Anksčiau taip nebūdavo. Artėjant atostogoms tėvai pasakydavo: važiuosime į kolektyvinį sodą ar pas senelius į kaimą, ir vaikai turėdavo krautis daiktus.
Dabar jau penkiamečiai ar šešiamečiai pasako: o mes nenorime. Šiuolaikinių vaikų karta turi savo nuomonę. Konsultuoja individualiosios psichologijos konsultantas Virginijus Varkalis.
Kodėl vis jaunesni vaikai atsisako leisti savaitgalius ar atostogas taip, kaip sugalvojo tėvai?
Kaip dažnai šeimos nusiperka sodybas ir galvoja: bus kur nuvažiuoti savaitgaliais su šeima. Tai tėvų „idėja fiks“. O vaikų ta idėja visiškai nežavi. Jie nenori į kaimą, kur tėvai iškart puls pjauti žolės, ravėti daržų, o jie liks tuščiame name, kuriame net neveikia interneto ryšys. Apskritai kaimą linkę idealizuoti suaugusieji, jau pamiršę, kad patys vaikystėje tikrai be didelio azarto bulvių laukuose rinkdavo koloradus ar ravėdavo senelių burokus.
Dabar tėvai gal mažiau spaudžia vaikus prie darbo, palikdami kaime juos tiesiog „kvėpuoti grynu oru“… O tai yra neįdomu.
Sodyba ar senelių kaimas gali būti įdomūs tik tuo atveju, jei vaikui ten bus patinkančios veiklos.
Didžiausia motyvacija yra tokio pat amžiaus vaikai. Jei viešint pas senelius ateis kaimynų vaikai – puiku.
Savaitgaliui į sodybą atvažiuos tėvų draugai su savo vaikais – irgi labai gerai. Tada vaikai patys sugalvoja, kuo užsiimti kad ir tuščioje pievoje.
Paprastai suaugusiesiems yra daugybė veiklos – apie namą, sodą, prie viryklės ar grilio. Vaikus irgi galima įtraukti į nesudėtingus ūkio darbus, skirti jiems pareigų, kurių jie neturi namuose. Tarkime, eiti kartu į bityną.
Mums, tėvams, kartais nesuvokiama, kad vaikai nenori ne tik į kaimą, bet ir į keliones, apie kurias mes svajojame visus metus…
Jei kelionės planuojamos tik pagal tėvų įsivaizdavimą, jos gali būti irgi visiškai nepatrauklios vaikams.
Didelėje Europos sostinėje vaikas pavargs ir neatsimins, kokiame muziejuje ar kokioje katedroje lankėsi.
Jį tik vargins sėdėjimas oro uoste, skrydis lėktuvu, kur negalės dūkti ir rėkauti, o turės tyliai sėdėti keletą valandų.
Skrydžio metu vaikas turi būti „patogus“, kad netrukdytų šalia sėdintiems dėdėms ir tetoms.
Galbūt jis labiau norėtų ne sėdėti oro uostuose, o maudytis. Ir iš esmės nėra jokio skirtumo, Maljorkos paplūdimyje ar Kupiškio rajono ežere.
Tėvams labai svarbu „nuvežti“, „parodyti“, išleisti laiką ir pinigus prasmingai. Bet jei įsivaizduoja, kad tai daro dėl vaikų, labai klysta, – tai jie daro dėl savęs. Planuojant atostogas reikėtų nuoširdžiai savęs paklausti: kam aš tai darau? Nes taip daro ir kiti, nes taip priimta, nes įkelsiu į Facebooką nuotraukų iš šeimos kelionės, būsiu įvertintas sociume? Kartasi tėvai taip nori kompensuoti, ko patys vaikystėje negavo, nepatyrė. Galbūt pavydžiai žiūrėjo į draugų šeimas, kurios keliavo?
Augindami vaikus perduodame jiems savo vertybes. Jei mėgstame roko muziką, ir vaikas augdamas ją nuolat girdi, jis irgi jausis rokeriu, „priklausančiu tai pačiai chebrai“. Jei tėčiui smagu vestis į futbolo rungtynes sūnų, jie abu palaikys tą pačią komandą, ir tai bus jėga. Bet ar tie pomėgiai yra vaiko pasirinkimas? Ne, tai mes pasiūlome vaikams savo pasirinkimą, kurį jie priima.
Tik nebūtinai turi priimti viską.
Kaip įtikinti vaikus, kad bent retkarčiais turime lankyti gimines: senelius, dėdes, tetas? Ką atsakyti į vaiko argumentą: „Aš nevažiuosiu, nes man ten nepatinka?“
Jeigu tėtis ir mama važiuodami pas gimines pykstasi, ginčijasi, ką ten nuvežti, ar apkalba senelius, jie tarsi be žodžių teigia, kad ir patiems ten nesmagu. Bet važiuoti „reikia“, nes tokia yra mūsų pareiga.
Siūlau prisiminti savo vaikystę – ar mums patikdavo, kai tolimi giminaičiai klausdavo, į kurią klasę einame, ar tampydavo už skruostų. Kai nėra tikro, šilto bendravimo, giminių lankymas iš pareigos vaikams tikrai nėra smagi pramoga. Tarybiniais laikais vaikus vesdavosi į laidotuves ir liepdavo bučiuoti mirusiems giminaičiams į kaktą ar net lūpas. Ko paskui stebėtis, kad vaikai bijo mirusiųjų, kapinių? Bet suaugusieji nė nesusimąstydavo, kad traumuoja vaikus, nes taip elgtis priimta, taip „reikia“.
Turėtume keisti požiūrį ir šeimų bendravimo tradicijas iš formalių į tikras, nuoširdžias. Tada ir vaikai pas gimines važiuos iš noro, o ne iš pareigos.
Kaip planuoti atostogas, kad ir tėvai, ir vaikai būtų patenkinti?
Atostogų visi labai laukiame, svajojame, planuojame, tačiau šeimos atostogų planą reikėtų sudaryti demokratiškai, išklausius visų šeimos narių lūkesčių. Vis daugiau šeimų praktikuoja kassavaitinius susirinkimus. Tokių susirinkimų metu šeima galėtų suplanuoti ir atostogas – kartu su vaikais aptarti atostogų laiką, biudžetą, keliones ir pramogas.
Natūralu, kad poreikiai išsiskirs. Tėtis svajoja apie atostogas su meškere prie ežero. Mama – apie „viskas įskaičiuota“ ir šiltus kraštus. Paauglys nori atrakcionų parko Vokietijoje, o mažiausias šeimos narys – baseino ir vandens čiuožyklų. Kai poreikiai pagal amžių ar pomėgius išsiskiria, galima ieškoti kompromisų: iš pradžių einame į baseiną, o kitą dieną važiuojame prie ežero žvejoti. Arba vienas savaitgalis leidžiamas pagal vieno šeimos nario norus, kitas – pagal kito ir t.t.
Ar pozityvu šeimai atostogas leisti grupelėmis – mama su dukra deginasi, tėvas su sūnumi važiuoja į Norvegiją žvejoti?
Ar šeimos idėja reikalauja visiems laiką leisti kartu? Jei neleisime kartu, vadinasi, mūsų nesieja jokie bendri pomėgiai, nesieja niekas? Į šiuos klausimus kiekviena šeima turi atsakyti pati sau. Jeigu atostogaudami atskirai jaučiamės gerai, tikriausiai ir nereikia dėl to daryti problemos. O jei kitiems norime atrodyti tobula šeima, viską daranti kartu – čia jau kita medalio pusė.
Šeimoje paprastai yra „mainų programa“ – jeigu vyras sutinka savaitę vartytis Turkijos pliaže, gali būti tikras, kad mainais už tai žmona sutiks važiuoti į vienkiemį ir savaitę praleisti gamtoje. Galbūt apie tai nesusimąstome, tačiau leisdamiesi į kompromisus mes išlošiame kur kas daugiau. Nes jei tik imi ir nieko neduodi, jeigu visada paisai tik savo interesų, tarpusavio santykių tai tikrai nesustiprins.
O jei vaikai per atostogas nenori nieko?
Mes, suaugusieji, įsivaizduojame, kad gyvenimas vertingas tik tada, kai jis aktyvus, turintis tikslų ir siekių. O vaikams kartais patinka tiesiog nieko nedaryti ir „būti“. (Suaugusiems irgi tai patiktų, jei tik išdrįstų pabandyti.) Vienturčiai ar intravertai vaikai aplinkybių priversti mokėti susirasti sau veiklos, užsiimti patys savimi. Iš šono žiūrint gali atrodyti, kad trindamasis po namus vaikas nieko neveikia, tačiau tuo metu galbūt vyksta dideli jo atradimai. Pasaulis skirstomas į intravertus ir ekstravertus. Mes kažkodėl manome, kad ekstravertiškasis pasaulis kur kas vertingesnis už tylenių, tačiau juk visi didieji pasaulio išradimai buvo padaryti tų, kurie „eina į gylį“.
Kitas dalykas – galbūt vaikas per atostogas nenori niekur eiti, niekur važiuoti, nes namie laukia Visagalis Kompiuteris? Laikas prie kompiuterio turėtų būti ribojamas ne tik mokslo metais, bet ir per atostogas.
Jei vaikas sako, kad nenori važiuoti į svečius, o nori likti namuose, tėvai turėtų įsitikinti, kad namuose kompiuteriu nesinaudos ilgiau, negu yra sutarta. Čia jie turėtų būti griežti – dėl vaiko sveikatos. Juk mažam vaikui nelestume gerti alkoholio ar stiprios kavos, nors jis ir prašytų.
Ar gerai elgiasi tėvai, „išgrūsdami“ į vasaros stovyklas nenorinčius ten važiuoti vaikus?
Kartais išgrūdus prievarta būna naudos – turiu pavyzdžių, kai tėvai pasiėmė vaikus į šeimų stovyklas, kuriose įgyjama naujos patirties, kaip išgyventi gamtoje, arba savaitę praleisti vienkiemyje be interneto, civilizacijos patogumų ar net laikrodžio. Nenorėję važiuoti į tokią stovyklą vaikai paskui klausia, ar kitais metais ji bus. Šeimų stovyklos naudingos dėl kelių dalykų: vaikai įgyja naujos patirties, įspūdžių kartu su savo tėvais, nemažai laiko leidžia tik tarp bendraamžių, susipažįsta su naujais draugais, praplečia savo socialinį ratą.
Tikriausiai nelieka abejingų ir skautų stovykloms, nesvarbu, su dideliu noru ar be jo į tokią stovyklą vaikai būna patekę. Skautų arba karinės pakraipos stovyklos labai rekomenduojamos vaikams, kurie sunkiau prisitaiko prie naujų aplinkybių, nes tos stovyklos turi labai aiškią ir nuoseklią tvarką, kurią perpratęs vaikas jaučiasi komfortiškai.
Ar verta per jėgą brukti kalbų stovyklas?
Tėveliai mano, kad vasarą pasimokyti užsienio kalbų labai naudinga, bet čia gali atsitikti tas pats, kaip su muzikos mokyklomis, – perspaudus galima visam laikui atgrasinti vaikus nuo noro mokytis. Juk kiek daug muzikos mokyklų absolventų daugiau gyvenime nebeprisėda prie instrumento… Vasaros atostogos turėtų praturtinti vaiką tokiomis patirtimis, kurios skiriasi nuo įgyjamų mokykloje. Jei kalbų stovykla siūlo įdomią kūrybinę programą, – kodėl gi ne? Tačiau jei užsiėmimai primena pamokas, vargu ar vaikas norės tokių atostogų. Vaikui jėga įbrukti žinių negalime. Galime jį tik motyvuoti, kad jis norėtų siekti tų žinių.
Kokias atostogas galima laikyti pasisekusiomis?
Tokias, iš kurių gauname naujų patirčių ir įspūdžių. Jei turistinio žygio metu užklupo liūtis, tuo metu tai atrodo nesėkmė, bet po poros dienų – nuostabus nuotykis. Vaikas nebeprisimins, kokie buvo aplankytos bažnyčios vitražai, bet prisimins, kaip sugedo šeimos automobilis ir keletą valandų teko praleisti kalnų kaimelyje laukiant pagalbos. Jeigu visas nenumatytas aplinkybes mes priimame kaip nuotykį ir esame atviri tam, kas vyksta, – iš tokių atostogų turėsime ką prisiminti.
Kas kita, jei planuodami atostogas turime labai konkrečių lūkesčių, kurie realybėje neišsipildo. Tarkime, išvykstame į šiltus kraštus maudytis, o staiga susergame ausies uždegimu. Planuojame vienaip, o išeina kitaip. Nepaleidę savo lūkesčių, jausimės nelaimingi.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
