Sakoma: „Vaikai susivienija su močiutėmis todėl, kad kartu galėtų kovoti prieš bendrą priešą – tėvus!“ Kai šeimoje atsiranda mažylis, močiutė staiga tampa „priešininke“… Jai viskas negerai – ir anūkėlio kepurytė per plona, ir maitinimo tendencijos kvailos, o ką jau kalbėti apie maudymą, kai mama nenori virinti vandens.
Yra du būdai reaguoti į superaktyvią močiutę – bartis ir laikytis atokiai arba nuoširdžiai išklausyti ir pasirinkti iš patarimų srauto sau labiausiai tinkančius. Atstumti močiutę labai neapdairu.
Nerasite kito žmogaus, kuris taip besąlygiškai mylėtų jūsų vaikus. Kas, jei ne močiutė, taip kantriai išklausys nesibaigiančių anūkų klausimų ir porins išsamiausius atsakymus? Kas kitas pasėdės prie mažylio vakarais, kai norėsite išeiti į kiną ar pas draugus?
Ideali močiutė – kiekvienos šeimos svajonė. Tačiau dauguma močiučių nėra idealios. Jos žemiškos, jos be saiko lepina anūkus ir laiko mūsų auklėjimo metodus pasibaisėtinais, jos savo priežiūros būdus prilygina žygdarbiui ir nesivaldo laidyti mūsų adresu pamokymų. Jeigu iš šių žodžių atpažįstate savo mamos ar anytos bruožus, nenusiminkite, todėl, kad bet kurią močiutę iš priešininkės galite paversti sąjungininke, reikia tiktai mokėti su ja teisingai elgtis.
MOČIUTĖ–AUKA
Visas jos gyvenimas skirtas anūkams. Dėl jų ji meta darbą, atsisako asmeninio gyvenimo ir bendravimo su draugais. Jos interesų ratas susiaurėja iki buities rūpesčių ir augančių vaikaičių problemų, o pastarosios tarpais būna per sunkios jos gležniems pečiams… Tikriausiai kasdien sutinkate savo kieme vieną iš tokių močiučių. Sunkiai kvėpuodama, ji tempia iš parduotuvės maisto prikrautus krepšius. Jei paklaustumėte, kodėl ji taip aukojasi, močiutė atsakytų: „O kas gi tą padarys be manęs? Jaunieji dirba, vakare būna nuvargę. Visi namai laikosi ant mano pečių, o niekas net „ačiū“ nepasako“.
Močiutės-aukos vidinio konflikto esmė – nuolatinės dėkingumo paieškos. Savanoriškai užsivertusi ant savo pečių nepakeliamus darbus ir matydama, jog jėgų neužtenka, ji kaltina savo vaikus nejautrumu. Bet, atėmus iš tokios aktyvios močiutės namų rūpesčius, jos gyvenimas praras prasmę. Jausdama tai, močiutė nesąmoningai stengiasi sustiprinti savo pozicijas. Kokiu būdu? Ogi anūkų sąskaita. Kuo ilgiau jie išliks maži, tuo labiau bus reikalinga jos pagalba! Ir močiutė visomis jėgomis priešinasi vaiko tapimui savarankiškesniu: maitina šaukšteliu, neleidžia savarankiškai apsirengti, baugina supančio pasaulio baisumais. Tokios močiutės dažnai pasirodo esančios labai patogios tėvams: visus rūpesčius, susietus su vaikų auklėjimu, galima patikėti joms. Nekreipiama dėmesio, kad vaikai neretai tampa pernelyg jausmingais, kaprizingais, dažnai zirziančiais ir verkšlenančiais, bandančiais patraukti tėvų dėmesį.
Kaip pasiekti harmoniją? Pirmiausia dažniau kalbėkite apie tai, kaip jūs mylite ir gerbiate savo močiutę, ir kad jos parama yra tiesiog neįkainojama (ir tai bus gryna tiesa ).
Vis dėlto nereikėtų piktnaudžiauti močiutės kantrybe ir užversti ant jos pečių visą buitį. Bent kartą per savaitę išlaisvinkite ją ir nuo vaikų priežiūros, ir nuo šeimininkavimo – tada jai teks susigalvoti kitą užsiėmimą.
Pagaliau galima pabandyti nukreipti močiutės jėgų likutį kita vaga, pavyzdžiui, patikėti šiltnamyje auginamų gėlyčių priežiūrą. Tada anūkai nustos būti vienintele jos gyvenimo prasme.
MOČIUTĖ–VARŽOVĖ
Skirtingai nuo ankstesnio tipo močiutės, ši kupina energijos. Paprastai tai dar jaunyva moteris, kuri tebedirba, bendrauja su draugais ir turi savo interesų ratą. Ji mėgsta komanduoti ir nepastebėdama, kad jos vaikai jau tapo suaugusiais, tebemoko juos gyventi. Laikydama savo pedagogines pažiūras neklystančiomis, močiutė lenktyniauja su tėvais dėl vaiko auklėjimo. Ji niekada nesiskundžia, bet nuolatos sukelia savo vaikams kaltės jausmą. „Aš – geriausia motina jūsų vaikui“, – štai jos įsitikinimų esmė. Visus anūkų laimėjimus ji laiko savo pačios auklėjimo nuopelnu, o nesėkmes – tėvų nekompetentingumo pasekme. Bandydama užkariauti vaiko meilę, močiutė dažnai su juo susivienija prieš tėvus.
„Tėti, galima, aš paimsiu pyragaitį?“, – klausia mažasis Robertukas. Neatsitraukdamas nuo laikraščio, tėvas linkteli galva. Vaikas atidaro šaldytuvo dureles, bet čia į virtuvę įeina mama. „Kas tau leido valgyti pyragaičius prieš pietus?“ – pasipiktina ji. Šeimyniniam skandalui dar nespėjus įsiplieksti, įsikiša močiutė: „Na, ir pikčiurnos tavo tėveliai, Robertuk! Visai tave užkankino. Eime pasivaikščioti, mano kiškuti, aš nupirksiu tau tris pyragaičius…“
Paprastai močiutė-varžovė su vaiku elgiasi švelniai ir rūpestingai, o tėvai – griežčiau. Tačiau siekį bet kuria kaina užkariauti vaiko meilę vargu ar galima laikyti geriausiu auklėjimo metodu. „Sudrausminti“ šį močiučių tipą kur kas sudėtingiau negu ankstesnį, kadangi prieš tapdama valdinga močiute, ji buvo ne mažiau valdinga motina. Ir vis dėlto netgi jos neginčijamam šeimyniniam autoritetui galima pabandyti supriešinti savo nuomonę.
Kaip pasiekti harmoniją? Pirmiausia nustokite vaiko akyse kelti skandalus. Šeimoje, kur suaugusieji kariauja vienas su kitu, vaikas tampa nervingas, sutrikęs, o dažnai – agresyvus.
Auklėdami vaiką laikykitės vieningos nuostatos. Jei mama pasakė „negalima“, tai ir tėtis taip turi sakyti. Jei vaikui pateikiami prieštaraujantys vienas kitam reikalavimai, jis greitai prisitaikys prie situacijos ir pradės naudoti suaugusiųjų nesutarimus savo interesams (mama neleido eiti į lauką, pasiprašysiu tėčio; su tėčiu nieko neišėjo – yra močiutė, su kuria visada galima susitarti).
Pradėkite pamažu (ramiai, tačiau tvirtai) pažindinti močiutę su savo pedagoginėmis pažiūromis. Lašas po lašo ir akmenį pratašo.
NEPRABUDUSIOJI MOČIUTĖ
Esama tokių močiučių, kurios ir būdamos neidealios vis dėlto be galo myli savo vaikaičius. Tačiau šis – neprabudusios močiutės – tipas pritrenkia aplinkinius visišku abejingumu anūkams.
„Neprabudusios močiutės“ veikia pagal principą: patys pasigimdėte, patys ir auklėkite (nors žodžiais tokios močiutės neretai užtikrina, kad negali gyventi be anūko). Vieną vakarą jums pavyksta įkalbinti tokią močiutę išleisti jus vakare į svečius. Bet vėliau porą mėnesių ji kasdien primins šį savo žygdarbį, reikalaudama atlyginimo už savo nuopelnus.
Kaip pasiekti harmoniją? Išlaikykite ramybę ir prisitaikykite patys. Panašaus tipo močiučių instinktas dar neprabudo (o gali būti, kad ir niekada neprabus).
Galima pabandyti močiutę „pažadinti“. Kadangi pats mažylis močiutę mažai traukia, teks suvirpinti kitas jos sielos stygas. Pavyzdžiui, jeigu joje gyvas žygdarbių troškimas, suteikite kiekvienam jos vizitui herojiškumo bruožų. Tarkim, eidami apsipirkti į paprastą prekybos centrą, močiutei pasakykite, kad vykstate į bazę, kur mokykliniai reikmenys pigesni. Ji pasijus prisidėjusi prie šeimos biudžeto – pabuvo su anūku ir jos dėka tėvai sutaupė pinigų.
Įtikinkite močiutę, kad tiesiog nežinote, kaip galėtumėte išgyventi be jos pagalbos. Gali būti, kad sulauksite momento, kai ji ateis pas jus ne tam, kad patenkintų ambicijas, o todėl, kad pajus meilę mažam žmogeliukui.
VIENYBĖJE GALYBĖ
Štai dar keli patarimai, kurie padės gerai sutarti su vaiko močiute.
Norint paversti močiutę savo sąjungininke, pirmiausia reikia nutraukti visus kovos veiksmus. Net jeigu, jūsų požiūriu, močiutė pasielgė neteisingai, apsimeskite, kad nieko neatsitiko.
Papasakokite – tiktai ramiai – apie savo auklėjimo principus ir paprašykite močiutės įsiklausyti į jūsų nuomonę. Pabandykite ją įtikinti, jog ir ji, suprantama, turi balso teisę, bet tiktai patariamojo balso. Atsakomybė už vaiką tenka gimdytojams, taigi ir lemiami sprendimai – jų.
Kai močiutė įkvepia oro norėdama duoti jums eilinį patarimą, neverta iškart užimti gynimosi poziciją. Galų gale artimieji nekalti, kad kai kurios jų pažiūros paseno ir nesutampa su jūsiškėmis. Geriau įtikinti močiutę, kad labai vertinate jos patarimus ir į juos įsiklausysite.
Visos močiutės lepina anūkėlius. Čia slypi gili prasmė, taigi susitaikykite. Leiskite vaikui suvalgyti pas močiutę papildomą saldainį ar ilgiau pažiūrėti televizorių. Mažyliui tai taps švente, o močiutė nesiblaškys tarp troškimo suteikti vaikui malonumą ir baimės pažeisti jūsų draudimus.
Dažnai močiutei reikia ne to, kad jūs pritartumėte jos nuomonei, kiek jūsų dėmesio ir pagarbos. Vyresnio amžiaus žmonės, kad ir kiek jie stengtųsi būti jauni, vis tiek jaučia, kad pradeda silpti, ir nesąmoningai ieško jūsų palaikymo. Pabandykite paprasčiausiai apkabinti močiutę, kuri buvo jau bepatempianti lūpą, ir pamatysite, kaip prašviesės jos veidas.
„Mamos žurnalas“
