Raminta
Skandinavų įmonėje apskaitininke dirbanti Raminta (36 m.) ir statybų sektoriuje dirbantis Justas (34 m.) Neniškiai buvo sukaupę pradinį įnašą butui Vilniuje pirkti, tačiau, užuot įsikūrę sostinėje, jie priėmė sprendimą įsikurti Kaišiadorių rajono savivaldybėje esančiame Paparčių kaime.
Tris dukreles auginanti pora ne tik puikiai suderina darbą Vilniuje ir gyvenimą Kaišiadorių krašte, tačiau ir ragina kitas jaunas šeimas nebijoti sekti jų pavyzdžiu bei pasinaudoti jaunoms šeimoms skirtos pirmojo būsto paramos galimybėmis įsikurti Kaišiadorių krašte.
Pasak poros, Kaišiadorių krašte jie atrado aukštesnę gyvenimo kokybę nei Vilniuje. Kas taip džiugina jauną šeimą?
Prieš kelerius metus Jūs kartu su vyru turėjote rinktis tarp buto Vilniuje ir namo Kaišiadorių rajono savivaldybėje? Kodėl pasirinkote Kaišiadorių kraštą? Ar šiandien nesigailite savo sprendimo?
Mūsų sprendimą kraustytis gyventi į Kaišiadorių kraštą lėmė mažesnės būsto kainos, galimybė gyventi arčiau gamtos, valgyti ekologišką savo pačių užaugintą maistą bei, žinoma, labai patogi krašto geografinė vieta. Kaišiadorių krašto žmonės gali nesunkiai dirbti tiek Vilniuje, tiek ir Kaune, todėl daugelis čia gyvenančių asmenų džiaugiasi galį derinti karjerą didžiuosiuose miestuose ir palaimą, kurią patiri rytais gurkšnodamas savo rankomis rinktų žolelių arbatą ir klausydamasis paukščių čiulbėjimo. Be to, per tą laiką, kai gyvename Paparčių kaime, mūsų apsisprendimą paskatinusios priežastys tik dar labiau sustiprėjo. Pavyzdžiui, greitkelis Vilnius–Kaunas šiuo metu yra rekonstruojamas į automagistralę, todėl kelionės į darbą Vilniuje taps dar greitesnės. Galiausiai, pažvelgus atgal, matyti, kad apsisprendimas kraustytis į Kaišiadorių kraštą mūsų šeimą apdovanojo puikia aplinka vaikams, finansine nepriklausomybe ir aukšta gyvenimo kokybe. Visa tai labai svarbu darniam, laimingam ir saugiam šeimos gyvenimui. Tuo jau spėjome įsitikinti per karantiną.
Giriate aukštą gyvenimo kokybę Kaišiadorių rajone. Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių?
Žinoma, pavyzdžiui, su vyru už 15.000 Eur nusipirkome 1950 metais statytą medinį beveik 100 m2 dydžio namą, kurį savo jėgomis suremontavome. Užuot įsipareigoję bankui keletą metų mokėti būsto paskolos įnašus, pasiėmėme nedidelę paskolą, kurią be didesnių kliūčių grąžinome per penkerius metus. Nors kainos kiek pakilo, tačiau, lyginant jas su Vilniumi ar Kaunu, nekilnojamasis turtas Kaišiadoryse išlieka santykinai pigus. Be to, šiandien jaunos šeimos pretenduoja į pirmojo būsto paramą, kuria, deja, mes negalėjome pasinaudoti. Aukštą gyvenimo kokybę lemia ir sveikas oras, kuriuo galime džiaugtis. Mudu su vyru norėjome vaikus auginti kur nestigtų nei gryno oro, nei sveiko maisto, todėl džiaugiamės, kad kartu su būstu iš buvusių savininkų įsigijome aronijų, obelų, kriaušių, kurių ekologiškais vaisiais gali džiaugtis visa šeima. Be to, paslaugų kainos Kaišiadorių krašte ženkliai žemesnės nei didžiuosiuose miestuose, todėl mūsų šeima, gaudama vidutines pajamas, gali ne tik gyventi kokybišką gyvenimą, bet ir, pernelyg savęs neribodama, kas mėnesį atidėti apie 30 proc. pajamų. Manau, kad Vilniuje tokiam gyvenimo lygiui, kuriuo džiaugiamės gyvendami Paparčių kaime, užtikrinti reikėtų bent 2000 Eur per mėnesį. Tuo tarpu mes išleidžiame kiek daugiau nei 1000 Eur penkių asmenų šeimai.
Neringos Laurinaitienės nuotr.
Kalbėdama apie Kaišiadorių kraštą, pabrėžiate mažas kainas, tačiau skaitytojams gali būti įdomūs ir konkretūs pavyzdžiai? Gal galėtumėte palyginti didžiųjų miestų ir Kaišiadorių kainas?
Kaišiadorių krašte netrūksta įvairių būrelių, kuriuos mano dukros lanko labai pigiai arba kartais net ir nemokamai. Pavyzdžiui, praeitą vasarą vyresnėlės dalyvavo kultūros centro organizuojamoje nemokamoje dviejų savaičių dienos stovykloje, šią vasarą vyresnėlė dvi savaites dalyvavo Kaišiadorių sporto centro plaukimo stovykloje, kurią finansavo Kaišiadorių savivaldybė. Kitas pavyzdys – apsilankymas Kaišiadorių baseine šeimai kainuoja vos 6,30 euro, taip pat kaimų bendruomenės ir kultūros centrai dažnai organizuoja įvairias nemokamas edukacijas, koncertus, kur mielai dalyvaujame su šeima. Be to, esame tikri, kad jauniausioji dukra Ona (2 metai) galės gauti valstybės finansuojamą darželį, kurio paslaugos puikiai atitinka mūsų poreikius. Tuo jau spėjome įsitikinti, kai mūsų vyresnėlė Agota (8 metai) lankė darželį, o Morta (5 metai) jį lanko dabar. Tuo tarpu didmiesčiuose jaunos šeimos neretai susiduria su problemomis, pavyzdžiui, būna priverstos leisti vaikus į privačius darželius.
Kad jau prakalbome apie Jūsų dukras, galbūt pasakytumėte, kaip pavyksta įveikti kliūtis su kuriomis susiduria Jūsų šeima, augindama vaikus Kaišiadorių krašte? Juk Jūs su vyru dirbate Vilniuje, o vaikus leidžiate į darželį Žasliuose? Ar nėra taip, kad, bėgdama nuo vilko, užbėgote ant meškos?
Šiuo metu apie 70 proc. darbo laiko dirbu nuotoliniu būdu. Jau šis faktas gerokai palengvina aplinkybes. Vis dėlto, atsikrausčiusi į Kaišiadorių rajoną, tokios galimybės neturėjau, tad į darbą Vilniuje važinėdavau kiekvieną dieną. Tačiau dėl apdairios Kaišiadorių rajono savivaldybės politikos, net ir tuomet netekdavo susidurti su dideliais iššūkiais, nes Kaišiadorių krašte vaiką į darželį gali atvesti 7 valandą, o pasiimti 19 val. Mokyklos dienos centras taip pat veikia iki 18 val. Todėl dažniausiai vyras vaikus į mokyklą nuveždavo, o aš pasiimdavau. Rezultatas toks, kad per penkerius metus, kai mano mergaitės lanko vietinius darželius, dauguma atvejų jos ilgiau užsibūdavo tik dėl to, kad, norėdamos pažaisti su draugais, pačios to prašydavo. Nepabijosiu Žaslių darželio kolektyvo pavadinti fantastišku (juokiasi moteris).
Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt
Minėjote, kad keliaudavote į darbą Vilniuje kasdien. Sakykite, ar tokios kelionės Jus labai išvargindavo? Kiek laiko trukdavo, kol pasiekdavote savo darbo vietą?
Iš esmės iki darbo keliauju tiek pat, kiek kiti kolegos iš Vilniaus miegamųjų rajonų – maždaug apie vieną valandą. Šiandien daugeliui lietuvių tai atrodo tikrai ilgai, tačiau pažvelkime į didžiuosiuose Europos miestuose, pavyzdžiui, Londone gyvenančius žmones. Greitai pamatysime, kad, važiuodami į darbą, jie neretai užtrunka net ir ilgiau, o valandos trukmės kelionė yra visiškai optimalus ir normalus variantas. Tiesą pasakius, užtenka pažvelgti kad ir į tuos kauniečius, kurie kasdien važinėja į Vilnių, ar vilniečius, kurie kasdien važinėja į Kauną, greitai pamatytume, kad kelionė iš Kaišiadorių, esančių tarp šių dviejų miestų, yra netgi patogesnė ir trumpesnė.
Tiesa, tačiau didžiuosiuose miestuose gyvenantys žmonės gali dažniau pasidžiaugti aukštosios kultūros renginiais, papramogauti. Tuo tarpu neretas pasakytų, kad palyginti su Kaunu ar Vilniumi Kaišiadorių krašte aukštosios kultūros renginių mažoka.
Viena vertus, priimu Jūsų argumentus, tačiau pažvelkime į situaciją giliau. Kita vertus, mes turime pakankamai lėšų nuvykti į Kaune ar Vilniuje vykstantį koncertą. Tai tikrai nėra sudėtinga. Dar daugiau, iš patirties žinau, kad, šiek tiek pasidomėjęs, kas vyksta bendruomenėje, gali rasti puikių aukštosios kultūros renginių ir mūsų krašte. Pavyzdžiui, Paparčių kaime ankstesniais metais buvo organizuojami senosios barokinės muzikos festivaliai, į juos įtraukiami ne tik vietos gyventojai, bet atvykdavo ir Lietuvoje bei užsienyje koncertuojantys profesionalai. Reikia tik skirti šiek tiek laiko pasidomėti, kas vyksta įvairiose bendruomenėse. Kitas pavyzdys yra Žaslių amatų centre dažnai vykstantys įvairūs edukaciniai renginiai, organizuojami šilti susitikimai su žymiais žmonėmis. Kartais, neturėdama labai didelių galimybių rinktis, stengiuosi aplankyti tuos renginius, kurie vyksta, ir džiaugiuosi, kad dažnai tenka maloniai nustebti.
Turbūt vasaros laikotarpiu atsiranda dar daugiau galimybių?
Tikrai taip. Pavyzdžiui, vasaros atostogų dieną su vaikais smagu nuvažiuoti prie Kaišiadorių tvenkinių, kur neseniai buvo atnaujintas paplūdimys, įrengtos krepšinio ir lauko teniso aikštelės.
Vaikai gali padūkti paplūdimyje, o vėliau visa šeima papietauti šalimais įsikūrusiame Dūzgynių restorane. Dienos pietums visada galima rasti platų pasirinkimą, tik nepamirškite paklausti apie porcijos dydį, nes galite ir neįveikti (šypteli moteris), o kainos už skanius patiekalus tikrai nesikandžioja – retas patiekalas viršija 3 eurų ribą. Tada kyla natūralus klausimas, kur penkių asmenų šeimai yra lengviau papramogauti: didmiestyje, kur didesnės kainos, ar Kaišiadorių krašte. Žinoma, būtų puiku, jeigu galėtume džiaugtis didesne renginių gausa, tačiau paklausa kuria pasiūlą. Jeigu jaunos šeimos ims atrasti šį nuostabų kraštą, kaip kad nutiko man ir Justui, tai neabejoju, kad padėtis taps dar geresnė.
Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lr
Smagu, kad nepasiduodate mano provokacijoms, tačiau pabaigai norėčiau užduoti tokį klausimą. Įsivaizduokite, kad žvelgiate į save per laiko prizmę ar tiesiog duodate patarimą jaunai šeimai, kuri irgi svarsto apsigyventi Kaišiadorių krašte. Ką jai patartumėte?
Jeigu kirba noras gyventi ramiau ir lėčiau, tiesiog tai ir padaryti. Kaišiadorių kraštas yra ramybės kampelis, kuriame galite nesunkiai pailsėti, o pergales galite skinti dirbdami didžiuosiuose miestuose. Taip pat svarbu, kad atsikrausčiusi ir mėgstanti bendrauti šeima pradėtų kurti socialinius ryšius, todėl rekomenduojame dalyvauti bendruomenių ir rajoniniuose renginiuose (ilgainiui pradedi sveikintis su iš matymo pažįstamais, kartais tai gali išaugti į gražią draugystę), auginti gyvūnus, visiškai išnaudoti tokią erdvę ir laisvę, kokią mudu su vyru radome Paparčių kaime.
Dėkojame už pokalbį
Kalbino Kaišiadorių rajono savivaldybės mero patarėjas Audris Narbutas
