Į kvietimą papasakoti savo gimdymo patirtį ne Lietuvoje atsiliepė nemažai mamų. Šįkart kaunietė Oksana papasakos, ką ji patyrė gimdydama Anglijoje.
Kaip atsidūriau Anglijoje
Su būsimu vyru Kęstučiu susipažinau Londone, lietuvių mėgstamame bariuke Via Forse. Likimo pokštas, kad Lietuvoje mes gyvenome už 20 kilometrų vienas nuo kito, tačiau vienas kito nepažinome, o susipažinti ir pamilti teko už tūkstančių kilometrų nuo gimtinės.
Lietuvoje baigiau aukštąjį mokslą, apsigyniau magistro diplomą ir nusprendžiau keleriems metams išvažiuoti į Angliją – užsidirbti pinigų butui. Kodėl į Angliją? Studijų metais ten važiavau pagal Hops programą, dirbau ūkyje, bet po kelių mėnesių žemės ūkio darbus iškeičiau į geresnį darbą Londone. Išsikviečiau į Londoną ir savo mamą, ir, kaip planavome, užsidirbome ir susitaupėme butui. Tačiau kai pasieki vieną tikslą, atsiranda kitų. Jei esi ne tinginys, Anglijoje tikrai galima užsidirbti, bet gyvenimo kokybė nukenčia labai smarkiai. Dėl to aš niekada nenorėjau likti Anglijoje visam laikui. Esu laiminga, kad ir mano vyras tos pačios nuomonės, kad vaikus auginti geriausia Lietuvoje.
Anglijoje teko dirbti ir valgykloje, ir namus tvarkyti, o kai baigiau išlyginamuosius mokslus, įsidarbinau Olimpinį stadioną statančioje kompanijoje aplinkosaugos asistente. Kęstutis dirbo statybose vadybininku. Vyro brolis su šeima irgi gyvena Anglijoje, turi nuosavą namą, ten mes nuomojomės kambarį.
Vaikelio laukimas
Gyvenome puikiai: su vyru gerai sutarėme, su uošviais santykiai buvo draugiški, darbai gerai apmokami. Tik gyvenimo tempas būdavo beprotiškas: į darbą važiuodavome pusantros valandos, iš darbo – dvi valandas. Grįžus užtekdavo jėgų tik nueiti į dušą, pasigaminti vakarienę ir – į lovą. Kartais net nelikdavo laiko pabendrauti su mylimu žmogumi. Buvo sunku įsivaizduoti, kaip į tokį gyvenimo grafiką dar galėtų įsiterpti kūdikis. Tačiau širdyje kūdikio abu jau norėjome.
Kai sužinojau, kad laukiuosi, labai apsidžiaugiau. Užsirašiau pas šeimos gydytoją (vadinamąją GP), tai yra pirmoji medicinos institucijos pakopa Anglijoje. Dėl medicininio draudimo nebuvo jokių problemų, nes dirbau oficialiai ir mokėjau mokesčius. Gydytoja mane pasvėrė, pamatavo, paskaičiavo gimdymo datą ir parašė siuntimą į ligoninę, kur turėjau kitąkart kreiptis. Po kelių dienų į pašto dėžutę gavau patvirtinimą, kad nurodytą dieną ir valandą manęs lauks ligoninė.
Į pirmą konsultaciją ėjome kartu su vyru. Gydytoja užpildė anketą, išsamiai išklausinėjo apie paveldimas giminės ligas, paėmė kraujo, šlapimo mėginius, pamatavo pilvuką, paklausinėjo, kaip jaučiuosi, viską įrašė nėščiosios kortelėje. Kiekvieno vėlesnio apsilankymo metu mane sutikdavo vis kita akušerė, bet dėmesio netrūko, visos jos buvo paslaugios, dėmesingos. Prieš apžiūrą akušerė skirdavo laiko paskaityti mano nėštumo istoriją, niekada nejaučiau spaudimo, kad turėčiau kuo greičiau užleisti vietą kitai pacientei, nes atsakydavo į visus klausimus, kurie tik man kildavo.
Jei nėštumas klostosi gerai, Anglijoje nėščiajai numatyti trys tyrimai ultragarsu: trečią ir penktą nėštumo mėnesį ir prieš gimdymą.
Nors ir sakoma, kad anglai įpratę valgyti greitą maistą ir mažai gamina namie, mes tokiais ,,angliškais“ įpročiais nepersiėmėme. Gamindavome namie, todėl ir nėštumo metu maitinausi panašiai kaip Lietuvoje. Turėjome daug lietuvių draugų, eidavome vieni pas kitus į svečius, vaišindavomės mums įprastais patiekalais. Galbūt Anglijoje produktai ir ne tokie skanūs kaip lietuviški. Neveltui vyro brolio vaikams seneliai iš Lietuvos siunčia siuntinukus su namine žąsiena, vištiena, šaldytomis uogomis ar dzūkiškais grybais.
Motinystės atostogos
Anglijoje galioja tvarka, kad motinystės atostogų moteris gali išeiti bet kada, kai jau sukanka 7 mėnesiai. Nuo išėjimo dienos priklauso 6 savaitės atostogų, už kurias gauni 100 procentų atlyginimo. Man tos 6 savaitės baigėsi, kai dar net nebuvau pagimdžiusi. Tiesa, nuo to mėnesio, kai pastojau, darbdavys kartą per mėnesį išleisdavo pasitikrinti sveikatą ir už tą laiką man mokėdavo darbo užmokestį. Kai gavau pažymą, kad esu nėščia, paštu atėjo ir kortelė, su kuria dauguma vaistų, visos medicinos paslaugos ir net odontologo gydymas buvo nemokami. Ta kortelė galioja, kol vaikui sueina 8 metai. (Ši kortelė mums labai padėjo, kai mūsų dukrytei buvo 3 mėnesiai, ir mes svečiavomės Lietuvoje. Vaikelis susirgo, ir teko kreiptis į Kauno klinikas. Mūsų gydymo išlaidas vėliau apmokėjo angliškasis sveikatos draudimas.
Darbo vieta moterims Anglijoje saugoma iki 9 mėnesių. Lietuvės turi jaustis ypač lepinamos, nes valstybė suteikia 2 metų motinystės atostogas.
Į darbą Anglijoje aš taip ir nebegrįžau, nes kai dukrytei sukako 6 mėnesiai, su vyru grįžome į Lietuvą. Deja, neilgam. Vyras 8 mėnesius Lietuvoje ieškojo darbo, bet negavo jokių pasiūlymų, tad teko vėl krautis lagaminus ir skristi į maitintoją Angliją. Labai liūdna, kad darbštiems ir turintiems patirties jauniems žmonėms tėvynėje nėra jokių perspektyvų… O mes tikrai norėtume, kad mūsų vaikai eitų į lietuviškus darželius, dažnai matytų senelius, giminaičius, jaustų tikrą šeimos ratą.
Kraitelio pirkimas
Vienas maloniausių dalykų yra susipirkti kūdikio kraitelį. Priklausomai nuo to, kiek turi pinigų, pasirenki parduotuves. Jei nori kukliau, renkiesi PRIMARK, jei gali sau leisti brangesnes prekes, eini į MOTHERCARE. Vidutiniškai uždirbanti ar net iš pašalpų gyvenanti mama nesusimąstydama perka pilnus krepšius. Jūs pamatytumėte, kaip vyksta tokie apsipirkimai – mamos, rinkdamosi prekes, ne svarsto, o tiesiog krauna viską į vežimėlius.
Gimdymas Londone
Mano gimdymo data buvo numatyta Kūčių dieną – gruodžio 24. Labai nekantravau kuo greičiau pamatyti mažylę, bet ji nesiskubino nei per Kūčias, nei per Kalėdas. Pradėjau važinėti į ligoninę vos ne kiekvieną dieną. Ten mane patikrindavo, nuramindavo ir… išsiųsdavo namo. Vieną kartą net užsiminiau, gal reikia leisti skatinamuosius, kad pagimdyčiau. Bet akušerė pasakė: „Žmogus neturėtų kištis ten, kur Dievo reikalai“. Akušerė buvo afrikietė, ir man jos žodžiuose slypinti magija padarė didelį įspūdį.
Beje, kalbos barjero Anglijos ligoninėse mes su vyru nejautėme. Abu gana gerai kalbame angliškai, tad viską suprasdavome, ką gydytoja ar akušerė kalba. Medicinos personalas stengdavosi kalbėti paprastai, be sudėtingų terminų.
Sausio 2-ąją man nubėgo vandenys, ir nuvykau į ligoninę. Nors gimdos kaklelis buvo atsidaręs tik 2 cm, mane paguldė, nes buvo aukštokas kraujospūdis. Vyrą akušerė išsiuntė namo, pasakiusi, kad gimdysiu dar negreitai.
Paryčiais, kai prasidėjo dideli skausmai, paprašiau epidūrinio nuskausminimo, o man paaiškino, kad aš dar net ne gimdykloje, o ligoninėje, ir pasiūlė nebent paracetamolio skausmui apmalšinti, pasėdėti ant guminio kamuolio arba pakvėpuoti dujomis. Aš jau kenčiau baisius skausmus, o kaklelis atsidarinėjo po milimetrą. Kai ryte atvyko vyras, aš nuo skausmo jau nieko nebesuvokiau ir nebegirdėjau. Atėjusi akušerė man paaiškino, kad jeigu pagimdysiu iki vakaro, tai kūdikį priims ji, o jei po 21 valandos – tai kita akušerė, kurios darbo pamaina bus atėjusi.
Iš anksto Anglijoje niekas nesitaria dėl gimdymo su gydytojais, juo labiau kad gydytojo kaip ir nebūna, visą darbą atlieka akušerė. Ligoninėje yra budintis gydytojas, kuris pasirodo tik tada, kai vyksta kažkas negerai. Anglų požiūris į gimdymą kur kas paprastesnis nei Lietuvoje. Ten manoma, kad gimdymas – natūralus gamtos dėsnis, į kurį nereikia per daug kištis.
Grįšiu prie savo pačios gimdymo. Kai mano kančios jau pasidarė nebepakeliamos, vyrui balsu rėkiau, kad ką nors darytų. Mane prižiūrėjusi akušerė Any pasiūlė nugaros masažą ir… vėl tą patį paracetamolį. Kai nuo skausmo beveik nualpau, tada iškvietė anesteziologą.
Po nuskausminimo mane prijungė prie aparatų, klausėsi vaiko širdelės tonų, po truputį leido skatinamuosius vaistus, kad epidūras nenuslopintų gimdymo veiklos. Nuo tos minutės Any jau nė akimirkai nebesitraukė nuo manęs. O devintą vakaro, kaip ir buvo sakiusi, ji savo darbą perdavė kitai akušerei Mary. Ji ir priėmė mūsų dukrytę. Vaikutį sutvarkė ir atidavė laikyti tėvui, o mane taip pat nuprausė, aprengė švariais marškinėliais ir su lova išvežė į ligoninės palatą.
Gimdymo namuose – 4 paros
Mes gimdymo namuose prabuvome 4 paras, nes vaikutis daugiau nei 24 valandas išbuvo be vandenų. Darė kraujo tyrimus, ar neįsimetė kokia infekcija, bet dukrytė buvo sveikutėlė.
Pagimdžiusioms moterims Anglijos ligoninėse dovanojama daugybė dovanėlių. Pradedant vaikiška kosmetika, literatūra apie vaikų auginimą, baigiant anketėlėmis, kurias užpildžius į namus vėliau ateina malonių staigmenų. Manau, čia protinga ir atsiperkanti reklama, nes vaikams gaminama daugybė prekių, ir išsirinkti labai sunku.
Atvažiavęs pasiimti mūsų su dukryte, vyras atsivežė tris puokštes gėlių: man ir Any su Mary. Akušerės buvo maloniai nustebintos, nes toli gražu ne kiekviena gimdyvė atsidėkoja gėlėmis. Saldainių dėžutę jos atsisakė priimti, pasakė, kad man pačiai labiau reikia energijai ir jėgoms atstatyti.
Po to 10 dienų mus namuose lankė akušerės iš šeimos klinikos. Svėrė mažylę, ėmė kraujo tyrimams, konsultuodavo, kaip reikia maitinti krūtimi. Įdomus pastebėjimas: kai ateidavo akušerė ir paduodavo mano krūtį mažylei, ji žįsdavo, o kai akušerė išeidavo, man niekaip nebesisekdavo maitinti. Vargas neišpasakytas, bet teko nusitraukti pieną ir girdyti iš buteliuko.
Įregistruoti nesunku
Vaiką, gimusį Anglijoje, įregistruoti nėra sudėtinga. Mes su vyru ir dukryte atvažiavome skirtu laiku, užpildėme anketas ir gavome anglišką gimimo liudijimą. Vėliau buvo šiek tiek rūpesčių, kai nusprendėme skristi pasisvečiuoti į Lietuvą, reikėjo su gimimo liudijimu nuvažiuoti į Lietuvos ambasadą, kad išduotų laikiną pasą mažylei. O Lietuvoje teko palakstyti po įvairias įstaigas, kol gavome tikrą pasiuką.
Antrasis turėtų gimti Lietuvoje
Šiuo metu laukiamės antrojo vaikelio. Dar tik pati pradžia. Tačiau jeigu planai nepasikeis, antrąjį norėčiau gimdyti Lietuvoje. Labai įdomu, kaip man seksis. Tikriausiai reikės iš anksto tartis su gydytoju. Šiuo atveju Anglijos sveikatos priežiūros sistema tikrai pranašesnė.
„Mamos žurnalas“
