Klaipėdietė Reda Zavadskė, Laisvės, Vyčio, Ginto ir Meilės mama, tinklaraštį daugiavaike.lt pradėjo rašyti laukdamasi trečio vaikelio. „Laukdamasi supratau, kad tuoj tapsiu daugiavaike mama, o tai visuomenėje vis dar prilygsta nusivylusiai namų šeimininkei, vis dar galvojama, jog gausios šeimos gyvena skurdžiai… Kadangi mūsų šeima tikrai nėra ta, kuri gyvena „sunkų“ gyvenimą su vaikais, tai nutariau, kad turiu apie tai kalbėti garsiai ir paneigti tą seną mąstymą apie daugiavaikes šeimas. Noriu ištransliuoti, kad būti daugiavaike šeima yra DOVANA, o ne problema.
Tinklaraštis man – lyg dienoraštis, nuoširdus ir tikras, nes jame aš ir verkiu, ir juokiuosi kartu su savo mamyčių auditorija. Dalinuosi tiek pozityviu gyvenimu, tiek patiriamais iššūkiais, tokiais kaip vaikų pykčio priepuoliai ar mūsų su vyru santykių išbandymai… Žinoma, didžioji dauguma pasidalinimų yra pozityvūs ir apie tai, kaip mūsų šeimoje visi vienas kitą papildo, palaiko ir padeda“, – sako Reda.
Reda, esate užsiminusi, kad jūsų šeimoje planuoti tik pirmieji du vaikai, o trečias ir ketvirtas – suplanuoti likimo?
Iš esmės suvokiu, kad neplanuotų vaikų nebūna, Visata mums buvo numačiusi taip, kaip turi būti. Aišku, vaikai neatsiranda iš Šventosios dvasios, ir turbūt daug kam kyla klausimas, ar mes saugojomės neplanuotų nėštumų. Galiu atsakyti labai atvirai: saugojomės, bet, kaip minėjau, Visata mums turėjo kitą planą ir apdovanojo vaikais tiesiogine ta žodžio prasme. Kaip mėgstu sakyti: „Tik vienu stebuklu tikiu – vaikais“. O mūsų šeimoje stebuklų daug.
Sužinojusi, kad laukiuosi ketvirto vaiko, tikrai tai priėmiau kaip „blogą naujieną“… daug verkiau ir nežinojau ką daryti. Aš tuo metu taip norėjau dirbti, mokytis, siekti karjeros, plėsti savo veiklą ar net imtis naujo verslo ir staiga sužinojau, kad neplanuotai pastojau. Man buvo taip bloga, kad atrodė, jog nebegaliu, tiesiog nebegaliu dar kartą būti mama ir net ketinau nėštumą nutraukti. Tai buvo prieš metus, gruodį, kai atrodo, viskas aplink tik blizga ir žiba, daug gražių emocijų, o man išbandymai ėjo vienas po kito… Nors mėnuo prasidėjo tikrai gražiai, gruodžio pradžioje organizavau labdaringą renginį ir rinkau pinigus dviem nuostabioms organizacijoms „Niekieno vaikai“ ir „8fundraising“ , bet tuo pačiu metu, iš giedro dangaus, atsirado visos problemos, tiek finansinės, tiek šeimyninės… Ir būtent renginio metu „8fundraising“ įkūrėja Neringa man pasakė: „Reda, tau Visata šį žmogų siunčia ne kaip išbandymą, o kaip dovaną, tu dar gerai pagalvok…“ Tiek aš, tiek vyras buvome sutrikę, o šalia esantys žmonės stipriai mus palaikė, už tai visada jiems būsiu dėkinga. Meilė buvo tikra dovana, apvertusi mano gyvenimą aukštyn kojomis ir tik į gerąją pusę, nes būtent meilė padėjo man rasti save kitoje veikloje, dėl jos gyvename didesniuose, gražesniuose namuose, esame be galo vieninga šeima.
Tiesa ar mitas, kad šeimos narių skaičius tiesiogiai proporcingas finansinėms išlaidoms?
Tai nėra visai mitas, nes tikrai, kuo didesnė šeima, tuo išlaidos didesnės, bet esu iš tų žmonių, kurie nesusitelkia ties tuo, kaip taupyti, o labiau galvoju, kaip daugiau uždirbti. Drabužėliai tikrai yra perleidžiami per kelias rankas, bet išlaidos didėja maistui, pramogoms, išvykimams ir pan.

Keturi nėštumai, keturi gimdymai, žindymai – ar negąsdino fiziologinė motinystės pusė?
Gimdymai manęs tikrai negąsdino ir visi buvo stebuklingi, lengvi ir greiti. Ilgiausias gimdymas buvo pirmasis, kuris truko tik keturias valandas, tad blogų patirčių neturėjau. Gal Vyčio gimimas buvo įsimintiniausias, nes jį pirmą gimdžiau vandenyje, apsupta degančių žvakių bei raminančios muzikos. Taip, skamba kaip iš filmo, tačiau ir Lietuvoje tai įmanoma. Patys esame iš Klaipėdos, bet visi gimdymai vyko Kaune, Krikščioniškuose gimdymo namuose. Į Kauną atvykdavome anksčiau ir laukdavome, kol pasibels mažylis. Ilgiausiai laukėme Meilės, net 10 dienų.
Ar esate patyrusi, kas yra tikros „motinystės atostogos“?
Esu labai aktyvi mama. Nors turiu keturis vaikus, nė karto nesusipažinau su tomis tikromis „motinystės atostogomis“, nes visada dirbau. Kiekvienas vaikas į mano gyvenimą atnešė vis kitą veiklą. Dirbau tinklinio marketingo komandos vadove, pensijų pakopų konsultavimo srityje, po to įkūriau vaikų studiją Klaipėdoje, o šiuo metu vadovauju socialinių tinklų administravimo komandai, esu verslių moterų klubo kokybės vadovė bei padedu organizacijai „Namų mama“.
Kadangi tiek aš, tiek vyras turime darbus, kuriuos deriname pagal save, tai viską gražiai susidėliojame. Tikrai sulaukiu pagalbos iš vyro, kai man reikia kur išvykti, jis pabūna su vaikais, o kartais aš keliauju kartu su mažyle. Kadangi Meilė labai rami, tai jau nuo trijų savaičių kartu lankėmės verslių moterų susitikimuose ir dalyvavome renginiuose.
Dauguma stebisi, kaip aš nebijau kažkur išeiti su vaiku, visur dalyvauti, bet jau tokia mano prigimtis – negaliu sėdėti tarp keturių sienų. Buvo etapas, kai vyro šalia nebuvo, bet ir tada susitvarkiau, nes juk yra seneliai, draugės, tetos, o jei visai nėra nieko šalia, tada galiu vaiką trumpam palikti auklėms ar vaikų priežiūros kambariuose. Žinau, kad yra mamų, kurios nenori niekam palikti savo vaikų, nes bijo būti tos „blogos mamos“, bet galiu jums pasakyti labai nuoširdžiai, jei vaikas pabus dvi–tris valandas be jūsų, – nei jam nieko neatsitiks, nei jūsų santykiams. Geriau būti mama, kuri save realizuoja, nei ta, kuri užauginusi vaikus nesupranta, kur tas gyvenimas pralėkė…
Yra mamų, kurios nori būti su vaiku ir apie darbus negalvoja, tuomet viskas gerai, mes visos skirtingos. Svarbiausia, jaustis laimingai ir nebūti nusivylusia namų šeimininke. Man vaikai yra papildomi varikliai, kurie skatina išnaudoti kiekvieną galimybę ir mėgautis gyvenimu dar labiau. Jie manyje pažadino kūrybiškumą, aktyvumą, komunikacinius gebėjimus, sąmoningumą ir begalę naujų dalykų, kurių, prieš tapdama mama, net neįsivaizdavau esant.
Kas sunkiausia daugiavaikės mamos kasdienybėje?
Sunkiausia vaikų vežiojimas į skirtingus būrelius tuo pačiu metu bei pasiėmimas iš mokyklos ir darželio. Žinoma, kai vaikai bus didesni, bus kitaip, jie galės patys nuvykti ten, kur reikia, bet kol jie maži, mes juos vežiojame patys. Na, o tokie dalykai kaip apsipirkinėjimai (tiek maisto, tiek buities) vyksta internetu, tad čia problemos išvengiame. Dar vienas sunkumas, auginant daug vaikų, yra ligos, nes kai suserga vienas, – ir visi kiti iš paskos, tuomet namai tampa ne namais, o privačia ligonine… Bet tai neilgas laiko tarpas (dažniausiai žiemos), tad net ir čia stengiamės išlikti pozityvūs.
Ar keičiasi draugų ratas didėjant šeimai?
Draugų ratas tikrai nepasikeitė, o nuvažiavę pas draugus su vaikais jaučiamės kaip darželio grupėje. Tačiau tai nėra blogas jausmas, kaip tik priešingai, kuo jų daugiau, tuo labiau jie prisigalvoja įvairių veiklų. Aišku, būna ir peštynių, nepasidalinimų žaislais, bet šito galima išvengti tik tada, kai yra tik vienas vaikas.
Tikriausiai kad ir kiek vaikų būtų šeimoje, kiekvienas jų skirtingas, su savo charakteriu, pomėgiais?
Mūsų šeimoje visi vaikai skirtingi, bet kartu ir panašūs. Visi mėgsta dėmesį, yra aktyvūs. Mūsų vyriausioji, septynerių metų Laisvė, 100 proc. pateisina savo vardą! Ji dievina laisvės jausmą. Patogūs drabužiai, aktyvus laisvalaikis, jokių suvaržymų, be to, ji be galo kūrybiška! Jos kambarys – tarsi meno dirbtuvės, visur pilna piešinių, karpinių, naujų barbių rūbų ir pan.
Vytis (5 metų) yra komplimentų riteris! Dievina sakyti gražius komplimentus moterims, drąsiai užkalbina kiekvieną praeivį ir, aišku, negaili gražių žodžių: „Mama, kokia tu graži“, „Teta, kokia miela jūsų šukuosena“. Jam tai visiška kasdienybė. Vytis ir labai aktyvus vaikas, nenustygstantis vienoje vietoje.
Gintas (2 metų) yra meilumo įsikūnijimas. Jis visada prieis apsikabinti, pabučiuoti, pabus šalia ir pamurks kaip katinas. Nors jis dar daug nekalba, bet išsakyti ir išreikalauti to, ko jis nori, moka puikiai, tad gal todėl ir neskuba to žodyno vartoti.
Meilė (9 mėn.) – be galo miela ir šypsena iki ausų! Kad ir kas ją pakalbintų, visiems nusišypsos. Nors ji puikiai ropoja po namus ir jau stengiasi žingsniuoti, bet niekada neatsisakys būti ant rankų. Mano mažytė – linksmuolis rankinukas. O šiaip ji, kaip ir kiekvienas vaikas, savo vardą neša kaip vėliavą!
Ar jums artimos sąmoningumo ugdymo praktikos, ar dedate pastangų, kad kasdienis gyvenimas atrodytų šviesus?
Be galo džiaugiuosi, kad sąmoningai gyventi pradėjau labai anksti! Vos dvidešimties pradėjau domėtis saviugda, dėkingumo praktika, Visatos ženklais ir kitais dalykais, kurie gal protui sunkiai suvokiami, bet daromi pasąmoningai. Dabar jau dauguma supranta, kad traumos, atsineštos iš vaikystės, gali lemti visą likusį gyvenimą ir kad visų pirma turi mylėti save, o tik tada visus kitus. Ačiū Dievui, Visatai, viskam, – atsiradus sąmoningumui, mano gyvenimas tapo visai kitoks. Aišku, kas juo nesidomi, gali atrodyti, kad tai kažkokia sekta, kuriai „išplautos“ smegenys. Tam, kam sąmoningumas atrodo keistas, aš ir nesistengiu įrodinėti kitaip. Tai ne mano pasirinkimas, o jų pačių. Kadangi myliu save, sau laiko skiriu tiek, kiek galiu. Tas laikas sau būna masažai, SPA, muzika, pasivaikščiojimas ir skanus maistas. Aš puikiai suprantu, kad jei nori kažką duoti kitiems, pats turi jausti pilnatvę, todėl stengiuosi save praturtinti įvairiais būdais.
Ginta Liaugminienė
Susiję straipsniai