Lavinimo pakraipų ir ugdymo metodikų įvairovė vaikų darželiuose šiuo metu didžiulė. Auginame mažuosius genijus, išradėjus, lyderius, empatikus, kūrėjus. Tačiau jokia metodika neveiks, jeigu vaikas nemokės vieno paprasto dalyko – taisyklingai kalbėti.
Ši mintis nedavė ramybės Vilniaus privačios gimnazijos veiklų vadovei edukologijos mokslų daktarei Agnei Liubertaitei-Amšiejei. Todėl prieš 5 metus atsirado Vilniaus privatus darželis, orientuotas į kalbinį ugdymą.
Agne, per žurnalo leidybos metus esame aprašę kelias dešimtis skirtingų darželių, tačiau pirmą kartą aprašysime kalbinio ugdymo darželį. Kaip kilo tokia idėja?
Nereikia būti specialistu, kad pamatytum, kokia pastaruoju metu nusilpusi vaikų kalba. Mes šią tendenciją pamatėme jau seniai. Esame pirmoji privati mokykla nepriklausomoje Lietuvoje (Vilniaus privačiai gimnazijai 29 metai – aut. past.), galime palyginti, kokie ateidavo pirmokai prieš, pavyzdžiui, 10–15 metų, ir kokie ateina dabar. Ankščiau logopedo reikėdavo maždaug 1–3 pirmokams iš 10, dabar situacija pasikeitusi iš esmės – logopedo pagalbos reikia daugiau nei pusei pirmokų! Staiga nišiniai specialistai logopedai tapo reikalingi kiekvienai šeimai, jie neatsigina klientūros, steigiasi ne tik kad kabinetai – ištisos klinikos. Iš šono žiūrint, galėtų pasirodyti, kad logopedai tapo mados dalyku, nes jų prireikė staiga ir visiems. Tačiau dirbdami su vaikais matėme tiesą – vaikai vis sunkiau kalba.
O juk kalba yra tarsi namo pamatai. Kai jie yra patikimi ir tvirti, mes galime pirkti kokius tik norime, pavyzdžiui, ikėjinius baldus, dekoruoti ir įrenginėti savo namą. Tačiau jeigu namui išliejame trapius ikėjinius pamatus, o apstatymui perkame brangiausius dizainerių baldus, sulauksime iššūkių.
Kaip manote, kodėl vaikų kalba taip nusilpo?
Ir mes pirmiausia savęs paklausėme – kas įvyko? Pradėjome apie tai kalbėtis su šeimos gydytojais, egoterapeutais, logopedais, psichologais. Yra keletas prielaidų, ir visos jos susijusios su „geru gyvenimu“ ir mamų noru jį kuo labiau palengvinti.
Pirmoji priežastis. Trintas maistas. Lenkiuosi prieš kiekvieną mamą, esu įsitikinusi, kad kiekviena mama verta medalio, be galo džiaugiuosi, kad gyvename XXI amžiuje ir galime motinystės naštą pasilengvinti, bet… negaliu nepritarti specialistams, kad tie lengvinimai padarė meškos paslaugą. Tyrelės ir košelės auginant kūdikį labai patogu, ne veltui taip veržliai išpopuliarėjo iš pakuočių išsiurbiamas maistas – tokį dabar valgo ne tik kūdikiai, bet ir trimečiai–keturmečiai. Mamoms, žinoma, patogiau pasiūlyti spaudžiamą tyrelę negu duoti sugraužti obuolį, nes nėra pavojaus, kad vaikas užsprings, išsiteps.
Siekdamos patogumo, atimame iš vaikų galimybę natūraliai lavėti. Jie nebemato tikslo kramtyti, į darželius atvedami vaikai nemoka valgyti kieto maisto. O juk kramtymas yra žandikaulio raumenų treniruotė. Kai vaikas jau gali kramtyti, mes turėtume tą gebėjimą kuo labiau skatinti, o ne iš vaiko jį atimti, padavę išsiurbiamą košelę. Kai žandikaulio raumenys yra treniruoti, vaikas geba išsižioti, o kartu ir artikuliuoti bei valdyti dikciją.
Antroji priežastis. Mūsų pačių kalba. Ji pastaruoju metu tikrai kitokia, nei prieš, pavyzdžiui, 10 metų. Kalba tapo kosmopolitiška, juk keliaujame po pasaulį, žiūrime filmus ir laidas įvairiomis kalbomis, o kiek daug susikūrė multikultūrinių šeimų, kai uošviai ir žentai bando susikalbėti kalbų kratiniu.
Mūsų kalba dėl to tapo padrika, pilna anglicizmų, rusicizmų. Vaikas nuo gimimo girdi, būkime atviri, deformuotą kalbą. Buityje mes daug dėmesio kalbos taisyklingumui neskiriame. Sakome – dėkis batus, nors turėtume sakyti „aukis“, vartojame įvairiausių jaustukų (davaij, okei). Tokie netaisyklingos kalbos pagrindai ateina su vaiku į mokyklą. Pirmoje ir antroje klasėje mokytojai bando taisyti vaiko kalbą, užuot kartu su vaiku mėgavęsi mokymosi procesu.
Trečioji priežastis. Jutubo vaikai. Vaikai dabar pirma išmoksta valdyti išmaniuosius įrenginius negu kalbėti. Platformų, kuriose vaikas gali rasti įvairiausio turinio – filmukų, žaidimų, laidų, muzikos – netrūksta, tačiau lietuviškai įgarsintų tik vienas kitas, didysis srautas yra anglų kalba. Taip, jutubas ir kitos platformos turi ką pasiūlyti nuo kūdikystės, ypač daug gero turinio 1–2 metų vaikams. Tie filmukai, dainelės, laidelės, mokomoji medžiaga iš esmės yra puikūs, jei ne vienas bet, – jie yra anglų kalba. Iš vienos pusės, tai gerai, nes išmoko vaikus anglų kalbos, iš kitos pusės, – anglų kalba išstumia lietuvių kalbą, nes yra daug lengvesnė. Vaikas nebetenka motyvo tobulėti sakydamas sunkų lietuvišką žodį vietoje lengvo angliško. Atsiminkime, kad vaikai savo kalbos struktūrą dėlioja iš lengviausių žodžių. Pagalvokite, ar jam lengviau pasakyti „mėlynas“ ar „blū“, „kriauklė“ ar „šel“? Kai vaikai pradeda lankyti darželį (paprastai tokio amžiaus vaikučiai jau kalba), auklėtojos pastebi, kad angliškų žodelių vaiko kalboje labai daug.
Jei norime, kad vaikas ne tik bedžioniautų angliškus žodžius, turime nepamiršti ir jo lietuviškojo žodyno: skaityti knygas vaikui, drauge su vaiku. Žiūrėjote pusvalandį filmukus? Rekomenduočiau tiek pat ir paskaityti drauge (lytėti knygą) su vaiku. Taip ne tik plėsis žodynas, bet ir bus puoselėjamas ryšis su mažyliu.
Blogiausia, kai mes suteikiame ekranams atlikti auklės fukciją. Tuomet vaikas ir prisirenka lengviausių žodžių. Kaip tai įveiklinti, kad išmokti žodžiai padėtų mokantis anglų kalbos? Taikykite sumuštinio principą: lietuviškas žodis – angliškas žodis – lietuviškas žodis.
Ketvirtoji priežastis. Užsitęsusi infantili kalba. Pati esu mažo vaiko mama, todėl puikiai suprantu, kaip norisi su vaiku bendrauti kūdikiška kalba, su visais utiutiu. Tačiau taip kalbėdami mes tiesiog neleidžiame vaikui išgirsti taisyklingos kalbos ir sakinio struktūros. Čiulptukai dabar dažnai „tiutiutės“, kiti vaikai – „lialės“. Norėdami, kad vaiko kalba vystytųsi harmoningai, turime save nors truputį kontroliuoti.
Penktoji priežastis. Liečiamieji ekranai. Visi žinome apie smulkiosios motorikos įtaką kalbai, kaip svarbu, kad vaiko pirštukai dirbtų. O dabar dirba vienintelis vaiko pirštas – tas, kuriuo naršo ekrane. Norint, kad vaikas prakalbėtų, jis turi kirpti, lipdyti, lankstyti, verti, rinkti, piešti, taip pat ir liesti – bet ne lygų ekraną, o skirtingas faktūras. Dirbant tik su liečiamuoju ekranu, nelavėja riešas, didelė tikimybė, kad toks vaikas susidurs su mokymosi sunkumais, nes tiesiog negalės išlaikyti rašymo priemonės, jo rankytės labai greitai pavargs.
Yra ir daugiau su technologijomis susijusių kalbos trukdžių, tarkime, klausantis tik išmaniųjų įrenginių skleidžiamo garso, nelavėja vaiko foneminė klausa. Kai foneminė klausa neišlavėjusi, vaikas gali tiesiog negirdėti tam tikrų garsų, raidžių.
Kad ir kaip dievintume šiuolaikines technologijas, o ir būtų keista, jeigu jas ignoruotume, tačiau privalome turėti atsvarą, balansą. Kai vaikas pažaidžia telefonu ar planšete, turime vestis jį į lauką, leisti klausytis medžių ošimo, žaisti su smėliu ar akmenukais, kad visas kūnas įsiveiklintų.
Taigi, suvokę šias vaikų kalbos silpnėjimo priežastis, supratę, kad situacija toliau tik blogės, nutarėme – dabar arba niekada, ir įkūrėme darželį, ugdantį kalbą ir bendravimą.
Papasakokite, kaip šiame darželyje vaikučiai mokomi kalbėti?
Darželis yra nedidelis, turime 4 grupes po 10 vaikučių. Tokį formatą pasirinkome apgalvotai ir neketiname plėstis. Kuriant darželį, norėjosi atliepti tuos vaikus, kuriems nereikia didelių erdvių, o geriausiai jie jaučiasi nedidelėje, namų (mes dar sakome – kamerinėje arba butikinėje) aplinkoje. Tuo metu, kai kūrėme darželį, aš laukiausi, ir, atrodo, jaučiau, kad mano būsimam vaikučiui reikės būtent tos mažytės aplinkos. Beje, taip ir yra!
Kurdami daželį, kurio esmė yra kalba, neturėjome omenyje tik lietuvių kalbos. Tai pat tai nėra specializuotas darželis, skirtas ypatingų poreikių vaikams. Jokiu būdu – tai tiesiog labai gerai „subalansuotas“ darželis, kokie turėtų būti visi. Kad juose, kaip ir pas mus, dirbtų logopedas, ergoterapeutas, psichologas, anglų kalbos, kūno kultūros specialistai, teatro mokytojas. Visi šie specialistai įgalina vaiką veiksmui, darbui, tarsi išjudina jo kūną, o kartu ir kalbą. Štai muzikos pamokėlės – jos gyvybiškai reikalingos lavinant vaiko foneminę klausą. Arba keramikos pamokėlės – dirbdamas su moliu ar kitomis tekstūromis, vaikas tiesiogiai lavina kalbą. Beje, modilinas nėra mūsų mėgstamiausia medžiaga, daug geriau vaiką įgalina tai, kas purvina, grubu, žemiška.
Darželiuose logopedai iki 5 metų net nedirba su vaikais, laukia, kol problemą „išaugs“, arba kviečiasi į kabinetą po vieną „probleminį atvejį“. Ką jūsų darželyje veikai logopedas?
Priimame vaikučius nuo 1 metų 8 mėnesių, dabar kaip tik renkame mažiausiųjų – „Voveriukų“ grupę. Jau nuo pirmųjų metų su vaikučiais dirba logopedas. Tai grupiniai užsėmimai, kurių metu vaikai treniruoja savo kalbinį aparatą – burnytę, liežuvį, žandikaulį. Mokosi artikuliuoti, išsižioti, tiesiog „įjungti“ burnytės motoriuką. Juk rankos ir kojos turi savo pratimus, kodėl negali būti burnytės mankštos?
Kalbinio ugdymo nereikia įsivaizduoti, kaip specialios mokymo metodikos, kai ryte vaikas treniruoja liežuvį su logopedu, o po pietų karpo žirklėmis lavindamas smulkiąją motoriką. Visos veiklos darželyje yra holistinės – susijusios ir papildančios viena kitą, nes kalbos mokymasis yra visa apimantis procesas.
Pavyzdžiui, ergoterapeutė po užsiėmimo gali pasakyti – šią savaitę Karolį sodinkime ne ant kėdutės, o ant kamuolio, kad lavėtų vestibulinis aparatas. Kuo tai susiję su kalba? Yra vaikų, kuriems sunku nurimti, jie juda, kruta, muistosi. Taigi, pasodintas ant kamuolio, Karolis labiau susikaups, nurims, kartu atsivers galimybės priimti informaciją. Kai kūnas išderintas, kokybiškas ugdymas neįmanomas. Tad pamokėlės lieka pamokėlėmis, bet daug svarbiau yra tai, kas vyksta kasdienėje vaiko veikloje. Tarkime, psichologė vaikams veda emocijų pajautimo pamokėles, bet ne mažiau svarbūs yra psichologės patarimai auklėtojai, į ką atkreipti dėmesį bendraujant su kiekvienu vaiku.
Dirbant su vaikais, holistinis mąstymas labai svarbus, nes vaike viskas be galo susiję. Štai tėvai, atvedę vaikutį į darželį, sako, kad jis nieko nevalgo, nebent tik makaronus, o košių pavidalu nieko nepaims į burną. Paprastai už to slypi mums nesuprantami dalykai, kuriuos puikiai išsprendžia ergoterapeutas. Gal vaikui nepriimtina maisto tekstūra, gal jį trikdo kvapai arba formos, gal reikia vaikui duoti galimybę minkyti molį, kad jis po to pradėtų valgyti košes?
Apskritai apie ergoterapeutus reikėtų daugiau kalbėti ir pasakoti tėvams. Tai sensorikos specialistai, be kurių Vakarų pasaulyje neįsivaizduojama vaiko raida. Būtų idealu, jeigu kiekviename darželyje ir mokykloje būtų ergoterapeuto etatas. Ergoterapeutai iš vaiko elgesio išskaito problemą ir gali pasiūlyti sprendimą. Pavyzdžiui, vaikas prekybos centruose eidamas liečia visus žaislus. Vadinasi, jam trūksta išorinių lietimo dirgiklių, galbūt ergoterapeutas tokiam vaikui pasiūlys užsiėmimus su skirtingomis faktūromis.
Logopedo ir ergoterapeuto duetas vaikui vystantis yra nepakeičiamas.
Jau esate iš darželio išleidę vaikučius į mokyklą. Ar jaučiate skirtumą tarp vaikų, kurie ruošti kalbinio ugdymo metodika?
Nenoriu jokio vaiko nuvertinti, nes visi labai šaunūs. Tiesiog tiems, kurie gavę kalbinio ugdymo pagrindus, daug lengviau mokytis. Mokymosi sunkumai gali pasireikšti keleriopai. Tai gali būti ir agresija, ir depresija, nes vaikui atrodo, kad pasaulis jo nesupranta. Ar bus lengva mokytis vaikui, kurio vardas Rokas, o jis nemoka jo ištarti ir prisistato pavarde? Norint, kad vaikui patiktų mokytis, jam jau nuo starto linijos turi pradėti sektis. Sėkmė gimdo norą, malonumą, organišką požiūrį į mokymąsi.
Kai ateina kalbiškai paruoštas vaikas, mums nereikia pusę metų šlifuoti to, kas nepadaryta. Vaikas gali iš karto nerti į mokymąsi ir juo mėgautis.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
Daugiau informacijos apie darželį: https://www.vaikudarzelis.lt/
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
