„Mūsų kaimynai labai ramūs“, – mamai pasakė autistiška mergaitė, kurios namai yra šalia kapinių. Nors toks pasakymas gali kelti šypseną, tačiau kartu rodo, kad mirtis ir tai, kas vyksta kapinėse, vaikui gali kelti klausimų, į kuriuos ne visada lengva atsakyti. Vėlinių laikotarpiu šeimose dažniau kalbama apie mirusius artimuosius, lankomi kapai, prisimenami bendri išgyvenimai. Kaip apie mirtį pasakoti autistiškam vaikui? Kaip pasiruošti apsilankymui kapinėse ir būti šalia, kai kyla klausimų ar apima liūdesys?
Kai mirtis pirmiausia tampa klausimų tema
Ingridos sūnui dabar 18 metų. Jis yra autistiškas, turi intelekto sutrikimą ir aktyvumo bei dėmesio sutrikimą. Su mirties tema šeima pradėjo pažindintis dar iki artimojo netekties. Maždaug dešimties metų berniukas ėmė domėtis savo vieta pasaulyje, klausinėti apie giminių ir artimųjų gimimo bei mirties datas. Jam buvo sunku suvokti, ką reiškia, kad žmogaus nebėra, todėl šeima ilgai kalbėjosi apie gyvenimo trukmę ir mirtį aiškino per faktus, o kapinėse vaikas skaitydavo pavardes antkapiuose, skaičiuodavo, kiek žmogus gyveno, ir klausinėdavo arba pats sugalvodavo nuo ko numirė.
Vėliau berniukas pats ėmė ieškoti informacijos internete. Kai mirė futbolininkas Diego Maradona, šeima, pasak Ingridos, jį „laidojo“ pusę metų: sūnus kiekvienam sutiktam žmogui pasakodavo, kas nutiko, aiškindavosi mirties priežastį, rinko statistiką apie tai, nuo ko žmonės miršta. Kai mirė Jungtinės Karalystės karalienė Elžbieta II, jis stebėjo jos laidotuves per televizorių, telefono ekrane maždaug metams buvo įsidėjęs jos nuotrauką ir vis grįždavo prie klausimų apie mirusius žmones. Vėliau dar vienu ilgu gedulo laikotarpiu tapo garsaus krepšininko žūtis lėktuvo katastrofoje.
„Jis temos nesuprato, bet labai norėjo ją suprasti, todėl ypač įsitraukdavo į žymių žmonių mirčių istorijas. Lūžis įvyko netikėtai namuose nugaišus mūsų šuniui. Pati buvau ištikta šoko, todėl sūnui neleidau įeiti į kambarį, kuriame buvo šuo. Tačiau jam ši netektis tapo artimesnė nei žymių žmonių mirtys. Paaiškinome, kad sustojo širdis, parodžiau, kur šuo palaidotas. Atrodo, kad tada jis suprato, kas yra mirtis. Dar maždaug pusmetį sūnus pasakodavo apie šunį, tačiau prie įžymybių mirčių temos nebegrįžo“, – pasakoja Ingrida, „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorė, asociacijos „Šiaulių lietaus vaikai“ vadovė.
Pasak Ingridos, ankstesnės patirtys su šuns ir žymių žmonių netektimis padėjo sūnui pasiruošti artimojo mirčiai. Seneliui susirgus, šeima kalbėjosi, kad jis senas, serga ir gali nutikti visaip, nors sūnus vylėsi, kad senelis nemirs: „Kai pasakiau, kad senelis mirė, per porą valandų turėjau tai pakartoti labai daug kartų. Paskui jis paskambino tėčiui, šis patvirtino, ir tik tada sūnus patikėjo. Konkrečios aplinkybės, tokios kaip mirties priežastis, data, laikas ir palaidojimo vieta, jam suteikė ramybės. Jis su močiute nuėjo į kapines, o prie senelio mirties temos kartais sugrįžta ir dabar, tačiau reaguoja į ją racionaliai.“
Netektį vaikai išgyvena nevienodai
Psichologė, „Dideli vaikai“ įkūrėja Agnė Laskytė pabrėžia, kad autistiški vaikai netektį išgyvena, tačiau jų reakcijos, kaip ir apskritai visų žmonių, gali skirtis: „Nėra taip, kad autistiški vaikai neišgyvena ar išgyvena mažiau. Nėra vieno etalono, pagal kurį galėtume pasakyti, kaip turi atrodyti gedulas. Nesinorėtų brėžti ryškių ribų tarp autistiškų ir neurotipinių žmonių.“
Priimant skirtingas vaiko reakcijas, svarbu atsižvelgti ir į tai, kaip jis supranta mirtį bei kokio paaiškinimo jam reikia. „Kalbant apie mirtį, svarbu rinktis paprastus ir aiškius žodžius, atsižvelgiant į tai, kaip vaikas supranta kalbą ir kokia ja bendrauja. Galima pasakyti: žmogus mirė, jo kūnas nebeveikia, jis nebekvėpuoja. Svarbu faktą paaiškinti tiesiai. Žodžiai, tokie kaip „iškeliavo“ ar „išėjo“, gali vaiką suklaidinti, ypač jei jis mintį supras pažodžiui. Vaikui taip pat svarbu žinoti, kad jis galės klausti, kai tik jam kils klausimų. Nereikia tikėtis, kad viską supras ar sureaguos iš karto. Informacijai apdoroti gali prireikti laiko, o prie pokalbio vaikas gali sugrįžti ir vėliau. Suaugusiojo atvirumas ir pasirengimas atsakyti padeda vaikui žinoti, kad šalia yra žmogus, į kurį galima kreiptis“, – paaiškina A. Laskytė.
„Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorės Irinos autistiškiems vaikams katino netektis buvo labai apčiuopiama: „Nebeliko draugo, kuris kiekvieną dieną glaustydavosi šalia, su kuriuo buvo galima būti ir iš kurio vaikai gaudavo tiek šilumos. Klausimas, kodėl jis mirė ir kodėl taip nutiko, išliko ilgai. Vėliau skausmas vis sugrįždavo. Kartais pamatydavau vaiką vakare vieną verkiantį lovoje. Jis prisimindavo katiną ir vėl liūdėdavo, kad jo nebėra. Tokiomis akimirkomis stengiausi tiesiog būti šalia. Ilgainiui galėjome ramiau kalbėti apie tai, koks mūsų katinas buvo, ką darydavo, ir prisiminti gyvenimą su juo, tačiau tam reikėjo laiko.“
Pasak psichologės, sužinojęs apie netektį vaikas gali verkti, bet gali ir juoktis ar reaguoti kitaip, nei tikisi suaugusieji: „Kartais organizmas tarsi ginasi nuo labai sunkaus fakto, todėl gali pasireikšti mums neįprasta reakcija. Svarbu vaiko negėdinti ir nepriekaištauti, o priimti jo emocijas tokias, kokios jos yra. Gedulo laikotarpiu gali pakisti ir kasdienis elgesys. Vaikui gali būti sunkiau laikytis įprastos dienotvarkės, jis gali atsisakyti veiklų, kurias anksčiau atlikdavo, arba dažniau kartoti tam tikrus judesius. Gali sustiprėti ir stiprios emocinės reakcijos: vaikas gali kristi ant žemės, daužyti daiktus ar žaloti save arba kitus. Tokie pokyčiai gali rodyti, kad vaikui sunku susitvarkyti su vidine įtampa, todėl svarbu stebėti jo savijautą ir poreikius ir padėti išgyventi šį laikotarpį.“
Kaip pasiruošti Vėlinėms ir apsilankymui kapinėse?
„Kai mirė viena iš močiučių, vaikai dar buvo ikimokyklinukai. Svarstėme, ar vestis juos į laidotuves, o galiausiai jie dalyvavo dalyje atsisveikinimo. Stengėmės neįtraukti į ilgus ir varginančius dalykus, pavyzdžiui, visą laiką būti bažnyčioje, todėl sudarėme galimybę pailsėti ir pabūti kitur. Vis dėlto vaikai dalyvavo laidotuvių procesijoje ir matė, kas vyksta. Žvelgdama atgal, manau, kad tai buvo prasminga, natūralus prisilietimas prie mirties ir atsisveikinimo. Stengėmės atsakyti į vaikų klausimus, o ne pasakoti viską, kas svarbu mums, suaugusiesiems“, – pasakoja psichikos sveikatos ambasadorė Irina.
Irina dalijasi, kad kai neteko kitos močiutės, vaikams buvo penkiolika ir septyniolika metų: „Močiutė ilgai sirgo, vaikai matė, kaip keičiasi jos išvaizda ir ką ji dar gali, o ko jau nebegali. Tiesioginių klausimų buvo nedaug, bet tai nereiškė, kad jie nepastebi, kas vyksta. Vaikai laidotuvėse dalyvavo neilgai, kad nepervargtų. Vėliau daugiau kalbėjomės apie pačią močiutę, kokia ji buvo, ir prisiminėme bendras akimirkas.“
Sprendžiant, ar vestis vaiką į laidotuves ar kapines, svarbu įvertinti jo poreikius ir tai, kokia patirtis jo laukia. „Ten gali būti daug neįprastų garsų, kvapų ir žmonių, o tai vaikui gali kelti sensorinę įtampą. Jei nusprendžiama dalyvauti, svarbu iš anksto paaiškinti, kas vyks: bažnyčioje bus kunigas, reikės stotis ar klauptis, gali skambėti vargonai, žmonės giedos, bus smilkomi smilkalai. Galima parodyti nuotraukų ar iš anksto pasiklausyti giesmių. Taip pat verta įvertinti, ar dalyvavimas padės vaikui suprasti, kas vyksta, ar sukels daugiau sunkumų. Jei einame, susitarkime, kad prireikus galėsime išeiti, pasiimkime vaikui saugumo suteikiantį daiktą, ausines ar pledą. Vaiko nereikėtų versti išbūti visos ceremonijos, svarbu leisti atsitraukti. Ir suaugusiajam, kuris lydi vaiką, svarbu jaustis ramiai, nes vaikas gali jausti jo nerimą“, – paaiškina psichologė.
Pasiruošimas prasideda nuo aiškaus pokalbio apie tai, kas vyks, ir plano, kaip pasirūpinti vaiko savijauta. Vaikui svarbu žinoti, kad prireikus galės atsitraukti ir kad suaugęs bus šalia. Apie netektį galima kalbėtis ir vėliau, kai vaikas sugrįš prie savo klausimų ar prisiminimų.
