Išmėtyti daiktai, iš dėžės išversti žaisliukai, palietas gėrimas… Kas tai? Neklaužada, tyčia viską verčiantis ir besistengiantis sugadinti nuotaiką vaikas? Tikrai ne.
Chaotiškai keverzodamas, tapnodamas, nešiodamas ir versdamas daiktus, sukdamas skudurėlius, vaikas pradeda išreikšti save, prasideda kūrybinė jo raiška. Vaikas pradeda kurti, keisdamas daiktų padėtį, formą, palikdamas žymę ant paviršiaus. Šį laikotarpį svarbu išgyventi kuo harmoningiau ir prasmingiau – išlaikant ribas ir leidžiant vystytis vaiko kūrybiškumui.
Konsultuoja psichologė Dovilė Jankauskienė
Asmenybės sandara
Žmogaus asmenybės sandara ir veikla skirta tam, kad jis galėtų suprasti ir susitvarkyti su savimi, kitais, pasauliu, kūrybiškai reaguoti ir prisitaikyti prie pokyčių. Ši asmenybės sandara apima motorinę kontrolę (mažųjų ir didžiųjų raumenų derinimą), žodžių ir kalbos naudojimą, atmintį, jausmo pojūčius, mąstymą ir tinkamą suvokimą bei supratimą, kas vyksta mūsų kūne, mintyse ir mus supančiame pasaulyje – tai yra vidinės ir išorinės tikrovės pažinimas. Paprastai žmogus nesusimąsto ir nevertina, kokia svarbi ši sandara, kaip ji padeda kasdieniame gyvenime prisitaikyti, pasitikėti savimi, susikurti gerą savijautą. Tik susirgus, senstant, negaluojant, kai vienas ar keli asmenybės įrankiai nebetarnauja, galima geriau suprasti, ką jaučia kūdikis ar mažylis, kai jo asmenybės sandara dar nėra iki galo išsivysčiusi, ir jis negali ja pasikliauti.
Gyvenimo pradžioje kūdikis su didžiule energija kuria savo asmenybės sandarą. Tai užtruks ne vienerius metus. Jei vaikui bus palankios augimo ir vystymosi sąlygos, jis sukaups didžiulę patirtį ir kūrybinę energiją.
Žaidimas – nuo gimimo
Iš pradžių vaikas atranda savo kūną. S. Freudas ir M. Kleinas teigia, kad vaikas žaidžia, kai savo kūnu jau nuo pirmųjų gyvenimo dienų tyrinėja jį supančią aplinką. Jis randa savo burną, supranta, kad ja galima čiulpti pirštą, ir tai yra malonu, ramina, suteikia pasitenkinimo. Įdomu tai, kad visi sveikos raidos žmonės tuos malonius potyrius atranda atsitiktinai, t. y. patys. Šiuos atsitiktinai atrastus potyrius, kuriuos pats sau gali suteikti, kūdikis vėliau, didėjant judesių tikslumui, jau valingai mėgins pakartoti. Taip jis susikuria malonumą. Šie veiksmai, kuriais bandoma patirti oralinį malonumą, yra pirmoji žaidimo forma. O žaidimas yra viena iš kūrybinės raiškos formų.
Per pirmuosius metus vaikas pamažu tampa mažiau priklausomas nuo atsitiktinumo, pats ima aktyviai žaisti, veikti, kurti.
Žaislai ir daiktai jam tampa išorinio pasaulio pastovumo ir patikimumo ženklu. Beje, jei trūksta emocinio bendravimo, dėmesio, palaikymo, švelnumo, kūniško kontakto, yra pavojus, kad vaikas gali pasidaryti priklausomas nuo daiktų. Mažylis vilsis, kas daiktas patenkins visus jo poreikius, užpildys tėvų dėmesio stygių – taip vaikas gali pamažu liautis domėtis išoriniu pasauliu. Šiuo metu, kai stipriai išvystyta daiktų kūdikiams ir vaikams pramonė, o tėvams norisi suteikti vaikui viską, kas geriausia, svarbu prisiminti tikruosius mažylio poreikius, o ne pasiduoti reklamos įtakai. Pirmieji vaiko psichologinės raidos metai yra lemiami. Jie parodo, ar vaikas žaisdamas jaus pasitenkinimą, ar augs kūrybiška asmenybė.
Nuo 1 iki 2 metų
Esminiai vaiko žaidimo ir kūrybinės raiškos pokyčiai prasideda antraisiais metais. Mažylis jau geba stovėti, pradeda vaikščioti. Jis išmoksta valdyti ir kontroliuoti raumenų aktyvumą. Tai – svarbus periodas, mokantis švaros įgūdžių.
Nevalingas tuštinimasis tampa valingas (remiantis psichoanalitine teorija, vaikas pradeda analinę stadiją). Mažylis mokosi naudotis tualetu. Tačiau amžiaus tarpsnio neatitinkantys reikalavimai, taip pat ir per ankstyvas ar per vėlyvas reikalavimas sėstis ant puoduko, gali tapti vaikui didelio nerimo šaltiniu.
Vaikas išbando visus daiktus, jų galimybes. Suradęs piešiantį daiktą (pieštuką, lūpdažį, pagaliuką ir pan.), supranta galįs palikti žymes ant paviršiaus, jas kartoja, stebi. Pradeda netvarkingai keverzoti.
Sukuriamas pirmasis piešinys (nebūtinai ant tvarkingo balto lapo): tai gali būti atlikta ir lūpdažiu ant veidrodžių, ir ryškiu rašikliu ant savos kojos ar ant svetainės sienos.
Vaikas išnaudoja ir įvairias judėjimo galimybes: stumdo, trauko daiktus, dėlioja juos į eilę. Vienas mėgstamiausių žaidimų – daiktų nuo paviršių mėtymas, todėl šiuo laikotarpiu dažnai ant grindų lekia knygos, žurnalai, smulkūs daiktai. Žaislai išverčiami iš dėžių, krepšių, stalčių. Atrodytų, lyg vaikas norėtų sukurti kuo didesnę netvarką, o tai dažnai namiškius erzina ir vargina. Tai svarbus vaiko kūrybinės raiškos raidos etapas.
Suvokti šio etapo svarbą padeda žinojimas, ką tai suteikia tolesnei vaiko raidai. Aptarkime tai, pavyzdžiu imdami konkretų vaikų mėgstamą žaislą – kaladėles. Metukų mažylis turimą kaladėlių krepšį ar dėžę stumdys, o jei galės – nešios ir triukšmingai išvers. Remiantis psichoanalitine teorija, tai labai panašu į tuštinimosi procesą – išmesti, išversti. Išmokęs valingai tuštintis, vaikas patiria pasitenkinimą, didžiavimąsi savimi, savo „kūriniu“. Taip pat ir versdamas, mėtydamas daiktus, jis išgyvena malonumą, galimybę kontroliuoti ir proceso išgyvenimo jausmą. Šuo amžiaus tarpsniu kol kas vyrauja chaosas ir netvarka, draminio žaidimo požymių dar nėra.
Sulaukęs maždaug pusantrų metų, išverstas kaladėles vaikas pradeda dėlioti į eilę. Tą patį gali daryti su kėdėmis, pagalvėlėmis. Šiuo laikotarpiu prasideda draminis žaidimas vienumoje. Pirmasis kūrinys – kaladėlių eilė – gali būti pirmasis žingsnis į simbolinį žaidimą. Vaikas geba įsivaizduoti, kad tai – traukinys, ir juo gali važiuoti meškutis ar lėlytė. Mažylio veikloje daugėja simbolinių žaidimų, jis pats kuria įvairias situacijas. Lavėja vaizduotė, vaikui kyla įvairių minčių, o taip pat ir baimių. Žaisdamas ir kurdamas, vaikas ieško išeičių, žaidimas jam padeda apsiprasti su baimėmis arba jas nukreipti kita linkme.
2-2,5 metų
Vaikas jau suvokia horizontalią ir vertikalią linijas. Jo piešinyje atsiranda apskritimas. Vystosi sudėtingesnis draminis žaidimas vienumoje, daugėja veikėjų. Iš suverstų kaladėlių krūvos jau statomi ir kaladėlių bokštai – namai.
2,5-3 metai
Vaikas iš kaladėlių pastato tiltą. Sujungia kaladėlių eiles ir bokštus. Prasideda sudėtingesnis draminis žaidimas šalia kitų vaikų. Piešinyje atsiranda apskritimo ir vertikalių linijų figūra („galvakojis“).
3-3,5 metai
Vaikas, statydamas kaladėles, kuria aptvarus-namus su išore ir vidumi, prasideda jo draminis žaidimas su kitais, žaidžiant kuriami santykiai (interakcijos). Piešinyje atsiranda formos, kurios apibūdinamos, asocijuojamos.
3,5-4 metai
Mažylis iš kaladėlių pastato paprastus, atpažįstamus, apibūdinamus objektus. Jam jau nekyla impulsų sugriauti savo kūrinį, greičiau atvirkščiai – vaikas nori jį išsaugoti, o išardyti gali tik jis pats. Vaikas jau vertina savo darbą. Be proceso malonumo, atsiranda pasididžiavimas rezultatu. Piešinyje sukuriamos aiškios apibūdinamos, atpažįstamos formos – namai, gyvūnai, žmonės. Draminis žaidimas vyksta bendradarbiaujant su kitais.
4-4,5 metai
Vaikas iš kaladėlių pastato sudėtingas konstrukcijas. Žaisdamas draminį žaidimą, jis išlaiko savo vaidmenį. Piešinyje atsiranda primityvus figūros vaizdavimas.
4,5-5 metai
Vaikas kaladėles panaudoja, kurdamas draminio žaidimo vaidmenis ir istorijas. Piešinyje atsiranda figūrų su įvairiomis detalėmis. Be išverstų kaladėlių ir sukurto chaoso nebus ir sudėtingų konstrukcijų statinių ar kooperatyviai sukurtų draminio žaidimo vaidmenų ir istorijų. Pasak D. W. Winnicott, „žaidimas yra patirtis – visuomet kūrybiška patirtis, patirtis, esanti tam tikrame vietos ir laiko kontinuume, žaidimas yra pamatinė gyvenimo forma“.
Jei trukdoma natūraliam vaiko vystymuisi
Mažas vaikas – aktyvus, judrus. Tyrinėdamas aplinką ir kurdamas savo pasaulį, jis dažnai palieka didelę netvarką.
Suaugusius žmones tai vargina, erzina, pykdo ar net kelia neviltį ir nerimą, ypač jei trūksta žinių apie vaiko raidą.
Suaugusiesiems išties kartais sunku suprasti, kodėl vaikas, užuot tvarkingai žaidęs su žaisliukais (neretai kainuojančiais nemažus pinigus), juos išmėto, domisi draudžiamais liesti, ne savo kambaryje esančiais daiktais. Tiesą sakant, su didžiąja vaiko kūrybos pradžia prasideda ir kova su suaugusiaisiais už galimybes patirti ir kurti. Kiekvienas vaikas turi rasti savo individualų sprendimą tarp savivalės ir privalėjimo paklusti, tarp savo laimėjimo ir prisitaikymo. Šio bandymo spręsti rezultatas priklauso nuo jo įgimtų polinkių ir nuo aplinkos, su kuria jis kasdien susiduria.
Pirmąsias svarbias galimybes patirti savivalę arba turėjimą paklusti suteikia valyvumo ugdymas. Jis vaiko elgesį „įspraudžia“ į tam tikras vėžes. Dabar, naudojant sauskelnes, vaikų mokymasis valingai pasituštinti ant puoduko dažnai atidedamas vėlesniam laikui. Pagrindinis tėvų dėmesys krypsta į vaiko kuriamą (ne)tvarką – verčiamus ir mėtomus daiktus. Čia gali būti padėtas pagrindas ir sveikam vaiko apsisprendimui, ir ožiavimuisi, ir nuolaidžiam nuolankumui. Tai priklauso nuo to, kaip su vaiku elgiamasi, mokant tvarkos ir valyvumo. Ar jam duodama laiko pamažu žengti šį žingsnį, ar forsuota dresūra skatinamas jo užsispyrimas, ar jo savivalė palaužiama prievarta ir bausmėmis. Didėjant vaiko gebėjimams ir jo poreikiui ką nors veikti su daiktais ir aplinka, atsiranda vis daugiau situacijų, kai jis gali „susipykti“ su pasauliu, sutrikti dėl aplinkinių reakcijų, patirti save kaip „blogą“, „išdykusį“, o ne kuriantį vaiką. Šiuo laikotarpiu išryškėja, kokia bus jo savivalė, jo elgesio metodai, pagal kuriuos bręsta jo asmenybė.
Lemiamos reikšmės turi tai, kada ir kaip vaikas susidurs su pasipriešinimu jo „kūrybai“: ar su tvarkos reikalavimais mažylis susidurs anksčiau ar vėliau; ar jie bus taikomi griežtai ir kategoriškai, ar silpnai ir nenuosekliai; ar užsispyrimas ir nepaklusnumas bus užgniaužiami vos pasirodę, ar švelniai vadovaujant bus paversti savanorišku darbu. Iš viso to atsiranda ankstyvieji štampai, kurie pradeda iš esmės formuoti asmeninės savivalės ir spontaniškumo nuostatą. Nuo pirmųjų įsakymų ir draudimų pobūdžio priklauso, ar žmogus vėliau turės sveiką savimonę, savivalę ir pilietinės drąsos, ar užsispyręs priešinsis autoritetams, ar nuolankiai prisitaikys ir įgys suvaržytos asmenybės bruožų, užgniauš savo kūrybinius impulsus, elgsis pagal komandą ir išgyvens gyvenimo džiaugsmo ir prasmės stygių.
Suvaržytų asmenybių gyvenimo istorijos dažnai rodo, kad jų vaikystėje pagal amžių per anksti ir per griežtai buvo slopinami, stabdomi gyvybingi, afektyvūs, veikti ir keisti skatinantys impulsai. Pirmaisiais gyvenimo metais patyrus, kad daug ką galima daryti tik vienu gana apibrėžtu būdu, ir kad kiti, mieliau darytini dalykai, draudžiami, imama įsivaizduoti, kad turi būti kažkas absoliučiai teisinga – pradeda formuotis asmens polinkis į perfekcionizmą. O tai didelis kūrybiškumo priešas. Įsitikinimas, kad viskas turi būti tobula ir teisinga, užtrenkia duris gyvenimo eksperimentams, gebėjimui ištverti įtampą ir įveikti nesėkmes.
Toks žmogus bijo naujų patirčių, pradėti ką nors nauja, kurti santykius. Perfekcionizmas paverčiamas principu, kai norima viskam nustatyti sąlygas pagal savo „teisingą“ pasaulio matymą.
Vaikas, išaugęs chaotiškoje aplinkoje, kurioje galėjo daryti ką norėjo, nebuvo aiškių elgesio ribų, nesilaikoma dienos ritmo, irgi gali būti suvaržytas. Suvaržymo bruožai susidaro kaip reakcija ir kompensacija. Savo aplinkoje, kurioje atvertos visos galimybės savivalei, vaikas neranda jokių orientacijos ir atramos taškų. Suteikta laisvė mažylį baugina. Nerasdamas atramos išorėje, vaikas bando pats sukurti tvarką ir tvirtus principus, kurių jis galėtų laikytis, ir kurie jam suteiktų saugumo. Tie principai tampa įkyrumais (pasikartojančiomis mintimis ir veiksmais), nes vaiko aplinka kelia tiems principams grėsmę, todėl vis atkakliau reikia jų laikytis.
Apibendrinant galima sakyti, kad šeimos pasirinktas auklėjimo stilius, ankstyvosios vaikystės patirtis, bendravimas su suaugusiaisiais, prigimtis turi didžiausios įtakos kūrybinėms galioms atsiskleisti. Viskas vaiko aplinkoje gali vykti ir būti daroma tik aiškiai nustatytu būdu. Nukrypimus nuo normos mažylis suvokia kaip pavojingus arba kaip savo buvimą blogu.
Nepalaikant natūralios vaiko raidos, stabdant jo prigimtinius spontaniškus impulsus, sukuriamos sąlygos vystytis asmenybei, kurią jos kūrybiniai impulsai gąsdins, kels nerimą ir pasipriešinimo jausmą. Arba priešingai – toks žmogus kovos prieš autoritetus, nuolat jausdamasis vienišas ir nesuprastas.
Tarp tvarkos ir kūrybos
Ką daryti tėvams, norint padėti vaikui? Kaip netrukdyti jo natūralios kūrybinės raidos, nepaleidžiant vadžių iš rankų? Pirma, susitaikyti, kad tai – svarbus ir laikinas vaiko raidos etapas. Antra, įvertinti vaiko aplinką, sukurti ją saugią mažyliui ir joje esantiems objektams (brangūs daiktai nepasiekiami mažajam „kūrėjui“). Trečia, vaikas turi augti tvarkingoje aplinkoje, juk tvarkos mokomasi iš pavyzdžio. Jeigu kai kurie vaiko veiksmai labai erzina, pavyzdžiui, skysčių išpylimas ant žemės, reikėtų sukurti ritualą, kaip ir kur vaikas geria. Mažyliui nustojus gerti, o pradėjus žaisti ir „kurti“, reikia ramiai paimti iš jo buteliuką, sakant, kad iš buteliuko geriama, o ne su juo žaidžiama. Jei dėl to kyla stiprios vaiko reakcijos, vertėtų priimti šias mažylio emocijas, nesistengiant nukreipti jo dėmesio kitur, duoti kitą daiktą ar bandyti guosti bei raminti. Vaikas turi mokytis susitvarkyti su frustracijos sukeltais jausmais. Taip be muštro, pykčio, susierzinimo galima pasiekti daugiau, o vaikas nepatirs didelių traumų, blokuojančių jo kūrybiškumą.
Apibendrinimas
Pagrindinė vaiko kūrybinė veikla yra žaidimas. Žaidimas yra kūrybos veiksmas, kai kuriama kažkas naujo, pasinaudojant tuo, kas jau yra žinoma ir patirta. Tai – būdas sukurti lig šiol neturėtus ryšius su aplinka. D. W. Winnicott teigia, kad tai yra tam tikra „iliuzijos erdvės“ atmaina. „Įsivaizduokim, kad tai…“ – sako vaikas ir ima kurti negirdėtą istoriją, išgalvoti ir sieti įvykius, objektus, veikėjus. Žaisdamas ir pasakodamas istorijas, vaikas tampa kūrėju, kuriančiu pasaulį iš to, ką turi savyje, ką mato ir žino, ką gavo iš šalia esančių. Kai kartu žaidžia keletas vaikų, kiekvienas iš jų savo individualų vaizduotės kūrinį integruoja šalia kitų vaizduotės kūrinių. Tai – tikra kolektyvinė kūryba, iš kurios gimsta vis naujų ir nepakartojamų pasaulių.
D. W. Winnicott nuomone, kūdikis kuria pasaulį pagal savo galimybes. Iš pradžių įsivaizduoja nesamus krūtį ar buteliuką, raminantį artumą ir pan. Šis jo gebėjimas kurti savo pasaulį yra kūrybinės raiškos pradžia. Jei vaikas patiria malonumą, žaisdamas tranzitiniais objektais (daiktai: paklotėlis, skudurėlis, minkštas žaisliukas, kurie yra kaip mamos pakaitalas), vėliau jis gali panaudoti šią patirtį ir pajusti dar didesnį pasitenkinimą, žaisdamas drauge su kitais. Net ir stereotipiniam ar racionaliam žaidimui vaiko vaizduotė visuomet gali pasiūlyti naujų variantų.
Augant nuo pirmųjų žaidimų pamažu pereinama prie kultūrinių patirčių, kai kūrybinį pasitenkinimą teikia spektakliai, filmai, dailės kūriniai, knygos. Visi šie kūriniai atkartoja ankstyvosios vaikystės siekius išreikšti tai, kas jaučiama, atskleisti savo kūrybiškumą, sukuriant naują objektą. Menininkas yra tebeveikiamas to pirmaisiais gyvenimo mėnesiais ar metais patirto kūrybinio malonumo. Kurdamas meną, jis įamžina tą laiką, kai mėgavosi žaidimu ir tarpusavio mainais su kitais.
Beje, įdomu pastebėti, kad pasaulio sukūrimo mitų schema įvairiose kultūrose yra labai panaši: aukštesnė būtybė iš chaoso kuria pasaulį, grožį ir harmoniją. O juk būtent chaosas ir netvarka yra toji kūrybinė medžiaga, iš kurios mažylis pradeda kurti savo unikalų pasaulį pirmaisiais gyvenimo metais.
„Mamos žurnalas“
