Jeigu po gimdymo aplanko liūdesys, žinokite – jūs ne viena. Savo patirtimi dalinasi 4 mamos, žurnalo autorės ir konsultantės. Regis, kas kas, bet jos, profesionalės, turėjo viską žinoti apie depresiją ir jos išvengti, tačiau…
Nuovargis užtemdė motinystės džiaugsmą
Savo istoriją pasakoja dviejų dukryčių – Danielės ir Mėnulės – mama Gerda Lekavičė.
Nors pirmojo vaikelio susilaukė jauna, sveika, mylima, Gerda sako, jog pajuto pogimdyvinės depresijos simptomų. Tik artimųjų pagalba ir laiku ieškota psichologinė pagalba leido nenugrimzti į šią būseną giliau ir iš jos išsivaduoti. Po antrojo gimdymo ši būsena nebepasikartojo.
Dabar Gerda pati subūrė „MasterMama“ bendruomenę, kuri vienija besilaukiančias ir kūdikius auginančias moteris.
Kai motinystė pradeda nebedžiuginti
Gerda sako, jog auginti pirmagimę jai nebuvo lengva, nes dukrytė augo labai jautri ir mažai miegojo. Gerda jos negalėdavo padėti į lovytę ar vežimėlį – tuoj verkdavo, o užmigusi miegodavo vos 20 minučių. „Bandžiau išsiaiškinti rėkimo priežastis, vežiojome ją pas gydytojus, visi atsakydavo, kad vaikas sveikas, tik labai jautrus, ir palinkėdavo mums kantrybės. O iš kur tos kantrybės pasisemti, juk jokio rezervo nėra? Dabar manau, kad patyriau pirmuosius pogimdyvinės depresijos požymius, nors tada apie tai mažai žinojau. Kartais mane apimdavo apatija. Kartais – didelis pyktis ant vaiko, nenoras apskritai jį turėti. Nors vaikelio labai laukiau, visada sakydavau, kad gyvenime norėsiu turėti penkis vaikus! Bet realybėje, susilaukusi kūdikio, ne vieną kartą rašiau savo mamai žinutes: „Aš nebenoriu to vaiko, išsivežk, man jo nereikia“. Dažniausiai rašydavau naktimis, kai būdavo stipri nemiga, nuovargis, kai aptemdavo galva. Būdavo akimirkų, kai pati stengdavausi susivaldyti, palikti rėkiantį vaiką ir išeiti į kitą kambarį, kur ir aš galiu išsirėkti. Pogimdyvinės depresijos požymių buvo daug, nors artimųjų pagalbos turėjau. Vakarais iš darbo grįždavo vyras, dažnai užeidavo mama. Jei ne jie, ko gero, depresija būtų gilėjusi, būčiau iš tiesų susirgusi. Gelbėjo ir tai, kad anksti grįžau į darbą, – praėjus keturiems mėnesiams po gimdymo pradėjau vesti po vieną treniruotę per dieną sporto klube, nes esu trenerė. Buvo labai svarbu, kad galiu tą valandą išvažiuoti iš namų, pasportuoti, pabendrauti su žmonėmis, pasijuokti ar tiesiog pabūti viena. Atrodo, aš išsivalau ir grįžtu šviesiomis akimis. Emocijos, auginant vaiką, kartais būna nekontroliuojamos, todėl labai svarbu turėti pagalbą“, – sako Gerda.
Mamos turi palaikyti viena kitą
Analizuodama, kodėl jai galėjo pasireikšti pogimdyminės depresijos požymiai, jokių objektyvių priežasčių Gerda neranda. Nėštumas ir gimdymas buvo sklandūs, vaikelis buvo laukiamas. Tačiau liūdesio bangų neišvengė. Padedant psichologams, Gerda įveikė tą sunkų etapą ir suprato: taip gali nutikti bet kuriai, todėl mamoms svarbu palaikyti vienai kitą, o tam padėti gali mamų bendruomenė. Prasminga moterims ne tik susitikti, išsikalbėti, pasidalinti problemomis, bet ir kartu kažką nuveikti. Taip atsirado „Mastermama“ užsiėmimai ne tik nėštukėms, bet ir mamoms su kūdikiais. Ir dar gimė idėja rengti trumpas mamų stovyklas. (Daugiau apie šias stovyklas galima sužinoti www.mamustovykla.lt.)
Stovyklos idėja buvo suburti mamas, nors trumpam jas ištraukti iš namų aplinkos. Po stovyklos mamos lieka draugės – labai dažnai į stovyklą ir atvažiuoja su ta mintimi, kad susiras panašaus amžiaus vaikus auginančių bendraminčių. Juk ne visos savo aplinkoje turi draugių su mažais vaikais. „Mūsų stovykla orientuota labiau į pačią mamą, nors, aišku, skiriame dėmesio ir vaikučiams, juk esame sertifikuotos trenerės, o kolegė – dar ir sporto psichologė. Kviečiame kineziterapeutų komandą, kurie veda baseine mankšteles mamoms su kūdikiais. Bet pagrindinis akcentas – mamos fizinė ir psichologinė savijauta“, – sako Gerda.
Nuovargis užtemdė motinystės džiaugsmą
Laura Dabašinskienė (32 m.) – profesionali akušerė ir nėščiųjų bei pagimdžiusių moterų trenerė, be to, policininkė. Moteris Šakiuose subūrė sportuojančių mamų bendruomenę, augina dvi dukras – Jogailę ir Gabrielę. Lauros paskyra socialiniuose tinkluose: Mano mama juda.
Laura puikiai žino, kas yra pogimdyminė depresija.
Kai pagimdžiau pirmąją dukrą Jogailę, manau, kad patyriau šią būseną, nors niekas man diagnozės nenustatė. Nėštumo metu išgyvenau didžiulį stresą, nes vos nepraradau vyro. Kai buvau nėščia ketvirtą mėnesį, Ričardas susirgo legionelioze. Ligos rimtumą supratau prie reanimacijos durų, kai gydytojai teikė mažai vilčių vyrui išgyventi. Ši liga – tai mirtina infekcija, kuria užsikrečiama buityje, kai vandens sistemose dėl prastai pašildomo vandens dauginasi legionelės bakterijos. Jos įkvepiamos su vandens garais į plaučius, greitai juos apima, liga progresuoja, o dažnai diagnozuojama tik po paciento mirties. Laimė, kad vyrui pavyko išgyventi, kai jis išėjo iš ligoninės, po mėnesio atšokome savo vestuves. Vyro liga labai paveikė mano emocinę būklę, prasidėjo priešlaikinio gimdymo simptomai. Teko visas savo veiklas sustabdyti, nieko daugiau nebenorėjau, tik išsaugoti nėštumą.
Dukrytė gimė rudenį, manau, tai irgi davė savo – tamsu, niūru. Be to, dukra gimė labai nerami. Tris valandas verkdavo, 15 minučių pamiegodavo. Ir taip dieną naktį. Tapau nebepanaši į save. Turiu labai gerą draugę Eriką (su ja susipažinome studijų metais, kai studijavau akušeriją, LSMU plaukimo būrelyje), kuri tik dabar man atsivėrė, nes nenorėjo manęs įžeisti pogimdyminiu metu. Ji man sako: kai Jogailė buvo kūdikis, nebuvai į save panaši, akys pajuodusios, išsekusi, kaulai švietė, atrodei 10 metų senesnė. Taip ir jaučiausi, kaip ji papasakojo. Prasidėjo nemiga, niekaip negalėdavau atsipalaiduoti, užmigti, erzindavo visokie pašaliniai garsai, širdis daužydavosi.
Mane gelbėjo tik tai, kad visomis jėgomis į pagalbą įsijungė vyras ir mano močiutė (dukryčių prosenelė), kuri ir iki šiol man labai padeda. Ji išleisdavo mane pasportuoti. Tada gyvenome Kaune, ten vyko projektas „Judėk sveikai“, aš palikdavau vaiką vyrui ir močiutei, o pati išvažiuodavau valandai į sporto salę. Nemiegojusi, nepailsėjusi, aš vis tiek rasdavau valios nuvažiuoti pasportuoti ir po treniruotės grįždavau visiškai kitas žmogus. Po truputį kūnas pradėjo atsipalaiduoti, pavykdavo užmigti. Mane tas ištrūkimas iš namų atgaivindavo, sportas padėdavo kūnui, o pabėgimas nuo rutinos – mano emocinei būklei. Tai truko bene metus laiko, kol dukrytė leido šiek tiek atsikvėpti. Beje, ji normaliai nemiegojo iki 4 metų. Aš vaikų auginimą įsivaizdavau visai kitaip, matyt, psichologiškai buvau nepasiruošusi tokiam ekstremaliam auginimui, užtat prieš antrąją dukrytę buvau visiškai rami. Nesiekiu išgąsdinti nėštukių, bet noriu, kad jos psichologiškai pasiruoštų pogimdyminiam laikotarpiui, ir pasakoju, kaip man pavyko grįžti į normalų gyvenimą bei mėgautis motinyste.
Norite būti lepinama mama?
Fotografuojančiai dulai Giedrei Juškienei dėl vyro karjeros teko keletą metų pagyventi Berlyne. Trumpa Giedrės emigracija atnešė naudos… visoms Lietuvos gimdyvėms. Dviejų dukrų mama Giedrė pasakoja apie bendruomenę „Namų mama“.
Kai pirmajai dukrai buvo beveik metukai, vyras gavo darbo pasiūlymą Berlyne. Pragyvenome ten 4 metus, susilaukėme antros dukros. Gyvendama Vokietijoje atradau iniciatyvą, kurią pavadinome „Namų mama“. Tai mamų bendruomenė, kurioje jau esančios mamos padeda besilaukiančioms ar ką tik pagimdžiusioms mamoms.
Tai iš Šveicarijos kilusi iniciatyva, kurios idėja tokia: suburiama nemokama savanorių bendruomenė, kurioje mamos padeda ką tik pagimdžiusioms moterims, – atneša šviežiai pagaminto maisto ir skiria šiek tiek laiko bendravimui. Pabandžiau įsilieti į šią organizaciją, nes man Berlyne trūko bendruomeniškumo, labai norėjau pabendrauti su kitomis mamomis. Kai Majai buvo 5 mėnesiai, įsiregistravau ir pradėjau lankyti mamas jų namuose. Vyresniąją dukrą nuvesdavau į darželį, o mamas lankydavau su mažąja, kartais ir viena. Nunešdavau maisto, pasikalbėdavau.
Kodėl jaudinuosi dėl kitų gimdyvių, juk savo vaikus jau pagimdžiau? Motinystė mane įtraukė, be to, turėjau ir neigiamos patirties – didelį vienišumo jausmą, kai gyvenau pirmuosius mėnesius Berlyne. Be galo jautriai reaguoju į kitų moterų išgyvenimus. Kai nusižudė jauna mama Kaune, aš tiek verkiau… Vis galvoju – privalau kažką daryti, sukurti pokytį, nes ir nuo manęs vienos daug kas priklauso. Domiuosi psichologija, analizuoju žmonių elgesį ir dabar jau suprantu, kodėl man buvo taip blogai po pirmojo gimdymo. Aš nedrįsau ir bijojau prašyti pagalbos. Net nesuvokiau, kad galiu iš kažko jos tikėtis ar ieškoti. Prašyti pagalbos atrodė tiesiog gėda. Lietuvių požiūriu – ko tu dar nori, juk gavai vaiką ir turi džiaugtis.
O iš tikrųjų pagalbos prašyti yra normalu. Būtent tai mane labiausiai ir nustebino, kai gyvenau Vokietijoje, – mamos ten sako, kad joms sunku, ir drąsiai prašo pagalbos. Jos visiškai be skrupulų dalinasi vaiko priežiūra su vyrais, išnaudoja visus pagalbos variantus – dulas, mamas-pagalbininkes, pagalbą samdo. Kultūra ten vis dėlto kitokia, jos labiau save myli.
Mūsų tikslas – pakeisti požiūrį, kad prašyti pagalbos yra silpnumas ir gėda. Kitos mamos atneštas ir prie durų paliktas šilto maisto dubenėlis gali padaryti stebuklą, sumažinti atskirtį ir vienišumą. O ką jau kalbėti apie pabendravimą.
Man po gimdymo labiausiai būtų reikėję ne maisto, net ne ilgų bendravimo valandų, o paprasto klausimo – kaip tu jautiesi? Visi, kurie ateidavo, gėrėdavosi kūdikiu, o aš jaučiausi tarsi manęs nebėra, esu išnykusi. Norėdavau pasakyti – žiūrėkite, čia dar esu ir aš. Bet neišdrįsdavau. Žinoma, vyras buvo šalia, ateidavo draugės, šeima, bet man labai norėjosi, kad mane atjaustų moteris, kuri patyrė tą patį.
Tinklalapyje www.namumama.lt registruojame savanores, kurios nori padėti, bei tas moteris, kurios laukiasi, ruošiasi gimdyti ar jau pagimdė ir norėtų po gimdymo tokią pagalbą gauti. Kuo daugiau mamų užsiregistruos, tuo efektyvesnė bus grupės veikla.
Jei esate mama, norite ir galite skirti šiek tiek laiko kitai mamai, kuriai šiuo metu reikia palaikymo, kviečiame užpildyti Anketą Padedančiai mamai puslapyje www.namumama.lt. O jei esate mama, kuriai reikia šiuo metu palaikymo (laukiatės, esate neseniai pagimdžiusi, turite komplikuotą situaciją, auginate viena ar tiesiog ieškote bendrystės), kviečiame užpildyti Anketą Lepinamai mamai tame pačiame puslapyje.
Legendinis kaimas. Kur tokį rasti?
„Jeigu sakote, kad vaikui užauginti reikalingas visas kaimas, tai parodykite, kur jis?“, – ši mintis turbūt šmėkšteli ne vienai pavargusiai kūdikio mamai. Kaimo, padedančio auginti vaiką, idėja supažindino ir suartino dvi mamas – Vilmą ir Tiją. Jos įkūrė mamų bendruomenę „Legendinis kaimas“.
Pasakoja Dalia Tija Šilė, auginanti dukrytę Gabiją
Kai gimė Gabija, patyriau motinystės melancholiją. Apie pogimdyminę depresiją buvo tekę girdėti, tačiau apie melancholiją – ne, todėl ėmiau ieškoti informacijos apie tai internete. Pagal aprašytus simptomus ir laikotarpį supratau, kad būtent šią būseną aš ir išgyvenu. Beje, esu dirbusi aukle, tačiau nieko panašaus nebuvau mačiusi. Įspėjau vyrą, kad tai gali trukti apie dvi savaites, kad tuo metu aš galiu be priežasties verkti, būti liūdna ar nerami.
Ką jaučiau? Mane buvo užvaldžiusios mintys, kad esu blogiausia mama pasaulyje. Draugėms nenorėjau apie tai rašyti, atrodė nedrąsu, gėda. Pamenu, vieną dieną priėjau prie vyro ir paprašiau, kad jis mane palaikytų, kad pasakytų, jog esu gera mama, o rytoj būsiu dar geresnė, tačiau vyras nesuprato, kodėl jaudinuosi.
Pamaniau, kad gal yra kokia nors emocinė parama mamoms, ieškojau internete, kur galėčiau paskambinti ir išsikalbėti. Deja, nieko tinkamo sau neradau. Taip, yra įvairių psichologinių pagalbos linijų, tačiau jos bendro pobūdžio, o man reikėjo skirtos būtent neseniai pagimdžiusiai mamai.
Taigi pora savaičių aš beveik ištisai verkiau. Nenorėjau niekam to sakyti, pasakoti apie savo savijautą. Nesijaučiau saugi. O mintys buvo tiesiog juodos – aš blogiausia mama, aš nieko nesugebu. Manau, kad žindymo problemos labiausiai lėmė šią melancholiją. Kai laukiausi, buvau įsitikinusi, kad pirmasis geros mamos požymis – žindymas krūtimi. Buvau skaičiusi ir girdėjusi, kad mamos pienas – geriausias maistas, kad tik jį valgydamas kūdikis augs sveikas ir t.t. O man nesisekė žindyti. Tad kokia aš mama, jeigu nesugebu suteikti kūdikiui to, kas geriausia?
Liūdėjau viena, bet galų gale kreipiausi į psichologę, nes būklė užsitęsė ir galėjo pereiti į pogimdyminę depresiją. Psichologės konsultacija padėjo, savijauta pagerėjo.
Kartą stumdama vežimėlį su Gabija pagalvojau – taip, kaip atsitiko man, juk galėjo atsitikti ir kitoms. Aš neradau specializuotos emocinės paramos linijos mamoms, tad jos greičiausiai irgi nerado. Juk yra daugybė moterų, kurios po gimdymo jaučiasi blogai, nedrįsta pasisakyti mamai ar draugėms, o vyras nesupranta problemos. Ir man kilo noras pačiai sukurti tokią liniją, į kurią mamos galėtų kreiptis taip, kaip joms patogiau, – jei geriau išsikalbėti, tegul skambina, o jei mintis išreikšti geriau sekasi raštu, tegul rašo.
Studijų metais atlikau praktiką vienoje iš emocinės paramos organizacijų, tad turėjau šiek tiek patirties, kas ir kaip ten daroma. Kreipiausi į buvusius kolegas ir jie man paaiškino, nuo ko pradėti. Vieni nukreipė pas kitus, kiti – pas trečius. Ir taip viskas pamažu pradėjo kurtis. Parašiau projektą, kad gautume finansavimą telefono skambučiams. Suradau savanorių, kurios, apmokytos psichologių, galėtų kalbėtis su mamomis. Ir pradėjome veiklą.
Visos mamų linijos savanorės irgi yra mamos, daugelis jų yra vaiko priežiūros atostogose. Mes vengiame konsultuoti mamas, kai šalia savanorės būna jos pačios vaikas, nes tokia situacija gali emociškai pažeistai mamai sukelti dar daugiau pykčio ar nerimo. Tad prie telefono iš pradžių galėjome budėti tik savaitgaliais, kai savanorių vaikus galėdavo prižiūrėti kas nors iš artimųjų. Nenustebau, kad iš pat pradžių budėjimo metu beveik niekas neskambindavo ar nerašydavo, numaniau – skambučių bei laiškų daugiausia sulauksime darbo dienomis.
Ilgainiui pasitvirtino mintis, kad parama elektroniniu paštu kol kas yra tinkamesnė, tad šiuo metu sėkmingai tai ir darome. Tačiau ateity planuojame ieškoti psichologės, kuri galėtų konsultuoti ir telefonu.
Dar, kad pasiektume kuo daugiau mamų ir teiktume joms paramą įvairesniais būdais, papildomai sukūriau instagramo paskyrą @mamos_linija, į kurią kviečiu įvairiausiomis motinystės temomis konsultuojančius pašnekovus. Kalbinau ir dulą Dalią, kuri vėliau man papasakojo apie Vilmos iniciatyvą kurti mamų bendruomenes. Netrukus mudvi su Vilma susirašėme ir šiandien su jumis kalbamės apie „Legendinį kaimą“.
Susiję straipsniai
