„Esame šeima, kuri pasirinko ramų gyvenimą gamtoje. Bet taip jau atsitiko, kad tiek prisipildėme tos ramybės, gėrio, kad atėjo noras pasidalinti su kitais. Pagaliau suvokėme, kad gyvenimo tikslas yra duoti. O kuo galėtume dalintis? Tuo, ką mokame, žiniomis, bendravimu, savo namų šiluma, patirtimi, ramybe“, – taip savo tinklapyje prisistato Aušra ir Rolandas.
Taip atsirado „Laimės namai“, kuriuos rasite Žemuogių gatvėje, Kardokų kaime (netoli Kazlų Rūdos). Šeimoje auga 12 metų Melanija ir 10 metų Sėlija.
Papasakokite savo gyvenimą iki atsikraustymo į Kardokų kaimą. Skaitėme, kad gyvenote ir Airijoje, vadinasi, parsivežėte pinigų, kurie galėjo garantuoti nuostabų gyvenimą daugiabutyje!
Aušra: Susipažinome Vytauto Didžiojo universitete, kur abu įstojome į menotyros specialybę. Mokėmės neakivaizdiniu būdu, nes tuo metu aš dirbau Kybartų kultūros namuose renginių organizatore bei Vilkaviškio Vaikų ir jaunimo centre, o Rolandas – kriminalinėje policijoje Kaune. Baigę pirmą kursą, nusprendėme emigruoti į Airiją. Jau planavome savo gyvenimą kartu, todėl norėjosi užsidirbti pinigų būstui.
Dubline nebuvo lengva susirasti darbą. Važinėjome po įvairius ūkius, klausinėjome kavinių, užkandinių vadybininkų, ar reikalingi darbuotojai, bet nesėkmingai. Ir pagaliau pažįstama mergina pasiūlė iškabinėti skelbimų lentose skelbimus, kad teikiu vaikų prižiūrėtojos ir namų valymo paslaugas.
Pasisekimas buvo greitas. Jau po kelių dienų mane susirado Vaikų dienos centro savininkė, kuri pasiūlė darbą savo darbovietėje, o kartu prižiūrėti jos 2 sūnelius namuose. Taip tapau šios šeimos nare, nes Grainne man atsiuntė pats Likimas. Vėliau užauginau ir trečią jos sūnelį. Iki šiol palaikome ryšius.
Vakarais dar valydavau airių namus, o vėliau pradėjau dirbti „MoneyGram“ – pasaulinėje pinigų pervedimo įmonėje.
Rolandas: Airijoje teko dirbti daug darbų, pradėjau nuo lentpjūvės, statybų, malūno ir pagaliau pradėjau su draugais leisti lietuvišką laikraštį Airijos lietuviams „Saloje“. Ši švietėjiška veikla man labai patiko, buvo miela širdžiai. Kadangi buvome suplanavę pasilikti Airijoje tik 5 metus, praėjus šiam laikotarpiui, grįžome į Lietuvą. Taip, žinoma, buvo minčių nusipirkti butą Kaune ar Vilniuje, bet visdėlto paklausėme savo širdies ir pasirinkome gyvenimą kaime.
Kodėl emigracijoje išbuvote tik 5 metus, jeigu taip gerai sekėsi?
Aušra: Visada jaučiausi svetima šioje šalyje, nors labai artimai bendravome su airių šeimomis. Ten gyvenome aktyvų socialinį gyvenimą – giedojome Dublino bažnyčios lietuvių chore, įkūrėme lietuvių folkloro dainų ir šokių ansamblį „Lietuviškas dobilas“, lankėmės Lietuvos ambasados renginiuose. Bet gimtoji šalis šaukė, širdis veržėsi namo, nors jau buvome pripratę prie nerūpestingo gyvenimo užsienyje, kai gali sau leisti pirkti viską, neskaičiuoti savo finansų. Airija, kaip šalis, žavėjo savo kraštovaizdžiu, gyventojų šiltumas ir paprastumas leido mums jaustis „saviems“, bet nusprendėme laikytis savo plano bei širdies ir kurti savo šeimą Lietuvoje.
Kas įkvėpė – gal koks filmas ar gyvenimo lūžis – kad nutarėte keltis beveik į vienkiemį?
Rolandas: Išties, dar gyvenant Airijoje vienas pažįstamas davė paskaityti Vladimiro Megrė knygą „Anastazija“, kurioje aprašoma žmogaus gyvenimo gamtoje idėja. Tai buvo pirmasis ženklas. Kiek vėliau mūsų leidžiamam laikraščiui „Saloje“ žurnalistė iš Lietuvos atsiuntė straipsnį pavadinimu „Laikas emigruoti į kaimą“. Tada ne juokais susimąsčiau apie tokią galimybę.
Gyvenate molio ir šiaudų name. Ar sulaukėte skeptikų, kad „tie molio namai – laikinas, reikalas, reikia mūrinių“.
Rolandas: Taip, buvo visko (juokiasi), bene juokingiausiai vietiniai kaimo gyventojai mus buvo pavadinę: „tie, iš kregždžių lizdų“. Tačiau šiandien jau nieko nebestebina. Mūsų namas pastatytas iš šiaudų ir tinkuotas molio tinku. Kardokų bendruomenėje tokių statinių yra daugiau kaip dešimt. Dabar jau nieko nebestebina šiaudiniai ar iš kitokių ekologiškų medžiagų statomi namai. Pasaulyje šiaudiniai namai statomi daugiau kaip 100 metų ir yra puikiai išsilaikę. Tai šilti, jaukūs, kūrybiški ir sveiki gyventi namai visai šeimai.
Per kiek laiko pasistatėte namą? Gal pamenate, kokie buvo kaštai?
Rolandas: Statybos su trumpomis pertraukomis truko maždaug pusantrų metų. O kaštai priklauso nuo šeimininko įgeidžių. Namą statėme prieš dešimt metų, kainos per tuos metus keitėsi mažiausiai dešimt kartų. Šiuo metu pastatyti apie 100 kv. m. namą reikėtų maždaug 30 000 eurų.
Kaip tik tuo metu gimė mergaitės, vadinasi, namą statėte su kūdikiais ant rankų?
Aušra: Kai susilaukėme pirmos dukrytės, namas jau stovėjo, bet dar gyvenome namelyje ant ratų. Vėliau gimė ir antroji. Aš prie statybų neprisidėjau, nes visą savo laiką skyriau dukrytėms. Pasitikėjau vyru ir leidau jam įgyvendinti visas savo idėjas tiek dėl namų įrengimo, tiek dėl dekoravimo. Jo kūryba veržėsi pro kraštus – įrengė namų erdvę, dekoravo sienas, pagamino visus baldus, lentynas, vidaus tvoreles. Suprojektavo namų aplinkos erdvę, kur bus tvenkiniai, gėlynai, takeliai. Dar pastatė ir lauko tualetus, virtuvę, malkinę. Ir to dar buvo maža – mūsų kieme jau puikuojasi naujas gyvenamasis namas (nors dar iki galo neįruoštas). Labai žaviuosi Rolando kūrybine galia bei energija.
Rolandas: Tai buvo nuostabus kūrybinis metas, nors ir nelengvas.
Papasakokite apie mažų vaikų auginimą kaimo bendruomenėje? Matyt, tai tikras rojus vaikams.
Aušra: Gyventi bendruomenėje smagu todėl, kad šalia yra bendraminčių. Dabar visas mamytes jungia Kardokų „Gamtos mokykla“, kur jos veda savo atžalas. Vyresnioji Melanija nelabai turi savo amžiaus vaikų, tačiau Sėlijai pasisekė labiau, nes gali laiką leisti kartu su kaimynų mergaite, kuri yra panašaus amžiaus. Žinoma, prisijungia ir Melanija. Smagu žiūrėti, kai visi pabiručiai susirenka per mūsų bendruomenės šventes, talkas. Būna, kad prisideda ir prie namų statybų, moliuoja sienas ir pan. Patogu, kad gali nesijaudinti, kur dukros trankosi iki vėlumos. Žinau, kad tikriausiai pas kaimynus arba jau su dviračiais lanko visus iš eilės – tiek naujakurius, tiek senbuvius. Prisigalvoja įvairiausių žaidimų: nakvynė po atviru dangumi, pavėsinių statymas iš skarelių, kuoliukų, lizdų įrengimas medžiuose iš šakų, savo daržų įkūrimas. Dukrytės net nenori lankyti jokių būrelių mokykloje, nori pačios treniruotis namie, pavyzdžiui, bėgioti keturiomis (reikia bėgioti kaip panterytė). O kur dar šuoliukai keturiomis per kliūtis, greičio vystymas. Yra ką veikti. Sporto būreliai vyksta natūralioje aplinkoje.
Ar mergaitės nepasako, kad mieliau gyventų mieste?
Aušra: Nemeluosiu, jos vis dažniau kalba apie miesto pramogas, prekybcentrių lankymą. Juk jau paauglės.
Nepažintas pasaulis traukia visus. Mes to nebijome, nelaikome jų uždarytų kaime, nuvažiuojame ir į kino teatrą, prekybos centrus. Leidžiame joms pajusti miesto atmosferą.
Tegul renka įvairiausias patirtis, o jau suaugusios nuspręs, ką rinktis, – miesto ar kaimo gyvenimą.
Šiuo metu jos supranta, kad gyvenimas kaime suteikia laisvės: kas gali būti nuostabiau už pramogas gamtoje, ypač vasarą: maudynės tvenkinyje, karstymasis po medžius, nakvynė palapinėje, žaidimas su sraigėmis, varlėmis, žalčiukais ir visokiais vabaliukais. Žmogus yra gamtos dalis. Vaikai labiausiai tai ir jaučia.
Koks jūsų natūrinis ūkis, ką auginate?
Aušra: Gyvūnų nelaikome jokių, turime tik atklydusį gražų katiną Pūkį. Užsiimame tik natūralia daržininkyste: auginame daržoves po šiaudais be jokių chemikalų.
Esate vegetarų šeima, papasakokite, kaip sekasi?
Aušra: Visa mūsų šeima yra vegetarai jau 13 metų. Pirmoji dukrytė pirmaisiais savo gyvenimo metais dar yra ragavusi mėsiškų ir žuvies patiekalų, bet antroji jau nebe. Vegetarizmas šiais laikais medikams jau yra ne naujiena. Ne vienas gydytojas yra vegetaras. Visi žinome, jog tikros mėsos ir žuvies parduotuvėje nerasi. Ta, kuri parduodama, pripildyta hormonų, cheminių priedų, dažiklių.
Kokie jūsų firminiai šeimos patiekalai, kuriuos labiausiai mėgstate, dažniausiai gaminate?
Rolandas: Per 13 vegetarizmo metų teko išmėginti ne vieną šimtą receptų. Bet mūsų mityba dabar yra labai paprasta: tirštos sriubos, daržovių troškiniai, užtepėlės, salotos, tradicinė ruginė duona bei netradicinės rytietiškos duonelės. Valgome panašų maistą kaip ir daugelis, tik jame nėra mėsos ir žuvies.
Mergaitės, kaip ir dauguma vaikų, labiausiai mėgsta miltinius patiekalus, bet valgo ir ankštinius, kai kurias daržoves, sriubas. Grikiai yra vienos mėgstamiausių kruopų, iš kurių gaminame keletą patiekalų.
Ar dažnai prireikia medikų pagalbos kaimo bendruomenėje? Gal turite savo „medicinos punktą“ׅ, kokią kaimynę-žiniuonę?
Mūsų kaime gyvena natūropatas, Lietuvoje žinomas žmogus Anatolijus Malavičko. Jis yra išleidęs nemažai knygų apie natūralias gydymosi priemones bei onkologinių ligų gydymą.
Jeigu vaikai valgo kokybišką maistą, daug būna gryname ore, laksto basomis, beveik niekada ir neserga.
Ar mokėjote būti kaimo gyventojais? Ar tai lengvai išmokstama?
Aušra: Aš iš pradžių bijojau vyro sumanymo gyventi kaime, juk užaugau miestelyje. Neturėjau jokios patirties, pamenu tik, kad vaikystėje domėjausi augaliukų sodinimu ir labai traukė prie gamtos.
Technologijų neatsisakėme, turime ir televizorių, nors televizijos – ne. Žiūrime laidas ir filmus internetu.
Suprantama, kad naudojamės išmaniaisiais telefonais, turime elektrą, kompiuterį, važinėjame automobiliais. Indaplovės visai nepasigendu, nes patinka plauti indus. Dažnai tenka plauti didelį kiekį po savo edukacijų, bet man tai ne problema.
Rolandas: Mes – miesto žmonės, kaimiško gyvenimo patirties turime mažai, kai kas neturi visiškai, bet tai ne kliūtis gyventi kaime. Daugelis mūsų gyvena ne kaip ūkininkai, bet kaip gamtos mylėtojai.
Ar kada nors buvote tikri vartotojai, kai drabužius ir daiktus pirkote negalvodami?
Aušra: Labiausiai išlaidavome gyvendami Airijoje – mėgdavome ir madingai apsirengti, ir apsilankyti restoranuose. Nors visada darydavome tai su saiku, dažniausiai rūbus pirkdavome per išpardavimus (to man dabar trūksta – geros kokybės rūbų ar batų prieinamomis kainomis). Tačiau daiktus pirkdavome tik iš būtinybės, nes dar neturėjome savo namų kaupti daiktams.
Dabar apsiperkame Kaune arba siunčiamės internetu.
Labai palaikome keitimąsi rūbais ir batais. Keičiamės ne tik vaikų išaugtais rūbeliais, bet mielai tai darome ir pačios mamos. Svarbiausia kuo mažiau pirkti naujų ir kiniškų prekių.
Naujus žaislus perkame tik per Kalėdas ir gimtadienius, o senus visada dovanojame kitiems vaikučiams.
Daugiausiai išleidžiame kurui, nes tenka daug keliauti.
Fotogalerija apie tai, kad kame būrelių nereikia:
Ar kompostuojate atliekas, bandote gyventi neišmesdami maisto?
Žinoma, kompostuojame ir rūšiuojame atliekas. Maistą mėtyti mums yra šventvagystė! Stengiamės pasigaminti tiek, kad užtektų vienai dienai. Bet pasitaiko, kad tą patį patiekalą pasišildome ir antrą dieną. Stengiamės valgyti tik šviežiai pasigamintą maistą. Mums yra galimybė taip gyventi, nes juk dirbame savo namuose.
Koks svarbiausias jūsų motyvas gyventi žaliau? Vaikų sveikata? Planetos švara? Gyvūnai?
Aušra: Tai ir yra ekologijos idėja – nekenkti sau bei visai planetai. Sąmoningas žmogus vartos kuo natūralesnius tiek maisto produktus, tiek daiktus, rūbus. Viską reikia daryti atsakingai. Tikiu, kad Motina Žemė yra gyva ir turime tinkamai atsidėkoti Jai, gyvendami su rūpesčiu ir meile, nedarydami žalos. Kaip ir žmogui, esančiam Jos dalimi…
Kokie didžiausi sunkumai, problemos gyvenant kaime?
Aušra: Anksčiau būdavo problemos dėl dažno elektros dingimo per dideles vėtras. Kol nesutvarkė elektros laidų, išvedžiojo po žeme.
Rolandas: Sakyčiau, kad aplinkos tvarkymas ir priežiūra, ypač kai tenka kelioms dienoms išvykti ir nėra laiko šiems darbams atlikti.
Kokia jūsų pagrindinė veika, pragyvenimo šaltinis?
Aušra: Prieš 5 metus įkūrėme VšĮ „Laimės namai“, kurių tikslas parodyti kitokį gyvenimo būdą, paskatinti, padrąsinti ir suteikti ryžto tiems, kurie nori gyventi sveikesnį, ramesnį ir laimingesnį gyvenimą.
Priimame lankytojus savo namuose, vedame edukacijas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Tai vegetarinių patiekalų gaminimo pamokėlės, plokščios duonelės kepimas, indėniškų mandalų pynimas, medinių amuletų gamyba, pasaulio tautų šokiai ratu. Rengiame seminarus sveikatos, psichologijos, dvasingumo temomis. Priimame vaikų stovyklas bei patys organizuojame savaitgalio stovyklas šeimoms.
Esame numatę ir daugiau kitų veiklų.
Kaimo stebuklai:
Kaip matote, mūsų darbas labai smagus ir gyvename labai intensyviai. Nors esame kaime, bet žmonių mūsų namuose visada pilna. Dalinamės savo gyvenimo patirtimi, gyvenant gamtoje ir klausantis savo širdies. Nes žmogus bus laimingas tik tuomet, kai girdės savo vidinį balsą ir juo seks…
Parengė Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2020 metams skyrė 1800 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2020 spalio 26 dieną.
Susiję straisniai
