Su knygos „Ką kalba mamos“ autore Egle Vankeviče iš pradžių susipažinome kaip su rašytoja. O pabendravę pamatėme, kad Eglė – viena iš tų mamų, kuriai ne tas pats, kokią planetą paliksime savo vaikams. Ir nors sako, kad yra šeimų, kurios ekologinio gyvenimo kryptimi nuėjusios kur kas toliau, Eglė sutiko pasidalinti savo šeimos gyvenimo atradimais ir įpročiais.
Eglė – dviejų vaikučių mama, augina penkiametį Domą ir trimetę Faustą.
Egle, kada požiūris, kad mums nereikia tiek daug vienkartinių daiktų, tapo jums svarbus?
Kartais mane apima didelė baimė. Man tikrai baisu, kas darosi su mūsų planeta. Labai mėgstu gamtą. Pati užaugau kaime – medžiai, pieva, laukai, vabalai, sodas ir daržas, šienas, dviratis, basos kojos, prūdas, kaip mes vadindavome, buvo neatsiejami mano vaikystėje. Ir dabar, nors gyvenu mieste, vos už kelių namų – miškelis. Atsigaunu gamtoje. Kai supykstu, einu pasivaikščioti į mišką. Kai neturiu nuotaikos, esu liūdna, einu ir vėl į mišką. Kaip noriu prasiblaškyti, esu pavargusi, traukiu irgi ten. Man net atostogos palapinėje, gamtoje atrodo tokios šaunios. Kai „National Geographic“ žurnale pamatau nuotrauką su plastiko atliekose pasismaugusiais vėžliais, kai nuskustoje pievoje neberandu boružių, kai suvokiu, jog kurapkas mačiau tik vaikystėje, jos jau nebeužsuka prie mano tėvų namo, nes aplink – vien rapsai, nebėra pievų, man pasidaro liūdna.
Nenormalūs klimato reiškiniai, uraganai, audros, potvyniai, sausra – visa tai padarėme mes. Savo akimis mačiau, kaip Himalajų kalnų papėdėse traktoriai verčia sąvartynus. Naujajame Delyje stebėjausi, kuo gali virsti upė, – tokios dvokiančios kanalizacijos srovės man neteko matyti iki tol. O smogas tiesiog graužė gerklę. Ne, aš nenorėčiau, kad visos upės būtų tokios, nenorėčiau kad mano vaikai kvėpuotų tokiu oru. Aš nenorėčiau, kad miškai taptų plynėmis, kurias pusto vėjas. Todėl man suspaudžia širdį, kai girdžiu savo drauges: o nusipirkau marškinėlius, visai pigiai – už 5 eurus, truputį panešiosiu ir išmesiu. Taip, jai tai tik penki eurai, o mūsų gamtai keletas kvadratinių metrų iškirsto miško, užsodinto medvilnės plantacijomis, patręšto pesticidais. Jau nekalbant apie žmones, semiančius vandenį iš prie užterštų pesticidais šulinių. Po mėnesio tie marškinėliai nusiskalbs ir atsidurs šiukšlyne. Vietoje, kur galėtų augti pieva ar žaliuoti miškas. Man liūdna, kai matau vaikų kambarius užverstus kalnais žaislų, nes žinau – viena pasaulio dalis nuodijasi, kad juos pagamintų, kitoje pasaulio dalyje jie atsidurs šiukšlynuose. Ir dėl to visi mes kęsime sausras, audras ir kvėpuosime smogu.
Ir dar: mes galvojame, kad esame vieninteliai šios planetos karaliai, – mes piktinamės ne vietoje išaugusia žole, krūmu. Mes nepakenčiame nei šalia mūsų atsirandančių vabalų nei kitokių gyvūnų. Mes nuodijame ir teršiame jų namus, užimame jų gyvenamus plotus ir piktinamės, kaip jie drįsta atsitrenkti, pavyzdžiui, į važiuojantį mūsų automobilį ir kelti grėsmę mums. Arba skraido mūsų miestuose ir trukdo lėktuvams kilti. Manome, kad gamta turi būti bet kur, bet tik toliau nuo mūsų. Gyvūnai turi būti nebent zoologijos soduose, kad galėtume gražiai į juos pasižiūrėti, arba tarnauti mūsų reikmėms – duoti kiaušinių, maitinti mus, duoti pieno. Kitaip jie nereikalingi. Ir pavojingi. Štai toks mūsų požiūris.
Kokia jūsų pačios patirtis – ar pirkote didžiulius kūdikių kraitelius, laukdamasi savo vaikų?
Beveik nieko nepirkau, gal keletą būtinų higienos daiktų. Rūbeliai – iš draugų, pažįstamų, iš kitų mamų pirkti, taip pat ir lova, vežimėlis, vonelė, nešyklė, dauguma kitų reikalingų daiktų. Iš tiesų daug kas skundžiasi, kad vaikus auginti labai brangu. Taip, yra būtinųjų išlaidų, kurių neišvengsi, – vaistai, higienos priemonės. Bet daugumą daiktų gali pirkti dėvėtus. Daug daiktų atiduoda tiesiog, nemokamai. Taigi, jei sumaniai ir racionaliai žiūri, tai nėra jau taip ir brangu.
Ko iš tikrųjų, auginant vaiką, reikia ir ko tikrai nereikia?
Iš pradžių man tikrai reikėjo vežimėlio ir nešynės, automobilio kėdutės. Lovytės. Vonelės. Vystymo stalo. Nors jis gal ir nebūtinas. Taip, higienos priemonių – sauskelnių (nesu dar tiek pažengusi žalioji, kad to atsisakyčiau, bet stengiausi greitai pripratinti prie puoduko, dažnai namie palikdavau visai be sauskelnių). Vėliau – ir valgymo kėdutės. Nereikėjo jokių buteliukų, man pasisekė – maitinau pati. Vaikiški indai, specialūs maisto gaminimo prietaisai – irgi nebūtina. Gal nebent šaukštelis. Na dar, aišku, – puodukas arba klozeto dangtis, laiptelis pasiekti kriauklę ir pan. – man buvo tikrai reikalingi. Visokios lempelės prie lovos, maitinimo pagalvės, skraistės, kilimukai, gultukai maudyti, baldeliai ir pan. – pritaikiau ką jau turėjome. Pavyzdžiui, dalį patalynės naudojau tiesiog viengulės lovos, maitinimo pagalvės gali būti iš jau turimų pagalvių, užkloto, maitinimo skraistė – jau turima skara. Apskritai vaikams, net kūdikiams, galima naudoti jau turimus daiktus, naudoti suaugusiesiems skirtus. Parduotuvėse- pilna visko, tik pirk. Bet kam to reikia?
Daiktų kelionės – iš draugų, giminių, pažįstamų. Ar keičiatės išaugtais vaikų drabužėliais ir vežimėliais?
Taip, labai propaguoju tai. Beveik visi vaikų drabužiai iš kaimynių, kitų mamų, draugių, susirandu internete, per skelbimus. Mes net ir pačios pasimainome drabužiais, nevengiu nusipirkti ir dėvėtų drabužių parduotuvėse. Kiti daiktai – kaip lovytės, vonelės, vystymo stalai, nešyklės, maitinimo kėdutės – irgi perimti ar nupirkti iš kitų.
Auginant vaikus, susikaupia ypač daug šiukšlių – sauskelnės, jogurtų indeliai, servetėlės ir t.t. Koks jūsų požiūris į šiukšles?
Kuo jų mažiau, tuo geriau. Pirmiausia reikia mažiau vartoti. Stengtis, kuo mažiau pirkti ir rinktis mažiau pakuočių turinčius produktus. Juk didžioji dalis šiukšlių – pakuotės, kurios kartais būna net absurdiškos, – kiekvienam sausainiui po pakuotę ir tie sausainiai dar aprengti keliomis pakuotėmis. Arba tie vaikiški maisteliai –po 50 gramų jogurto supakuota… Aš nuperku didelį indelį ir įdedu, kiek suvalgys, į vaiko puodelį. Stengiuosi nepirkti tų mažų pakuočių arba maisto, kuris įpakuotas į tris maišelius.
O susikaupusias šiukšles reikia rūšiuoti. Vis dėlto kartais turime konfliktų su vyru dėl to, nes mūsų gyvenamasis plotas – mažas, todėl atskiros šiukšlinės skirtingoms šiukšlėms nėra patogu. Bet vis tiek stengiamės rasti išeitį – kad būtų ir mums patogu, ir gamtai nežalinga. Labai džiaugiuosi, kad jau ir kaimuose žmonės rūšiuoja, – mano tėvai, vyro tėvai atsakingai rūšiuoja šiukšles, organines atliekas kompostuoja.
Vedėte ekskursijas mamoms su vežimėliais – iš kur ta idėja? Galbūt tai požiūris, kad ir pramogų galima prisigalvoti patiems, nebūtina visko pirkti už pinigus?
Aš stengiuosi laikytis tokio požiūrio – jei ko nors trūksta, susikurk pats, nes niekas kitas nepasiūlys arba pasiūlys ne tai, ko tau reikia. Išėjus motinystės atostogų, man reikėjo intelektualesnės veiklos, bendravimo, gal ir pramogų. Tad ir susikūriau – pradėjau mamytėms vesti ekskursijas. Susidomėjimas buvo didelis, todėl vis sugalvodavau naujų maršrutų. Esu jų parengusi devynis. Tai buvo išbandymas man – planuoti maršrutus, sudaryti įdomius pasakojimus apie tas vietas, juos įsiminti ir sklandžiai perteikti. Ir dar – viešas kalbėjimas. Tai irgi išbandymas. Reikėjo ir reklamuoti, skelbti apie tas ekskursijas, burti mamas. Per tuos trejus– ketverius metus, kai buvau vaiko priežiūros atostogose, pravedžiau apie 50 ekskursijų, apie 50 pokalbių ir įvairių renginių. Veiklos norėjau, ją ir gavau. Man nebuvo nuobodu, o motinystės atostogas prisimenu kaip labai įdomų ir turiningą gyvenime etapą ne tik todėl, kad tapau mama. Ir, beje, jokių auklių nesamdžiau, seneliai irgi nelabai turėjo galimybės pažiūrėti mažuosius. Visur būdavau su vaikais.
Šeimos savaitgalis prekybos centre – kaip vertinate tokią pramogą, ar jūsų šeima tai daro?
Man tai nėra pramoga. Nuo buvimo prekybos centruose aš pavargstu. Einu ten, jei reikia ko nors nusipirkti ir kitur to nėra. Tai būna iš tiesų retai. Tiesa, vaikams tai įdomi atrakcija – spalvos, prekės, daiktai, skanumynai. Akys jų raibsta nuo tos gausos. Manau pamatyti jie tai turi, bet, tikiuosi, supras, koks laisvalaikis yra vertingesnis. Labai stengiamės tai įdiegti. Niekada nesame ėję į prekybos centrą be tikslo, tiesiog pasivaikščioti, pasižvalgyti, pabūti.
Ar turite bendraminčių? O gal artimieji nuolat su jumis ginčijasi, įrodinėja, kad reikia gyventi kitaip?
Ginčytis ar kažkam įrodinėti – gal ir beprasmiška. Kito požiūrio tu nepakeisi ypač ginčais. Parodai savo požiūrį, pakvieti prisijungti, bet jei nenori, – jų reikalas. Nors iš dalies jų požiūris turi įtakos ir man, ir visiems mums – mūsų planeta tai viena, aplink bendra. Dažnai matau, kad žmonės pritaria, jog reikia saugoti gamtą, gyventi žaliau, bet kad taip gyventum, turi atsisakyti komforto, malonumo pirkti, pradžiuginti save, atsisakyti mėgstamų avokadų, nes jų atvežimui reikėjo sudeginti litrus kuro, o užauginimui – nukirsti dalį atogrąžų miško ar pan. Štai tuo ir baigiasi ryžtas saugoti gamtą. Matau, kaip draugės vėl sau ar vaikams perka naujus pigios mados drabužius, kurie kitą sezoną jau nebus tinkami dėvėti ar nepatiks. Nauji baldai, įvairiausi prietaisai, kurių nenaudoja arba naudoja vos keletą kartų. Sulūžo, nusidėvėjo – išmetam. Dabar beveik visi mes tai galime sau leisti – bet ar reikia? Visai neseniai sprendžiau dilemą: mano sūnėnas prašė kareiviškos mašinos. Kaip tik prieš viešnagę pas juos pamačiau parduotuvėje kareiviškus žaislus, nebrangius, tokius plastmasinius. Žinojau, kad sūnėnas apsidžiaugs tokį žaislą gavęs. Bet tai buvo, mano galva, plastiko pramonės rėmimas – tuščias pirkinys, kuris greitai sulūš, atsidurs šiukšlyne. Pirkimas to žaislo prieštaravo mano įsitikinimams, vis dėlto, pagalvojau, kad pradžiuginsiu sūnėną, ir pasidaviau – nupirkau tą žaislą. Sūnėnas juo pasidžiaugė kelias dienas. Vėliau gavo kitą žaislą, lego, ir kareivinė mašina buvo neįdomi. Tikriausiai suklydau, pasielgiau kaip ir visi – norėjau nupirkti geras emocijas, vaiko džiaugsmą. Gal reikėjo kitaip parodyti tai, kad jis man rūpi? Aš klystu, bet stengiuosi nedaryti tų klaidų nuolat. Ieškau išeičių.
Ar jūsų gyvenime nebūdavo „atkritimų“, kai vėl norisi visko prisipirkti, išlaidauti?
Tokio noro pirkti, kad save pradžiuginčiau, nelabai turiu. Pirkimas – man darbas. Ilgai tam neprisiruošiu. Ir, beje, nelengvas. Bet klystu, kaip ir visi kiti. Kartais nusiperku ką nors, po kurio laiko pamatau, kad to daikto visai nepanaudojau ir tai nebuvo geras pirkinys. Mokausi ir tikiuosi, kad tokių neprotingų pirkinių bus vis mažiau.
Saugoti aplinką padeda ir mano vyras. Jis labai racionalus. Iš jo išmokau nusipirkti vieną brangų daiktą, bet tokį, kuris tarnautų ilgai. Ir tai tikrai pasiteisina. Be to, jis sugeba viską pataisyti, yra labai kūrybingas. Iš lovytės rėmo – apsauginės grotelės vaikui, iš miške rasto lazdos – išdrožta vaikui gyvatė, iš seno kažkokio prietaiso – kalbantis žaislas, iš paprastos kėdės – dviejų pakopų kėdė, kad ir vaikas pasiektų stalą. Sutaiso ir sulūžusius žaislus. Knygutė suplyšo – suklijuojame, nemetame iš karto lauk. Aš ir pati stengiuosi kūrybiškai mąstyti – visokie lavinamieji kilimėliai buvo padaryti iš to, ką turiu, jei drabužėliai per dideli, šiek tiek įsiuvu ir tinka. Dėmelė – užsiuvu aplikaciją, kišenę. Net ir maistą stengdavausi visiems vienu kartu gaminti – taupau ir laiką, ir elektros energiją. Kol vaikai kūdikiai, verdu sriubą, nededu druskos – išgraibau daržoves, mėsytę ir sutrinu – mažyliui, o likusiems šeimos nariams įberiu prieskonių ir padarau, kad būtų skaniau.
Koks geriausias laisvalaikis jūsų šeimai?
Man patinka gamta, stovyklavimas, aktyvus laisvalaikis, važinėjimas dviračiais. Aplankome senelius, pabūname kaime. Tiesa, man labai patinka ir kelionės – bet tai irgi labai aplinkai nedraugiškas pomėgis. Mano vyras truputį juokiasi iš tų, kurie sakosi, jog jų pomėgis – kelionės. Jo nuomone, nusipirkti bilietą kažkur ir pavaikštinėti po kitą miestą ar šalį – anoks čia pomėgis. Jokių pastangų čia nereikia. Tai gali beveik kiekvienas. Bet aš mėgstu keliauti. Labai noriu į kalnus nuvykti.
Kokį mažą žingsnelį į priekį rekomenduotumėte kiekvienai šeimai? Nuo ko pradėti gyventi tvariau?
Apgalvoti pirkinius – ar tikrai to reikia? Ar būtinai reikia specialaus vaikiško indų rinkinio, vaikiško foteliuko ir pan.?
Būti kūrybiškiems. Ar negalima panaudoti jau turimų daiktų?
Jei perki, geriau rinktis geros kokybės daiktus, o paskui juos parduoti ar, jei sulūžo, – taisyti.
Mainytis, dalytis tarpusavyje.
Nebandyti nupirkti vaikų palankumo – laikas su jumis – jiems pati vertingiausia dovana.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2021 metams skyrė 2500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2021 gruodžio 11 dieną.
