Muzikos prodiuserio, atlikėjo Stano ir jo žmonos Indrės šeimoje auga trys vaikai: vienuolikmetis Ričardas, šešiametis Adomas ir trimetė Joana. Šįkart pakalbinome ne mamą, o tėtį – ką reiškia būti daugiavaike šeima ir suprasti technologijų kartos vaikus.
Stano, sakoma, kad šiuolaikiniai vaikai išlepinti ir nesavarankiški. Ką manote jūs – kaip ugdyti tą savarankiškumą, atsakomybės jausmą?
Mano asmeninė patirtis šiuo klausimu turbūt netipiška. Aš pats turėjau išmokti gyventi savarankiškai, kai nebuvau nė dešimties metų. Devynerių mane tėvai išsiuntė iš Sočio į Vilnių, čia patekau į internatinę mokyklą „Lietuvių namai“, kurioje mokosi lietuvių kilmės vaikai iš viso pasaulio. Mano savarankiškumo patirtis gana skausminga, bet juk neturėjau kito pasirinkimo. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Anglijoje, įprasta vaikus išsiųsti mokytis į internatus, bet vyresniame amžiuje, paauglystėje. Juk didelis skirtumas, kaip mąsto devynmetis ir, tarkime, trylikametis vaikas. Teigiamas dalykas tas, kad išsiugdžiau savybę nieko iš nieko nelaukti ir nesitikėti, kliautis tik savo paties jėgomis. Vaikai, kurie auga su tėvais, sunkią akimirką tikisi, kad ateis tėvai, padės išspręsti kokią problemą, duos pinigų. O man būdavo aišku, kad niekas nieko neduos. Savo vaikams tokių ekstremalių savarankiškumo pamokų nelinkėčiau.
Nors kartais užeina noras išsiųsti kurį nors į stovyklą… pusmečiui (juokiasi). Mano vaikystėje tos savarankiškumo patirties buvo per daug, o šiuolaikiniams vaikams labai jos trūksta, nes tėvai gina bet kokioje situacijoje, žiūrėk, mažiausias konfliktas mokykloje ar su draugais – ir jau iškart įsikiša, užstoja. Vaikai auga be pusiausvyros, labai nesavarankiški, infantilūs.
Mes su žmona vaikus auginame bandydami rasti balansą. Susiklostė tokie santykiai, kad vienas esame „gerasis policininkas“, o kitas „blogasis“. Žinoma, aš esu tas „blogasis“. Vaikai žino, jei kažko nori ir aš neleidžiu, tai dar galima bandyti tartis su mama.
Ugdant savarankiškumą, man svarbiausia ne buitiniai dalykai – sutvarkyti žaislai ar drabužiai, o socialinė integracija. Kad patys nueitų ir pakalbėtų su padavėja, jei turi kavinėje kokių pageidavimų, kad mokėtų nusipirkti reikiamą daiktą parduotuvėje. Ne tik berniukams, bet ir mažajai Joanai duodame pinigėlių, kad pati atsiskaitytų kasoje, mokėtų užmegzti kontaktą su svetimais žmonėmis. Jei mūsų nėra namie, o iškilo koks neaiškumas, kad patys mokėtų susirasti internete filmuką ir pamatytų, kaip daromas vienas ar kitas buities darbas. Tarkime, reikia išvirti kiaušinį. Įsijungia jutubą ir pažiūri, kiek laiko ir kaip tą kiaušinį virti. Vyresnėlis Ričardas moka pasišildyti maistą, pasigaminti kažką nesudėtingo. Aišku, visada baisu, kad išsiblaškę neišjungs viryklės, bet kol kas jokių nuotykių nebuvo.
Visi jūsų vaikai jau lanko mokyklą arba darželį?
Pirmas vaikas būna bandomasis, kol viską patiri ir išmoksti. Atsimenu, kai Ričardą išleidome į darželį, sėdėdavau darbe ir galvodavau, kaip ten jam sekasi. Ir į mokyklą kai reikėjo išleisti, skaudėjo širdį. O su kitais absoliučiai ramu, man neramu tik tuo atveju, kada vaikai neina į darželį ar mokyklą. Mes su žmona užsiėmę savo darbais, tada vaikai daugiausia laiko leidžia prie telefonų ar televizoriaus.
Nors per karantiną mažiukai ėjo į darželį, bet būdavo kurioje nors grupėje kovidas – ir 3 savaites sėdime namuose. Tie, kurie turi darželinukų vaikų, mane puikiai supras. Mes kokius 5 kartus per metus buvome izoliacijoje, bet mūsų šeima nesusirgo. O kai namuose trys vaikai, tai izoliacija tampa tikru išbandymu.
Trys vaikai – jau daugiavaikė šeima. Norėjote šurmulio, veiksmo namuose?
Mano požiūriu, šeimoje galėtų augti ir keturi, ir penki vaikai. Bet žmona, ko gero, mano kitaip. Juk kol vaikas mažas, iki kokių dvejų metų visas krūvis tenka moteriai. Aš išvažiuoju į koncertus, o jai tenka kasdienybė. Bet kai vaikai praauga, labai smagu ta didelė chebra.
Aplink save matau daug geresnių tėčių, kurie gali daugiau laiko skirti šeimai. Vienas draugas dirba kontoroje nuo 8 iki 17 valandos ir supyksta, jei kas paskambina darbo reikalais savaitgalį. O man tai įprasta. Kai esi kūrybos žmogus, tu toje kūryboje gyveni visą laiką. Tau gali paskambinti dėl koncerto, kokio projekto, tu gali ir paromis dirbti – būna tokių savaičių. Vienas renginių vedėjas gerai pasakė: rytą vaikas atbėga į kambarį, pamato tėtį ir šaukia mamai, kad namie yra svečių, grįžo tėtis. Savo užimtumą stengiuosi maksimaliai kompensuoti per atostogos. Tada sėdame į mašiną, kur nors važiuojame ir būnu tik tėčiu. Darbo reikalai atidedami į šalį.
Ar reikia vaikus versti judėti, sportuoti?
Reikia. Aš turiu nuojautą, kad kiekvienas vaikas mieliau atsigultų ant sofos, palįstų po pledu ir naršytų internete, o ne eitų sportuoti. Berniukus kartais į lauką išgrūdame ir per jėgą, tik mažiukė veržiasi pati. Ji dar neatradusi mobiliųjų telefonų džiaugsmų (berniukai tokio amžiaus jau buvo įnikę į ekranus). Joanai kol kas labiau patinka tikras gyvenimas. O pati geriausia mūsų investicija buvo nupirkti ir kieme pastatyti batutą. Chebra varo į kiemą ir išsikrauna.
Dėl ekranų mūsų šeimoje yra labai griežtos taisyklės. Žaisti kiek nori galima tik sekmadieniais. Kitomis dienomis žaisti negalima visai. Vyresnieji gali telefonu skambinti, susirašinėti, bet sėdėti įsmeigus nosis – ne. Žinoma, jie bando gudrauti, įsijungia jutubą ar televizorių, ieško, kaip apeiti draudimus. Tai verčia tobulėti ir mane, kad pergudraučiau juos.
Ričardas yra išbandęs visokiausių būrelių. Pavyzdžiui, lankė šuolius į vandenį. Paskui nusibodo. Trejus metus lankė muzikos mokyklą, nepatiko, niekaip neįkalbėjome tęsti. Leidžiame išbandyti įvairias veiklas. Vidurinėlis Adomas darželyje lanko karatė, krepšinį, papildomai dar plaukimą, robotiką, šešėlių teatrą…
Nė vienas mūsų vaikas dar nėra atradęs, kuri sritis jį domina labiausiai. Jie maksimaliai ieško, blaškosi, verkia po mėnesio, kad jau nebenori lankyti pasirinkto būrelio.
Teko skaityti apie jūsų paties hobį – senovinius amerikietiškus automobilius. Ar tai įdomu sūnums?
Kaip norėčiau, kad būtų taip, kaip rašoma knygose, kad vaikai seka tėvų pėdomis, perima jų amatą, verslą ar hobį. Mano vaikai nesidomi mano pomėgiais, kaip ir aš labai nesigilinu į tai, kokias nesąmones jie žiūri jutube.
Žinoma, automobiliai domina daugelį vyrų, tai ir sūnūs kartais kažko paklausia. Kartais pakalbame apie tai, kelintais metais pagaminti kokie modeliai, kiek jie vertingi. Turiu tris senovinius amerikietiškus automobilius, trečiąjį pirkau per karantiną iš Amerikos aukciono, tai 70-ųjų Linkoln. Aš pats automobiliais susidomėjau jau suaugęs, pirmas automobilis, kurį nusipirkau, buvo amerikietiškas, taip ir pradėjau jais domėtis.
Kiek jūsų šeimoje yra muzikos?
Namuose jos beveik nėra. Todėl per karantiną buvo įdomus iššūkis, kai pasiūlė sudalyvauti projekte „Dainuokim kartu“ ir įtraukti šeimos narius. Mes dalyvavome kartu su Ričardu. Ričardas turi gerą klausą, jam gerai sekėsi ir muzikos mokykloje, dalyvaudavo konkursuose. Bet jo pasirinkimas buvo toliau nebetęsti mokslų. Aš pats esu muzikos savamokslis. Gitara išmokau groti kokių 15 metų, kai skautų stovykloje pamačiau grojančius bendraamžius. Labai patiko daina „Svajoklis“! Po tos skautų stovyklos grįžau namo ir tėčio paprašiau, kad parodytų, kaip groti. Mano tėtis muzikantas.
Kartais muzikos klausome tik važiuodami automobiliu. Vaikai turi savo mėgstamus atlikėjus, net Adomas, kuris dar nemoka rašyti, kažkaip sugeba internetu atsisiųsti mėgstamos muzikos. O Joana dievina „Ledo šalies“ muzikinį takelį. Tą filmą žiūrėjo kokius 10 kartų, o pačios dainos klausėsi daugybę kartų.
Esate sukūręs dainų, kuriose minimos niekada nemiegančios kūdikių mamos. Arba sakėte, kad nepykstate ant prastų vairuotojų, nes tai gali būti mama su mažu vaiku… Iš kur ta atjauta mamoms?
Toks požiūris atsiranda tik iš asmeninės patirties. Kartais vairuotojams atrodo, jei kažkas vairuoja netobulai, tai žioplys, jį reikia apkeikti. Man labai padeda įsivaizdavimas, kad už vairo sėdi mama, o salone du rėkiantys vaikai, mama bando važiuoti ir raminti juos tuo pačiu metu. Aš mačiau, kaip tai atrodo, kai tai daro mano žmona. Būna taip ir man pačiam – jei vairuojant prasideda vaikų peštynės, „koncertai“, turiu pristabdyti šalikelėje. Todėl pamatęs prastą vairuotoją visada pirmiausia pagalvoju, kad ten mama. Beje, dažniausiai taip ir būna!
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
