Rūta ir Žygimantas Stonkai baigė inžinerines specialybes Vilniuje ir suprato, kad jei ateitį kurs kartu, ta ateitis turėtų būti kokiame nors mažame miestelyje ar kaime. Taigi išvyko į Pasvalio rajoną, tuose kraštuose gyvena ir Rūtos tėvai. Pirmasis sūnus Uvis gimė po beveik dvejų metų gyvenimo kaime. Paskui atkeliavo ir pametinukas Ūkas.
Pasakoja Rūta.
Ar ilgai rinkotės, kur gyvensite? Kaip radote namus?
Atvykę į šį kraštą, pačioje pradžioje išsinuomojome butą Pasvalyje, kad galėtume ieškotis jau asmeninio būsto. Paieška truko labai trumpai, šiek tiek pasižvalgę po skelbimus, atradome iš pažiūros jaukų ir tvarkingą namelį, kuriame iškart buvo galima gyventi. Taigi po dviejų mėnesių mes jau čia gyvenome, Puškonių kaime, kuriame šiaip tokių atvykėlių nėra, visi besikuriantys kaimo gyventojai yra kažkieno vaikai ar kitais giminystės saitais susaistyti naujakuriai.
Jaunatviškas entuziazmas padėjo viską semti saujomis, džiaugtis tuo takeliu žolėje, kuris jau buvo mūsų, naujos pažintys, velniškai draugiška bendruomenė, kuri mus priėmė išskėstomis rankomis. Buities sunkumai atrodė visiškai nesvarbūs, buvome paskendę vestuvių planavime, naujame darbe.
Po vestuvių išėjau iš darbo, susilaukėme vaikų, pirmas vaikas atneša nemažai streso, kad atitoltum nuo visos aplinkos, tada paskendom buityje, atsirado dar vienas vaikelis, dar labiau atitolome nuo draugų, nuo Vilniaus, kuris jau atrodė labai nepasiekiamas. Sunkesniais momentais, matyt, viskas tampa labiau matoma. Supratome, kas yra vandens stygius. Šaunu turėti avytes, ožkytes ar tą minėtą žolėje pramintą takelį, bet yra kita medalio pusė: gyvūnai reikalauja daug dėmesio, pasiruošimo žiemojimui, žiemą takelį reikia kasti, kad atsineštum malkų. Kaip vyras pasakytų: miesto žmonės gyvena didelėje bendruomenėje, kurioje visi poreikiai yra bendri, – vanduo, šiluma, kelias. Gyvenant kaime, viso to reikia tau pačiam ir tuo turi pasirūpinti pats.
Bet laikui bėgant pradedi suprasti, kad visa tai išmoko tave džiaugtis smulkmenomis ir tiesiog kitą kartą turėdamas nuspręsti, turėsi daugiau patirties ir padarysi racionalesnius sprendimus.
Ar radote čia draugų, artimų sielų?
Važiuojant gyventi į kaimą, mano tėtis mums kartojo, kad turime susitaikyti su tuo, jog draugų nebeturėsime. Taip, išties viskas labai pasikeitė, bet draugai išsigrynino, supratome, kurie draugai yra tikrieji. Sostinėje gyvenantys draugai aplanko išties retai, bet suprantama, kad susitikti arbatos puodeliui gyvenant kaime jau yra prabanga, nes draugams tai trunka ne dvi valandas, o dvi dienas.
Čia gyvenantys žmonės labai draugiški, jaučiamės vertinami, turime draugų, kurie visada padės, (pavyzdžiui, kai buvau gal šeštą mėnesį nėščia, pabėgo avelė, aš bėgioti negalėjau, tai kaimynė paskambino ir atvažiavo minia vyrų iš kaimo padėti – labai greit pagavo tą avį), bet pasirinkti draugų čia su panašesne pasaulėžiūra jau nebegali, nes jų tiesiog per mažai.
Be abejo, yra žmonių, kurie vartoja alkoholį dažniau, nei derėtų, bet Vilniaus centre tokių žmonių irgi yra. Žinoma, kaime gėrimas ne toks kultūringas, nes čia nėra kavinių ar barų, todėl viskas vyksta buitiškai ir kartais pasidaro per arti ir per lengvai pasiekiama. Labai didžiuojamės, kad Puškonyse nėra nė vienos asocialios šeimos.
Ar kaime nenuobodu?
Kaime nėra laiko nuobodžiauti, čia nei žolė pati nenusipjauna, nei malkos nesusiskaldo. O ir mes, matyt, dar ilgai kursime šią vietą, kad ji būtų mūsų, o ne kitų žmonių, kurie statė šiuos namus.
Čia žmonės viską pastebi. Tai mus labai pralinksmina. Prisimenu, kaip vienas dėdė, kuris dar nežinojo mūsų vardų, mano vyrą, Žygimantą vadindavo: „Tas, su raudonom kojinėm“.
Kam čia turite daugiau laiko nei gyvendami mieste?
Man atrodo, turime daugiau laiko svajoti. Vilniuje gyvenome labai socialiai ir kultūriškai aktyvų gyvenimą, kuomet, matyt, nė nesusimąstai, kas bus, tiesiog viską bandai spėti. Čia dirbdamas buities darbus visada turi galvoti apie ateitį, kaip bus rudenį ar žiemą. Vasarą susigalvoji, ar norėsi daržo, tada rudenį jį suarti paprašai kaimyno, kad pavasarį galėtum sodinti.
Tokiomis mažomis svajonėmis save motyvuoji darganotomis dienomis arba kai norėtųsi su draugais susitikti arbatos puodeliui.
Kokios veiklos radote kaime?
Kaime gali atrasti daug žemės, o ant žemės ir daug veiklos, bet veiklos mes ir patys atsivežėme. Kadangi esame iš folkloro bendruomenės, tai grojimo, dainavimo ir šokimo stengiamės neapleisti ir čia, vykdome keletą projektų, padedame organizuoti renginius.
Džiaugiuosi, kad mano didžiausias autoritetas gyvenime – mano tėtis – yra auksarankis. Visą gyvenimą stebiu, kad savomis rankomis galima susikurti ką tik nori. Mama yra puiki mezgėja, sodų rišėja ir dainininkė. Tėtis buvo tapytojas, skulptorius, juvelyras, stalius ir muzikantas, o dabar pasinėręs į tradicinių muzikos instrumentų gamybą ir fotografiją.
Džiaugiuosi, kad tėvai mane išmokė ne konkretaus amato, o tiesiog kūrybiškumo. Todėl dar vaikystėje man nebuvo problemų susikurti ir pasigaminti žalvarinius auskarus. Mama išmokė rišti sodus ir dabar jau mama mane kviečia vesti sodų rišimo užsiėmimus. Mama pynė juostas, o aš išmokau vyti juostas kaladėlėmis. Prieš kelerius metus išmokau velti šlepetes ir išmokiau mamą. Imtis įvairių dalykų ir pasidaryti pačiai mane išmokė tėtis. Nuo mažens stebėjau, kaip jis piešia ant skulptūrėlių, gyvenome apsupti folkloro, o sukūrusi savo šeimą, bemiegėmis naktimis su pirmuoju mažyliu pradėjau piešti etnoženklus (taip pat smulkiai, kaip piešdavo tėtis) ant įvairių daiktų ir drobės. Taip gimė „SUOKA – etno ženklai“. Dabar mano dekoruotų darbų galima rasti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o svarbiausia – lietuvių namuose.
Kaip vaikai jaučiasi kaime? Kas čia vaikams smagiausia?
Visada kartosiu, kad vaikams augti kaime iki mokyklos yra neapsakomai geriau. Čia jie atsidaro duris, ir jau lauke. Čia einame kartu kasti, sodinti, auginti. Renkame obuolius, žiūrime, kaip nuo pumpurėlio lapas užauga, renkame giles pelytėms, turime galimybę auginti visokius gyvulėlius, kūrename laužą, kasame sniegą, svarbu viską daryti kartu. Jie čia gali visur lakstyti saugūs ir taip arti gamtos.
Kokios jūsų šeimos pramogos?
Per daug, matyt, nepramogaujame, o gal kaip tik skinti obuolius visiems kartu jau yra pramoga? Gyvename netoli upės, tai einame prie jos pasivaikščioti. O šiaip tai labai visada laukiame svečių.
Mėgstame keliauti, bet kol kas sunkiai tai pavyksta, nes finansai labiau leidžia tik gyventi. O ir mažyliui Ūkui neseniai suėjo 2 metukai, tai jis dar nelabai mėgėjas ilgai važinėtis. Bet, kaip sakau, neseniai buvo vien buitis, o dabar vaikai auga, tai ir mūsų judėjimo perimetras auga, taigi viskas bus gerai.
Vyras dirba Vilniuje, tai jis bent kartą per savaitę važiuoja darbo reikalais ten, o aš kol kas labai retai, kartą ar du per metus, na bet kiek čia tų metų, juk dar nedaug prabėjo, vos 5-eri, kai mūsų rytai ir vakarai būdavo Vilniuje.
Svarbi mūsų gyvenimo dalis yra folkloras. Žygimantas, dar gyvendamas Žemaitijoje, lankė Mažeikių folkloro ansamblį „Alksna“, o Vilniuje – Vilniaus universiteto folkloro ansamblį „Ratilio“. Na o aš net gimiau iš folkloro, nes mano tėvai susipažino per folklorą, todėl nuo vaikystės namie skambėjo folkloras. Išvykusi į Vilnių pradėjau lankyti tuometinį Vilniaus pedagoginio universiteto folkloro ansamblį „Poringė“, po metų ar kelerių teko garbė jau vadovauti jaunimo folkloro ansambliui „Mindrė“. Taip ir susišokome su vyru Žygimantu, folkloras suvedė mus.
Kaime neturime kur nueiti padainuoti, esame gana išrankūs šioje srityje. Tenka kartu pakoncertuoti su mano tėvais, kartais pagrojame kokiuose renginiuose, o šiaip visada džiaugiamės susitikę su senais ansambliečiais ir gavę progą kartu padainuoti.
Ar kaimas keičia įpročius – mitybą? Aprangos stilių? Požiūrį į pinigus?
Matyt, kad ne kaimas, o gyvenimas keičia įpročius. Visų istorijos skirtingos. Mums taip susiklostė, kad atsikrausčius į kaimą, atsirado vaikai. Tai ar tą gyvenimo pasikeitimą gali nurašyti vien tik kaimui? Matyt, ir vaikai bus prisidėję prie to.
Su kiekvienais metais mes tik daugiau sužinome apie kaimą, ir nežinau, kiek dar reikės metų, kad suprastume, kiek jis pakeitė mūsų gyvenimą ir kiek mes patys jį pakeitėme.
Kaime tikrai ne kalbos, o visi apčiuopiami dalykai yra labai arti. Žinoma, pradėjome džiaugtis tokiomis smulkmenomis, jei kažkas mums parašė, prisiminė, ko seniau gal neįvertindavome. Bet labiausiai džiaugiuosi, kiek gyvenimiškos patirties duoda kiekviena diena. Vyras išmoko dirbti su elektra, įvairių statybos dalykėlių, aš išmokau kepti duoną, sukti sviestą, betonuoti, auginti vištas, melžti ožką. Bet, žinoma, galime drąsiai teigti, kad kaime mes išmokome kurti šeimą ir auginti vaikus.
Nuotraukose – Rūtos kūriniai
Ginta Liaugminienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Jaunas kaimas“ ir 2019 metams skyrė 1500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 gruodžio 2 dieną.
