur tu dirbtum ir visai nepavargtum? Juk ir pamoką vesdamas pavargsti, ir troleibusą vairuodamas.
Gyvendama mieste galvodavau: ar nekyla troleibuso vairuotojui pagunda uždaryti duris ir važiuoti savo keliais? Dirbdamas visada pavargsti, tik mėgstamo darbo nuovargis kitoks, šviesus. Gyvenant kaime, niekada nekankina nemiga – per dieną prisibuvęs gryname ore krenti ir miegi. O kiekvieną rytą keliesi su džiaugsmu.
Laukia augintiniai, laukia lankytojai. Į vienkiemį mes bėgome ne todėl, kad atsiribotume nuo žmonių. Bendrauti su žmonėmis man patinka. Juolab kad pas mus važiuoja tie, kuriems patinka gyvūnai ir gamta. Vadinasi, mes bendraminčiai, mes draugai. Tų žmonių nereikia specialiai linksminti ar kažkaip užimti – mes tik atveriame savo namų duris ir leidžiame pasidžiaugti tuo, kas teikia džiaugsmo patiems.
Ginta Liaugminienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Jaunas kaimas“ ir 2019 metams skyrė 1500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 birželio 23 dieną.
„Mamos žurnalas“
