Olimpietė maratono bėgikė Vaida Žūsinaitė-Nekriošienė neseniai antrąkart tapo mama. Šeima augina 5 metų dukrytę Gabiją ir 3 mėnesių sūnelį Beną. Vaida sutiko papasakoti, kiek fizinio aktyvumo būna jos nėštumų metu ir net apie maratoną, kurį bėgo jau besilaukdama.
Sąmoninga pertrauka sporte
Vaida prisimena, kaip aktyvaus sportavimo viršūnėje vienu metu pasijuto pavargusi. Gyvenimas iki pirmojo nėštumo atrodė taip: keletas valandų asmeninių treniruočių ryte, pietų miegas, pavakario treniruotė, o tada trenerės darbas vedant bėgimo treniruotes kitiems. Per mėnesį lengvaatletė nubėgdavo apie 500–600 kilometrų. 6 valandos per dieną tikrąja ta žodžio prasme liejant prakaitą atrodė įprasta – nubėgdavo kartais 20, o kartais net 40 kilometrų.
Ir tada pirmąkart ėmė lauktis. Savijauta pasikeitė iškart – norėjosi mažinti krūvius. Pasitarė su kitomis maratono bėgikėmis, koks fizinis krūvis rekomenduojamas nėštukėms, bet tikslaus atsakymo nebuvo – visos sportininkės patarė klausyti savo kūno ir bėgti pagal savijautą. Visiškai nutraukti sportavimo Vaida nenorėjo, nes po bėgimo jausdavosi kur kas geriau negu tomis dienomis, kai nebėgdavo. Tik sumažino bėgimo greitį. Ir gydytojai nesiūlė visiškai nutraukti fizinio krūvio, prie kurio moters organizmas pripratęs. Kokie 8 kilometrai nėščiai maratonų bėgikei – tai nedaug (o nėštumo pradžioje galima nubėgti kur kas daugiau)!
„Svajojau, kad nėštumo metu turėsiu daug laiko savo pomėgiams: tapysiu, ilsėsiuosi. Bet iš tikrųjų taip sutapo, kad susiradau darbą pagal savo specialybę, – tapau eksporto vadybininkė, tą darbą dirbu iki šiol, tik jau esu pardavimų vadovė. Tad pirmojo nėštumo laikas buvo intensyvus kaip niekad. Atidirbusi darbo valandas, nubėgdavau įprastus kilometrus, tik lėčiau. Juokaudavau, kad einu pašlepsėti. O tada dar vakare važiuodavau vesti treniruočių. Pilvukas nebuvo didelis, tad specialaus palaikančio diržo nesisegdavau. Laukdamasi Gabijos, bėgiojau iki 38 savaitės, vėliau iki gimdymo sporto klube myniau dviratį“, – prisimena ji. Užtat nėštumo metu visiškai nekamavo nemiga – nuo fizinio nuovargio užmigdavo iškart.
Antrasis laukimasis
Besilaukdama Beno, Vaida bėgiojo iki 36 savaitės, paskui jau tik vaikščiojo.
Antrojo nėštumo metu ilgiau vargino pykinimas. Kitos moterys pykinimą bando įveikti maistu, imbieru ar mineraliniu vandeniu, o Vaida atrado, kad jai padeda bėgimas. Kai sėdėdama pajausdavo, kad pykina, apsiaudavo sportinius batelius ir išbėgdavo. Fizinė veikla gamina ir laimės hormoną. „Kai bėgi, nustoji galvoti, kur tau tempia ar skauda kūną. Be to, bėgdamas turi laiko pabūti pats su savimi, o tai visada atkuria emocinę pusiausvyrą“, – sako sportininkė. Todėl dirbdama biure Vaida pietų pertrauką dažnai išnaudodavo ne kavinei, o pabėgiojimui. Krepšys su sportine apranga visada keliaudavo į darbą. „Mūsų įmonėje yra ir daugiau bėgiojančių darbuotojų, yra tokių, kurie įveikę maratoną, tad nesijaučiu kažkokia išskirtinė“, – sako Vaida.
Geriausia – grynas oras
Profesionaliai sportuodama Vaida nekreipdavo dėmesio į orą. Lyja, sninga – apsirengia pagal situaciją ir bėga. Po abiejų gimdymų praėjus trims savaitėms, Vaida vėl grįždavo į sportą. Auginant Gabiją, treniruočių laiką reikėdavo derinti su vyro darbo grafiku, nes auklių neturėjo. Tada jau oras apskritai nebeteko jokios svarbos. Nes jei neišbėgsi lyjant, tai neišbėgsi niekada. Tik labai šaltomis dienomis, kai daug sniego, Vaida bėgdavo manieže. Galima paskaičiuoti, kiek ratų ji apsukdavo, per dieną įveikdama kokius 28 kilometrus!
Kartais laisvalaikiu Vaida bėgioja su vyru, taip pat profesionaliu sportininku, baidarininku. O dukrytės kol kas į bėgimo akcijas nekviečia – pakanka, kad penkiametė prisilaksto kieme su vaikais.
Kam tinka bėgiojimas?
Vaida sako, kad bėgimą renkasi labai skirtingi žmonės. Vieni nori pabūti vienatvėje, gamtoje – tai savotiška meditacija, kai galima pailsėti nuo rutinos. Kiti, kurie mėgsta bendrauti, renkasi grupinio bėgimo treniruotes ir varžybas. Treti turi asmeninių tikslų mesti svorį, didinti ištvermę, stiprinti raumenis. Iš tiesų – jei žmogus užsiiminėja reguliariai, keičiasi jo išvaizda, jis stiprėja ne tik fiziškai, bet ir savo valia.
Nubėgti maratoną
Maratonas mums, paprastiems žmonėms, visada kelia pagarbią baimę. Nubėgti daugiau nei 42 kilometrus reikia didžiulės fizinės ir psichologinės ištvermės. Vaidai teko ne kartą maratoną įveikti Europos, Pasaulio čempionatuose ir Olimpinėse žaidynėse. Ji sako, kad sunkiausi pirmi 15 kilometrų, nes atrodo – dar tiek daug liko. O paskui sunki atkarpa nuo 35 kilometrų iki finišo, kai jėgos jau būna išsekusios. Neįtikėtina, kad vieną maratoną Vaida įveikė jau būdama nėščia!
„Benas buvo planuotas, tačiau nesitikėjome, kad viskas taip greitai pavyks, todėl ir varžybų jau buvo priplanuota į ateitį. Pirmiausia bėgau kariškių pasaulio čempionate pusę maratono, o tada po dviejų savaičių – ir suplanuotą visą maratoną Atėnuose. Nėštumo testo iki varžybų specialiai nesidariau, kad nesinervinčiau. Su gydytoja pasikonsultavau, ji patikino, kad viskas bus gerai, jei bėgsiu pagal savijautą. Tai buvo pats lengviausias maratonas, nes jį bėgau šiek tiek lėčiau, nei įprastai, nors trasa Atėnuose buvo viena sunkesnių, kilo į kalną. Aš bėgau ir mėgavausi bėgimu, įspūdis liko visam gyvenimui, kad maratoną įveikiau būdama 5 savaites nėščia“, – pasakoja Vaida.
Vaida prisimena, kad jos karjeroje buvo tikrai sunkių maratonų, kai, pavyzdžiui, Olimpinių žaidynių Brazilijoje metu matė pakelėje nukritusių sportininkų, – karštis ir didelė drėgmė sudarė ekstremalias sąlygas. Ji pati tąkart atsipirko nudegimu saulėje iki raudonumo. O Taivane teko bėgti maratoną per liūtį, vandeniui semiant sportinių batelių viršų.
Bėgti nuo pogimdyminės depresijos
Vaida sako, jog nuotaikų kaita nėštumo metu ir po gimdymo jai, kaip ir daugumai moterų, yra pažįstama. Bet geriausi vaistai nuo liūdesiuko – fizinis aktyvumas.
„Kartais tingiu, bet prisiverčiu apsiauti bėgimo batelius ir išbėgti, nes žinau, kad paskui tikrai tuo pasidžiaugsiu, – prisipažįsta Vaida, – todėl manęs nekamavo pogimdyminė depresija. Daug pagimdžiusių moterų užsidaro namuose, ir tai atsiliepia jų emocinei būsenai. Prisideda nemiga, o jei dar genetiškai esi linkęs į depresyvias nuotaikas, jei gaili savęs, tada kyla grėsmė susirgti pogimdymine depresija. Labai svarbu turėti mėgstamą veiką ir neužsidaryti namuose. Sportas padeda lengviau ištverti motinystę“.
Ginta Liaugminienė
Susiję straipsniai
