Giedrė Juškienė – fotografuojanti pogimdyminė dula. Tokių Lietuvoje nėra daug. Giedrė stengiasi įamžinti pačias natūraliausias nėštumo ir gimdymo akimirkas. Ar šeimai reikia tokių privačių, intymių nuotraukų, kurių galbūt niekams niekada neparodys?
Pasakoja Giedrė.
Pirmosios dienos nėra atvirutės
Tokių nuotraukų prasmę atradau iš savo asmeninės patirties. Kol netapau mama, motinystė atrodė tik kaip graži, rožinė svajonė, kuri suteiks visišką pilnatvę. Pasiruošimas tapti mama buvo drabužėlių rinkimas – kokios spalvos noriu, kokios nenoriu, ir panašūs buitiniai dalykai.
Ėjau į gimdymo ir žindymo pasiruošimo kursus, skaičiau knygas apie sąmoningą nėštumą ir gimdymą, bet kai susidūriau su realybe, motinystė atsiskleidė visai kitokiomis spalvomis, ir ne visos jos buvo rožinės.
Dabar suprantu, kad pirmąkart besilaukdama, aš visiškai nebuvau pasiruošusi emociškai, kaip ir visa mūsų šeima. Gimus pirmagimei, užgriuvo didžiulė atsakomybė išlaikyti, išmaitinti naujai į pasaulį atėjusį kūdikį, kuris vangiai valgė, krito svoris. Pirmąjį mėnesį kapanojausi tame motinystės virsme ir bandžiau susigaudyti, naktimis skaitydama telefone straipsnius, – ką reikia daryti vienu ar kitu atveju. Fotoaparatą į rankas paėmiau ir nufotografavau pirmąją dukros nuotrauką tik suėjus mėnesiui, o fotografę į namus sugebėjau pasikviesti, kai dukrai buvo du mėnesiai.
Pirmasis mėnuo nuotraukose
Gražios naujagimio nuotraukos iš studijos yra nuostabu, bet tokios fotosesijos reikalauja daugybės pastangų. Jeigu gimus vaikeliui užklumpa didesni iššūkiai, tikrai ne fotosesijos galvoje. Kita vertus, per pirmąjį mėnesį praleidžiame ir pačias unikaliausias akimirkas. Dažniausiai fotografuojame telefonais – nuotraukos ten ir lieka, o juk didžiausią išliekamąją vertę turi spausdinta fotografija (nebūtinai ant sienos ar albumuose, nuotraukos gali būti tiesiog sudėtos į dėžutę). Tai neįkainojama dovana vaikui, kai jis užaugs ir pamatys šias istorijas.
Mano fotografijos nėra visiškai buitinės, kuriose bus nugriaužti speneliai ir iššutimai. Tai daugiau pasakojimas apie ryšį tarp šeimos narių, apie mamos ir kūdikio meilę, nes tikroji motinystė ir tėvystė yra ryšio išlaikymas rutinoje, kasdienybėje. Fotografijose bandau atskleisti šeimos narių emocijas, santykį, pastangas – viską, kas vyksta tikro ir iš tikrųjų. Nes jei specialiai ruošiamės fotosesijai, dažniausiai tai jau būna režisuojama, – daromas makiažas, tvarkomi kambariai. Reikia ir tokių, padailintų nuotraukų. Manosiose irgi nebūtina tik netvarka. Bet jei ta netvarka yra, ji pateikiama tik kaip meninis fonas, nes dėmesio centre visuomet išlieka žmonės, santykis ir ryšys.
Tikiu, kad naujo šeimos nario atėjimo į šeimą fotoistorijos turi didžiulę išliekamąją vertę tiek vaikams, tiek patiems tėvams. Po kurio laiko, kai nusistovi nauja rutina, verta pasižiūrėti fotoistorijas, kaip viskas buvo. Tada gali užplūsti pasitikėjimo, pasididžiavimo savimi jausmas, euforijos akimirkų prisiminimai. Prisiminus iššūkius, malonu suvokti, kad viskas yra įveikiama, viskas praeina.
Fotoistorijos kūrimas
Tam, kad sukurčiau tokias fotoistorijas, man reikia sukurti ryšį su gimdyve ir jos šeima. Fotografija nėra tik rezultatas, tai daugiau procesas. Buvimas dula, mama man suteikia galimybę kurti ryšį, kad galėčiau pasakoti istorijas nuotraukomis. Niekas nenorės pirmomis savaitėmis įsileisti nepažįstamo fotografo į namus. Todėl ryšį su moterimi pradedu kurti jai laukiantis. Pirmojo susitikimo metu daug kalbamės, dažniausiai susitinkame gamtoje arba jos namuose. O kai ryšys užsimezga, nuotraukai kartais užtenka ir kelių minučių. Kiekvienas fotografas sutiks, kad, norint sukurti tikrą portretą, visų pirma reikia užmegzti ryšį su modeliu.
Esu ir fotografė, ir pogimdyminė dula, tad galiu pasiūlyti apsilankymą ir pagalbą pagal šeimos poreikį – paruošti šilto maisto, patarti kūdikio priežiūros klausimais, padėti buityje pagal poreikį, išvesti šunį, pabūti su kūdikiu, kol mama pamiegos, ar pažaisti su vyresniais vaikais. Vien žinojimas, kad toks žmogus yra ir ateis, gali suteikti moteriai saugumo ir ramybės jausmą. Tokiu atveju fotografija eina greta. O kartais galiu būti mamai tik pašnekovė ir fotografė.
Instagraminė fotografija
Kurdama ir pasakodama tokias istorijas, noriu keisti visuomenės požiūrį į socialiniuose tinkluose bei kitur rodomas tik gražiąsias motinystės akimirkas, gražiai suvyniotus miegančius kūdikius. Noriu rodyti, kad kūdikiai yra ne tokie – jie verkia, jie nemiega, jie nevalgo. Noriu nešti žinią, kad naujiems tėvams reikalingas palaikymas ir emocinis pasiruošimas, nes kūdikio gimimas išties yra viską apverčiantis gyvenimo įvykis, ir nereikia gyventi su rožiniais akiniais (kaip kad aš gyvenau). Tik dabar suvokiu, kaip svarbu ieškoti palaikymo, pagalbos, ruoštis motinystei emociškai, žinoti, kaip viskas keisis, bendrauti ir kalbėtis apie tai su kitomis mamomis. Kalbėtis apie tikruosius išgyvenimus ir virsmus, o ne tik apie tai, kokias sauskelnes geriausia pirkti. Tikiu, kad tik atviras kalbėjimasis apie tikruosius išgyvenimus gali mažinti atskirtį, kurią daugelis mamų jaučia motinystėje, nes atrodo, kad tik man vienai taip sunku, o kitoms socialiniuose tinkluose viskas taip gerai. Tai iškreipia realybę, kaip ir buvo iškreipta manoji.
