„Jei susitvarkysi žaislus, gausi lipduką. Jei būsi geras visą savaitę – važiuosime į batutų parką.“ Šios frazės skamba kone kiekvienuose namuose, kur auga mažieji.
Šiandienos tėvystės kultūra orientuota į pozityvų ugdymą, o fizinę prievartą pakeitė rafinuoti įrankiai: elgesio lentelės, spalvoti lipdukai, taškų sistemos ir pažadėti prizai už sutvarkytą kambarį ar suvalgytą daržovę. Nors iš pažiūros motyvacinės lentelės atrodo nekaltai ir efektyviai, jos veikia tuo pačiu išorinės manipuliacijos principu kaip ir senosios bausmės ir vis dažniau suprantame, kad jos vis dėlto neveikia. Atlygio sistemos tėra tas pats kontrolės įrankis, tik įvilktas į socialiai priimtiną popierėlį. Ar gali būti, kad skatindami vaikus „už pirkinius“, mes sukūrėme sistemą, kuri vaiką ne ugdo, o dresuoja?
Konsultuoja psichologė Raminta Gudelytė-Bagdonė, vaikamstevams.lt.
Auginant vaikus nėra nei vieno tobulo metodo, kaip ir tobulos teorijos. Taigi, visi jie turi ir pliusų ir minusų. Mąstau: jeigu motyvacines sistemas, augindami vaikus, šiandien naudojame bene visur, tai greičiausiai jos yra geriausia, ką galime pasirinkti? Tikrai sutinku, kad jose galima rasti ir gero:
- Suteikia aiškumo ir struktūros. Vaikams sunku suprasti abstrakčias taisykles (pvz., „būk geras“ arba „susitvarkyk“). Vizualios motyvacinės lentelės suformuoja taisykles ir ribas, vaikas aiškiai mato, kokio elgesio ar užduoties iš jo tikimasi.
- Padeda suformuoti naudingus įpročius: kas vakarą valytis dantis, pasikloti lovą, pavalgius nusinešti indus ar laiku atlikti namų darbus. Įprastai nauja veikla reikalauja daug valios pastangų, todėl atlygio sistema veikia kaip impulsas. Lipdukas ar kortelė, kurie galiausiai nuveda prie apdovanojimo, padeda išlaikyti rutiną pirmąsias kelias savaites, kol veiksmas tampa automatiniu įpročiu ir išorinio skatinimo nebereikia.
- Suteikia greitą pasiekimo ir sėkmės jausmą. Vaikų nemotyvuoja tolimas rezultatas, (pvz., mokytis dabar, kad po 15 metų turėtų gerą darbą). Taigi, lipdukai ar kiti apdovanojimo simboliai, patenkina vaiko poreikį matyti savo pažangą čia ir dabar. Kai vaikas gauna lipduką, jo smegenyse išsiskiria dopaminas – jis jaučiasi sėkmingas, kompetentingas ir didžiuojasi savimi.
- Padeda vaikams jaustis saugiau. Vizualiai matomos taisyklės vaikams suteikia saugumo jausmą, namų ar klasės rutina tampa labiau nuspėjama, vaikams aišku, ko tėvai ar mokytojai iš jų tikisi.
- Gali padėti skatinti tinkamą elgesį. Jeigu motyvacinė sistema apdovanoja ne tik tada, kai vaikas nesielgia blogai, bet ir tada, kai elgiasi tinkamai, vaikai skatinami elgtis tinkamai, o sistema savo ruožtu padeda suprasti, kas yra tinkamas elgesys.
- Padeda vaikams, turintiems raidos ar elgesio ypatumų. Pvz.: vaikams, turintiems aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADS) vizualios motyvacinės sistemos dažnai yra naudinga priemonė. ADS turinčių vaikų fiziologiniai ypatumai lemia sunkumus, kai reikia išlaikyti dėmesį ar planuoti elgesį, todėl išorinė, aiškiai struktūruota atlygio sistema, jiems gali padėti.
Nepaisant naudų, kurias galima pasiekti naudojant motyvacinę sistemą, noriu atkreipti dėmesį, kuo motyvacinės sistemos vis dėlto gali labiau pakenkti negu padėti, ypač tada, kai naudojamos netinkamai.
- Vaikai mokomi būti geri. Motyvacinė sistema sukuria iliuziją, kad geras elgesys, empatija ar pagalba kitam yra „prekė“, kurią galima parduoti už atlygį. Taigi, vaikas mokomas elgtis tinkamai ne dėl empatijos ar pagarbos kitam, o dėl apdovanojimo.
- Ignoruojama vaikų raidos specifika. Motyvacinės sistemos dažnai reikalauja iš vaikų to, ko jie biologiškai dar nesugeba padaryti. Pavyzdžiui, iš 7-mečio tikimasi, kad jis supykęs nespirs į suolą ar nepradės rėkti visa gerkle, kad išsedės visą pamoką ramiai. Taigi, šiais lūkesčiais neatsižvelgiama į vaikų amžiaus tarpsnio ypatumus, smegenų brandą, gebėjimą susireguliuoti, valdyti impulsus.
- Motyvacinė sistema nemoko, kaip elgtis tinkamai. Lentelės ir taškai fiksuoja tik patį faktą (pasisekė arba nepasisekė), tačiau nesuteikia įrankių elgtis tinkamai. Jei vaikas nežino ar nemoka, kaip nusiraminti arba kaip konstruktyviai išreikšti pyktį, vien tai, kad jis negavo lipduko, vaiko neišmokys pasielgti tinkamai.
- Ar vaikams už pareigą reikia mokėti? Kai pradedama mokėti (taškais, pinigais ar saldumynais) už kasdienes vaiko ar mokinio pareigas (pvz., lovos pasiklojimą ar namų darbų ruošimą), kyla klausimas – ko mes tokiu būdu vaiką mokome? Juk mokant už pareigą, ji virsta darbu, tik kodėl tėvai, pavargę tą atlyginimą mokėti, tikisi sulaukti vaiko pareigos už dyką?
- Veikia kaip paslėpta bausmė, ardo santykį su suaugusiuoju. Negautas taškas, nuimtas lipdukas ar viešai prieš klasę parodyta raudona kortelė vaikui sukelia tokį patį atstūmimo jausmą kaip ir bausmė. Tai griauna saugų ryšį ir pasitikėjimą tėvais ar mokytojais.
- Ignoruojami tikrieji vaiko poreikiai ir kūno signalai. Atlygio sistema vaiką baudžia už natūralius jo impulsus. Pavyzdžiui, aktyviam vaikui, kuriam fiziologiškai sunku išsėdėti vietoje, už norą judėti (kai vaikas vaikšto per klasę ar kalbina draugus vis atsisukdamas atgal) skiriama raudona kortelė. Taigi, vietoje sensorinės pertraukos, kurios metu vaikas galėtų pajudėti (yra puikių būdų judėti suole neišeinant iš klasės), jis, vengdamas bausmės, turi savo poreikį slopinti. Vaikas už netinkamą elgesį gavęs “blogą” kortelę ar lipduką, išmoksta pamoką: mano kūno poreikiai yra blogi, aš esu blogas, kai noriu judėti. Mes suaugę, kaip ir vaikai, visi turime skirtingas sensorines sistemas, taigi ir specifinius sensorinius poreikius, todėl, dienos eigoje vienam norisi pajudėti, kitam dirbant klausytis muzikos, trečią labai erzina kolegos klaviatūros garsas. Nepaisant to, dėka smegenų brandos, mes suaugusieji gebame sensorinius poreikius atidėti (pakentėti) ar patenkinti juos socialiai priimtinais būdais net patys to nepastebėdami ir už tuos poreikius niekas mūsų nebaudžia.
- Maskuojamos gilesnės elgesio priežastys. Netinkamas vaiko elgesys dažniausiai yra tik vandens paviršius, o panėrę giliau galime suprasti tikrąsias elgesio priežastis. Vaikas gali maištauti norėdamas pritapti, nes namuose nesijaučia saugus, arba pykti, nes jam nesiseka mokytis ir jis nesulaukia pagalbos. Atlygio sistema baudžia už pasekmę, bet visiškai ignoruoja giliąsias priežastis – saugumo, meilės ar pripažinimo trūkumą.
- Atlygio sistema – gėdos lenta? Kai už vieno mokinio netinkamą elgesį baudžiama visa klasė (pavyzdžiui, vienam mokiniu pasielgus netinkamai, visa klasė praranda galimybę gauti dienos ar savaitės prizą), atlygio sistema tiesiogiai virsta „gėdos lenta“. Tai skatina ne tinkamą vaikų elgesį, o susipriešinimą, psichologinį spaudimą, patyčias, pyktį.
- Klijuojame gero ir blogo vaiko etiketes. Nei vienoje šemoje nėra vienodų vaikų. Neretai nutinka taip, kad vienas vaikas lengvai renka tuos lipdukus, o kitam, dėl individualių priežasčių, tai daryti sunkiau. Formuojasi gero ir blogo vaiko pozicijos, o tai skatina brolių/sesių tarpusavio priešiškumą, nepadeda “blogiukui” elgtis tinkamai.
- Iškreipiame savivoką. Nuolatinis vaikų vertinimas per atlygio sistemą kategorizuoja vaikus į dvi stovyklas, kur vienoje geri, o kitoje – blogi vaikai. Jeigu vaikui pavyksta – jis išmoksta užsidėti kaukę, būti geras tik tam, kad įtiktų sistemai ir išgyventų, kartu slopindamas tikrąsias savo savasties dalis, baimes, jausmus, poreikius. Jeigu nepavyksta – vaikas auga girdėdamas, kad jis išdykęs, kad jam vis kažkas nepavyksta, kad nemoka, nesugeba, trukdo. Vaikai dar neturi kritinio mąstymo, vadinasi, viską, ką girdi apie save, priima negebėdami įvertinti, ar tai tiesa. Iš to, ką mes dedame į vaikus, formuojasi vaiko savivertė, savivoka. Ar mes tikrai norime auginti vaikus, kurie slepiasi patys nuo savęs arba skęsta beviltiškume, nes vėl ir vėl nepavyksta?
Atrodo, kad minusų daugiau negu pliusų, tai kodėl mes vis tiek naudojame tokią ydingą atlygio sistemą? Vis dėlto, ši sistema turi privalumų, ir, greičiausiai, ne vien tų, kuriuos minėjau pradžioje. Tik apie tuos kitus mes nekalbame. Juk namuose ar klasėje ši sistema atsiranda tada, kai mes nebeiškenčiame, nes nesusikalbame su vaikais, bet ne tada, kai norime gero (suteikti saugumo, įgūdžių, įvesti aplinkos struktūrą, padėti planuoti elgesį).
Mes norime greito rezultato be didelių pastangų. Norime socialiai priimtinais būdais išreikšti nepasitenkinimą vaikų elgesiu ir tai mums suteikia kortelės, lipdukai ar kiti sistemos elementai. Iš esmės mes tikimės nusipirkti ramybę. Dovana už gerą elgesį skamba labai paprastai ir, atrodo, turėtų būti veiksminga. Juk visas pasaulis taip sudėliotas, nieko veltui negausi.
Tačiau, tas esmines naudas, kurias motyvacinė sistema vis dėlto turi, mes greičiausiai prisimename tik tada, kai reikia kam nors argumentuoti, kodėl ją naudojame. Taigi, neretai atlygio sistemą maskuojame gražiais argumentais, tačiau niekas nekalba apie tai, kad šios sistemos pagalba mes skatiname vaikus ignoruoti savo poreikius, mokome autoriteto baimės, verčiame paklusti arba būti blogiukais. Tačiau ši blogiuko etiketė, vaikui, kuris turi sunkumų šeimoje, gali būti į naudą, nes užtikrina gerą statusą grupėje, o mokytojas, užuot įsigilinęs į elgesio esmę, pyksta, kad motyvacinė sistema neveikia..
Tik saugiame ir atliepiančiame santykyje vaikas gali suprasti savo tikruosius poreikius, juos patenkinti ir tik tada lipdukų pagalba gali mokytis įgūdžių, kuriuos vėliau savarankiškai be jokio atlygio pritaikys savo gyvenime.
