Vaikus auginame Tadžikijoje

akvile ir vilius

Akvilė ir Vilius

Jau niekuo nebesistebime skaitydami apie motinystę Europos šalyse – emigravusių skaitytojų dėka puikiai žinome, kaip ten moterys laukiasi, gimdo ir augina vaikus. Užtat Akvilės laiškelis, atskriejęs iš Tadžikijos, suintrigavo. Akvilė su vyru Viliumi Tadžikijoje dirba ir augina dvi dukreles – Ugnę  ir Miglę.

 Akvile, papasakokite, kokie vėjai Jus nupūtė į Tadžikiją, kiek metų ten gyvenate, ką veikiate?

Iš Lietuvos mes su vyru išvykome 2006 metais, nuo tada ir prasidėjo mano karjera Europos Sąjungos institucijose. Šiek tiek pagyvenome Briuselyje, paskui pusantrų metų gyvenome Kazachijoje, ten dirbau ES delegacijoje. Po to persikėlėme į Gdanską, na o 2010 laimėjau konkursą dirbti politikos patarėja Europos Sąjungos delegacijoje Dušanbė.

Atvykome 2010 metų liepą, kai pirmajai dukrytei Ugnei buvo 11 mėnesių. Mano vyras Vilius, kurio profesija yra informatikas, studijuoja doktorantūroje bei dėsto universitete studentams informatiką. Susilaukėme ir antros dukrytės Miglės. Motinystės atostogos ES institucijų darbuotojams, deja, nėra tokios ilgos kaip mamytėms Lietuvoje – turėjau tik 20 savaičių, kurias praleidome gimtajame Kaune. Miglei suėjus pusei metų, grįžome į Dušanbė, aš vėl pradėjau dirbti. Mano darbas man labai įdomus, seku politinius įvykius, sprendžiu žmogaus teisių klausimus, stengiuosi kaip galima geriau derinti šeimyninį ir darbinį gyvenimą. Esu dėkinga savo supratingam vyrui, kuris mane palaiko ir padeda. Džiaugiuosi ir tuo, kad čia, Dušanbė, turime labai gerą auklę, kuri padėjo auginti Ugnę, dabar padeda auginti ir mažąją.

Ką žinojote apie šalį prieš važiuodami, kokia ji pasirodė pirmaisiais mėnesiais? Kas stebino?

Buvo tekę Tadžikijoje apsilankyti dar 2008 metais, darbo reikalais iš Kazachijos. Jau tada susidariau įspūdį, kad tai ganėtinai skurdi ir paprasta šalis, tačiau šiuos trūkumus atperka žmonių gerumas bei malonus klimatas. Gyvenant nuolatos, toks įspūdis tik pasitvirtino. Didelė dalis žmonių gyvena ganėtinai paprastai ir skurdžiai – minimali pensija šalyje yra apie 20 JAV dolerių, apie 40 proc. šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, vidutinis atlyginimas – mažesnis nei 100 dolerių, o kainos nemažos, kadangi didžioji dalis prekių importuojama. Todėl keista, kaip vietiniai gyventojai geba taip pozityviai žvelgti į, mūsų akimis, nelengvą gyvenimą. Mes, lietuviai, galėtume šio pozityvumo pasimokyti.

Klimatas čia geras, malonus, vasara prasideda jau balandžio mėnesį ir tęsiasi iki spalio pradžios. Karščiausi mėnesiai – liepa ir rugpjūtis, temperatūra gali siekti iki 40ºC. Žiemos nešaltos, žemiausia temperatūra apie –10ºC, būna daug sniego.

Nemaloniausias mėnuo čia vasaris, nes tada prasideda ilgos ir nuobodžios liūtys. Po jų jau ateina pavasaris. Dušanbė supa gražios kalvos, tad dažnai savaitgaliais išsiruošiame pasivaikščioti už miesto. Tadžikijos kraštovaizdis – kalnuotas, mūsų akiai neįprastas. Atskirai paminėti vertas Pamyro regionas, kurį vietiniai vadina „pasaulio stogu“. Įspūdingi kalnai tiesiog gniaužia kvapą.

Galbūt bendraujate su kokiais kaimynais, darželio vaikų tėvais ar bendradarbiais?

Dušanbė (pavadinimas tadžikų kalba reiškia „pirmadienis“) – nedidelis ir gražus miestas. Dabar jis keičia savo veidą, daug senų, sovietiniais laikais statytų pastatų griaunama. Statomi modernūs, įdomios architektūros pastatai – Prezidentūra, Nacionaline biblioteka, Nacionalinis muziejus. Įdomu tai, kad 2011 metais čia pastatytas aukščiausias pasaulyje vėliavos stiebas, kuris, reikia pripažinti, atrodo įspūdingai. Mūsų namas – netoli centro, tačiau visiškai nejaučiame miesto šurmulio, nes gatvelės nedidelės, kai kurie kaimynai augina naminius gyvulius, gatvės visada pilnos žaidžiančių vaikų.

Dauguma mūsų draugų ir pažįstamų yra užsieniečiai, tačiau per tuos metus susidraugavome ir su keliomis mano bendradarbių tadžikų šeimomis. Ugnė lankė darželį rusų kalba. Darželį buvo susiorganizavę ir jam vadovavo patys darželinukų tėvai. Jis išaugo iš užsieniečių „playgroup“ modelio, ir tai buvo jaukus šeimyninis darželis, kurį lankantys vaikai ir tėveliai praleisdavo kartu ir daug laisvalaikio. Dabar dukra pradeda lankyti mokyklėlę anglų kalba.

Ar sunku buvo prisitaikyti prie vietinio gyvenimo būdo? Kokių naujų įpročių įgijote?

Vietinių gyvenimo būdas gana įvairus. Mūsų aplinkoje tadžikai yra išsilavinę, pakeliavę, matę pasaulio, tad jų gyvenimo būdas nuo mūsiškio nelabai skiriasi. Čia daugiau paisoma tradicijų, yra nemažai religingų žmonių, ir tai, aišku, lemia gyvenimo būdą. Atskiro pasakojimo vertos vien šventės, kurios švenčiamos ilgai ir gausiai. Šalyje net priimtas įstatymas, kuris numato, kad vestuvių puotoje gali dalyvauti ne daugiau kaip 150 žmonių, ir ji turi trukti ne ilgiau kaip dvi valandas.

Specialūs pareigūnai stebi, kaip šio įstatymo laikomasi. Mums tai atrodo keistai, bet valdžia aiškina, kad įstatymas buvo būtinas, nes vestuvėms, kurios čia laikomos vos ne svarbiausiu gyvenimo įvykiu, imami dideli kreditai, susidaro didžiulės skolos, nes net ir labai varganai gyvenantiems žmonėms yra garbės reikalas iškelti didelę šventę. Mums, užsieniečiams, neįprasta, kad vos tave pažįstantis žmogus kviečia į vestuves, vaikų krikštynas, ir daro tai nuoširdžiai. Kitos didelės šventės – Naujieji metai, kurie sutinkami panašiai kaip ir Lietuvoje (puošiamos eglutės, vaikai laukia Senelio Šalčio), bei pavasarinė šventė Nauruz – atgimimo šventė, turinti gilias persiškas tradicijas.

Kokia ten medicinos sistema, kaip prižiūrimos nėščiosios, kaip atrodo gimdymo namai?

Sveikatos apsaugos sistema šiuo metu išgyvena ne geriausius laikus. Yra likę medikų, gavusių išsilavinimą dar sovietiniais laikais, kuriais galima pasitikėti, tačiau didžioji dalis gerų specialistų emigravo į Rusiją ar kitas kaimynines šalis. Aš pati gimdyti Tadžikijoje nesiryžau, kadangi gimdymo namai ten gerokai prastesni. Ypač pavojinga, kai galimos komplikacijos ar reikia atlikti cezario operaciją. Kadangi mano nėštumas buvo komplikuotas, teko apsilankyti pas vieną geriausių Kauno klinikų specialistų, kuris, kaip išsikalbėjome, yra buvęs Tadžikijoje, pagalbos misijoje. Jo įspūdžiai gana prasti, ypač bloga situacija dėl priešlaikinių gimdymų, kadangi ligoninėse beveik nėra inkubatorių. Tad aš gimdžiau Lietuvoje. Nėštumo priežiūros tvarka Tadžikijoje panaši kaip ir mūsų šalyje, nėščioji pasirenka gydytoją, gauna nėščiosios kortelę, jai atliekama visokių tyrimų (tikrinamas kraujas, akys). Priklauso 2 tyrimai echoskopu.

Įdomu tai, kad Tadžikijoje populiaru gimdyti namuose – 2012 metais 12 proc. gimdymų buvo užfiksuota namuose. Tai ne mados dalykas, greičiau pasirinkimas iš reikalo – gimdymas ligoninėje, kuris oficialiai yra nemokamas, realiai kainuoja daug, nes norėdama gauti geresnes paslaugas, gimdyvė sumoka gydytojui į kišenę. Didžiajai daliai moterų, gyvenančių regionuose, 100 ar 200 dolerių suma yra labai didelė, todėl jos geriau pasirenka gimdymą namuose. Korupcija Tadžikijoje paplitusi ne tik sveikatos apsaugos, bet ir švietimo, verslo ir kitose srityse.

Ar valstybė lepina jaunas mamas atostogomis, pašalpomis? Gal tėtis galėjo pasiimti atostogų gimus vaikui?

Tadžikų šeimos didelės, 4–5 vaikai čia norma, kartais šeimose auga 6 ir daugiau vaikų. O štai socialinė pusė ir valstybės parama labai skurdi. Motinystės atostogos trunka 120 dienų, ir tuo laikotarpiu mamai yra mokamas jos visas atlyginimas. Po 120 dienų didžioji dalis moterų grįžta į darbą, kadangi tolesnės išmokos labai mažos – darbo vieta laikoma iki tol, kol vaikui sukanka 3 metai. Iki 1,5 metų kas mėnesį mokama po 10 JAV dolerių, po to nemokama nieko. Jokių vienkartinių išmokų kūdikiui gimus nėra. Palyginimui: didelė pakuotė „Pampers“ sauskelnių čia kainuoja apie 30 JAV dolerių, tad vietinėms mamoms tikrai nelengva. Įstatymas numato galimybę tėčiams išeiti tėvystės atostogų, tačiau tai nepopuliaru tiek dėl paplitusio tradicinio šeimos modelio, tiek ir dėl to, kad finansiškai tai visiškai nenaudinga.

Ko labiausiai pasiilgstate, gyvendami ne Lietuvoje?

Labiausiai pasiilgstame artimųjų bei draugų. Stengiamės į Lietuvą sugrįžti 1–2 kartus per metus, kad galėtume su visais pasimatyti. Dažniau grįžti sunku dėl labai ilgos kelionės – skrydžiai vyksta tik per Stambulą, kelionėje sugaištama visa para.

Kartais pasiilgstame to komforto, kurio gyvendami Lietuvoje tikriausiai nė nepastebėtume – galimybės tiesiog nueiti į parduotuvę, išsirinkti prekę ir už ją sumokėti nesiderant – didžioji dalis prekių čia parduodamos turguose, yra keli prekybos centrai, tačiau ten pasirinkimas ganėtinai paprastas.

Ar tadžikai diskriminuoja moteris, Jūs turite vaikščioti prisidengusi plaukus?

Reikėtų atskirti du dalykus – vienokia padėtis yra vietinių moterų, o kitaip elgiamasi su moterimis užsienietėmis. Aš nei darbinėje veikloje, nei kasdienėse situacijose jokios diskriminacijos nepastebėjau, elgiamasi mandagiai ir pagarbiai. Jokių griežtų aprangos kodų nėra. Vietinių moterų situacija kiek kitokia, tai ypač pastebima švenčių metu, pvz., per vestuves moterys sėdi atskirai, vyrai – atskirai. Aišku, tradicijų daugiau paisoma kaimuose. Pavyzdžiui, vietinės tadžikėse, kurios dirba kartu su manimi, rengiasi vakarietiškai, ir iš jų pasakojimų neatrodo, kad jos būtų labai diskriminuojamos. Įdomu tai, kad vyresnio amžiaus moterys čia labai gerbiamos, jos vadovauja šeimai. Nuotakai atėjus į naują šeimą (o vyro motina, seserys ir broliai dažniausiai gyvena kartu), pirmi metai jai būna nesaldūs, ji turi prisitaikyti prie šeimos tradicijų.

Ar tadžikės mamos daug pinigų investuoja į vaikus (lavinimą, drabužius, žaislus, pramogas)?

Ekonominė padėtis didžiajai daliai tadžikų neleidžia išlaidauti, daugiausia pinigų skiriama geresniam vaikų maistui (būna taip, kad tik vaikui perkama mėsa ar skanesni dalykai). Sostinėje situacija kiek geresnė, čia savaitgaliais vaikai dažnai vedami į žaidimų kambarius (kurių sostinėje yra NET DU), jiems perkami žaislai, tačiau jų pasiūla čia yra gerokai mažesnė nei Lietuvoje, o ir kokybė gerokai prastesnė – dauguma prekių atvežama iš Kinijos, ir jos yra pačios pigiausios kategorijos.

Kalbant apie vaikų lavinimą, mano vietinių draugių vaikai lanko papildomus būrelius (anglų kalbos, sporto), bet tai nėra prieinama visiems. Mokslas oficialiai nemokamas, bet mokslo metų pradžioje renkamos rinkliavos. Geresnėse mokyklose jos, aišku, yra didesnės.

Kaip tadžikai maitinasi, ar gamina naminį maistą, kokie patiekalai ten populiarūs? Ką išmokote ir kuo vaišinate draugus grįžusi (tadžikišku patiekalu)?

Tadžikų maistas mums gana artimas, jie valgo daug sriubų, troškinių. Nacionalinis patiekalas – plovas, kurį esame labai pamėgę, vyras jį jau išmoko ruošti (gaminti plovą čia vyrų darbas). Dažnai gaminami patiekalai iš avienos: speciali avienos sriuba „šurbo“, kurios specifika yra ilgas virimas (apie 5–6 valandas) ant mažos ugnies, avienos šašlykai. Įdomi tadžikiška duona – „lepioška“, kuri kepama be mielių, bei daržovės ir vaisiai, kurie čia yra neįtikėtinai gero ir tikro skonio. Pomidorų čia sausio mėnesį negausi nusipirkti, tai yra visos daržovės ir vaisiai parduodami pagal jų natūralų augimo kalendorių. Gal dėl to jie ir yra tokie tikro skonio, Lietuvoje tikriausiai sakytume – ekologiški. Geriama labai daug žalios ir juodos arbatos, kuri pasižymi aromatu. Labai skanūs džiovinti vaisiai, riešutai, išskirtiniai ir prieskoniai.

Ar dažnai tenka lankytis pas pediatrą dukroms susirgus?

Žinoma, vaikai serga, ypač vyresnioji, kuri lanko darželį. Lankomės pas vietinę specialistę, kuri susirgus pakonsultuoja.

Didžiąją dalį vaistų atsivežame iš Lietuvos, kadangi čia dauguma parduodamų vaistų yra rusiški arba indiški.

Ar mamos ten greitai grįžta į darbą po gimdymo? O gal populiaru pagimdžius vaikus baigti karjerą, likti namuose?

Didžioji dalis dirbančių mamų stengiasi grįžti po 4 mėnesių dėl finansinių priežasčių. Regionuose ir kaimuose dirbančių moterų nėra daug, tačiau šiuo metu situacija keičiasi, kadangi didelė dalis tadžikų vyrų yra išvykę dirbti į Rusiją, Kazachiją.

Tad daugeliui moterų tenka dirbti, norint išlaikyti save ir vaikus, kadangi ne visas jas pasiekia vyrų siunčiami pinigai. Manau, daug moterų mielai atsidėtų vaikų auginimui, kadangi turi jų ne vieną ar ne du, tačiau joms to neleidžia finansinė situacija.

Čia labai dažnas vaizdas – mažus, vos paeinančius vaikučius prižiūri kiek paaugę jų sesės ar broliai. Vaikų pilni kiemai, visi žaidžia futbolą, gaudynes, slėpynes, geru oru visą dieną praleidžia lauke. Tai vaizdas, kurio Lietuvoje dabar dažnai nepamatysi.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


septyni − = 3

Kitos temos: