Lietuvę Danguolę likimas nuvedė į Šveicariją – turtingą ir ramią šalį. Ten Danguolė su vyru gyvena jau keliolika metų, augina du vaikučius.
Danguolė sutiko papasakoti, koks tas šveicariškas gyvenimas.
Šalį prisijaukino po truputį
Danguolė pasakoja, kad jos draugas po biologijos studijų Vilniaus universitete nutarė tęsti doktorantūros studijas Šveicarijoje. (Danguolė irgi baigusi biologiją).
Pirmasis merginos skrydis į Šveicariją 1996 metais kainavo daugiau nei dviejų mėnesių atlyginimą – už lėktuvo bilietus teko pakloti 2000 litų, kai jos atlyginimas tebuvo 800…
„Tuo metu skrydžių buvo mažiau nei dabar, teko nakvoti Varšuvoje, prieš tai važiuoti vizos į Šveicarijos ambasadą Rygoje. Tai buvo pirmoji „tikro užsienio“ valstybė, į kurią aš nuvažiavau. Pirmiausia į akis krito begalinis tvarkingumas: miesto centre esančiuose Ciuricho ežere ir Limmat upėje maudėsi žmonės, šiuksliadėžės buvo su maišiukais, skirtais šunų išmatoms surinkti. Pagalvojau, kad visas pasaulis yra toks. Bet kai po metų nuvažiavome į Paryžių, supratau, kad taip nėra, ir palengvėjo, – juokiasi Danguolė. – Džiugu, kad dauguma dalykų dabar jau mūsų nebestebina, o tuo metu Lietuvos vaizdas buvo kitoks.“
Po to Danguolė į Šveicariją važiuodavo kasmet, kol 2003 metais susituokė ir liko ten gyventi.
Lietuvę nustebino faktas, kad Šveicarijoje 80% butų yra nuomojami. Be to, namuose šveicarai neturi skalbimo mašinų. Skalbimo mašina yra namo rūsyje ir sudarytas skalbimo tvarkaraštis visiems butams.
Name, kur gyvena lietuviai, šeimos skalbiasi kartą per dvi savaites.
Tarp gamtos ir Ciuricho
Danguolės ir Algirdo šeima gyvena Ciuricho pakraštyje, netoli gamtos. Vos už 5 minučių kelio nuo namų galima pamatyti ganomas avytes ar garsiąsias šveicariškas karves su skambaliukais po kaklais. O sėdę į tramvajų, jie per 20 minučių pasiekia Bahnhof (stoties) gatvę – brangiausią Ciuricho vietą, kurioje yra didžiausi pasaulio bankai ir vardinės parduotuvės.
„Šveicarai yra malonūs, bet konservatyvūs žmonės. Todėl jie su tavimi maloniai pasišneka, bet neskuba kviestis į namus. Ten visas gyvenimas planuojamas iš anksto – šveicarai slidinėjimo kurortuose viešbučius užsisako prieš metus, o į svečius per kitas Velykas gali pakviesti iš karto po šių Velykų.
Senutės mėgsta pakalbinti vaikus parduotuvėse ar tramvajuose, išgirdusios, kad šnekame kita kalba, pasiteirauja, iš kokios šalies esame atvykę. Jei Lietuvos vardas nieko nesako, skubu paaiškinti, kad ši šalis yra prie Baltijos jūros kaip ir Vokietija. Nes vis dar nemažai daliai žmonių Lietuva asocijuojasi su Rusija“, – sako Danguolė.
Šveicariško gyvenimo ypatybės
Dviejų vaikučių mama tikina, kad Šveicarijoje gyventi yra lengva, jei laikaisi taisyklių. O jų yra daug.
Turbūt nėra tokios situacijos, apie kurią nebūtų pagalvota. Štai ir ant jogurto indelio yra instrukcija, kaip išmesti šiukšlę. Dangtelio folija metama į metalo atliekų konteinerį, nuimamas popierius – į makulatūrą, pats indelis į šiukšlių maišą. Kiekvienais metais šeima gauna storą brošiūrą apie įvairių atliekų rūšiavimą. Danguolė sako, kad grįžus į Lietuvą jau ranka nekyla mesti laikraščio ar butelio į tą patį šiukšlių kibirą.
Nuo 22 valandos Šveicarijoje – „ramybės laikas“. Kartą lietuviai prie savo buto durų rado atsiprašymo laišką su saldainiu. Kaimynė, gyvenanti virš jų, ruošėsi švęsti gimtadienį, todėl iš anksto atsiprašė už galimą triukšmą. Triukšmingo vakarėlio tikrai nebuvo, jei ne tas laiškas, lietuviai net nebūtų atkreipę dėmesio. Tokios kasdienės detalės rodo, jog šveicarams labai svarbi pagarba žmogaus privatumui, jo poilsiui. Danguolei teko įprasti ir prie punktualumo, nors su dviem mažais vaikais tai nelengvas išbandymas.
Vaikai gimė Šveicarijoje
Šeima augina du vaikučius: dukrytei Salomėjai greitai sueis treji, o sūnui Mykolui – vieneri. „Vaikų amžiaus skirtumas dveji metai ir 4 dienos.
Abiejų gimimo terminas buvo numatytas tą pačią dieną, bet nė vienas negimė „pagal planą“. Abu gimė Ciuricho universitetinėje ligoninėje, kaip mes sakome, pas tėtį darbe. Mūsų tėtis dirba akušerijos klinikos mokslinių tyrimų laboratorijoje“, – pasakoja Danguolė.
Kiekvienas, gyvenantis Šveicarijoje, privalo turėti sveikatos draudimą. ,,Nėščiosios gali lankytis poliklinikoje arba privačiame gydytojo kabinete.
Poliklinikoje kiekvieno apsilankymo metu gali patekti pas kitą gydytoją. Nežinau, ar tai trūkumas, kartais viena akis gali pamatyti tai, ko nepamatė kita. Tačiau man labiau patinka lankytis pas vieną gydytoją, kuris žino mano nėštumo eigą. Man taip psichologiškai geriau, todėl lankiausi privačiame kabinete. Normalaus nėštumo atveju yra numatyti septyni apsilankymai pas gydytoją. Prieš gimdymą renkiesi ligoninę, į ją gydytojas nusiunčia tavo ligos istoriją. Atsiradus nėštumo komplikacijoms, išsitirti nėščiosios siunčiamos į universitetinę ligoninę.
Gimdyklos erdvios, toji, kurioje gimdžiau Salomėją, buvo su vonia, joje galima gimdyti arba pailsėti sąrėmių metu. Prie gimdyvės visada budi akušerės, o gydytojas kviečiamas tik atsiradus komplikacijoms.
Po natūralaus gimdymo ligoninėje galima praleisti 5 dienas, po Cezario pjūvio operacijos – 7-10. Galima keliauti namo ir tą pačią dieną, tačiau tokiu atveju reikia susirasti akušerę, kuri ateis aplankyti gimdyvės ir mažylio namuose.
Kiekvienai gimdyvei priklauso 10 priežiūros dienų. Jei ligoninėje praleidi 3 dienas, dar 7 dienas tave lankys akušerė. Abu mūsų vaikus lankė šauni pagyvenusi akušerė, dirbanti šį darbą jau virš 30 metų. Vaikutį ji sverdavo „bezmėnu“ suvyniojusi į vystyklą.
Mamos raginamos iki pusės metų maitinti vaikus tik motinos pienu. Žinant, kiek trunka motinystės atostogos, tai padaryti nėra taip paprasta. (Motinystės atostogos Šveicarijoje trunka 14 savaičių, iki gimdymo visos būsimos mamos dirba.)
Yra apmokami trys apsilankymai pas žindymo patarėją, bet man neblogai sekėsi maitinti, tai aš ta galimybe nepasinaudojau. Salomėją maitinau 17 mėnesių, Mykolas kol kas irgi mielai geria mamos pieneli, tad dar nesiruošiu nujunkyti“.
Šveicarai – fiziškai aktyvūs ir praktiški
Danguolė sako, jog šveicarai mėgsta laisvalaikį leisti gamtoje, sportuoti. Daug ką pasako ir populiariausių vaikiškų vežimėlių ženklas – labiausiai mamos mėgsta TFK (Trends for Kids), kurie yra storais ratais, pritaikyti ir nuo nediduko kalnelio nusileisti, ir neasfaltuotais keliukais pravažiuoti.
Daug dažniau nei Lietuvoje sutiksi mamą ar tėtį, nešinus vaikjuostėse sėdinčiais vaikais.
„Šveicarai vaikus rengia praktiškai. Galioja principas: nėra blogo oro, yra bloga apranga. Todėl guminiai batai, guminės kelnės, skraistė nuo lietaus yra kiekvieno vaiko garderobe. Vienoje aikštelėje netoli mūsų namų yra čiaupas, iš kurio loveliu į smėlyną teka vanduo.
Galima įsivaizduoti, kaip atrodo vaikas, valandą pažaidęs tokioje smėlio dėžėje. Todėl mane stebina mamos ar močiutės Lietuvoje, neleidžiančios vaikui paimti saujos spyglių, nes susiteps pirštines, arba vedžiojančios vaiką baltomis kelnėmis ir neleidžiančios jam net prisėsti, – sako Danguolė. – Šveicarijoje šeimos daug laiko leidžia kartu su vaikais, zoologijos sodas knibžda nuo vaikų, jame įrengtos didelės žaidimų aikštelės, daug vietų piknikui, yra mini zoologijos sodas, kuriame vaikai gali paglostyti paršiukus, pamaitinti ožkytes.
Dar viena populiari vieta – zoologijos muziejus, jame irgi yra daug veiklos, pritaikytos mažiesiems, galima piešti, dėlioti dėliones, paklausyti paukščių balsų. Kalnuose yra įvairių maršrutų, pritaikytų mažiesiems. Dviračiai, paspirtukai, riedučiai – dažnos šeimos kasdienybė.“
Sveikas maistas
Pasak Danguolės, maistas Šveicarijoje tikrai aukštos kokybės. Raginama rinktis šveicarišką produktą, kurio kokybe, anot reklamų, abejoti nereikia. Gimus vaikams Danguolė atidžiau pradėjo rinktis maistą, skaityti etiketes. Pastebėjo, kad konservantų juose tikrai nėra daug arba jų nėra visai. Šveicarai valgo daugiau daržovių ir mažiau mėsos nei lietuviai. Pastaruoju metu ypač išaugo bioproduktų vartojimas.
Šveicarai mėgsta gaminti namie, pietų ir vakarienės metu priimta niekam neskambinti, netrukdyti.
Valgoma paprastai 5 kartus per dieną, atsikėlus – pusryčiai, apie 10 val.– Znüni (priešpiečiai), 12 val. – pietūs, 16 val. Zvieri (pavakariai) ir 19 val. – vakarienė. Skirtinguose Šveicarijos kraštuose vyrauja skirtingi patiekalai. Itališkame kantone – itališkos virtuvės valgiai, prancūziškame krašte –prancūziškos, Danguolės šeima gyvena vokiškame kantone, kur jaučiama vokiečių valgymo įpročių įtaka.
Kiekvienas miestas turi savo firminį patiekalą, Berno patiekalas – troškinti kopūstai su dešra ir liežuviu, Ciuricho – troškinta veršiena su grybais ir keptomis tarkuotomis bulvėmis (rösti). Visoje šalyje populiarūs žieminiai valgiai: sūrio fondiu ir raclette – lydytas sūris su bulvėmis. Lauke vykstančios šventės neįsivaizduojamos be grilyje keptų dešrų.
Daug mitų sklando apie šveicarišką šokoladą. Ar tikrai jis toks skanus? „Šokoladas tikrai labai skanus.
Salomėja iš pradžių iš viso nevalgė jokių saldumynų, tik vaisius ir uogas, tad riboti nieko nereikėjo.
Pernai per gimtadienį užsisakė torto su avietėlėmis, tai tik tas avietėles nuo torto ir nuvalgė, torto ne neparagavo. O jis buvo skanus. Dabar po truputį darosi smaližė, kartais paprašo ledų, viešėdama Lietuvoje mielai valgo zefyrus ir šakotėlius. Tik šokoladas iki šiol Salomėjai liko visiškas „blogis“. Kai nepasidalina žaisliuku su broliu, tada šaukia: neimk, čia su šokoladu!“
Gydymo įstaigos
Danguolė džiaugiasi, kad kol kas ligos vaikučių nepuola ir ligoninėse gulėti netenka. „Specialiai vaikų negrūdiname, tiesiog stengiamės kiekvieną dieną eiti į lauką. Šveicarijoje gydytojai pas sergantį vaiką į namus neina, todėl patogu susirasti netoliese dirbantį gydytoją, kad su karščiuojančiu vaiku nereikėtų trenktis per visą miestą. Dar yra vaikų ligoninė ir poliklinika, kur visada galima kreiptis, veikia visą parą budintis gydytojų telefonas.
Mažiems vaikams per pirmus gyvenimo metus yra numatytos 5 gydytojo apžiūros (1, 2, 4, 6, 12 mėnesiais), beveik visos sutampa su skiepais.
Kiekvienoje seniūnijoje (Gemeinde) dirba mamų ir tėvų patarėjai. Kartą per savaitę be išankstinės registracijos galima nueiti ir pasikonsultuoti įvairiais vaikų priežiūros, maitinimo, auklėjimo klausimais.
Veikia visą parą budintis tėvų pagalbos (Eltern Notruf) telefonas. Į vaikų ligas žiūrima paprasčiau. Kai pirmą kartą sukarščiavo mūsų Salomėja (tuo metu jai ėjo 7 mėnuo), paskambinau gydytojai. Ji paklausė, ar vaikas valgo, žaidžia, ar nėra išbertas, ir liepė tris paras stebėti, karštį virs 38,5° numušti paracetamolio žvakutėmis. Jei po trijų parų temperatūra laikysis, apsilankyti pas gydytoją. Dauguma virusinių peršalimo ligų per tas tris dienas ir praeina.
Vaikų ugdymas
Kol kas Salomėja nelanko jokių ugdymo įstaigų. Vaikams nuo 3 mėnesių yra privatūs lopšeliai, vadinami Kinderkrippe. Jie yra nedideli, maždaug 10 vaikučių prižiūri 3-4 auklytės. Ugdymas jose yra gana brangus, mėnesinis mokestis 2600 frankų (apie 6700 Lt), beveik pusė vidutinio atlyginimo.
Galima susirasti dienos mamą (Tagesmutter), tai dažniausiai yra moterys, auginančios savo vaikus ir dar prižiūrinčios keletą vaikučių. Vaikai nuo 4 metų eina į valstybinį darželį, jis yra privalomas. Užsiėmimai jame vyksta nuo 8 valandos ryto iki 12 valandos. Vaikams nuo trejų metų galima rasti įvairių žaidimų grupių, užsiėmimai jose vyksta du kartus per savaitę po porą valandų. „Nuo rudens ir mes bandysime rasti Salomėjai širdžiai mielą užsiėmimą, norime, kad ji daugiau laiko praleistų su bendraamžiais ir pramoktų vokiečių kalbos. Kol kas lankome tik lituanistinį darželį „Pagrandukas“, vadovaujamą Dalios Kosmačiauskienės. Užsiėmimai jame vyksta kartą per mėnesį. Salomėja nepaprastai laukia to sekmadienio, kai galės eiti į darželį. Yra šeimų, kurios ta proga ir 100 kilometrų įveikia“, – sako Danguolė.
Lietuvė pasakoja, kad Šveicarijoje daug moterų būna namų šeimininkės, kol vaikai paauga. Populiaru dirbti tik 2, 3 dienas per savaitę, kad daugiau laiko galėtų skirti šeimai. Danguolės laikas dabar irgi skiriamas vaikams.
„Mamos žurnalas“
