Mūsų gyvenimas Anglijoje. Mažame namelyje plonomis sienelėmis…

Anglija

Maži anglų nameliai plonomis sienelėmis

Prisistatysiu – esu vertėja Laura. Šiuo metu gyvenu Tellforde – nedideliame miestelyje Anglijos viduryje. Dienos slenka panašios viena į kitą, vaikai žaidžia sodelyje prie namo, vyras darbe, kaimynės plepa angliškai – tad sugalvojau su visomis Lietuvos mamomis pasidalinti tuo, kas man pasirodė šioje šalyje įdomu ir galėtų būti įdomu kitoms mamytėms.

Kodėl mes Anglijoje

Išvažiavome automobiliu, kurio vairas Lietuvoje atrodė esantis neteisingoje pusėje. Tą automobilį mano vyras per pusmetį užsidirbo Anglijos kaimelyje dirbdamas elektriku-inžinieriumi. Prieš tą pusmetį jis išvažiavo žinodamas tik tiek, kad iš pradžių dirbs kažkokiame kaime prie Birmingemo. Visai malonu turėti daugiau pinigų – gali nusipirkti automobilį. Nors aš vyrą išleisdama naiviai tikėjausi, kad jam ten tuoj nusibos ir parskris po mėnesio kito namo… Deja. Taigi kai jau pasirodė, kad jis planuoja ten dirbti dar ilgiau, išnuomavo namą su sodeliu – tada jau teko krautis lagaminus ir mums.

Linai dar nebuvo dvejų metukų, Lukui 4 metai. Gyvenimu Lietuvoje per daug nesiskundžiau. Na bet motyvas toks – namie visada spėsim prisisėdėti – o pamatyti pasaulio visada sveika, vaikai dar maži, nepririšti prie mokyklos, tai kodėl gi ne. Alga ten už darbą, neslėpkime, didesnė. Pragyvenimas brangesnis. Bet kad ir nemažai išleidžiant pragyvenimui, vis tiek dar gali ir pataupyti kelis šimtelius svarų per mėnesį. Turėsime namie ką už juos grįžę nuveikti – laukia namo statyba prie Kauno, vis atidėliojama dėl pinigų stygiaus. Na, o mano karjera nuo vietos nė kiek nenukenčia – kaip tik tobulinu kalbos įgūdžius, o knygas verčiu namie. Svarbu, kad turėčiau savo kompiuterį su skeneriu ir internetą.

Ilga kelionė automobiliu ir keltu

Lėktuvu nutarėme neskristi, nes kaip gi pasiimtume kompiuterį? Vytas parvažiavo dideliu greičiu per dvi paras beveik nemiegojęs, kai tik gavo atostogų – vos spėjau kugelį iškepti. Kiek papoilsiavome ir pradėjome kraustytis – vaikai turėjo atsirinkti svarbiausius žaisliukus, aš – svarbiausius drabužėlius, patalėlius, puodus keptuves ir naktipuodžius, apsispręsti dėl vežimėlio – mažas ar didelis, dar visi mieli dalykai – knygos, albumai – keletą svarbiausių. Muzika. Vaistinėlė. Vitaminai.

O dar nutarėme metams išnuomoti savo butą, tad teko susipakuoti viską ir išvežioti didžiules dėžes daiktų giminėms. Spintas ir lovas palikome nuomininkams – juos, beje, irgi suradome per dieną. Savo namų kilnojamojo turto prigrūdome pilną automobilį, dar kalną daiktų pasilikome ir dar liko 10 „gariūninių tašių“ su itin svarbiais daikčiukais atkeliauti iš paskos su keleivių ir siuntinių vežiotojais Anglija-Lietuva.

Išvažiavome iš Kauno mojuodami nuliūdusiems draugams ir kaimynams – vaikai supakuoti gale, apkrauti knygutėmis, pieštukais, žaisliukais sausainiukais, sultytėmis. Kaip įvardinome kelionę – į Angliją žiemoti.

Pirmiausiai iki Klaipėdos. Tada iki Kylio keltu. Turėjome jaukią kajutę, maitinimą, tai vaikai jautėsi puikiai – tas kėlimasis trunka 16 valandų. Na, o nuo Kylio dar 800 km per Europą, o tada – keltas į UK. Tame kelte labai greitai važiuodami tik su dviem sustojimais per dieną (vaikai laikėsi puikiai – mažylė daug miegojo, Lukas pripiešė porą sąsiuvinių) atsidūrėme 12 valandą nakties. Ramiai miegantys vaikučiai nubudo, nes reikėjo išlipti iš mašinos dviems valandoms, ir daugiau nebeužmigo.

Anglija2

Prio langus matyti tyri laukai

Antroji Kazlų Rūda

Miestelis, kuriame gyvename, nedidelis, jaukus, didumo sulig Kazlų Rūda. Kaip sako vietinės mamos – ypač patogus auginti vaikus, nes daug gamtos, gana ramu – centre yra viena centrinė gatvė, daug parduotuvių, universitetas, gal 15 bažnyčių. Beje, į jas niekas per daug nevaikšto – kai nuėjome į Kalėdų ryto pamaldas, radome ten dešimt vietinių, iš jų pusė kunigų. Visi normalūs persisotinę anglai jau bėgo užsiimti eilių prie beprasidedančių kalėdinių parduotuvių „sale’ų“ (išpardavimų).

Žiemoti čia buvo tikrai patogu – klimatas švelnus, kai atvykome spalio pabaigoje, dar buvo nepageltę lapai, tad dar ilgai su vaikais bastėmės laukuose ir valgėme parkuose sumuštinius. Per Kalėdas kiek atvėso, bet minusinė temperatūra gal buvo kokias penkias dienas per visą žiemą. O kovo pirmąją jau žydėjo narcizai, krokai, vyšnios, slyvos, sprogo lapeliai. Paukščių čiulbėjimas nenutilo visą žiemą. Lukas visą žiemą į mokyklą keliavo dviratuku. Toks jausmas, kad tik nukrito lapai, ir tuojau pradėjo sprogti nauji. Žiemos būtume ir nepastebėję, bet kai porą dienų buvo pasnigę – kaip mes džiaugėmės – labai jau trūko tos baltos spalvos. Anglams sniegas buvo nacionalinė katastrofa – mokiniai nėjo į pamokas, žmonės – į darbus, o sniego tiek, kad asfaltas beveik persimatė.

Nameliai plonom sienelėm

Įsikūrėme nedideliame namelyje miestelio krašte – už puskilometrio kaimo prasideda laukai, o iki centro – 15 min. pėsčiomis. Maža to – kursuoja autobusas, kuris tobulai pritaikytas vežimėliams: privažiuoja, nuleidžia savo dugną, ir nuo šaligatvio tiesiai įriedi be menkiausio kilstelėjimo. Taip pat pamiršau, ką reiškia kilnoti priekinį ratą ir gatvėse – visur nuvažiavimai, nuolydžiai, nuriedėjimai nuo šaligatvių, parduotuvėse liftai.

Namelis mūsų tipinis – 2 aukštų, viršuje 3 miegamieji su vonia, apačioje virtuvė-valgomasis ir salonas. Namas su kiemeliu, šilumą pasireguliuoji kaip nori, visai smagu po buto daugiaaukštyje pagyventi va taip laisvai – lietuviams neįprastai. Tik modernios masinės statybos namukuose, kuriuose gyvena didesnė dalis britų, keistai maži kambarėliai. Maži maži – vaikų kambarėliuose vos telpa lovelės. Žemos lubos, siauri statūs laiptukai į antrą aukštą, mažos svetainės prie virtuvėlių – keistai juose atrodo dideli žmonės. O prie kiekvieno namelio kiemukas, jame ir suoliukas, ir augalai, ir paukščiukai atskrenda. Ten pasistatėme sūpynes, batutą, dviratukai irgi ten. Tie namukai visai neapšiltinti, plonasieniai – visai kaip mūsų sodo nameliai. Ir pati namo konstrukcija tokia, kad viskas girdėti kiaurai per sienas. Kai vaikai antrame aukšte šokinėja, atrodo tuoj įlūš, o vamzdžių gaudimas toks, kad Lukas tik po trijų mėnesių išdrįso pats tualete nuleidinėti vandenį.

Tie nameliai stovi gatvelėse vienas šalia kito tūkstančiais išsirikiavę, panašūs visi. Ypač įspūdingai atrodo vakare nuo kalvų – milijonai linijomis mažų lempelių – tai tų vienodų gyvenamųjų rajonų nesibaigiantys kvartalai. O tuose nameliuose verda savotiškas angliškas uždaras gyvenimas.

Šiaip gyventi tokiame namuke visai patogu. Mūsų jau buvo su baldais, kažkokiais puodais ir indais – taigi tik nupirkome vaikams dviaukštę lovą (mat dvi į vaikų kambarėlį netelpa). Galvojau siaubas siaubas, kol neapsilankiau pas draugę dar mažesniame namelyje – kur vaiko kambaryje telpa tik vaikiška lova, o tėvų miegamajame lovos apeiti negali – turi ropštis per viršų. Užtai yra kiemelis, lauke keli sandėliukai šlamštui – dėžėms, vežimams, dviratukams, kamuoliams, automobilio kėdutėms ir kitiems lauko reikmenims. Ir palėpė yra, kur paprastai atsiduria daiktai, nes nelabai yra kur dėti (ten atsidūrė ir bent pusė mūsų atsivežtųjų iš namų daiktų, išdėlioti neradome kur).

Netoliese mūsų yra prabangus privatus rajonas – senoviški angliški namai. Tai dideli, erdvūs ir gražūs su įspūdingais židiniais ir kiemais, tikrai gražūs. Ten ir tvarkinga aplinka, ir privatūs parkeliai. Dabar kaip tik turėsime kraustytis į kitą vietą, pasiieškosime namo su didesniais kambariukais, kad svečius iš Lietuvos turėtume kur suguldyti.

Anglija3

Mūsų „Kazlų Rūdos“ panorama

Luko mokyklėlė

Man pasisekė, kad anglų kalbą aš moku. Neįsivaizduoju, kaip žmonės rizikuoja ir vyksta čia nekalbėdami angliškai. Ir taip jau nykoka ne tėvynėje, o jei dar negali susikalbėti… Taigi pirmiausiai įsikūrėme, tada ėmiau ieškoti kompanijos vaikams. Bandėme vaikščioti parkuose. Iš pradžių stebėjausi, kad tiek daug puikių vaikų žaidimų aikštelių, bet jose tuščia – vienas kitas mažylis rytais arba būrys paauglių po pamokų. Pasirodo, visi nuo 3 metų privalomai keliauja į darželius-mokyklėles, na o po mokyklos kiemeliuose stovi kiekvieno asmeniška čiuožyklėlė ir sūpynės. Todėl draugų susirasti ir pažaisti su vaikais kieme neįmanoma. Teko dairytis mokyklėlės. Į mokyklėlę užsirašėme be jokių sveikatos pažymų, gerokai prasidėjus mokslo metams. Tiesiog ant pastato kabojo didžiulė vėliava, kad yra laisvų vietų trimečiams ir keturmečiams. Direktorius pasiklausė vardo, iš kur mes, kaip čia atsiradome, aprodė grupę ir aukles, ir pasiūlė ateiti kad ir rytoj. Užpildėme tik vieną nedidelę anketėlę – ar vaikas nealergiškas, tėvų telefonai, adresas – viskas. Ateikite rytoj.

Anglijoje vaikai į mokyklą pradeda eiti 4-5 metų, o jau nuo 3 reikia eiti į daugmaž privalomą visiems darželį-mokyklėlę. Kai vaikas artėja prie trečio gimtadienio, tėvai turi užpildyti anketas, kur pažymi gyvenamąją vietą, ir pagal tai gauna vietą vienoje iš aplinkinių pradinių mokyklėlių-darželių. Darželio darbo laikas – nuo 9 iki 11.30 ryto, vėliau iki 15 val. galima palikti už papildomą mokestį (mūsų atveju – 5 svarai už dieną). Maždaug pusė grupės ir lieka iki 15 val., na o mokinukai keturmečiai jau privalomai būna mokykloje nuo 9 iki 15 val. Po mokyklėlės vaikai vežiojami po būrelius irgi nuo mažumės – Luko bendraamžiai jau lanko gimnastiką porą kartų per savaitę, futbolą šeštadieniais.

Valstybinės mokyklos nemokamos. Veiklos ir užsiėmimų ten daug, stovi kompiuteriai su žaidimukais grupėse, kartais vaikai žiūri kokį filmuką aptardami, stovi smėlio dėžė grupės viduje, populiarūs žaidimai su vandeniu ir įvairiausi dažai – na tikrai daug veiklos. Į kiemą vaikai išeina neilgam, daugiau laiko leidžia kažką dirbdami, klijuodami verdami, lipdydami. Luko keturmečių grupė pamažu mokosi raideles, skaičiuoti. Daug dėmesio skiriama vaiko savivertei ugdyti – tai net pabrėžta mokyklos programoje, kad pirmiausiai vaikai mokomi bendrauti, dalintis, kalbėti, mandagiai elgtis – visa kita vėliau. Auklės darželyje-mokyklėlėje mums kliuvo labai mielos ir dėmesingos ponios. Dvidešimčiai vaikų skiriamos 2 pagrindinės auklės ir kelios pagalbininkės. Mane sužavėjo tai, kad pirmą kartą susipažinusios su vaiku, jos jau kitą dieną atsimena ir draugiškai kreipiasi vardais, atsimena ir sesutės vardą – ryte sveikinasi: „labas Lukai, labas Lina“, na o kalėdiniame atviruke, įteiktame Lukui, radau linkėjimus lietuviškai! (Pasirodo auklytės nepatingėjo pasiknaisioti internete).

Mamos, suvienytos bendro reikalo

Mokyklėlė ir man buvo visai naudinga, nes pavyko susirasti draugių – keletą mamų su kuriomis paplepame. Kelis kartus buvome ir jų namuose, pakviesti į svečius. Kavutės ir kad vaikučiai pasižaistų. Tikrai nepasakyčiau, kad britai nedraugiški, šalti, nemalonūs. Taip, bendravimo taisyklės kiek kitokios, tačiau niekas nežiūri kreivai – kaip tik mielai kalbina ir vaikus, ir ryte būtinai sako „labas, kaip sekasi“, šypsosi. Keletas pasisiūlė pažiūrėti vaikus kokį vakarą, mainais už jų vakarą. Kviečia į šventes, vaikų gimtadienius. Nepavadinčiau to mamų bendravimo didele draugyste, greičiau tokiu kolegišku bendradarbiavimu, visos suvienytos bendro reikalo – vaikų auginimo.

Beje, tarp mamyčių tai aš (man – 32 metai) pasijutau labai jauna, mat visoms „kolegėms“ – 35, 36 ir daugiau. Gimdyti tokio amžiaus visai normalu. O kavinėje pamačiusios vieną jauną mamytę, kuriai kokie 25, visos stebėjosi oj oj oj. Tiesiog neįprasta. Yra kelios jaunos mamos, visai asocialios, atvedančios vaikiukus į mokyklą. Jos visai net nedalyvauja mamų veikloje ir gimtadieniuose. Kas tai lemia, nežinau – anglai seneliai padeda vaikus auginti, auklės labai brangu. Gal laukia, kol seneliai išeisi į pensiją.

Antradieniais keletas mamų ir vaikų po mokyklėlės einame valgyti „luncho“ (priešpiečių) į netoliese esančią baptistų bažnyčios prieglobstyje įsikūrusią kavinaitę. Vieną dieną „kolegės“ mamytės man tiesiog pasiūlė prisijungti: „Mes einame priešpiečių į kavinaitę netoliese, gal ir jūs norite eiti“. Aišku, norėjome. Ta kavinaitė draugiška vaikams – kai vaikai pavalgo sumuštinių, išgeria kakavos, tai ir mokyklinukai, ir mažyliai dar laksto, dūksta, o mamos tuo metu geria arbatėlę viena akimi stebėdamos situaciją. Plepa kaip ir lietuvės – vaikų elgesys, būreliai, receptai, kur ką nusipirkti, kur ką nuveikti, kur nuvažiuoti su vaikais, apšneka vietines žvaigždes ir bendrus pažįstamus – toks socialinis mamų gyvenimas. Tik bendrauja daugiau, nei pas mus įprasta, plepa daug, apie viską, apie nieką, bet atstumas lieka visada didesnis nei tarp lietuvių. Maniau, kad čia su manimi taip atsargiai – bet panašu, kad taip čia įprasta. Net telefonų numeriais mamytės apsikeitė tik prieš Kalėdas, nors kas savaitę kartu eina priešpiečių ir plepa kaip geros draugės kelias valandas, kol vaikai dūksta.

Anglų namai „iš vidaus“

Ten įprasta pasikviesti bendramokslius pažaisti į namus – esame keletą popiečių pasisvečiavę ir mes. Pamatėme tikrų anglų namų iš vidaus. Mažųjų ponaičių britų kambariai namuose pertekę žaislais, daiktais, dviračiais ir kt. Nuo tų daiktų atrodo didžiulė netvarka. Dėžės, dėžės. Kai labai nusibosta, viską tempia į labdaros krautuves, o rūbus – į konteinerius, kurie galiausiai pasiekia, ko gero, Lietuvą.

Kūdikių užsiėmimai

Kai ryte palieku Luką mokyklėlėje, liekame dviese su Linute porai valandėlių. Per tą laiką irgi yra organizuotos veiklos – pavyzdžiui, trečiadieniais einame į mažylių ir mamų grupę tokioje bendruomenės salėje – rytmetėlis mums kainuoja 1,30 svaro. Toje salėje renkasi vaikučiai nuo kūdikių iki 3 metų, jie susirinkę laisvai žaidžia – čia daug žaislų, dviratukų ir daug erdvės. Mamos susipažįsta, pasikalba, tokia sena moterėlė išverda kavos ir arbatos su skrudinta duona. Vaikai gauna sulčių ir duonytės su sviestu, užkandžiauja susėdę prie stalo tvarkingai, mokosi elgtis grupėje – ruošiasi darželiui.
Kai papasakojau, kad Lietuvoje tokių grupelių nėra, visos anglės labai pasibaisėjo: „Juk mamos jaučiasi tokios izoliuotos, juk būna taip nuobodu kartais namie“. Tikra tiesa.

O čia to išėjimo su vaikiukais, net nedideliame miestelyje, tikrai daug. Penktadieniais keliaujame į biblioteką, ten renkasi mamos su mažyliais ir dainuoja vaikiškas daineles, visokias „katu katu katutes“, bet tai jau mamų bendravimas, grupė. Aš sėkmingai irgi dainuoju kartu, na, o Linutė pabendrauja su kitais dvimetukais, pavarto knygelių, pašoka. Į tokias grupeles mamos jau bėga tik atsigavusios po gimdymo, net su savaitės kūdikiais, kad tik neužpultų ta „baby blues“ depresija. Maitina kūdikius čia pat dainuodamos, o ir bibliotekoje, ir kavinėse – visose įstaigėlėse būtinai bus ir vystymo stalas, ir drėgnų servetėlių. Labiausiai mane nustebino, kai radome vaikų vystymo centrą mažoje fermoje kalnuose, kuri turi penkių staliukų vietinės gamybos ledainę. Viskas smirda karvėmis ir mėšlu, bet tualetai pritaikyti ir kūdikiams, ir neįgaliesiems.

Vaikai ir mamos čia tikrai gerbiami, kartais net per daug – pavyzdžiui, bibliotekoje mano dvimetei dukrelei pasiūlė parašyti skaitytojos bilietą… Daug renginių galerijose visai šeimai – pavyzdžiui, vieną šeštadienį vietinis dailininkas-skulptorius moko vaikus konstruoti iš plastiko butelių krokodilą, kitą – lankstyti skėtukus iš popieriaus. O parkai, o aikštelės vaikams… Tik karstykis, tik lakstyk…

Britės ir karjera

Jei abu tėvai dirba, galima vaikus leisti į privačius darželius beveik nuo gimimo – kaina virš 2000 litų per mėnesį. Dar yra „žaidimų mokyklėlės“ ir „žaidimų grupės“ dviejų metukų vaikučiams – keletą dienų per savaitę po porą rytinių valandų. Mamos dažnai derina darbą ir vaikų auginimą – darbą čia galima susirasti kelioms valandoms, kai kurios pažįstamos mamos ir dirba, pvz., du rytus per savaitę kokioje nors mokykloje arba keletą valandų per dieną iš namų.

Dar viena neįprasta lietuvės akiai paslauga – „auklė savo namuose“, kuri savo namuose prižiūri keletą mažylių. Vaikus jai reikia atvežti ir pasiimti, o ji savo namuose jais rūpinasi. Toks vaiko priežiūros variantas pats pigiausias – 2,5 svaro valanda.

Tokia auklė gali po mokyklėlės paimti vaiką, parsivesti į namus ir jį prižiūrėti iki vakaro. Kol kas Linutė, man rodosi, per maža palikti tokiai auklei, bet galima bus mėginti, ir tada nueiti kad ir į kirpyklą ar pasportuoti valandėlei. Norisi visu etatu auginant vaikus ir sau valandėlę rasti, vyras juk dirba ir dirba, o močiutės į pagalbą kaip Lietuvoje nepasikviesi…

Vaikų gimtadieniai

Per vaikų gimtadienius tėvams neskiriama jokio dėmesio, kai kada net kavos negauni… Tačiau vaikams – viskas. Dažniausiai į „party“ kviečiami visi grupės vaikai specialiais linksmais kvietimo atvirukais. Dažniausiai gimtadienio trukmė būna porą valandų – prieš pietus šeštadienį ar sekmadienį kokiame nors vaikų klube. Vaikai susirinkę išsipaišo veidus, dūksta kamuoliukų baseinuose. Koks nors personažas – meškinas ar klounas – jiems vadovauja, sodina prie stalo vaišėms, paskui pučia kartu žvakutes, dainuoja gimtadienio dainelę. O tėvai tuo metu trainiojasi pasieniais, kalbasi. Vaišės tėveliams – kavutė ir arbatėlė. Kai kurios mamos, mačiau, atsineša net rankdarbių, kad nenuobodžiautų.

Paskutinis ir gal linksmiausias buvo Oskaro gimtadienis, tėvai išnuomojo kaimo salę ir burtininką. Salėje burtininkas nenuilsdamas dvi valandas rodė programą ir tikrai buvo linksma – su muzika ir šokiais. Ir anglišku humoru. Žaidė „statulas“ – visi vaikai sustingę stovi, o burtininkas prieina prie vieno, sako „Labas, Benai“ ir tiesia ranką. Tas, aišku, irgi – labas. Tada burtininkas taukšt balionu Benui per galvą: „Tau niekas neleido judėti, tu sasiska!“. Arba, Oskaras užpūtė torto žvakutes, ir tada burininkas šaukia: „O dabar turi dešimt sekundžių šitą visą tortą suvalgyti!“. Visiems juokinga, bet Oskaras sugebėjo apsiginti: „Ne, mes tą tortą pjaustysime gabaliukais visiems!“ Paskui visi žaidė – vyniojo vienas kitą į tualetinį popierių, ant didžiulės paklodės mėtė kamuolius ir net turėjo ant lazdelių sukti stebuklingas nenukrentančias lėkštes.

Dar norėčiau papasakoti apie Luko mokyklėlėje vykusią Kalėdų popietėlę. Salė prisirinko tėvų ir vaikų – visi pirkinėjo ir lošė loterijose prie stalų, buvo galima nusipirkti gėrimų ir bilietų didžiajai loterijai. Salės kampe prie nedidelio kambariuko vingiavo vaikų eilė. Visi spaudė rankutėse po svarą – kad pamatytų Kalėdų Senelį. Senelis sėdėjo kambarėlyje, „savo grotoje“ ir po vieną priiminėjo vaikus – paklausdavo, kur gyvena, ko laukia dovanų. Toks suplukęs nuo karščio dėdulis raudonais apdarais.

Įteikdavo mažą dovanėlę – kokį saldainį. Maniškiai vaikučiai kažkaip net ir neįvertino, kad ten Kalėdų Senelis – tiesiog „nepatiko dėdė“. O vėliau vyko pagrindinės loterijos lošimas – vakaro kulminacija. Pagrindinis prizas – gėrimų krepšys su viskiu, romu, šampanu. Visa tai vadinosi Kalėdų popietė mokykloje. Jokių eilėraštukų ir vaikų dainelių.

Antrą gimdo… namuose

Vienos besilaukiančios mamytės užklausiau, ar jau suplanavo kur gimdys – sako, tikėtina, kad namuose. Pasirodo, pirmą vaikutį privaloma gimdyti ligoninėje, o antrą visai normalu gimdyti ir namie, jei su pirmu viskas buvo tvarkoje. Yra akušerės, kurios priima gimdymus namuose, paprastai dvi. Ir visai ne vonioje kaip Lietuvoje, o tiesiog lovoje. Patiesia neperšlampamą audinį ir gimdo – sako, kur kas ramiau ir maloniau negu kažkur kitur. Na, o po savaitėlės britės jau keliauja ir šen, ir ten, net į kavinaitę su vežimėliu. Atrodo, kad ir nepavargusios, ir jaučiasi puikiai.

Mamyčių grožis

Dėl išvaizdos britės per daug nesivargina – džinsai pažemintu liemeniu, visas torsas krenta nuogas lauk, marškinaičiai trumpi, smarkiai dekoltuoti ir dažniausiai rausvi ar su blizgučiais, avi kažką panašaus į laivelius, be jokių kojinių žiemą, nes niekus nevaikšto, tik į mašiną ir atgal. Arba ilgi, bet vis tiek aptempti drabužėliai ir aptemtos kelnės, pabrėžiančios lašinių rinkes. Šukuosenos – į uodegą surišti plaukai. Nieko nuostabaus, esant 0 laipsnių lauke eiti trumpomis rankovėmis arba nuogomis kojomis. Ypač įspūdingas vaizdas šeštadienio naktį mieste, kai jaunuomenė patraukia į barus. Vaikinai vienmarškiniai, o panelės nuogomis kojomis, rankomis ir dekoltė.

Ypač apsileidę jaunesnio amžiaus žmonės – matyt tie, kurie jau išaugę su televizoriaus pultais rankose. Jeigu matėte filmą „Trainspotting“ – tai bendras vaizdas panašus į tokį.

Anglai antri pasaulyje pagal antsvorį po amerikiečių. Storumas priklauso nuo išsilavinimo – kuo žemesnis išsilavinimas, tuo didesnis svoris. Čia sakau juokais, bet tokia priklausomybė yra. Kadangi Lukas lanko mokyklėlę rajone, kur gyvena daug žemo socialinio sluoksnio žmonių, tai galiu prisižiūrėti mamų, vos bepaeinančių nuo antsvorio, vos besutelpančių ant kėdžių kavinėse, o kokio dydžio drabužių galima nusipirkti tiesiog prekybos centruose – ohoho! Ir tie, kurių dydžiai didžiausi, stumia parduotuvėse vežimus, prikrautus iki viršaus – iš jų virsta daugiausiai šaldytas maistas, pusfabrikačiai, šaldytos lazanijos, bulvių pyragai su mėsa, žuvies pyragai su riebiu padažu ir pyragai su obuoliais, vyšniomis, rabarbarais, padažai (pavyzdžiui, „custard“ – riebus grietinėlės padažas, pilamas ant visų saldumynų), aštrūs acto prisisiurbę agurkėliai ir kitokios daržovės stiklainiukuose, šaldyti kepti kepsniai su garnyru – bulvytėmis, virtomis aliejuje, dešrelės tešloje, žuvis trupiniuose. Tai vadinamasis šlamštinis maistas.

Nors maisto pasirinkimas platus – daugybė ekologiškų daržovių, pieno produktų, jogurto, kurio riebumas 0 proc., grietinės, varškės, grietinėlės, sūrių, kumpių – viskas nuriebalinta, daug krevečių ir kitokių jūros gėrybių, daug avienos, jautienos, kalakutų ir vištų. Ir visada akcijos, nes sveikatos ministerija labai susirūpinusi masiniu britų nutukimu. Vyksta net socialinė akcija: „Suvalgyk per dieną 5 vaisius ir daržoves“. Pavyzdžiui, prie skardinėse konservuotų kriaušių yra prierašas: „Tai tavo dvi porcijos iš 5 per dieną“. Tikra nacionalinė bėda – žmonės nebegamina maisto, nemoka, tingi, be to, šaldytas šlamštmaistis pigiau ir greičiau, dažniausiai užtenka mikrobangų krosnelėje pašildyti. Girdėjau diskusiją per radiją, kad reikėtų grąžinti kulinarijos pamokas ir į jas įtraukti tėvus…

Vaikai ir televizorius

Televizoriaus vaikai žiūri gerokai per daug. Kad vaikai nezirztų, mašinose ant priekinių sėdynių atlošų įmontuoti maži televizoriukai, vaikas gale sėdėdamas gali žiūrėti filmukus ar žaisti žaidimus. Jie automobilių kamščiuose praleidžia pusę gyvenimo. Gyvenamąją vietą renkasi pagal susisiekimą automobiliu – kiek minučių kelio nuo kokios nors sankryžos.

Suaugusiems per TV skirta daugybė laidų apie pinigus – kaip pirkti-parduoti namą, kaip sėkmingai išparduoti savo visokius surinktus niekniekius, rimti ekspertai rimtais snukučiais eina į namus ir svarsto: „Aha – va tą vazelę bandysime parduoti už 3 svarus, šitą lėkštę už 2 svarus“. Tada važiuoja į „boot sale‘us“ ir stovi. Tai tokie dideli turgūs, kur visi suveža savo daiktus ir pardavinėja. Populiarūs per TV realybės žaidimai. Tarkime, žaidimas apie tai, kaip pora renkasi namą – apžiūri keturis ir vieną išsirenka. Populiarūs angliški serialai, ne ką mažiau nuobodūs už meksikietiškus.

Pirkimo manija

Svajonių šalis Anglija labai įvairiapusė – panašu, kad britai pavargę nuo žmonių tankio, judėjimo, gero gyvenimo ir daiktų pertekliaus. Lietuviai ir kiti rytų europiečiai, net ispanai, portugalai, visi keliauja čia užsidirbti, to paties čia plūsta ir musulmonai. Pagyvenus metus viską galima pradėti pirkti skolon, todėl atrodo keistai prie vos ne lūšnynų stovinčios naujos mašinos. Namuose – visokiausi plačiaekraniai televizoriai, nors visi šeimoje bedarbiai… Drabužių vaikams, moterims galima rasti net pigiau nei Lietuvoje. Prekybos centruose būna išpardavimų, kai parduodami džinsai po 50 pensų, sijonai po 1 svarą. Būriai musulmonių čadromis dengtais veidais ir vaikais šturmuoja NEXT, GAP, MOTHERCARE parduotuves antrą Kalėdų dieną ir tempia didžiulius maišus namo… O kur jos paskui tai dėvi? Gal namie neprivalomi tie ilgi juodi apdarai…

Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės nuotr.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− penki = 2

Kitos temos: