Šio mėnesio ekoherojai savo svajonei ruošėsi 7 metus. Gintautas tiek metų kaupė informaciją, kaip pastatyti šiaudinį namą, o Lina – kaip užveisti ekologinį daržą.
Šiandien pora su 4 vaikais gyvena svajonių name, šalia klesti ekologinės lysvės ir šiltnamiai, o Lina rašo tinklaraštį „Laimingas daržas“
Trumpai apie šeimą:
Lina ir Gintautas Narvydai augina 4 vaikus – Rimgailę (9 m.), Rimgaudą (7 m.), Radmantą (5 m.) ir Mingailę (2 m.). Abu gimė ir užaugo Žemaitijoje, studijų metais ir po studijų gyveno Kaune, prieš 5 metus Kauno rajone pradėjo statytis namą, o prieš 3 metus jame apsigyveno.
Gintautas – KTU robotikos dėstytojas ir dirbtinio intelekto kūrėjas, Lina augina jauniausiąją dukrą, prieš tai dirbo pardavėja.
Iki svajonės – 7 metai pasiruošimo
Kai Lina su Gintautu sukūrė šeimą, aiškiai žinojo, kokį gyvenimą įsivaizduoja. Gamtoje, šiaudiniame name, didžiuliame sklype, be kaimynų. Svajonė neišsipildė savaime – laukė net 7 metų paruošiamasis etapas. Šeima gyveno Kaune, studijavo, dirbo, per tą laiką gimė 3 vaikai. O visu laisvu laiku abu gilinosi į savo pasirinktas sritis: Gintautas – į šiaudinio namo statybas, o Lina – į ekologinio daržo paslaptis.
„Šiaudinio namo idėja mano vyro galvoje gimė labai seniai. Kai jis sužinojo, kad tokių namų Lietuvoje yra, jis pradėjo jų ieškoti. Nuo 2010 metų jis aplankė didžiąją dalį (jeigu ne visus) šiaudinius namus. Jis lankė žmones, kurie jau keletą metų gyveno šiaudiniuose namuose, ir tuos, kurie dar tik statėsi. Veždavosi termovizorių ir klausinėdavo – kokios jūsų namo problemos? Kokias klaidas padarėte? Ar tikrai šiltos grindys? Ar nepučia per sienas? Kaip langai? Su specialia kamera tikrindavo, ar yra šalčio tiltų. Svarbiausia jam buvo išklausti apie klaidas.
O pas tuos, kurie dar tik statėsi, vyras važiuodavo į talkas. Šiaudinių namų statytojai mielai priima kitus į pagalbą. Mano vyras stengėsi pasirinkti kuo įvairesnes talkas. Jis važiuodavo padėti išlieti pamatą, pildyti karkasą šiaudų kitkomis, dideliu slėgiu įpurkšti moliu sienas, vėliau sienas tepti moliu rankomis, dalyvauti apdailiniame molio tepime, kelti stogą.
Tokios talkos leidžia namą „pasimatuoti“, suprasti, ar toks namas tau tinka, ar ne. Gintautas aiškiai matė, kad čia JO. Tada ir buvo priimtas sprendimas – viskas, brangioji, mes statysimės šiaudinį namą“, – prisimena Lina.
Kaip iškilo šiaudinis namukas
Patinkantį sklypą rado Kauno rajone, netoli Šlienavos miestelio. Namelį pradėjo statytis plynuose laukuose. Pirmaisiais metais vyko paruošiamieji darbai – buvo atvesta elektra, išgręžtas gręžinys, išlieti pamatai, išmūrytas rūsys. Antraisiais metais buvo iškeltas karkasas (beje, tai trumpiausias darbas, užtruko 11 darbo dienų), pildomas šiaudų kitkomis ir purškiamas moliu. Tad po 2 metų jau stovėjo graži šiaudinė dėžutė su stogu. Trečiaisiais metais pavasarį šeima tuomet su 3 mažais vaikučiais, atsikraustė gyventi į dar iki galo nepabaigtą namą.
„Vaikai per visas statybas buvo šalia. Vyras statybose dalyvavo „nuo–iki“, nors ir samdėme darbininkus. Pamenu, rytais atsikeldavome 5 valandą, susipakuodavome vaikučius, atvykdavome į statybą, kur mūsų laukdavo šiaudistas (šiaudinių namų statybos specialistai vadinami šiaudistais, mūsiškis gyveno šalia statomo namo vagonėlyje). Ir ką gi – 8 valandas vykdavo darbas, o kai baigdavosi šiaudisto darbo diena, mudu su vyru dirbdavome toliau. Vaikai tuo tarpu žaisdavo, miegodavo, valgydavo, – tiesiog gyveno savo gyvenimą šalia mūsų. Mažiausiam buvo 5 mėnesiai. Veiklos netrūko, tai žaidimas su vandeniu, tai su moliu, tai laikas apžiūrėti pievoje besiganančias 50 karvių. Aš pati po truputį treniravausi „su daržu“, – auginau kelias lysves arbūzų“, – pasakoja Lina.
Lina sako, kad nors pasakoje vilkas nupūtė šiaudinį paršiuko namą, realybėje tai neįmanoma. Namas labai tvirtas, šiltas, dviejų aukštų, stogas iš vidaus taip pat apšiltintas šiaudų kitkomis. Namui šildyti pakanka nedidelės 4 kW rūsyje esančios krosnelės. Name nėra radiatorių – viską sušildo nuo krosnelės kylanti šiluma. Malkų šeima sunaudoja labai mažai, nes molis, kuriuo padengtos sienos, sugeria šilumą, o kai krosnelės neveikia – molis atiduoda šilumą namui. Nuolatos palaikoma 23–24°C šiluma.
Vasarą šeima stengiasi išnaudoti saulės energiją. Savadarbis vyro pagamintas saulės kolektorius šildo vandenį namuose. Saulės džiovyklė (irgi vyro statinys) džiovina vaisius ir daržoves, lydo vašką, o anksti pavasarį ir rudenį veikia kaip šiltnamio šildytuvas.
Linksmasis daržas
Tuo metu, kai Gintautas kaupė žinias apie šiaudinį namą, Lina paraleliai siekė savo svajonės – mokėsi, kaip auginti ekologinį daržą.
„Esu užaugusi Mažeikiuose, bute, kitaip tariant, ant asfalto. Užtat seneliai gyveno kaime, Kartenoje, turėjo daug žemės, didelius daržus, ir man kaimo darbai buvo žinomi nuo mažų dienų. Teko ir bulves sodinti, ir pašarinius burokus rauti, ir kilometrines vagas ravėti. Vėliau mano tėvai nusipirko kolektyvinį sodą, atsirado dar artimesnis mano „santykis“ su daržu. Nuo ankstyvo pavasario visa šeima išsikraustydavome gyventi į sodą ir gyvendavome iki šalnų.
Kadangi žinojau, kad anksčiau ar vėliau daržas ateis į mano gyvenimą, pradėjau domėtis netradicine gamtine žemdirbyste. Nesuskaičiuosiu, kiek išklausiau gamtinės žemdirbystės seminarų, paskaitų, kiek perskaičiau knygų, lankiau kursų“, – pasakoja Lina.
Linos daržas šiuo metu užima apie 4 arus, yra 2 dideli šiltnamiai ir eksperimentinė lysvė. Tai nėra mūsų įsivaizduojamas laukinis daržas, kur kas kur nori, tas ten auga. Lina mėgsta tvarką, todėl pasirinko tarpinę versiją tarp tradicinės ir gamtinės žemdirbysčių. Augalai auga šalia vieni kitų suderinamumo principu, kad vieni kitus skatintų. Linos darže tarp daržovių rasite ir gėlių, viskas mulčiuojama. O griežtas NE sakoma trąšoms ir bet kokioms cheminėms priemonėms.
Paradoksas, bet Liną galima pamatyti prekybos centre daržovių skyriuje. „Mūsų šeimos sprendimas – auginti darže tai, kas čia geriausiai auga. Kai kurias daržoves ir šiaip sunku užauginti ekologiškai, tarkime, kopūstus, nes juos labai puola kirminai. Kadangi purkšti nenoriu, nusprendėme kopūstų neauginti. Pas mus puikiai auga burokėliai, morkos, agurkai, pomidorai, papirkos. Neauginame to, ko nevalgome. Mėgstame trešnes, vyšnias, juoduosius serbentus – jų turime į valias“, – pasakoja moteris.
Vyro dovana – Kalifornijos sliekai
Linos daržas neskursta – jis tręšiamas biohumusu, kurį pagamina Kalifornijos sliekai. Ši trąša labai stipri. Biohumusą moteris skiedžia vandeniu ir šiuo tirpalu laisto augalus. Taip jie gauna ne tik vandenį, bet ir maistinių medžiagų, vitaminų, dirvožemis papildomas mikroorganizmais.
Viskas prasidėjo nuo 1 kg sliekų, kuriuos Linai padovanojo vyras.
Lina pasakoja: „Prieš kelerius metus vyras grįžo su kibiriuku sliekų – čia tau, brangioji. Tada supykau už tokią dovaną. Užtat dabar suprantu, kad tai buvo geriausia dovana, kokia galėjo būti, be sliekų nebeįsivaizduoju savo daržo. Dirvožemis pas mus sunkus, molingas, ir tie sliekai padarė tiesiog stebuklą. Dirva tapo ir puri, ir maistinga, ir gyva.
Beje, apie dovanas. Pasak Linos, kiti vyrai savo žmonoms dovanoja gėles su proga ir be progos, o Gintauto dovanos originalios – tai sliekai, tai bičių šeimos (jas dovanų gavo 8-ųjų vestuvių metinių proga).
Sliekai nėra dideli, panašūs į mažo vaiko pirštukus. Jie turi savo gyvenamąją vietą – medinę dėžę lauke. Juos maitiname žaliosiomis atliekomis iš virtuvės, tinka daržovės, vaisiai, arbatos ir kavos tirščiai. Biohumusas yra sliekų išmatos. Kadangi sliekus laistome (jiems reikia drėgmės), iš po dėžės surenkame puikų, tręšiantį vandenį, kuriuo ir laistau daržą“, – dalinasi Lina.
Kalifornijos sliekai labai greitai dauginasi. Iš 1 kg dabar jau būtų bene 100 kg. Dėžėje Lina laiko tiek, kad jie laisvai tilptų, o kitus… išleidžia į laisvę – šiltnamį, daržą. Jie ten toliau veisiasi ir tręšia dirvą, taip pat ir peržiemoja.
Žalioji šeimos kelionė
Lina sako – nėra burtų lazdelės, kuria pamojavus, iškart taptume žali. Jų šeimoje kelias iki ekologijos irgi buvo ilgas.
„Iki gimstant vaikams mano darbas buvo susijęs su greitąja mada, dirbau rūbų pardavėja. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, tuo metu turėjau per daug rūbų, ne visada atkreipdavau dėmesį į jų sudėtį ir kokybę.
Šeimos žalioji kelionė prasidėjo nuo mažų dalykų. Žingsnis po žingsnio keitėsi mūsų įpročiai – pirma buvo šiukšlių rūšiavimas, vėliau žaliųjų atliekų kompostavimas (dar gyvenant Kaune, bute).
Šiukšles pradėjome rūšiuoti dar iki atsirandant skirtingiems konteineriams privačių namų kiemuose. Popierių visada dėdavau atskirai, nes po to jį išveždavome į kaimą vyro tėvams, kur jis būdavo panaudojamas krosniai įdegti. Taupydavau ir stiklainius, nes jų visada trūkdavo tiek mano, tiek vyro mamai, ypač prasidėjus uogienių ir konservavimo sezonui. Nebereikalingus, bet dar puikiai atrodančius rūbus, avalynę atiduodavau sesėms arba mamai.
Vėliau Kaune atsirado rūšiavimo konteineriai, tai labai palengvino atliekų rūšiavimą. Dar gyvenant Kaune, prie savo namų turėjome ir kompostavimo talpą žaliosioms atliekoms.
Vis daugiau ekologiškų produktų pradėjau rinktis, kai laukiausi pirmojo vaiko. Visų pirma pakeičiau buitinės chemijos priemones į ekologiškas, nes erzino pernelyg stiprus indų ploviklio, muilo, skalbimo miltelių ir kitų priemonių kvapas. Peržiūrėjau ir atsisakiau visų asmens higienos priemonių, kurių sudėtyje buvo stiprių kvapų, parabenų, sintetinių dažiklių. Pradėjau naudoti mažiau kosmetikos, dalį kremų pakeičiau natūraliais aliejais, kvepalus – hidrolatais arba eteriniais aliejais.
Kitą žingsnį žengėme prieš pat vaiko gimimą, kai teko nuspręsti, kokį kraitelį pirksime naujagimiui, – naują iš parduotuvės ar dėvėtus, bet puikios būklės drabužėlius ir būtinus daiktus iš antrų rankų. Pasirinkome antrąjį variantą. Visi daiktai buvo nupirkti dėvėti, išskyrus automobilio kėdutę, patalynę ir čiužinį į vaikišką lovytę.
Noras gyventi žaliau atėjo iš vidaus, toks vidinis pajautimas, kad noriu kažką keisti. Vėliau tą norą sustiprino kitų žmonių istorijos, išgirstos per LRT radiją (laidą „Vienkartinė planeta“).
Na, o visiškai vartojimo įpročiai pasikeitė, kai pradėjome statyti namą“, – pasakoja Lina.
Linos ekoatmintinė
Visos žaliosios atliekos, maisto likučiai keliauja vištoms arba Kalifornijos sliekams.
Buitinę chemiją naudojame tik ekologišką.
Jei suplanuojama iškyla gamtoje, pasiimu kasdien naudojamų indų ir įrankių.
Dalį plastikinių maišelių bandau pakeisti medžiaginiais. Kai kurios pakuotės pavasarį tampa vazonėliais ir daigyklomis jauniems augalams.
Didžioji dalis vaikų nešiojamų drabužių pirkti iš antrų rankų. Naujus perkame tik apatinius drabužėlius ir pėdkelnes mergaitėms.
Išaugtus, bet dar gerai atrodančius savo vaikų rūbus perleidžiu kitiems vaikams.
Žaislus perkame retai, vaikai turi mėgstamą konstruktorių, kuriam karkartėmis papildome detalių. Geriausi lauko žaislai mūsų vaikams yra statybinės medienos likučiai, lentos, iš kurių jie kieme stato palapines, labirintus, slėptuves.
Į parduotuvę visada važiuojame tik su sąrašu. Maisto perkame tiek, kad nereikėtų jo išmesti ar atiduoti vištoms.
Prieš pirkdami kažką namams ar šeimai, visada pagalvojame, ar man/mums to reikia, kiek ilgai pirkinys tarnaus.
Jeigu tai didesnis pirkinys, visada duodame sau laiko pagalvoti. Jei mintys nepasikeičia po 1–2 savaičių, tada perkame (ypač šią taisyklę taikau prieš įsigydama naujus papuošalus, rūbus, batus).
Kodėl? Nes noriu
Noriu gyventi švaresnėje aplinkoje, valgyti kokybišką maistą, noriu, kad mano vaikai šito beprotiško ir neatsakingo vartojimo laikais turėtų kitokį pavyzdį. Noriu, kad vaikų laimė nebūtų susijusi su blizgančiais menkaverčiais niekučiais, kurie vėliau tūkstančius metų yra sąvartynuose.
Yra kitaip manančių žmonių, kurių įsitikinimus pakeisti labai sunku, o gal net neįmanoma. Būtent dėl tokių tuščių diskusijų nustojau naudotis feisbuku, nes ten, atrodo, tyčia kuriamos žmones supriešinančios diskusijos, į kurias nėra prasmės veltis.
Man labiau patinka gyventi ir kažką realiai daryti. Jei mano pavyzdys įkvepia kitus, – labai tuo džiaugiuosi.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2021 metams skyrė 2500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2021 liepos 2 dieną.
