,,Daug dalykų ateina per vidinę istoriją, per tai, ką tau pačiam teko patirti gyvenime. Tai, kad esu subūrusi mamų bendruomenę „MasterMama“, nulemta mano pačios motinystės. Esu dviejų dukryčių – keturmetės Danielės ir dvejų metukų Mėnulės mama“, – sako Gerda Lekavičė.
Nėštumo ir vaikų auginimo etapas moterims yra labai nelengvas, todėl tuo metu reikia pagalbos ir kuo daugiau veiklų, kurios gamina laimės hormonus.
Nėštukė – tai ne ligonė!
Dabar Gerda – sertifikuota nėščiųjų korekcinių mankštų trenerė, baigusi studijas Amerikoje. (Lietuvoje tokių studijų tiesiog nėra.) Iki pirmojo savo nėštumo ji dirbo sporto klube, vesdavo grupines treniruotes. Pradėjusi lauktis, nelabai suprato, kodėl nėščia moteris mūsų visuomenėje laikoma vos ne ligone ar pensininke, kuriai negalima nei rankų pakelti, nei pašokinėti? „Laukdamasi Danielės aš jaučiausi puikiai, jaučiau, kad mano kūnas fiziškai gali judėti taip pat, kai ir iki nėštumo. Todėl pradėjau gilintis į studijas, kas iš tiesų kenkia nėščioms moterims, o kas yra tik mitas, ir ar tikrai nėštumas su sportu nesuderinama. Gavusi sertifikatą, paskelbiau, kad renkama grupė besilaukiančiosioms, kurioje iš tiesų bus sportuojama. Dalis pirmųjų lankytojų atėjo pamačiusios reklamą, kitos mane jau pažinojo anksčiau kaip sporto klubo trenerę. Sportuojant moterims pasakojau, kaip fizinio krūvio metu veikia nėštukės kraujotaka, placenta, kas organizmui naudinga, ko vengti. Daugelį nėščių moterų tos treniruotės tarsi išlaisvino, jos nudžiugo, kad aš, specialistė, leidžiu jaustis taip, kaip jos jaučiasi. Per treniruotes aš jų neribojau, nebent matydavau kokias nors kontraindikacijas, dėl kurių kažko daryti negalima. Jeigu nėštukė jaučiasi gerai, jai galima ir pakelti rankas, ir atlikti įtūpstus, šuolius, ir sportuoti su svoriais. Kai gauna galimybę tai daryti, visos pasijaučia išlaisvėjusios, ir nėštumas atrodo toks jau ir baisus. Į pirmuosius užsiėmimus ateidavo apie 10 moterų (dabar gyvai sportuoja apie 70 nėštukių, o dar daug prisijungia ir nuotoliu). Paskutinę treniruotę vedžiau gimdymo išvakarėse“, – pasakoja Gerda.
Ji sako, kad judėti nėštumo metu labai svarbu, nes sportas kelia nuotaiką. Jos klientės ne kartą sakydavo, kad labai tingėjo ateiti, bet po treniruotės visada jausdavosi puikiai, kupinos jėgų. Juk fizinė veikla sumažina nuotaikų svyravimus, ji stimuliuoja endorfinus, laimės hormonus, geriau aprūpina smegenis deguonimi. Dalyvavimas aktyvioje treniruotėje didina ir moters pasitikėjimą savo jėgomis, ko nėštumo metu labai reikia. Kai patiki savo kūnu, kad esi stipri, labai daug gali, stiprybė ir laimė ateina kartu.
Kaip kūrėsi mamų bendruomenė
„MasterMama“ bendruomenė kūrėsi Gerdai auginant pirmagimę. Tai nebuvo lengva, nes dukrytė augo labai jautri, mažai miegojo. Gerda jos negalėdavo padėti į lovytę ar vežimėlį – tuoj verkdavo, o užmigusi miegodavo vos 20 minučių. „Bandžiau išsiaiškinti rėkimo priežastis, vežiojome ją pas gydytojus, visi atsakydavo, kad vaikas sveikas, tik labai jautrus, ir palinkėdavo mums kantrybės. O iš kur tos kantrybės pasisemti, juk jokio rezervo nėra? Dabar manau, kad patyriau pirmuosius pogimdyvinės depresijos požymius, nors tada apie tai mažai žinojau. Kartais mane apimdavo apatija. Kartais – didelis pyktis ant vaiko, nenoras apskritai jį turėti. Nors vaikelio labai laukiau, visada sakydavau, kad gyvenime norėsiu turėti penkis vaikus! Bet realybėje, susilaukusi kūdikio, ne vieną kartą rašiau savo mamai žinutes: „Aš nebenoriu to vaiko, išsivežk, man jo nereikia“. Dažniausiai rašydavau naktimis, kai būdavo stipri nemiga, nuovargis, kai aptemdavo galva. Būdavo akimirkų, kai pati stengdavausi susivaldyti, palikti rėkiantį vaiką ir išeiti į kitą kambarį, kur ir aš galiu išsirėkti. Pogimdyvinės depresijos požymių buvo daug, nors artimųjų pagalbos turėjau. Vakarais iš darbo grįždavo vyras, dažnai užeidavo mama. Jei ne jie, ko gero, depresija būtų gilėjusi, būčiau iš tiesų susirgusi. Gelbėjo ir tai, kad anksti grįžau į darbą, – praėjus keturiems mėnesiams po gimdymo pradėjau vesti po vieną treniruotę per dieną sporto klube. Buvo labai svarbu, kad galiu tą valandą išvažiuoti iš namų, pasportuoti, pabendrauti su žmonėmis, pasijuokti ar tiesiog pabūti viena. Atrodo, aš išsivalau ir grįžtu šviesiomis akimis. Emocijos, auginant vaiką, kartais būna nekontroliuojamos, todėl labai svarbu turėti pagalbą“, – sako Gerda.
Analizuodama, kodėl jai galėjo pasireikšti pogimdyminės depresijos požymiai, jokių objektyvių priežasčių Gerda neranda. Pagimdė jauna, 23 metų, buvo sveika, gyveno aktyviai, turėjo mylimą žmogų ir namus, vaikelis buvo laukiamas. Gimdymas irgi buvo sklandus ir natūralus. Tačiau liūdesio bangų neišvengė. Padedant psichologams, Gerda įveikė tą sunkų etapą ir suprato: taip gali nutikti bet kuriai, todėl mamoms svarbu palaikyti vienai kitą, o tam padėti gali mamų bendruomenė. Prasminga moterims ne tik susitikti, išsikalbėti, pasidalinti problemomis, bet ir kartu kažką nuveikti. Taip atsirado „Mastermama“ užsiėmimai ne tik nėštukėms, bet ir mamoms su kūdikiais. Ir dar gimė idėja rengti trumpas mamų stovyklas. (Daugiau apie šias stovyklas galima sužinoti www.mamustovykla.lt.)
Tikrasis bendruomeniškumas
„Tose stovyklose labai dažnai ir juokiamės, ir verkiame, – pasakoja Gerda. – Per emocijų išleidimą pasireiškia tikrasis bendruomeniškumas. Paskutinėje stovyklos pamainoje surengėme dailės terapiją. Mes mokame pateikti tokių klausimų, kad mamos galėtų atsiverti, paleisti, ką laiko užspaudusios labai giliai ir kartais nenori parodyti. Stovykloje dalyvavo trynukų mama. Visas dienas tokia energinga, laiminga, nes kiekvieną dieną būdavo tik su vienu vaiku, o vakarais grįždavo pas vyrą, prižiūrintį kitus du vaikučius. Paskutinę dailės terapijos dieną paklausta, kaip jaučiasi, ji atsakė, kad buvo nuostabi patirtis suprasti, ką reiškia būti vieno vaiko mama, bendrauti tik su juo. Iki to ji nė karto nebuvo buvusi su kiekvienu savo vaiku atskirai. Sakė: „Man buvo nauja ir labai įdomu pamatyti kiekvieną savo vaiką skirtingai“. Jos žodžiai buvo tokie jautrūs, kad visos mamos pradėjome verkti“.
Stovyklos, pritaikytos mamoms
„MasterMama“ stovyklos organizuojamos patogiame viešbutyje ir vyksta tris dienas. Čia visos erdvės yra paruoštos kūdikio priežiūrai – galima ir žindyti, ir stumdyti vežimėlį, yra sąlygos vaikučius migdyti lauke. Vienoje erdvėje vyksta paskaitos, seminarai, užsiėmimai mamoms, jei geras oras, moterys išeina į lauką sportuoti. Viešbutyje yra baseinas ir SPA, kiekviena mama gauna masažą. Vienoje pamainoje dabar jau būna apie 20–30 mamų, kurių vaikučių amžius nuo 6 iki 16 mėnesių. Dvynukų ar trynukų mamos dažnai atsiveža pagalbininkų – vyrus, mamas. Stovyklų organizavimo pradžioje dalyvių būdavo kur kas mažiau, kartais organizatorėms net reikėdavo sumokėti savo lėšomis už viešbutį, kad tik renginys įvyktų. Jos rizikavo: tęsti nuostolingą veiklą ir leisti jai įsivažiuoti ar nutraukti? Gerda su kolege nutarė rizikuoti, tęsti, nes tai atrodė labai prasminga, ir per pastaruosius metus stovyklos tarp mamų išpopuliarėjo, informacija perduodama draugių draugėms.
„Mūsų stovykla orientuota labiau į pačią mamą, nors, aišku, skiriame dėmesio ir vaikučiams, juk esame sertifikuotos trenerės, o kolegė – dar ir sporto psichologė. Kviečiame kineziterapeutų komandą iš BambinoSpa.lt, kurie veda baseine mankšteles mamoms su kūdikiais. Bet pagrindinis akcentas – mamos fizinė ir psichologinė savijauta.
Stovyklos idėja ir buvo suburti mamas, nors trumpam jas ištraukti iš namų aplinkos. Po stovyklos mamos lieka draugės – labai dažnai į stovyklą ir atvažiuoja su ta mintimi, kad susiras panašaus amžiaus vaikus auginančių bendraminčių. Juk ne visos savo aplinkoje turi draugių su mažais vaikais. Su kiekviena nauja pamaina stengiamės tobulinti stovyklų aplinką. Reikia, kad būtų mamai kur prisėsti, pervystyti, pamigdyti vaikutį. Labai svarbu pačiai moteriai kokybiškai išsimiegoti. Prieš stovyklą mes paprastai duodame užpildyti anketą ir klausiame, ko jos tikisi ir ko bijo. Beveik visos bijo, kaip reikės gyventi su kita mama ir jos vaikučiu viename kambaryje, galbūt vaikai visą naktį nemiegos, rėks? Bet tos baimės per stovyklų istoriją nepasitvirtino. Tik kartą reikėjo keisti viešbučio kambarį ir perkelti vieną mamą į vienvietį numerį, nes jai trukdė miegoti ne kūdikiai, o kitos mamos knarkimas. Bet tokios problemos nesunkiai išsprendžiamos. O baimė, kad svetimoje aplinkoje nesusitvarkys su kūdikiu, nepagrįsta. Stovykloje kaip tik lengviau – visada atsiras laisvos rankos, kad moteris galėtų nueiti į tualetą ar ramiai pavalgyti. Tai mamų bendruomenės stiprybė. Ne kartą kas nors iš stovyklos organizatorių yra pasilikęs lauke su septyniais–aštuoniais vežimėliuose miegančiais mažyliais, kol jų mamos ramiai pietauja viešbučio restorane. Nuolat tobuliname ir stovyklos programą, įtraukiame vis daugiau psichologinių užsiėmimų. Seniau būdavo daugiau fizinių treniruočių, nes mes, organizatorės, pačios esame trenerės. O dabar kviečiame daugiau lektorių psichologų, kad mamos išsikalbėtų, išsibendrautų“, – pasakoja Gerda Lekavičė.
Kodėl mamoms reikia pagalbos
Gerda sako, jog jai reikėjo lankytis pas psichologą, kad suprastų pirmojo pogimdyminio laikotarpio klaidas ir tas pats nepasikartotų antrą kartą. Su antrąja dukrele Mėnule viskas buvo paprasčiau. Ji mano, kad moteris turi nebijoti paprašyti artimųjų pagalbos. „Aš drąsiai prašiau – patikėkite, ir man nebuvo norinčiųjų eilės už durų, kurie tik ir trokšta panešioti kūdikį! Skambinau mamai, draugėms ir sakiau, kad noriu, jog jos ateitų, man padėtų. Reikia nebijoti prašyti, kai sunku. Tam tikras išvadas padarėme ir poroje. Vyras matydavo, jei kuri naktis pasitaikydavo sunki, be miego, tai kitą dieną daugiau pareigų perimdavo jis, aš gaudavau tokią pusiau laisvą dieną, kai galėdavau skirti laiko sau.
Laukdamiesi antrosios dukrytės, nusprendėme, kad šįkart vaiko auginimo atostogų išeis vyras, o aš dirbsiu nevisu krūviu. Kadangi treniruotės sporto klube vyksta su pertraukomis, grįždavau namo pažindyti, kartais vyras atveždavo Mėnulę pamaitinti man į darbą. Kartais žmonės sako: niekas geriau nejaučia vaiko, kaip mama. Mama viską žino. Nieko tos mamos nežino, jie lygiai tokie patys žmonės, kurie mokosi iš praktikos. Žinoma, mamos turi „devintą jausmą“, kuriuo supranta vaikelio poreikius. Bet ar didelis skirtumas, ar mama laikys klykiantį vaiką, ar močiutė? Mama per tą pusvalandį išėjusi į lauką bent atsigaus. Esu dėkinga savo mamai, kuri nebijodavo likti su klykiančia Daniele, o man leisdavo trumpai pasivaikščioti. Sakydavo: „Koks skirtumas, ar verks ant tavo rankų, ar ant mano?“ Kartais mamoms reikia susidėlioti mintis galvoje, suvokti, kad ne jos vienos viską privalo daryti“, – sako Gerda.
Mamų problemos panašios
Subūrusi mamų bendruomenę, Gerda mato, kad ir kokios skirtingos mes būtume, kokius skirtingus gyvenimus gyventume, motinystės problemos visų panašios. Problema numeris vienas – miego trūkumas ir didžiulis nuovargis. O kita didelė problema – vaikelio ligos. Dabar nemažai kūdikių kankina alergija, tenka koreguoti gyvenimo būdą, mitybą, namų aplinką, kad tik vaikas jaustųsi geriau. Tada jau klausimas, kada rasti laiko nusilakuoti nagus ar ramiai išgerti kavos, nebetenka svarbos. „Mano pačios pirmagimė buvo labai jautri. Kas augina tokius vaikus, supranta, kad kitos mamos skundai, kad vaikas išpiešė flomasteriu sienas, atrodo net juokingi. Kiekviena mama susiduria tik su jai tekusiomis problemomis, kurios jai atrodo pačios svarbiausios. Bet mamos labai gerai supranta viena kitą ir, stovėdamos ant tų skirtingų laiptelių, gali viena kitai padėti lipti aukštyn, tai ir yra mamų bendruomenės stiprybė“, – sako Gerda.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos iš asmeninio albumo
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Bendruomeniška motinystė“ ir 2023 metams skyrė 3800 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 lapkričio 12 dieną.
