Nuo laimės iki baimės – tik vienas žingsnis. Vaikams tai galėtų patvirtinti jų mėgstamų knygelių herojė Kakė Makė, o vaikų psichologė Asta Blandė jiems dar primintų, kad emocijos ir jausmai yra natūrali ir labai svarbi žmogaus gyvenimo bei patirčių dalis. Tačiau kartais tai, kas natūralu, reikalauja darbo ir treniruočių.
Psichologės A. Blandės patirtys ir žinios šiais metais pakalbėti apie jausmus tapo inspiracija ne vienai leidyklos „Alma littera“ knygai. Rudenį pasirodžiusioje naujausioje rašytojos ir iliustruotojos L. Žutautės knygoje „Kakė Makė ir Koncerto diena“ kalbama apie baimę suklysti ir apie tai, kad klaidas galima taisyti ir nenustoti siekti svajonių.
Istorija apie tai, kaip Kakė Makė užsinorėjo tapti muzikante ir jos pirmąją koncerto dieną, skiriama 3–6 metų vaikams. Panašaus amžiaus vaikai gali leistis ir į psichologės A. Blandės sugalvotą kortelių žaidimą „Kakė Makė. Emocijų ir jausmų pažinimo kortelės“.
Rinkinyje – 20 jausmų ir emocijų kortelių, kurios vaikams padės suprasti ir apibūdinti savo emocijas,
20 klausimų kortelių, padėsiančių užmegzti pokalbį su vaiku ir kartu ieškoti atsakymų į ne visada paprastus ir patogius klausimus, 10 veiklos kortelių, kurios pasiūlys įdomių būdų, kaip žaismingai išreikšti malonias ir nemalonias emocijas bei jausmus.
Su jausmų kortelių žaidimo rengėja, psichologe A. Blande apie vaikų jausmus ir emocijas kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Švenčių nuotaika mums tarsi sufleruoja dažniau pakalbėti apie emocijas ir jausmus – kaip jaučiamės patys, kaip jaučiasi mūsų vaikai. Kasdienybėje tokie pokalbiai juk irgi turėtų būti savaime suprantami?
Emocijos ir jausmai yra natūrali ir labai svarbi žmogaus gyvenimo ir patirčių dalis. Vis dėlto suprasti, koks netikėtas gali būti emocijų ir jausmų pasaulis, kokius mažo ar didelio žmogaus veiksmus jis gali nulemti, kaip tinkamai reikšti ypač nemalonius jausmus, daugeliui vis dar yra nemenkas iššūkis. Tad tai, kas natūralu ir savaime suprantama, neretai reikalauja atidos ir kasdienių treniruočių.
Ar šiandienos vaikai jau yra išmokę nelaikyti savo emocijų, o jas išleisti?
Vaikai dėl savo atviros prigimties gana drąsiai reiškia emocijas, jei aplinka tam yra palanki ir priimanti. Ne visuomet ta raiška yra tinkama, todėl aplinkos pavyzdžiai, pamokymai, reagavimo būdai jiems leidžia suprasti, kas priimtina, o kas ne. Būna ir taip, kad vaikas nori parodyti, kaip jaučiasi, tačiau aplinkiniai jo sunkių jausmų priimti negali ar nenori. Tuomet jis išmoksta slėpti, nutylėti, atmesti tai, ką jaučia. Augant tokia patirtis labai brangiai kainuoja, nes nuslėpti jausmai griauna žmogaus vidų.
Kaip manote, kas geriausiai to gali pamokyti – tėvai, mokytojai, psichologai, o gal – knygos? Ką svarbaus galima sužinoti ir iš vienų, ir iš kitų?
Geriausi mokytojai yra tėvai, kurie savo pavyzdžiu rodo, kaip atpažinti, kalbėti bei tinkamai parodyti emocijas ir jausmus. Tad informacija, priemonės, rekomendacijos pirmiausia turi būti nukreiptos į pagalbą šeimai, kuri visada yra arčiausiai vaiko.
Žinoma, kiti suaugusieji – mokytojai, specialistai, giminaičiai, kaimynai ir bendraamžiai – taip pat papildo turimas žinias bei įgūdžius. Mes visi vieni kitiems esame mokytojai, patarėjai, jei tik turime noro mokytis ir dalytis.
Neabejotinai per Kalėdas vaikai, o ir suaugusieji gaus dovanų stalo žaidimų. Emocijų kortelės pastaruoju metu tarsi tapo madingu žaidimu. Jūs prisidėjote rengiant Kakės Makės emocijų korteles. Kokios žinios vaikams jose užkoduotos?
Viena svarbiausių užduočių, kurią kartu su komanda kėlėme kurdami šias korteles, aiškiai transliuoti, kad visos emocijos ir jausmai yra svarbūs, vertingi ir reikalingi. Vaikams suprantama kalba paaiškinome, kokią žinutę kiekviena emocija ar jausmas siunčia. Taip pat žaismingai pateikėme praktiškus būdus, kuriais reikšdamas emocijas vaikas apsaugos ir save, ir aplinkinius. O kad tėveliams būtų drąsiau kartu su vaikais šia svarbia tema kalbėtis, rinkinyje rasite klausimus, kurie skatins visų šeimos narių diskusiją ir norą dalytis.
Kakė Makė savo kortelėse moko drąsos kelti klausimus, tyrinėti pasaulį ir ieškoti atsakymų. Žaidimuose ji leidžia natūraliai ir praktiškai žvelgti į kasdienybę, semtis žinių ir suprasti vaikiško pasaulio subtilybes. Neretai jos natūralus, kiekvienam vaikui pažįstamas elgesys ar situacijos motyvuoja kartu augti, įveikti ir džiaugtis pasiekimais.
Pastaroji rašytojos ir iliustruotojos Linos Žutautės knyga „Kakė Makė ir koncerto diena“ pasakoja apie baimės suklysti jausmą. Ar daug vaikų turi tokį jausmą? Ar įmanoma su juo kovoti? Ir kaip elgtis tėvams, kad vaikas augtų savimi pasitikintis, bet kartu neabejingas? Juk kažkaip nenatūralu, jei vaikas išvis neturėtų baimės jausmo?
Baimė suklysti – dažna šios kartos vaikų bėda, signalizuojanti apie atsiradusį poreikį greitai ir be pastangų pasiekti maksimalų rezultatą. Klaida yra tarsi žinutė, kad reikės dar ir dar kartą bandyti, įveikti savo paties ribas ir ieškoti naujų kelių. Viena vertus, tam tikra nerimo dozė reikalinga dėmesiui sukaupti, kad vaikas kuo geriau atliktų užduotį. Kita vertus, pernelyg didelis nerimas ar baimė, kad nepavyks, tarsi užprogramuoja nesėkmę – nemažos dalies savo galimybių vaikas tuo metu, kai išgyvena intensyvias emocijas, nepanaudoja. Todėl šeima ir kiti suaugusieji turi padėti vaikui nurimti, priminti jam, kad svarbu susikaupti ir atlikti darbą kaip galima geriausiai. O jei nepavyks, pastangų teks įdėti iš naujo. Toks požiūris vaikui turi tapti pažįstama ir žinoma norma.
Ar tiesa, kad jūs ir pasufleravote knygai „Kakė Makė ir koncerto diena“ temą iš šių dienų aktualijų?
Ši aktualija išties labai pastebima, konsultuojant šeimas, mokytojus, lankantis ugdymo įstaigose. Apsidžiaugiau, kai L. Žutautė šia tema susidomėjo.
Pastaruoju metu girdėti, kad esama vaikų, kurie išvis neturi emocijų. Ar gali taip būti? Gal jie tiesiog nemoka tinkamai jų išreikšti? Kodėl taip nutinka, kad vaikai praranda jausmus?
Emocinis pasaulis išties yra gana sudėtingas, jį veikia ir išoriniai faktoriai, ir paties žmogaus vidiniai mechanizmai. Taigi, emocijų išraiškos gali stebinti, gąsdinti ar kelti įvairių klausimų. Paprastai emocijų ir jausmų „praradimas“ kalba apie ilgalaikes žmogaus pastangas neigti, slėpti ir nepripažinti to, ką jis jaučia. Kur žmogus emocijas padeda, ką jos daro su jo fizine sveikata ir kiek visa tai kainuoja, man sunku pasakyti, bet pasekmės dažnai yra skaudžios ir ilgalaikės.
Ar egzistuoja jausmai, kurių vaikai bijo?
Nesu tikra, ar yra jausmų, kurių vaikai bijo, tačiau vaikams dažniausiai labai nemalonu patirti gėdą, kaltę, baimę, liūdesį, vienišumą.
Juk tėvai gali padėti savo vaikams atrasti jausmus?
Kai tėvai pažįsta ir pripažįsta savo emocinį pasaulį, vaikai gauna nematomą leidimą jausti ir tyrinėti savąjį. Tai yra kelias į laimę.
Susiję straipsniai
