Kartais vaikų palikta netvarka mus varo iš proto. Namai atrodo taip, tarsi būtų prasiautęs uraganas. O dažais išsitepę vaikai neša mums parodyti, kokius šedevrus jie ką tik sukūrė ant popieriaus lapo.
Tad pakalbėkime apie kūrybinę netvarką – kaip ją ištverti tėvams ir kodėl ji tokia svarbi vaikams.
Konsultuoja vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė, laimingasvaikas.lt
Kūryba nuo gimimo
Kūrybinė veikla vaikui svarbi nuo pirmųjų gyvenimo metų. Kūrybinė veikla nėra tik piešimas, lipdymas ar statymas. Tai yra savęs, pasaulio ir jame vykstančių procesų pažinimas, svarbus asmenybės vystymosi pagrindas. Vaikui augant, keičiasi būdai ir formos, kuriais jis tai daro.
Vaikai ir tėvai netvarką supranta nevienodai
Vaikai ir tėvai į netvarką žvelgia skirtingai – tėvai dažniausiai mato papildomą darbą, sugadintus daiktus, chaosą, kontrolės praradimą, vien į ją žiūrint užplūstantį nuovargį, vaikai – savo idėjų, tyrinėjimo proceso pėdsakus. Vaikai nesureikšmina netvarkos ir todėl, kad dar nesupranta daiktų vertės, galimų nevaldomos netvarkos pasekmių.
Kodėl kartais svarbu nepriekaištauti
Kai vaikas dažnai girdi: „Išsitepei, išpylei, išmėtei ir pan.“, tai nukreipia jo dėmesį nuo idėjos, proceso, kuriame vyksta labai svarbus mokymasis, į bandymą išvengti klaidos ar atitikti suaugusiųjų veiklos lūkestį.
Tai stingdo vaiko iniciatyvumą, savarankiškumą, autentiškumo atsiskleidimą, motyvaciją tyrinėti ir mokytis, mažina pasitikėjimą savimi, problemų sprendimo įgūdžius. Vaikas, kuriam leidžiama saugiai eksperimentuoti, dažnai tampa atsargesnis nei tas, kurį nuolat stabdome.
Tik taip pat svarbu kartu mokyti ir atsakomybės bei sveikų ribų. Vaikui paaiškinkite, kad yra vietų, kuriose galima išsitepti, barstyti, pilstyti, yra vietų, kur to daryti negalima. Galima išmėtyti kūrybines priemones, tačiau vėliau reikės kartu sutvarkyti. Statiniai žavūs, tik jie turi būti sudėti tam skirtoje vietoje.
Kas labiausiai atpalaiduoja vaiko fantaziją?
Turbūt geriausias kūrybinių priemonių pasirinkimas – kasdienybėje namuose ir gamtoje randami dalykai, neturintys kažkokios vienos paskirties. Pvz., kartoninės dėžės, ritinėliai, akmenukai, pagaliukai, kankorėžiai, buteliukai, kamšteliai, audiniai, smėlis, kruopos (nevirtos), vanduo, plastilinas, molis, dažai, pieštukai, stiklainiukai, maišeliai, virvutės, šiaudeliai ir pan.
Žinoma, galime sėkmingai panaudoti ir žaislus – įvairias kaladėles, kūrybinius rinkinius. Renkantis šiuos žaislus, rekomenduočiau juos duoti pakaitomis su natūraliomis, kasdieninėmis priemonėmis.
Receptas, kaip nesinervinti dėl netvarkos
Kartais tėvams sunku nesusinervinti dėl vaikų paliktos kūrybinės netvarkos. Ypač, jei diena darbe buvo pilna nuovargio ir stiprių emocijų. Tuomet stenkitės sau priminti „pirmosios pagalbos“ būdus – kvėpavimą, įsižeminimo pratimus, palaikančius žodžius sau, dainavimą. Viena mano mėgstamiausių frazių: „Vaikai būna švarūs arba laimingi.“ Pasidžiaukite tais momentais, kai jūsų vaikai yra tiesiog laimingi.
„Kūrybinė netvarka mūsų šeimoje – būtina“
Režisierius Tadas Montrimas ir dailininkė, scenografė Kristina Voytsekhovskaya yra dviejų vaikų – septynmečio Mariaus ir ketverių metų Kamillos tėvai. Jie mato, kokį poveikį augančiam vaikui daro galimybė užsiimti kūrybine veikla.
Tadas. Mano žmona dailininkė, ji meniniam ugdymui skyrė ir skiria daug laiko ir jėgų. Vaikams namuose leidžiama laisvai piešti dažais, įvairiomis technikomis, pritaškyti… Piešimas jiems yra savotiškas žaidimas, terapija. Ne kartą grįžęs po darbų rasdavau dažais nutepliotą vonią, stalą, kėdę, laimingųjų „dailininkų“ rankas, net pilvus.
Tapymas prasidėdavo ant lapo, o baigdavosi… Ne visada būdavo lengva tai priimti, bet tikiu ir matau, kad tokia kūrybinė laisvė – tai milžiniška nauda vaikų raidai. Matome, kad kūrybos laisvė daro juos drąsius, atvirus, kūrybiškus, lengvai bendraujančius. Ir, aišku, svarbus tėvų dėmesys. Nėra taip, kad vaikui duodi dažų, teptuką, popieriaus lapą ir palieki jį patį sau. Turi aptarti jo kūrybą, klausti, ką nupiešė, neprimesti savo nuomonės, kaip kas turėtų atrodyti ar kaip ką reikėtų piešti.
Vaikas pats turi jausti malonumą fantazuoti, kurti. Pastebime, kad piešdama ypač atsiskleidžia mūsų Kamilla.
Nuo mažumės stebėdavomės, kaip ji paima teptuką, nubraukia liniją, sako: „Čia žirafa“, ir mums atkrenta žandikauliai – tame brūkšnyje iš tikrųjų matai žirafos kontūrą, lyg menišką jos šaržą!
Dažnai stebiuosi, kaip piešdami ar lipdydami vaikai nuostabiai fantazuoja. Manau, tai dėl Kristinos požiūrio, kad mes niekada nesakėme jiems, nei ką ir kaip piešti nei ką ir kaip lipdyti. Ir tada lieka tik maloniai nustebti, kai, pavyzdžiui, keturmetis savo iniciatyva nulipdo (labai tiksliai!) besiverčiančią jūros bangą.
Kristina. Kai ugdoma vaiko fantazija, tai pasireiškia įvairiose gyvenimo srityse. Augindami savo vaikus, taikome ir Montessori, ir Valdorfo metodikų elementų.
Pavyzdžiui, pagal Valdorfą, labai svarbu žaisti su gamtoje randamomis medžiagomis. Kartą stebėjau, kaip įsijautusi Kamilla žaidžia su dviem plunksnelėmis.
Didžioji plunksna yra mama, mažoji – vaikelis. Plunksnos ir kalbasi, ir viena kitą glosto – žaidimas gali nenusibosti valandų valandas. Po kiekvienos išvykos į gamtą vaikai namo partempia pilnas kišenes (ir ne tik) „pačių gražiausių akmenų“, šakų ir šakelių. Ir tai jiems įdomiau už žaislus. Kai vaiko fantazija laki, jis nenuobodžiaus ir be ekranų.
Leidžiame vaikams eksperimentuoti ne tik su dažais, spalvomis ar medžiagų faktūromis, bet ir su garsais.
Nupirkome keletą nesudėtingų muzikos instrumentų, kad vaikai galėtų muzikuoti, mokytis groti.
Pavyzdžiui, indėnų fleita turi tik 5 natas ir net nemokant groti galima išgauti gražią garsų dermę. Dar turime vaikams visada prieinamoje vietoje gliukofoną, būgnelius, tamboriną, fleitų, švilpynių, ukulėlę, neseniai atsirado ir elektroninis pianinas. Pastebime, kad mūsų sūnus, kuriam muzikinį lavinimą taikome nuo mažų dienų, yra labai muzikalus ir smalsiai tyrinėja viską, kas skleidžia garsą.
