„Skauda kūną – gydyk sielą“ – taip vadinasi neseniai išleista gydytojos Evelinos Nevardauskaitės-Rudzikienės knyga apie kūno, minčių ir emocijų trejybę. Daug kas knygoje paremta šeimos gydytojos praktika ir pačios Evelinos – kaip mamos – patirtimi auginant du vaikus.
Pakalbėsime apie tai, kodėl kartais šeimos nariai neišbrenda iš ligų liūno. Ir kodėl sirgimas gali turėti savotiško žavesio, o ligonis – savų motyvų kuo ilgiau nepasveikti.
Esate iš tų gydytojų, kuriems kūnas – daugiau negu atskirų organų rinkinys?
Šiuolaikinė medicina dažnai kaltinama, kad ji „pameta žmogų“, žiūri į atskiras sergančias kūno dalis, o pats žmogus su savo socialiniu ir emociniu gyvenimu tarsi lieka šalia. Tad knygoje aš ir norėjau pakalbėti apie tai, kad žmogus yra kūno, emocijų, proto visuma, kad daug dalykų aplinkoje jį veikia.
Endobiogenika yra medicinos šaka, psichoneuroendokrinologijos gydymo metodas, kuriam būdingas sisteminis požiūris į žmogų, ir tai leidžia pažvelgti į sveikatą visaapimančiu požiūriu. Endobiogenikos mokytis pradėjau 2014 m. Čikagoje, vėliau tęsiau mokslus su lektoriais iš Belgijos, Meksikos, Prancūzijos – pas patį jos kūrėją gyd. Jean Clode Lapraz. Endobiogenikos principus taikau savo gydytojos darbe jau daugiau nei dešimt metų, o šeimos gydytoja dirbu daugiau nei dvidešimt.
Kodėl vieni vaikai serga ir serga, o kiti ne?
Mažas vaikas yra glaudžiai susijęs su savo šeima, ypač mama. Nuo mamos jis tiesiogiai priklausomas, nes, skirtingai nuo kitų gyvūnų, žmogaus kūdikis gimsta bejėgis. Kūdikiui mama – jo laimės ir meilės šaltinis. Vaikas be mamos tiesiog negalėtų išgyventi, tad jis iš meilės daro viską, kad būtų ryšyje. Vienas iš tokių dalykų gali būti ir vaiko susirgimas.
Imunitetas ir stresas naudojasi tais pačiais antinksčių pajėgumo mechanizmais. Vaikas patiria egzistencinį stresą, jei jis pasijunta vienišas. Mums, suaugusiesiems, iš mūsų perspektyvos gali atrodyti, kas čia tokio be mamos pabūti 10 minučių. O vaikui tai gali būti milžiniškas egzistencinis stresas, išeikvojantis visas gyvybines jėgas, net galintis lemti jo polinkį sirgti. Skamba panašiai, kaip „perdegimo“ sindromas? Suaugusieji puikiai žino, kad profesiniame gyvenime galima „perdegti“. Vaikai irgi gali „perdegti“, kai septintą ryto tenka keltis į darželį, visą dieną būti be mamos ir tėčio. Kaupiasi lėtinis nuovargis, kuris virsta nesibaigiančiomis ligomis.
Savo knygoje esu parašiusi klausimų vaikui:
• Ką gauni, kai sergi? (Vaikai gauna mamos dėmesio: mama sėdi namuose, padaro kažką skanaus valgyti.)
• Ko neprivalai daryti, kai sergi?
• Kas būna su tavimi, kai sergi, kas tave slaugo? (Kartais tai galimybė pabūti su močiute, o gal su tėčiu, kuris po skyrybų gyvena atskirai ar pan.).
• Ką darai, kai sergi?
• Ko nebūna, kai sergi?
Šie klausimai padeda ir šeimai, ir gydytojui rasti paslėptą sirgimo naudą.
O klausimai mamai tokie:
• Ką veiktumėte, jei vaikas būtų sveikas?
• Kodėl to neveikiate dabar, kas trukdo tam?
• Ką tokio nemėgstamo turėtumėte veikti, jeigu jūsų vaikas būtų sveikas?
• Koks jūsų poreikis nebūtų patenkintas, jei jūsų vaikas dabar būtų sveikas?
• Kas dingtų iš jūsų gyvenimo, jei vaikas toliau sirgtų?
• Gal jūsų vaiko būklė leidžia užsiimti tuo, ko sau neleistumėte, jei jūsų vaikas būtų sveikas?
• Gal jūsų vaiko būklė neleidžia atlikti to, kuo užsiimtumėte jam esant sveikam?
Šie klausimai leidžia suprasti psichosomatinę ligos pusę, nes kartais ne tik vaikams, bet ir mamoms ligos tinka. Gal vaiko liga yra geras pasiaiškinimas, kodėl nereikia ieškoti darbo, o gal yra ir kitų paslėptų motyvų? Sąžiningai atsakius į klausimus, galima pamatyti save tarsi iš šalies.
Knygoje aprašau vieną juokingą istoriją apie dvi sesutes. Jos dažnai sirgdavo, reikėjo nuolat vartoti tam tikrų vaistų ir laikytis dietos. Negalima buvo valgyti jokių saldumynų. Ir kai gydymas bei dieta pasirodė veiksmingos, sesutės nustojo sirgti, o kartu ir ilgam namuose pasilikti su mama. Kartą jos tyčia prisipirko saldumynų ir iš tiesų vėl susirgo, nes sirgdamos gaudavo labai daug „pridėtinių verčių“, kurių svarbiausia, ko gero, kokybiškas laikas namuose su mama.
Sakote, kad ligai reikia duoti laiko?
Atrodo, vaikas nespėjo išsveikti, o jau vėl susirgo. Šiame tarsi uždarame rate matau išeitį – leisti vaikui visiškai pasveikti, neskubinant to proceso. Labai dažnai tėvai nori, kad vaikas per keletą dienų pasveiktų ir vėl grįžtų įprasta rutina, – vaikas į darželį, jie į darbą. Tėvai dažnai neturi galimybių nuolat būti nedarbingumo atostogose, mat kyla konfliktų su darbdaviu, gydytojai nebenori pratęsti nedarbingumo pažymėjimo…
Ir tada jie forsuoja vaiko sveikimo procesą. Pakilusią temperatūrą jau pirmą sirgimo dieną muša vaistais, nes labai sunku išlaukti nieko nedarant. Kai vaikas nuo temperatūros net raudonas, iškart norisi padėti. Bet prisiminkime, kad iki 38,5 laipsnio temperatūra yra geriausias dalykas, kas gali būti sergant, – tai rodo, kad kūnas kovoja su infekcija. Jei vaiko šlaunų ir blauzdų oda šalta, vadinasi, temperatūra dar kils. Tada tikrai galima galvoti apie temperatūrą mažinančius vaistus.
Galima uždėti rankšluostį, suvilgytą šaltu vandeniu, ant kaktos ar pulso vietų, jei vaikas nori. Jei oda karšta, daugiau karštis kilti artimiausiu metu neturėtų. Tada geriausia būtų pabūti šalia, duoti atsigerti skysčių. Galima visą kūno odą nuvalyti su rankšluosčiu, išmirkytu vandenyje su keletu šaukštų natūralaus acto, kad nusivalytų prakaitas ir oda vėl pradėtų kvėpuoti.
Gydytojai dažnu atveju skiria tik paracetamolio (kraštutiniu atveju – antibiotikų), tikėdami, kad organizmas padarys savo darbą ir kovos su liga. O mūsų močiutės ligonius girdydavo liepžiedžių arba aviečių arbata su medumi, kantriai laukdamos, kol liga atsitrauks. Šiuolaikinės mamos turėtų prisiminti, kad yra daug alternatyvių pagalbos būdų kovojant su liga: galima duoti vaikui daugiau skysčių, lengvesnio maisto, uždėti vėsų kompresą ant kaktos, pabūti šalia, apkabinti.
Kad greičiau pasveiktų, imunitetą pastiprinti galima šeivamedžių sirupu, cinku, ežiuole, vitaminu C, betaglikanais.
Aišku, visada reikia prisiminti tas „raudonas vėliavėles“, kada jau reikia kreiptis į gydytojus. Tai situacijos, kai aukštą temperatūrą sunku numušti, karščiuojama daugiau nei tris paras, vaikais keistai kosėja ar šnopuoja, kvėpuojant girdėti pašalinis garsas, virpa nosies sparneliai, kai vaikas išbertas, dehidratavęs, – sausos lūpos, suspaudus odą, raukšlė lieka ją atleidus, vaikas vemia, viduriuoja daugiau kaip 3–6 kartų per dieną, neturi apetito, negeria vandens, numušus temperatūrą, vis tiek išlieka bloga savjauta ir t.t.
O kitu atveju ligą reikia tiesiog išlaukti. Palikime baimę šone ir tris paras tiesiog būkime šalia vaiko. Kai trečios dienos vakare temperatūra nebepakyla aukščiau, negu buvo iki tol, vadinasi, prasideda sveikimas.
Kada po ligos vaikas visiškai atsigauna?
Po ligos piko paprastai reikia pabūti namie apie savaitę, o po sunkesnio ligos epizodo – dar bent porą savaičių reikėtų duoti laiko atsigauti. Liga yra tarsi lėtinis stresas, kuris labai išvargina, todėl reikia laiko vaiko organizmui atsigauti. O juk kaip dažnai darželyje gali pamatyti vaiką pajuodusiais paakiais, su ryškiomis venomis smilkiniuose, pavargusį, jo liežuvis su apnašomis, papūstas pilvukas. Visi šie požymiai rodo, kad po ligos jis dar neatsistatė.
Vaiko imunitetas formuojasi jam augant. Iki septynerių metų mergaitėms ir iki devynerių metų berniukams jis yra nebrandus, vaikiškas. Tam tikrais raidos etapais, tam tikrais metų laikais imunitetas gali būti silpnesnis. Pavyzdžiui, žiemos pabaigoje, pavasario pradžioje vaikai daugiau serga, nes dėl ilgėjančių dienų mūsų medžiagų apykaita jau ruošiasi vasarai, o dėl klimato kaitos orai būna dar giliai žiemiški, organizmas nebesugeba adekvačiai sureaguoti ir prisitaikyti prie aplinkos keliamų sunkumų. Šiuo laikotarpiu patariu valgyti lengvesnį maistą, vengti persivalgymo, „šlamštmaisčio“, konservantų, cukraus, riboti baltus miltus, pieno produktus. Šiuo metu galima vartoti detoksikacinių arbatų, vitamino C, mineralų, palaikyti tinkamą vitamino D kiekį.
Svarbu laiku eiti miegoti, būti pakankamai pailsėjusiems.
Imunitetą treniruoja lengvas stresas, pavyzdžiui, vaiko kojytes galima įmerkti į vėsesnį vandenį, ilgiau pabūti lauke, lankyti baseiną. Nereikia persistengti, čia nekalbu apie maudynes eketėje ar kas rytą prausimąsi po šaltu dušu, nors palaipsninis pratinimas gali būti labai naudingas. Svarbu įvertinti savo jėgas.
Manau, kad mano knygoje skaitytojai ras daugiau patarimų, kuriuos galės pritaikyti savo šeimos gyvenime. Ir galbūt tai paskatins į savo sveikatą pažvelgti kitu žvilgsniu.
Susiję straipsniai
