Po gimdymo mamyčių aplankyti seselės užeina dažnai, prieš apžiūrėdamos vaikiuką viską paaiškina
Jei suvestume statistiką, kur gimdo lietuvaitės (išskyrus Lietuvą), antroji šalis būtų Airija, o trečioji – Anglija. Nenuostabu, kad į kvietimą papasakoti savo gimdymo svetur istorijas atsiliepė daugiausiai mamų iš šių šalių. Skaitykite, kaip sekėsi Airijoje gimdyti Ritai ir Jūratei.
Nėščios airės skaniai rūko
Pasakoja Rita. Rita augina dukrytę Diją ir sūnų Keviną.
Pirmąjį sūnų gimdžiau Lietuvoje, Vilniuje. Buvau vos 20 metų, nedrąsi. Susitariau su gydytoja iš anksto ir, kaip priimta, mokėjau pinigėlius.
Gimdymas buvo gana greitas, nuo sąrėmių pradžios iki vaikelio užgimimo truko tik 5 val., bet prisiminimai – slogūs. Gydytoja išmanė savo darbą, bet žmoniškumo pasigedau. Tai buvo pirmas gimdymas, baisu, o tau niekas nieko neaiškina – ką daro, kokius vaistus leidžia. Po gimdymo man buvo depresija, nesinorėjo vaikelio paimti į rankas, negalėjau atsikelti – taip prastai jaučiausi. Skambinau gydytojai, kuriai mokėjau, bet taip per 4 paras ji ir nesugebėjo ateiti pas mane. Toks jausmas apima, tarsi gydytojai Lietuvoje kažkokie karaliai, net nebandyk lįsti prie jų, vaikšto kaip ponai ir nekreipia dėmesio į eilinį žmogelį. Nors teko sutikti ir gerų žmonių, nes sūnus serga epilepsija, bet tai jau kita istorija.
Prieš ketverius metus draugai pasiūlė padirbėti Airijoje, manėme, padirbsime metus ir grįšime. Sūnus kaip tik turėjo eiti į pirmą klasę, tad pamaniau, grįžusi galėsiu jį leisti dar kartą į pirmą klasę, bus vyresnis, bet nieko baisaus. Dirbau prekybos centre, sūnus buvo priimtas iš karto į antrą klasę čia.
Po pusės metų sužinojau, kad laukiuosi. Nėštumas buvo netikėtas, bet ir nenustebau labai. Tada net minčių nekilo, kad reikėtų grįžti į Lietuvą. Iš karto pradėjau ieškoti, pas kokią gydytoją lankysiuosi, kur gimdysiu. Taip ir likome čia – jau 4 metai, o dabar ir sūnus nenori grįžti, prašo leisti bent jau mokyklą čia baigti. Nieko neplanuojame į ateitį, bet kol kas tikrai būsime čia.
Nėštumo metu Airijoje reikia lankytis pas savo šeimos gydytoją, vėliau, vieną kartą per mėnesį, reikia apsilankyti ligoninėje, kur paima kraujo, pasveria ir apsilankai pas gydytoją ginekologą. Niekas neapžiūrinėja, jeigu neturi kokių skundų, tik paklauso vaikelio širdutės. Nustebino airių moterų požiūris į nėštumą, kurio metu jos rūko, valgo nesveiką maistą. Teko matyti jau gimdymo namuose rūkančias moteris. Darbe keletas mano bendradarbiu airių laukdamosi valgydavo tik bulvių traškučius ir geria kokakolą, o pavalgiusios būtinai parūkydavo. Apskritai tai nėštumas čia nesureikšminamas, airės turi po 3/4/5 vaikus, ir tai čia labai normalu.
Aš gimdžiau Cork mieste, kuriame gyvenu, St. Finbarys ligoninėje. Jokių susitarimų čia nebūna. Buvau sudariusi nėštumo planą, kuriame parašiau, kad jokių nuskausminimų nepageidauju, o tai labai nustebino airių gydytojus. Paprastai airės renkasi cezario operaciją arba nejautrą.
Kai sąrėmiai užeidavo kas 7 minutes, nuvykau į ligoninę. Kaklelis buvo atsivėręs 2 cm, todėl man liepė važiuoti namo. Po kelių valandų sąrėmiai jau buvo kas 4 minutes. Vėl su vyru nuvykome į ligoninę, gydytojai apžiūrėję pasakė, kad kaklelis atsidaręs dar tik 4 cm, todėl galime vėl vykti namo, bet aš jau nesutikau, tik vyrą išleidau. Užėjus skausmams budėjusios akušerės pasiūlė aromatinę vonią. Vonia tikrai atpalaidavo ir padėjo, prabuvau ten gal pusvalandį, sesutės vis už durų paklausdavo, ar viskas gerai. Buvo įrengtas mygtukas, kad galėčiau išsikviesti pagalbą. Vėliau pati pasiprašiau į gimdyklą, kur man pasiūlė krėslą-fotelį. Kai jau nebegalėjau kentėti pasakiau, kad jau gimdau, tada prijungė aparatą, fiksuojantį širdutę ir labai nustebo, kad atsidarymas jau 8 cm.
Visą tą laiką niekas manęs neapžiūrinėjo ir neklausinėjo. Gimdyti atsiguliau ant šono, akušerės neprieštaravo – darykite kaip jums patogiau. Vyras į gimdymą vos spėjo atvykti. Akušerės buvo labai malonios, informuodavo apie kiekvieną veiksmą. Kai užgimė dukrytė, padėjo ją man ant krūtinės.
Vėliau pakvietė vyrą kartu pasverti ir aprengti dukrytę. Man labiausiai patiko, kad niekas neskubėjo ir nenurodinėjo – kaip gultis, ką daryti, tiesiog viskas ėjosi savaime. Akušerės tik padėjo ateiti mano dykrytei į šį pasaulį. Patiko ir tai, kad nereikia duoti jokių kyšių, visos gimdyvės prižiūrimos vienodai. Po gimdymo, jeigu viskas gerai, išleisti gali ir tą pačią dieną. Aš gimdžiau naktį iš šeštadienio į sekmadienį, o pirmadienį mes jau buvome namie.
Po gimdymo mamyčių aplankyti seselės užeina dažnai, prieš apžiūrėdamos vaikiuką viską paaiškina.
Prieš imdama man kraują seselė triskart atsiprašė, kad reikia durti. Iš visų 5 gimdyvių mano palatoje tik aš viena maitinau pati, Airijoje nepopuliaru maitinti krūtimi, gal todėl, kad jau po 3 mėnesių mamos turi grįžti į darbą. Mane ligoninėje labai nustebino tai, kad seselės moko, jog pavalgius vaikui reikia atsirūgti, bet vaikelį sodina normaliai ant kelių ir taip stipriai daužo nugarytę, kad aš buvau šokiruota. Vėliau ir poliklinikoje, atėjus apžiūrai matydavau aires normaliai ant kelių pasisodinusias vos 1 mėnesio kūdikėlius.
Auklės kainuoja vidutiniškai 8 eurus už valandą, darželius gali lankyti ir kelių mėnesių kūdikiai, kainuoja jie apie 200 eurų per savaitę. Kas mėnesį už vaiką iki 18 metų Airijoje moterys gauna 166 eurus. Mišinukai ir sauskelnės kainuoja tiek pat, kiek ir Lietuvoje, o drabužiai tikrai pigesni ir pasirinkimas labai didelis.
Iš Lietuvos man siunčia žurnalus apie vaikų auginimą, nes čia ne visada pavyksta jų gauti, o daugiau lietuviško maisto ar kažko kito galima rasti lietuvių parduotuvėje mūsų mieste.
Nors čia nėštumas nesureikšminamas, bet vaikai labai mylimi ir dievinami. Tikrai nebūna dienos, kad išėję pasivaikščioti ar į parduotuvę, kažkas nepagirtų kokia nuostabi dukrytė, neužkalbintų. Buvo gaila žiūrėti, kaip Lietuvoje dukrytė eidavo prie žmonių, sveikindavosi, o pro ją dauguma praeidavo kaip pro daiktą, net nenusišypsodavo.
Nesakau, kad negrįšime gyventi į Lietuvą. Kiekviena šalis turi savu pliusų ir minusų, bet visada sakau, kad vaikus norėčiau paauginti čia, nes čia vaikus auginti lengva. Tiesa, dukrytę krikštijome Airijoje, paprašėme savo parapijos kunigo, kad užleistų bažnyčią šeštadienio popietei, pasikvietėme lietuvių kunigą iš Dublino, kuris maloniai sutiko pagelbėti. Krikšto tėveliai gyvena Airijoje, tik gaila, jog seneliai nedalyvavo šioje gražioje šventėje. Apeigose dalyvavo ir lietuvių, ir airių kunigai, dukrytė turi du krikšto dokumentus – lietuvių ir airių.
Žindymas čia labai skatinamas, bet reta kuri airė žindo
Žindyti Airijoje nepopuliaru
Pasakoja Jūratė. Jūratė augina dvi dukreles – Gustę ir Medą.
Prieš 6 metus vyras gavo pasiūlymą dirbti statybose Airijoje. Būdami jauna šeima, tada dar su 2 metų dukryte, tokiu pasiūlymu nesusivilioti negalėjome. Vyras išvažiavo vienas, įsikūrė Tallagh mieste, Dublino rajone. Po 2 metų išvažiavome ir mes. Pradėjau dirbti sporto klubo administracijoje. Darbas labai patiko, be to – gera patirtis. Lietuvoje baigiau anglų kalbos studijas, dirbau mokykloje, administracinio darbo dirbti neteko. Vis dėlto po pirmojo interviu mane priėmė į darbą jau kitą dieną!
Po bandomojo laikotarpio gavau dar papildomų pareigų, teko peržiūrinėti sutartis, tikrinti sąskaitas, daug bendrauti su klientais.
Dukrytę vedžiau pas lietuvę auklę, kuri pati augino savo dukrelę. Nuo 5,5 metų Gustė pradėjo eiti į mokyklą, po pamokų – į airišką darželį. Dabar Gustė jau antrokė, šeštadieniais dar lanko lietuvišką „Keturių vėjų“ mokyklą Dublino centre.
Antro vaikelio norėjome jau seniai, bet taip jau susiklostė, kad gandrai į mūsų šeimą dar kartą atskrido, tik kai pirmagimei suėjo 8 metai. Dabar jau mažylio laukėme trise. Gustytė vis kalbindavo pilvelį, dainuodavo, vakarais skaitydavo pasakas. Gal dėl to sesė vos tik ją pamačiusi, tiesiog nušvinta, myli viena kitą be galo.
Pirmas gimdymas buvo gana sunkus, tad antrojo laukiau su dar didesne baime: ir dėl to, kad šalia nebuvo artimųjų, ir kad medicinos sistema atrodė tokia neaiški. Ramiau buvo tik dėl to, kad turiu čia airių draugių, iš kurių ir sužinojau, į ką kreiptis. Viena rekomendavo savo šeimos gydytoją, vadinamąjį GP, kita rekomendavo ligoninę, kur ir pati gimdė. Prisipažinsiu – laukti gimdymo svetimoje šalyje buvo nejauku. Iš pradžių net galvojau važiuoti gimdyti į Lietuvą. Tik jau vėliau, kai pradėjau lankytis pas gydytojus, nusiraminau. Be to, norėjosi laukti savo mažojo stebuklėlio visiems kartu.
Pirmas vizitas pas šeimos gydytoją yra mokamas ir bene pats ilgiausias. Kainuoja apie 50-60 eurų. Jo metu gydytojas arba akušerė aptaria visą nėščiosios ir jos šeimos sveikatos istoriją, pamatuoja spaudimą, padaro pakartotinį nėštumo testą, paklausia, kokioje ligoninėje nori lankytis, parašo rekomendacinį laišką į pasirinktą ligoninę. Po pirmojo vizito pas šeimos gydytoją reikia telefonu įsiregistruoti į ligoninę.
Pirmasis vizitas į ligoninę – 20 nėštumo savaitę. To vizito metu daromi įvairūs tyrimai, į kompiuterinę ligoninės sistemą suvedami asmeniniai duomenys, tikrinamas kraujas, šlapimas, atliekama bendra apžiūra, ultragarso tyrimas. 20-osios savaitės niekaip negalėjau sulaukti, visus tyrimus pasidariau jau 10 savaitę, grįžusi į Lietuvą atostogų… Jei pasirenkate „public“ priežiūros planą, vizitai nemokami. Jei renkatės pusiau privatų planą („semi private“), už kai kuriuos tyrimus reikės mokėti, o jei renkatės privatų planą („private“), visi tyrimai, gimdymas ir palata kainuos. Jei bus laisvų vietų, gausite atskirą palatą, jei ne – būsite paguldyta į palatą su kitomis moterimis. Aš pasirinkau Coombe ligoninę. Ta ligoninė – viena populiariausių, čia visada daug moterų. Ligoninė toli gražu ne pati prestižiškiausia, bet turi geriausią įrangą visame Dubline. Jei gimdymo metu kyla kokių nors komplikacijų, iš bet kurios Dublino privačios ligoninės gimdyves veža į Coombe.
Beje, nėščiųjų priežiūra visai nesiskiria nuo to, ar moteris pasirinko mokamą, ar nemokamą planą.
Laukti teks vienoje eilėje, kyšių niekas neima ir niekas neneša, bent jau man neteko matyti, kad kas tai darytų. Mokamą planą dažniausiai renkasi privačioje draudimo kompanijoje apsidraudusios moterys, kur visas išlaidas joms kompensuoja draudimas.
Vyrai dažnai pas ginekologus eina kartu su žmonomis. Į bent du vizitus pas gydytoją vyrą darbdavys privalo išleisti.
Nėštumas čia tikrai nėra labai sureikšminamas. Nėščiosios dirba beveik iki pat gimdymo, pagal įstatymą nebeleidžiama dirbti 2 savaites iki gimdymo datos.
Kaip ir pirmoji dukrelė, antroji irgi neskubėjo į šį pasaulį. Sulaukus 42 savaičių gydytoja nusprendė skatinti. Gimdymas, jei nėra nėštumo komplikacijų, iki 42 savaitės neskatinamas. Skirtą dieną atvažiavome su vyru į ligoninę iš pat ryto. Teko palaukti gerą pusdienį, kol atsilaisvino vieta priešgimdyminėje palatoje. 16 valandą reikėjo persirengti, akušerė pastatė lašelinę skatinamųjų, uždėjo vaikučio širdelės tonų stebėjimo monitorių, ir laukėme. Akušerė neatsitraukė nė minutei, kalbino, stebėjo monitorių, tikrino spaudimą, per sąrėmius ramino. Buvau gana rami, jaučiausi pasiruošusi, taip ilgai lauktam vaikučiui. Pirmąją dukrelę gimdžiau be nuskausminamųjų. Buvau tikra, kad ir šį kartą be jų ištversiu. Deja, skausmas buvo toks stiprus, kad po poros valandų paprašiau deguonies kaukės. Jokio poveikio man nuo jos nebuvo, ir po dar valandos paprašiau epidurinės nejautros. Nuskausminimo, jei įmanoma, ten siūlo nenaudoti. Skatinamas kuo natūralesnis gimdymas, tačiau jei gimdyvė jaučia, kad be vaistų neištvers, jai pasiūlomi galimi nuskausminimo būdai, ir ji pati pasirenka priimtiniausią. Beje, jie visi nemokami, jei pasirinkote nemokamą nėštumo priežiūros planą. Gimdyme leidžiama dalyvauti vienam asmeniui.
20.30 valandą vakaro gimė 4 620 g svorio, 56 cm ūgio sveika stipri mergytė, mūsų Medutė. Po gimdymo gydytoja dar kartą apžiūrėjo, susiuvo plyšimus ir nuvežė į pogimdyminę palatą. Čia turėjome laiko atsigauti, pabūti kartu. Seselė atnešė pavalgyti. Apie 24 valandą nuvežė į palatą, kurioje buvo dar 5 moterys su savo mažyliais. Vis dėlto, palata atrodė jaukiau nei Lietuvoje, nes visos lovos atskirtos širmomis, daugiau privatumo. Lankyti galima tik ryte ir vakare, popietė skirta poilsiui.
Kadangi gimdymo metu nukraujavau, mane ligoninėje stebėjo 3 dienas. Šiaip po gimdymo mamos ligoninėje paleidžia po 1-2 dienas. Ligoninėje mama ir naujagimis stebimi nuolat. Pakaitomis ateina gydytojas, akušeris, seselės. Pamatuoja motinos spaudimą, apžiūri mažylį, kelis kartus per dieną pakeičia patalynę, padeda mamai apsiprausti, aptaria bet kokius iškilusius neaiškumus. Mano dukrelė gimė labai didelė, jai kas porą valandų tikrino cukraus kiekį kraujyje.
Išvažiavus namo, jau po poros dienų į namus ateina seselė, apžiūri naujagimį, pasveria, pamatuoja, pataria, kaip maitinti, prižiūrėti. Jei gerai jaučiatės, po kelių dienų pas seselę galite eiti patys, jei ne, ji lanko dar keletą kartų namuose.
Naujagimių priežiūra Airijoje gerokai skiriasi. Pavyzdžiui, bambai valyti naudojamas tik virintas vanduo.
Gustytės bambai valyti naudojau spiritą, o čia nei spirito, nei kalio permanganato niekas nenaudoja. Medutės bambytę valiau tik virintu vandeniu, nepraėjus nė penkioms dienoms ji nukrito, dar po poros – ir užgijo.
Žindymas čia labai skatinamas, bet reta kuri airė žindo. Iš palatoje gulėjusių 6 motinų, vienintelė žindžiau… O kai pasakydavau, kad Gustytę žindžiau 8 mėnesius, nė viena nepatikėdavo. Dažnai motinos mano, kad žindymas – tarsi auka vaikui, neįvertina jo reikšmės savo vaiko sveikatai.
Motinystės atostogos Airijoje trunka 6 mėnesius. Dažniausiai dirbama kuo ilgiau, kad daugiau laiko liktų gimus kūdikiui. Pagal įstatymą nebeleidžiama dirbti likus 2 savaitėms iki gimdymo, taigi, dar lieka 5,5 mėnesio po gimdymo. Jei motina iki nėštumo dirbo, vaiko auginimo atostogos atostogos apmokamos pagal uždarbį, maksimaliai galima gauti 280 eurų per savaitę. Jei mama nedirbo, pašalpos negauna visai. Po gimdymo mokama pašalpa už vaiką – apie 166 eurai per mėnesi, ir papildomai 83 eurai per mėnesį vaikams iki 4 metų. Kitos pašalpos mokamos pagal šeimos uždarbį, mažas pajamas turintiems tėvams mokamos papildomos socialinės išmokos, nedirbantiems – bedarbio pašalpos. Praėjus mokamoms motinystės atostogoms, dar galima gauti nemokamų 16 savaičių atostogų, po kurių jau reikia eiti į darbą.
Ir auklės, ir darželiai čia labai brangūs. Pigiausiai atsieitų lietuvė auklė, kuriai už valandą dažniausiai reikėtų mokėti 3-5 eurus. Airė auklė ima apie 50 eurų per dieną. Darželiai vidutiniškai kainuoja 190-220 eurų per savaitę. Kūdikius čia priima dar visai mažučius, nors ir nuo 4 mėnesių. Patogu tai, kad kai kurie darželiai siūlo vyresnius vaikus po pamokų patys pasiimti iš netoliese esančios mokyklos. Popamokinė grupė darželyje kainuoja apie 145 eurus per savaitę. Vis dėlto higiena, kokybiška priežiūra ir mityba dauguma airiškų darželių toli gražu neprilygtų lietuviškiems.
Mišinėliai čia kainuoja apie 11 eurų už indelį. Medutę maitinu pati, taigi nežinau, ar tai brangu. O sauskelnės čia tikrai pigesnės nei Lietuvoje. Naudojame „Pampers“ sauskelnes, kurių čia galima per išpardavimus nusipirkti po 16 eurų už dvi 60 vienetų pakuotes! Kai sužinojau, kokios jų kainos Lietuvoje, vežiausi atostogoms iš Airijos. Drabužėlių irgi galima gauti nebrangių ir labai geros kokybės.
Palyginimui – trijų šliaužtinukų pakuotę galima nusipirkti už 7-10 eurų.
Iš Lietuvos vežuosi, o jei prireikia – prašau, kad atsiųstų vaistų. Vaistai čia brangūs ir mažai ką gali rasti.
Vaikams nėra vaistų nuo slogos, iki 3 mėn. nėra nei žvakučių nuo temperatūros, nei sirupo nuo kosulio, nei akių lašų.
Mamoms, kurios dar tik gimdys Airijoje, galėčiau patarti, kad nesijaudintų, pasitikėtų savimi ir medikais, mažiau klausytų įvairių pasakojimų.
Žmonės mėgsta pasakoti neigiamas istorijas, bet pagirti neskuba. Mano patirtis buvo labai teigiama, norėčiau tik padėkoti medikams už palaikymą ir gerai atliekamą darbą.
„Mamos žurnalas“
