„Kaip savo vaikams išrinkti pirmąjį darželį ar lopšelį – nemaža užduotis tėvams. Norisi atitikti tėvelių lūkesčius ir suteikti kuo jaukesnę, saugesnę, mylinčią, ugdančią aplinką – tai mano ir kartu su manimi dirbančių pedagogų svarbiausias uždavinys“, – sako ugdymo ir laisvalaikio centro „Aviliukas“ steigėja Inga Cibulskaitė.
„Aviliukas“ – tarsi dalis manęs, kurią aš ilgai sapnavau ir jaučiau, kokia ji turi būti. Labai myliu vaikus, visą gyvenimą dirbu su jais, todėl Ugdymo ir laisvalaikio centro sukūrimas yra tarsi mano svajonių išsipildymas. Jau devynerius metus kasdien, tarsi bitės, mes į savo avilį nešame medų“, – sako „Aviliuko“ įkūrėja ir direktorė Inga Cibulskaitė. Inga – dviejų dukryčių, Medos ir Ugnės, mama.
Viskas prasidėjo nuo gero darželio paieškų savo pačios dukrytei, kurio nerado…
Privataus darželio patirtis Airijoje
Inga Cibulskaitė skaičiuoja, kad šiemet jau 22-eji metai, kaip ji dirba su vaikais. Prieš keliolika metų Inga su šeima gyveno Dubline, augino trejų metų pirmagimę Medą ir tuo pat metu dirbo socialine darbuotoja šeimoje. Paaugus dukrytei, socialinės darbuotojos išsilavinimą turinti Inga gavo pasiūlymą dirbti Airijos socialinės apsaugos ministerijoje. Valstybės tarnautojų atlyginimas Airijoje didelis, o dirbantieji socialinį darbą su vaikais uždirba keletą kartų daugiau nei Lietuvoje. Buvo tik viena problema – jei mama pradės dirbti, kokį darželį surasti dukrytei?
Inga pradėjo vaikščioti po airiškus darželius ir domėtis švietimo sistema. Tai, ką matė, jai netiko – vienur buvo prastos buitinės sąlygos, kitur – maitinimas pusfabrikačiais, trečioje įstaigoje nebuvo jokio ugdymo plano.
Netikėtai būsima karjera valstybinėje įstaigoje pasisuko visai kita linkme – Inga nutarė Dubline įregistruoti privatų namų darželį, kuriame galėtų augti jos Meda ir dar keletas vaikų.
Inga visada manė, kad svarbiausias dalykas, kurį gali pasiūlyti vaikui, yra meilė, atidumas, ugdymas. Ne tik švietime, bet ir asmenybėje – galimybė suteikti sparnus, kad ateitis atrodytų ne kaip baisus iššūkis, o kaip įdomus nuotykis ar gera knyga.
„Vėliau pastebėjau, kad tėveliai renkasi darželį ne pagal šiuos kriterijus, jiems dažnai būna svarbiau prestižas, žinomumas, net problemų nutylėjimas“, – sako Inga.
Kadangi darželiui atskirų patalpų neturėjo, viskas vyko jos namuose. Atsirado dar 4 vaikučiai, daugiausia iš lietuvių emigrantų šeimų. Nors Inga oficialiai tapo privataus darželio direktore ir auklėtoja, iš tiesų visa tai buvo panašiau į daugiavaikės mamos gyvenimą. Namų darželis sėkmingai veikė iki tol, kol Inga pradėjo lauktis antrosios dukrytės. Tada kuriam laikui padarė pertrauką, bet vos mažajai Ugnei suėjo pusė metų, namų darželis ir vėl atnaujino savo veiklą.
Sprendimas grįžti į Lietuvą
Gyvendama Airijoje, Inga domėjosi ne tik darželiais, bet ir mokyklomis. Gerai išnagrinėjusi valstybės švietimo sistemą, nutarė, kad vyresnioji dukrytė vis dėlto pradės lankyti mokyklą Lietuvoje. Tokį sprendimą lėmė ir asmeninio gyvenimo aplinkybės – tuo metu šeima išgyveno skyrybas.
„Mano vyresnėlė nuo pusantrų metų pažįsta visas raides, o būdama trejų išmoko skaityti. Jai sunkumų pradėti lankyti lietuvišką mokyklą nebuvo. Atvirkščiai – džiaugėsi sugrįžusi į Lietuvą, dukrytėms adaptuotis Lietuvoje nebuvo sunku“, – pasakoja Inga Cibulskaitė.
Kur kas sudėtingiau buvo įsitvirtinti jai pačiai – juk buvo atsakinga už save ir vaikus. Psichologiškai ir finansiškai ją labai palaikė mama, sesė Asta – jos žinojo, kaip Inga moka bendrauti su vaikais. Draugai ėmė ją raginti savaitgaliais vaikams vesti dailės užsiėmimus, į juos leisdavo ir savo vaikus.
Moteris ryžosi išsinuomoti nedideles patalpas. Į užsiėmimus atėję vaikai nebenorėdavo išeiti. Draugai ėmė raginti įkurti dienos centrą, kuriame vaikai galėtų praleisti ilgesnį laiką. Taip atsirado „Aviliukas“ – ugdymo ir laisvalaikio centras. Pavyko išsinuomoti didesnes patalpas, bet jos buvo visiškai apleistos, beveik griuvėsiai. Savo rankomis ir padedant artimiesiems dažė sienas, klojo grindis, kūrė namų jaukumą. Kai įsirengė patalpas, atsirado 5 vaikai, norintys lankyti šį centrą. Inga sako, jog kelerius metus dirbo beveik be jokio atlygio, nes patalpų nuoma kainuodavo daugiau, negu surinkdavo iš tėvelių už vaikų lankymą. Inga dėkinga savo mamai, sesei, dukrytėms ir draugams, kurie ją palaikė, ragino nemesti, tikėjo, kad viskas bus gerai. „Aviliukas“ ėmė stiprėti – kitais metais atsirado jau 10 vaikučių, paskui dar daugiau. Į praktiką pradėjo prašytis studentai. Vienas vaikinas liko centre dirbti kelerius metus, taip jam patiko darbas su vaikais.
Visos dienos darželis, lopšelis ir stovyklos
Dienos centro formatas pasidarė per ankštas. Tėveliai ėmė prašyti, kad vaikai čia galėtų likti visai dienai, kaip darželyje. Taigi, tėvelių įtikinta, Inga įkūrė ne tik darželio, bet ir lopšelio grupę. Yra norinčių lankyti ir „Aviliuko“ mokyklą, bet kol kas to teks palaukti – su vyresniais vaikais ji dirba stovyklose, taigi juokais sako, kad jos auklėtinių amžius – nuo metukų iki aštuoniolikos.
Šiuo metu kolektyve – 6 auklėtojos. Gera komanda – labai svarbi darbų pasidalijimui, kad darbuotojai neperdegtų. Inga prisimena, kaip veiklos pradžioje pati buvo ir auklėtoja, ir virėja, ir valytoja, ir buhalterė…
„Per devynerius „Aviliuko“ metus augo ne tik įmonė, bet ir aš pati. Per klaidas, kurių tikrai neišvengiau, išmokau tai, ko niekada nebūčiau gavusi jokiuose mokymuose. Todėl visada, dirbdama su vaikais, skatinu juos ir drąsinu nebijoti klysti, nes tik per klaidas gali rasti tai, kas tau labiausiai tinka, išmokti svarbias pamokas. Visada ieškojau pačios geriausios mokytojos. Kartais pasirinkimas būdavo neteisingas, nes ne visada gali pažinti tikrąjį žmogų, ypač jei jis su kauke. Bet, dirbant su vaikais, ilgai kaukės nešioti neišeina. Dėl šių priežasčių vyko darbuotojų kaita“, – sako Inga. Kartais centro vadovė matydavo, kad po kelerių darbo metų darbuotojams dingsta entuziazmas, motyvacija dirbti kūrybingai, dėmesingumas vaikams. Tada tekdavo atsisveikinti. „Kartais tėveliai labai prisiriša prie auklėtojų. Kai auklėtojos išeina, tėvai sako: „Išeisime ir mes“. Bet aš matau darželio gyvenimą visą dieną, ir jei pastebiu, kad žmogus ilgainiui nebedega tuo darbu, aš į tai atkreipiu dėmesį. Šitame darbe labai svarbi meilė vaikams“, – sako „Aviliuko“ vadovė.
„Aviliuko“ tradicijos
„Aviliukas“ panašus į gerai sulipdytą bičių korį. Viena korio akelė negali būti didesnė už kitas, viena sritis – reikšmingesnė už kitas. Čia vienodai svarbu buitis, ugdymas, santykiai, maitinimas ir dar daug kitų sudedamųjų dalių. Vaškas, laikantis korį, – besąlyginė meilė vaikui, nepaisant nei išvaizdos, nei religijos, nei tautybės ar kitų veiksnių. Čia vietą ras galbūt net turintys raidos ar autizmo spektro sutrikimų vaikai. Čia vaikai neskirstomi į geresnius ir blogesnius.
„Aviliuko“ vadovė sako, jog stengėsi kurti darželio aplinką kuri šiek tiek primintų namus, – kad nebūtų valdiška, nejauku. Pavyzdžiui, kambario viduryje kabo hamakas, kuriame galima pasisupti. Tai gali daryti ne tik vaikai, bet ir auklėtojos, jei jaučiasi pavargusios, jei norisi minutę atsipūsti. Darželio viduje yra net smėlio dėžė – puiki terapinė priemonė, esant blogai nuotaikai arba sunkiai naujokų adaptacijai. Smėlis padeda nuraminti emocijas – kai jis byra tarp pirštų, atrodo, kad byra ir visos neigiamos emocijos.
Padedama dailininkės, Inga pati su savo dukrytėmis dekoravo darželio sienas ir kolonas gamtos motyvais. Ant vienos sienos nupieštas medis su besisupančiais vaikais, ant kitos skraido bitelės. Trečioji išpiešta miško miesto motyvais. Pačios kolonos – tarsi beržai su tupinčiais paukščiais ir augančiais grybais.
„Visos idėjos gimė mano galvoje. Esu kūrybiška, gyvendama Airijoje, rašiau į vietos lietuvių laikraštį, kūriau pasakas vaikams – čia tie pasakų motyvai tarsi atgimė. O štai darželio rūbinė dekoruota kitu motyvu – tarp debesėlių nupieštos įvairiausių šalių vėliavos. Tai žinutė, kad mes esame atviri visam pasauliui“, – sako Inga Cibulskaitė.
Ugdymo svarba
Šiame darželyje dirbama pagal kelias ugdymo metodikas, jų elementus. Pavyzdžiui, iš Valdorfo paimtas ugdymas per praktinį ir meninį integravimą, nes Inga mano, kad vaiko pasaulis labai ryškus ir spalvingas, vien pastelinių spalvų neužtenka. Iš Montessori metodikos paimtas įvairiapusis pasaulio pažinimas, smulkiosios motorikos lavinimas. Dar iš kitų metodikų – skaitymo terapija, teksto suvokimo užsiėmimai nuo pat mažens. „Skamba rimtai, bet teksto suvokimą su savo dukromis pradėjau praktikuoti nuo pirmųjų metų, kai tik pradėjau joms skaityti knygas. Jos dievina knygas! Ankstyvas teksto analizavimas padeda vėliau, kai ateina laikas eiti į mokyklą ir prasideda rimtos teksto suvokimo užduotys. Norėčiau paminėti, kad aplankome daugiau nei 12 edukacijų per metus. Mėgstame mokytis potyriminiu „Steam“ būdu. Remiamės humanistine pedagogika priimdami vaiką tokį, koks yra.
Mūsų darželyje svarbi ugdymo kokybė, vaikai išeina labai gerai pasiruošę mokyklai, mokantys skaityti, rašyti. Tėvai neretai klausia: o ką tada vaikai veiks pirmoje klasėje? Atsakau: adaptuosis. Nuo pirmoko nuimamas krūvis išmokti pažinti raides, nereikia vakarais sėdėti prie sąsiuvinių ir mokytis rašyti „A“. Mokslas pirmokui nekelia streso. Be to, jis jau turi susiformavęs mokymosi įprotį, patyręs mokymosi sėkmę. Tai motyvuoja eiti pirmyn,“ – sako „Aviliuko“ vadovė.
„Bendraujant su tėveliais, labai svarbus atgalinis ryšys, todėl visada pasiklausiu, kodėl jie pasirenka būtent mus. Labai smagu, kad tėveliai jaučia, jog ugdome su meile, aplinka yra pritaikyta ne tik individualiai, bet ir bendrai ugdytis. Mus dažnai renkasi įvairių tautybių žmonės, nes mes neverčiame vaiko prarasti savo individualumą. Emocinio intelekto ugdymas mūsų darželyje labai svarbu. Užsienio kalbos mokymas nuo metukų, ypatingų vaikų priėmimas, daugiau nei 12 edukacijų per metus, skanus, sveikas ir subalansuotas pagal sezonus maitinimas – mūsų darželio privalumai. Stengiamės daug keliauti, kad vaikai mokytųsi iš patyrimų. Darželyje visada užtikriname vaikų saugumą. Kvalifikuoti, savo darbą mylintys pedagogai, dirbantys ne tik bendrai, bet ir individualizuotai, atsižvelgia į vaiko poreikius“, – sako Inga.
Vasaros stovyklos
Ne mažiau už mokslo pasiekimus svarbu ugdyti toleranciją, pagarbą šalia esantiems žmonėms. Be to, labai svarbus yra pozityvios lyderystės įgūdžių ugdymas. Galbūt būtent tai suformavo idėją, koks turėtų būti „Aviliukas“ ir jame vykdomos veiklos.
Stovyklos yra viena iš „Aviliuko“ veiklų. Jose dalyvauja įvairaus amžiaus vaikai – nuo darželinukų iki gimnazistų. Inga sako, jog jauniausiam stovyklautojui yra buvę 3,5 metų, vyriausiam – 17. „Man svarbu, kad vaikai nematytų amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties skirtumo, nes žmonės mokosi vienas iš kito iš patirčių. Paaugliui bus įdomu išgirsti ir trimečio filosofiją, ir senos močiutės pasakojimus apie karą. Stovyklų programa nėra vienpusė – čia būna dailės terapijų, kovų menų, žygių pėsčiomis, kai per dieną nueiname po daugiau nei 20 kilometrų. Esame stovyklavę prie jūros ir palapinėse miške. Žygio metu esame rinkę šiukšles ir stebėję gamtą – visada svarbu žadinti vaiko sąmoningumą. „Aviliukas“ turi gražią tradiciją bent kartą per metus kartu su vaikais ir tėveliais išplaukti į baidarių žygį. Buvimas bendruomenėje gamtoje visiems palieka labai didelį įspūdį ir kuria bendrystės jausmą“, – sako Inga Cibulskaitė.
Daugiau informacijos:
Susiję straipsniai
