Kai dalyvavo televizijos šokių projektuose, Eglė buvo tokia populiari, kad ją stabdydavo gatvėje, atpažindavo parduotuvėse. Žiūrovai balsuodami ją buvo išrinkę mėgstamiausia šokėja mėgstamiausiame TV šou. Tačiau žvaigždžių liga susirgti nespėjo – didžiausios šlovės metais išvyko šokti į Ameriką ir kuriam laikui dingo iš Lietuvos pramogų pasaulio.
Dabar Eglė Straleckaitė-Domarkienė jau baigusi profesionalią karjerą, dirba šokių trenere ir pilateso instruktore. Tačiau mums vis tiek liko visų laikų mylimiausia šokėja.
O neseniai 34 metų moteris antrą kartą tapo mama. Vyriausiai Eglės dukrytei Vakarei – 9 metai, o sūneliui Taurui – 2 mėnesiai.
Egle, jūsų nėštumus ir gimdymus skiria ilgokas tarpas, ar jie kuo nors skyrėsi?
Tarp Tauro ir Vakarės – lygiai 9 metų amžiaus skirtumas. Tiek pat, kiek tarp manęs ir brolio, su kuriuo esame labai artimi. Man tai – pats nuostabiausias tarpas tarp brolio ir sesers, o dabar dar ir tarp mano pačios vaikų. Vakarytė jau gana savarankiška ir tie 9 metai tikrai buvo atiduoti tik jai: išmyluojant, džiaugiantis kiekvienu jos augimo tarpsniu. O dabar į šeimą vėl atėjo mažutės minkštos pėdutės, kuriomis rūpinsimės visi trys ir iš naujo eisime per kūdikystės ir vaikystės kelionę, kurios aš, kaip mama, jau buvau vėl pasiilgusi.
Kalbant apie nėštumą, jis nėra ta būsena, kuri man ilgainiui patiktų, kuria aš mėgaučiausi ir kurios ilgėčiausi. Tačiau nenoriu varyti Dievo į medį, nes abu mano nėštumai buvo sklandūs ir ramūs.
Moters galimybė išnešioti ir pagimdyti kūdikį yra tiesiog magija. Kai tavo pilvelyje kažkas krebžda, juda, spardosi ir net žagsi, – tai jausmai, kurių su niekuo nesulyginsi. Tad man tikrai labai liūdna dėl visų moterų, kurios tokio stebuklo patirti negali.
Nėštumas – ir didelė dovana, ir išbandymas moteriai. Iš dalies ji netenka savo kūno, savo kasdienybės, daugelio savo pomėgių ir pamėgto gyvenimo tempo. Visa motinystė yra didelis, neatlygintinas pasiaukojimas, kuris prasideda jau nuo nėštumo.
O kalbant apie abiejų nėštumų palyginimus – vis pajuokaudavau, kad dabar kitaip, nes jau esu sena. Bet vėl – čia mano aštrus humoras. Nesijaučiu sena. Jaučiuosi lygiai taip pat stipri fiziškai ir daug stipresnė psichologiškai, brandesnė morališkai ir visapusiškai pasirengusi.
Šį nėštumą mane labai pykino, buvo užspaustas sėdimasis nervas – tokie tie fiziniai nepatogumai, tačiau niekas nežino, kokios buvo to priežastys. Pasak medikų, kiekvienas nėštumas kitoks, nepaisant moters amžiaus ir tarpo tarp vaikelių. O man jis kitoks, nes ir aš kitokia.
Iš kur nutinka tokie stebuklai, kad antrąkart sukūrėte šeimą būtent su savo mokykline meile Dominyku? Paauglystėje susipažinote kaip sportininkai, o kiek sporto yra dabar, kai patys auginate vaikus?
Sportas – mūsų šeimos gyvenimo dalis. Mums, suaugusiesiems, tai ir meditacija, ir malonumas, ir iškrova, ir darbas. Pati augau sportiškų tėvų šeimoje. Mano tėtis – garbės majoras, pirmasis savanorių vadas, buvęs sporto meistras, bokso treneris. Labai mėgdavau retkarčiais užsukti pas tėtį į vyrų treniruotes – padaužyti bokso kriaušę yra puiki iškrova. Mano mama visą gyvenimą aktyviai sportavo savo malonumui, mėgėjiškai lankė aerobiką ir kitas aerobines treniruotes. Ir brolis buvęs profesionalus futbolininkas. O mano vyras – buvęs profesionalus krepšininkas. Sportuojame visi kas kada – pagal savo grafikus.
Mūsų atostogų lagaminuose visuomet rasi sportinius batelius ir aprangą, net jei tai trumpa savaitgalio kelionė. Vakarė sportuoja aerobinę gimnastiką, labai džiaugiamės, kad treniruotės ją padarė koordinuotą ir tvirtą. Vakarei patinka, ji ir laisvalaikiu ant kiekvieno kampo žaisdama padaro po pratimą. Kai užsimindavau apie šokius, ilgai to nenorėjo, tad ir neverčiau. Tik šiemet iš jos pačios išgirdau, kad norėtų lankyti šokių treniruotes, tad derinamės grafikus, tad galbūt savo malonumui šiek tiek įsitrauks į šokių sūkurį.
Į būrelius mes žiūrime disciplinuotai – jei jau nusprendei, kad nori, vadinasi, sezonas turi būti lankomas reguliariai be praleidinėjimų ar abejonių, su užsidegimu. Labai tikiuosi, kad sportuoti ir judėti jai taps įpročiu visam gyvenimui, nes manau, kad fiziškai aktyvus žmogus ne tik sveikesnis, bet ir laimingesnis, labiau pasitikintis savimi.
Turite įkūrusi savo šokių studiją. Kaip darbą derinate su motinyste?
Šokių studija dabar mamos rankose, ji yra mūsų studijos vadovė. Gera, kai ramia širdimi galime patikėti savo veiklą viena kitai.
Pirmąjį kartą po gimdymo grįžau į darbus po 2–3 mėnesių, šįkart norėčiau šiek tiek ilgiau pasidžiaugti motinyste, tačiau jau pasiilgau mūsų šokančių vaikų, moterų ir mano pilateso merginų. Manau, kad po kelių mėnesių pradėsiu vesti rytinius sporto užsiėmimus mamoms ir mažyliams ant kilimėlių, mamų šokius su nešynėmis. Po truputį grįšiu ir į vieną kitą vakarinę treniruotę mūsų studijoje.
Esate gavusi „Gražiausio biusto“ apdovanojimą – kaip nėštumai ir žindymas pakeitė krūtinę?
Ech, ir tokius rinkimus atkasėte! Tuomet man buvo 17 metų, ir šis „titulas“ man buvo didžiausia gėda, nežinojau, kaip reikės eiti į mokyklą. Štai taip jaučiausi tuomet, nes pačiai niekada nepatiko krūtinė. Dabar ji nebepatinka ne dėl to, kad yra prisirpusi, o dėl to, kad „išsiurbta“. Su tuo turbūt susiduria bene visos žindžiusios mamos.
Ar kalbate su dukra apie grožį, lieknėjimą, mitybą?
Nė vienam vaikui neturėtų būti pasakojama apie lieknėjimą, esu įsitikinusi, kad nuo to ir prasideda problemos, – kai per daug kalbama apie kūną. Vaikai turėtų žinoti, kad visavertė mityba ir sportas padeda būti energingam ir sveikam, o tai būtina norint gerai gyventi. Norėčiau, kad tuo patikėtų ir Vakarytė. Kartu mūsų šeima ieško ir to svarbaus balanso, mes turime ir tinginio dienų, per kurias galima lovoje žiūrėti filmukus, valgyti sausus pusryčius ir niekur neskubėti.
Man, buvusiai šokėjai ir turinčiai valgymo sutrikimų, kurie lieka visam gyvenimui, atrodo, kad visuomenė turi pagaliau nustoti tiek dėmesio skirti kūno vertinimui. Būtent todėl lieknėjimo temomis kalbėti aš atsisakau. Mano supratimu, visais klausimais, kuriems reikia specialaus išsilavinimo, garsiai kalbėti gali tik specialistai, tad ir ši tema priklauso gydytojams, dietologams. Yra tiek daug svarbesnių dalykų apie žmogų! Savo dukrai norėčiau perduoti kitas patirtis. Pavyzdžiui, kaip pasitikėti ir tikėti savimi, kaip mokėti pailsėti. Kaip svarbu turėti draugų ir būti tikru draugu, juk nuoširdumas visuomet laimi.
Savo kūnu nesididžiavau niekada, bet savimi ir jo galimybėmis nuoširdžiai didžiavausi po abiejų gimdymų. Jaučiausi deivių deivė, skridau oru. Ir iki dabar manau, atleiskite, mieli vyrai, kad didesnio stebuklo už moterį nėra.
Klausimas, kiek moteris per nėštumus ir gimdymus priaugo svorio yra tapęs visiška norma. Kaip ir klausimas „Ar pati gimdei?“ Lyg tai būtų svarbiausi dalykai, ko reikėtų paklausti moters, ką tik atvedusios į šį pasaulį gyvybę. O ar tai svarbu?
Galbūt užuot tenkinę savo piktdžiugas ir apkalbas, galėtume tiesiog pasidomėti, kaip moteris jaučiasi, tiesiog pagirti, pasidžiaugti, priminti, kokį nuostabų, neįkainojamą darbą ji ką tik atliko. Juk po gimdymo moteris yra ypač jautri ir pažeidžiama, jai reikia kuo greičiau atsigauti tiek fiziškai, tiek morališkai ir kuo mažiau galvoti apie svorį, kūno vaizdą, kuris vienaip ar kitaip dažniausiai yra didelis nusivylimas.
Akivaizdu, kad jums labai patinka šventės – žiniasklaidoje vis pasirodo žinučių, kaip išradingai šventėte dukros ar savo gimtadienį…
Švęsti mane išmokė mama, kuri nuo mažens rengdavo man gražiausius gimtadienius, taip pat švęsdavome visų šeimos narių gimimo dienas. Iki šiol prisimenu kiekvieną šventę ir stebiuosi, kokia išradinga buvo mano mama net tais laikais, kai nebuvo nei tiek galimybių, nei priemonių, nei paslaugų. Viską darydavo savo rankomis ir idėjomis, o svarbiausia – su tokia meile! Tad ir man patinka visos šventės. Laukiu jų ir planuoju į priekį.
Gyvenimas dažnai sudėtingas, dar jį temdo rutina ir nuolatinis bėgimas, visi daug dirbame, tad jei yra progų, – jas reikia švęsti. Geriausia su būriu draugų. Man patinka teminės, ryškios šventės. Viena vertus, tai gali atrodyti tuštybės mugė, kita vertus, svarbu, kas slepiasi po spalvotu fasadu, – ar tikrai ten tuščia, ar pilna gyvybės, juoko, artumo, žaismo ir bendrystės. Juk šventės – tai prisiminimai.
Dukrytei ir krikšto dukrytei stengiuosi suorganizuoti tokį gimtadienį, apie kokį jos svajoja. Smagu, kad svajonių kasmet būna vis naujų ir dar smagiau, kad po truputį spalvotus balionus keičia vietos, kuriose daugiau gamtos ir gyvūnų. Rengėme šventę žirgyne, gyvūnėlių ūkyje, zoologijos sode, danielių parke su edukacijomis, lobių ieškojimais – išties nuostabu, kokių vietų dabar Lietuvoje yra.
Vakarė svajoja turėti nuosavą žirgą. Šią svajonę, jei ji išliks, paliksime jai įgyvendinti pačiai suaugus. Gyvūnas – ne žaislas, o ypač žirgas.
Ar namie turite augintinių?
Vakarytė dievina gyvūnus, ypač šuniukus. Jai patinka įvairios veislės, tačiau šeimoje manome, kad gyvūnas turi atitikti gyvenimo būdą ir sąlygas, tad esame mažųjų veislių augintojai. Mūsų šeimos narys – jorkšyrų terjeras Rembo, jo ir Vakarės gimtadienius skiria trys dienos, o už sienos pas senelius gyvena dar dvi jorkšyrų terjerės – Širlė ir Laiza. Vakarytė eina iš proto dėl jų visų.
Papasakokite ekstremaliausią motinystės patirtį – ar buvote dėl ko nors mirtinai išsigandusi?
Mirtinai išsigandusi esu daugybę kartų. Kai ilgiau neatsiliepia, kai užtrunka grįždama iš mokyklos, mamos turbūt taip jau reaguoja – akimirkai nustoja plakti širdis. Bet labiausiai Vakarytei nesiseka dėl pargriuvimų: jau dukart siuvo – vienąkart pakaušį, kitąkart antakį. Pakaušį prasiskėlė Egipte, prausdamasi, prieš eidama miegoti. Ji dainavo, šoko ir paslydo – trinktelėjo į dušo kampą, ir voila! Tuomet labiausiai bijojau, koks bus medicinos paslaugų lygis, kaip atrodys klinika, kažkodėl mintyse piešiau antisanitarines sąlygas ir blogiausius scenarijus.
Bet anaiptol, klinika akino savo modernių baltų plytelių grindimis ir nepriekaištingomis sienomis, viskas kvepėjo švara, chirurgas puikiai kalbėjo angliškai ir ilgai netruko susiūti. Antakio istorija atsitiko po kelerių metų, kai viešėjome Palangoje. Jau ruošėmės išeiti, aš pamačiau ant sienos boružėlę ir pakviečiau Vakarytę pažiūrėti, ji skubėjo atbėgti ir krito, akinukų rėmelis įsirėžė į antakį. Tokiais momentais kraujuoja ne tik žaizda, bet ir mamos širdis. Visa laimė, kad viskas baigėsi tik randeliais ir pamokomis.
Kur jūsų šeimą dažniausiai galima sutikti laisvalaikiu? Ar turite bendrų pomėgių?
Mes laisvalaikį taupome kelionėms. Labai mėgstame keliauti. Štai ir dabar grįžtame iš trumpos viešnagės Berlyne – pirmasis Tauro skrydis buvo jam sulaukus šešių savaičių. Vakarytė pirmąkart skrido pusės metukų. Žinau, kad kai kurie tėveliai nenori keliauti su vaikais, nes bijo vargo. Ir tikrai, vargo daugiau, bet, kita vertus, ir nekeliaujant vargo daugiau nei tiesiog gyvenant be vaikų. Tad mes nieko nebijome ir kol galime, vaikus imame visur drauge, galbūt pasaulio pamatymas juos praturtins. O jei ne kelionės, laisvalaikį stengiamės leisti įvairiai, neturime didelių tradicijų.
Kartais geriausias laisvalaikis – visiems susiglaudus ant sofos, prisidėjus skanumynų tiesiog žiūrėti filmą.
Kas „saldžiausia“ motinystėje?
Žinoma, smagu ir pirkti drabužėlius, ir žaislus, ir rengti šventes, bet niekada net nepagalvočiau, kad tai saldžiausia motinystėje. Tai man tik lepinimo būdai. O saldžiausia (nebūsiu labai originali) – išgirsti švelniu balseliu: „Myliu tave, mamyte.“ Arba einant gatve pajusti į savo delną įgrūstą mažą rankytę. Saldu yra prajuokinti valant ašarytes.
Saldu išgirsti iš kito, kaip dorai tavo vaikas pasielgė, kai tavęs nebuvo šalia, kad buvo mandagus ir užjaučiantis kitą. Saldu bučiuoti naujagimio skruostuką, rožines pėdutes. Tokie tie gardumynai mamystėje.
Kaip manote, kokią mamą jūsų vaikai prisimins suaugę? Kokius jūsų poelgius ir savybes jie įsimins?
Labai tikiuosi, kad neprisimins, kaip nuolat pykau dėl nesutvarkyto kambario ar pamirštų namų darbų, kad neprisimins pavargusios ir irzlios. Labai tikiuosi, kad prisimins visokias smagias mažas mūsų gyvenimo akimirkas, kvailus šokius vidury svetainės, dainas mašinoje, neprotingai dideles ledų porcijas, valgytas kartu, ar netikėtą iškylą po pamokų. Bet turbūt prisimins visko po truputį, nes gyvenimas toks jau yra.
Kas jums svarbiausia auginant vaikus? Kokiuose dalykuose esate pedantė, o į ką žiūrite laisvai?
Manau, kad vaikui svarbu yra žinoti savo pareigas: eiti į mokyklą, laikytis sutarto grafiko ir veiklų, atlikti tam tikrus darbus, kurie priklauso, pavyzdžiui susidėti daiktus į vietą, galbūt iškraustyti indaplovę ir pan. Svarbu yra mylėti žmones, neveidmainiauti ir specialiai neskaudinti kitų. O beveik visa kita vaikystėje yra galima ir legalu. Labiausiai norėčiau, kad mano vaikai būtų savimi pasitikintys, pastebėtų, kokios spalvos kasdien dangus, kad garsiai kvatotų ir turėtų bent keletą tikrų draugų. To jiems ir linkiu.
Tekstas Gintos Liaugminienės
Nuotraukos Alisa Photography
Susiję straipsniai
