Nors Austėja Gendvilaitė-Austieja dainuoja apie „žiauriai gražią žiemą“, mes ją kalbiname ne mažiau gražią vasarą, kuri jau spėjo nustebinti ir karščiu, ir lietumi. Austėjos mažyliui Radvilui ši vasarą pirmoji, nes jam tik 4 mėnesiai, o vyresniajam sūneliui Vykintui – treji.
Austėja, norėjote, kad tarp vaikų būtų mažas amžiaus skirtumas?
Visada maniau, kad geriausias amžiaus skirtumas kokie dveji metai, kai vaikai dar gali kartu augdami žaisti, panašiai yra tarp manęs ir brolių. Stebuklingai susidėliojo, kad baigėsi vienos motinystės atostogos, ir lygiai tą pačią dieną aš išėjau į nėštumo atostogas su antruoju vaiku. Žinojau, kad pametinukus auginti bus nelengva, keletą metų teks pavargti, bet tai etapas, kurį tiesiog turi praeiti. Galbūt sunkiausia psichologiškai padalinti save vaikams, kurie abu yra dar kiekvienas savaip mažutėliai ir jiems taip reikia mamos artumo čia ir dabar.
Kai grįžau su Radvilu, Vykintas daugiau laiko leisdavo su tėčiu ir kurį laiką pavydo broliukui nebuvo. Bet pasitaiko situacijų, kai jiems abiem vienu metu reikia dėmesio. Gerai, kad mažiukas apdovanotas didele kantrybe, galiu nemažai ką daryti šalia jo.
Kaip ruošėte Vykintą broliuko gimimui?
Apie tai pradėjome su juo kalbėtis, kai tik sužinojau, kad esu nėščia. Sakiau, kad reikės rūpintis broliuku, kol jis paaugs ir galės žaisti kartu. Kad reikės užleisti vietą šalia mamos miegant – iki tol su Vykintu miegodavome kartu. Džiaugiuosi, kad išėjimas miegoti į kitą kambarį įvyko sklandžiai, galbūt tas laikas sutapo su trejų metų krize, kai vaikai nori būti savarankiški? Pasakojome visą realybę, kad reikės keisti sauskelnes, kad broliukas kartais verks. Kadangi ryšį tarp vaikų kūrėme dar mažyliui esant pilvelyje, viskas įvyko lengviau, negu tikėjausi. Pirmomis savaitėmis Vykintas broliuką labai saugojo!
O kaip jūs pati ruošėtės naujam – mamos – vaidmeniui?
Kai laukiausi pirmą kartą, artimoje aplinkoje draugių su vaikais neturėjau, tad mokiausi klausydama seminarų. Jau tada įtariau, kad tapus mama viskas apsivers, ir iš tikrųjų tai pasitvirtino. Atsimenu, pagimdžiau pirmąjį sūnelį ir dvi savaites gal net nebuvau iš namų išėjusi, išskyrus pasivaikščiojimus su vežimu ir nuvykimą į kaimą Kalėdų proga. Namuose gyvenau lovos režimu: žindžiau, supau, nešiojau, net normalių drabužių neapsivilkusi. Naktys nemiegotos, viskas taip sunku, patiriant tą staigų gyvenimo pokytį. Absoliučiai kitas pasaulis, tarsi kita planeta. Po dviejų savaičių po truputį pradėjo atsimerkinėti akys.
Atrodė, tarsi sapnavau ir pradedu busti. Gal tai lemia ir hormonų šuoliai, gimus antrajam, jau švelnesnė ta būsena. Gal organizmas viską prisimena ir jau reaguoja ramiau? Ir pavalgyti randu laiko, nebesijaučiu tokia išsekusi, kaip pirmą kartą, kai per pirmuosius keturis mėnesius buvau numetusi visus per nėštumą priaugtus kilogramus ir dar minus penkis. Kai šįkart grįžau iš gimdymo namų, laukė naujas gražus puodas su troškiniu – taip manimi pasirūpino pusseserė.
Pusseserė priėmė ir vieną jūsų gimdymų?
Mano pusseserė – gydytoja akušerė-ginekologė. Taip sutapo, kad pirmąjį vaikelį Šiaulių ligoninėje priėmė būtent ji. Abu sūnūs gimė Šiauliuose. Šioje ligoninėje lankiau ir pasiruošimo gimdymui kursus. Gydytoja taip aiškiai nupasakojo gimdymo eigą, kad nebeliko jokios baimės. Juk gimdymas – natūralus procesas, kurį esame sutvertos išgyventi. Tai nėra kažkokia patologija. Mano viena pažįstama, kuri augina 5 vaikučius, perdavė tokią žinutę: „Būk kaip upė, tekėk, atmink – kuo skaudžiau, tuo geriau, vaikelis jau arti.“ Tad gimdydama ir kartojau tą žodį „opė“ (upė).
Per pirmą gimdymą buvau labai susikaupusi, net skausmas pasitraukė į antrą planą. Kai pagimdžiau, jis apskritai tarsi išgaravo. O gimdant antrą kartą paruošiamieji sąrėmiai prasidėjo prieš porą dienų, keletą naktų buvau be miego. Per antrąjį gimdymą suvokiau to jausmo, kurį vadiname skausmu, stiprumą, tačiau aš vengiu kalbant ir mąstant apie gimdymą vartoti žodį skausmas – nes vis dėlto tai savo kilme gero pobūdžio jausmas, norisi tam suteikti šviesą spinduliuojantį pavadinimą, o ne atvirkščiai. Gimdymą esu linkusi vadinti stipria ceremonija, pakeičiančią tavo gylį, atveriančią nematytus klodus.
Bet ta akimirka, kai pagimdai, viską atperka – negali apsakyti to potyrio, atrodo, kažkokią pasaulio viršūnę pasiekei. Atrodo, visi fiziniai nemalonumai ne tokie svarbūs, atėjo į pasaulį naujas žmogus, nauja siela ir pats tą akimirką tampi didesnis, iškilmingesnis, prisidėjęs prie amžinojo rato žmogus.
Nėštumo metu specialių mankštų nelankiau, bet abu nėštumus praleidau gana aktyviai gyvendama. Laukdamasi šį kartą beveik iki paskutinių mėnesių koncertavau.
Kokia motinystės patirtis kol kas atrodo sunkiausia?
Ko gero, atjunkymas. Ruošdamasi motinystei, buvau perskaičiusi Kazimiero Vitkausko knygą „Svarbus kaip motinos meilė“ ir jaudinausi, ar pavyks sėkmingai žindyti. Realybėje viskas ėjosi labai sklandžiai, maniau, kad žindysiu tiek, kiek reikės, o kada nutraukti – pajausiu intuityviai. Vykintą žindžiau 2 metus ir 7 mėnesius. Kai pastojau antrą kartą, dar žindžiau, bet paskui per vieną naktį kažkas nutiko, galbūt suveikė hormonai. Žindymas tapo skausmingas, tad atėjo ženklas, kad jau metas sustoti, – reikėjo abiem su tuo susitaikyti. Dar neaišku, kuriam buvo sunkiau. Aš pirmą kartą savo gyvenime patyriau tokią didžiulę nevaldomą baimę, galbūt panikos ataką, net kūnas drebėjo. Ir vaikas verkė, ir aš pati slapta verkiau. Paskui daugiau domėjausi, skaičiau, kad kitoms moterims net depresija prasideda, kai tenka nutraukti žindymą. Tai tikrai labai sudėtingas vidinis procesas, bent mano atveju.
Ar auginant vaikus jums svarbi gamta?
Vaikystėje mano tėvai augino arklius žemaitukus. Dabar iš jų žirgyno likę penki žemaitukai, kuriais rūpinasi brolis. Man atrodo, kad būdamas tarp gyvūnų žmogus išsiugdo didesnę empatiją bei atsakomybę. Jojimas žirgu – tai tokia terapija, kurią sunku apsakyti žodžiais. Į mūsų žirgyną atvažiuodavo ir žmonių su negalia, paralyžiuotų, sunkiai judančių, o užsėsdavo ant žemaituko – ir patirdavo tiek gražių emocijų! Žirgas tarsi skaito žmogaus mintis. Pati esu tai patyrusi – joji ir pagalvoji, kad norėtum paraginti žirgą joti ristele, ir jis nuo tos minties jau pats pradeda joti ristele. Pagalvoji, kad norėtum joti šuoliais, ir jis pradeda šuoliuoti. Žirgas tarsi žino, kur joti. Mes esame gamtos dalis ir per gyvūnus tą susiliejimą į vienį patiriame dar aiškiau.
Vaikystėje mūsų namas stovėjo nuošaliai, aplink vien laukai, tik dabar sparčiai artėja miestas. Vaikščiodavau, svajodavau, stebėdavau gamtą. Mane domino vienų reiškinių priklausomybė nuo kitų, pavyzdžiui, skruzdės nuo šapelio. Buvau tokia maža filosofė. Augau tarp brolių, bet turėjau vieną draugę kitoje ežero pusėje, su kuria žaisdavome mergaitiškus žaidimus. Atsimenu, man pati gražiausia kalėdinė dovana buvo, kai gavau vaikišką lėlių vežimėlį. Paskui juo vežiodavau katiną. Nuo vaikystės turiu stiprų motinystės instinktą. Man atrodo, jei gali, tai yra pareiga gimdyti vaikus, perduoti gyvybės estafetę, kaip ir tu ją gavai. Tai visatos stebuklas.
Dabar aš su šeima gyvenu bute ir jokių augintinių nelaikome. Kol neturėjome vaikų, auginome lietuvių skalikų veislės kalytę, bet paskui gimė Vykintas, ir ją nuvežėme pas mano tėvus į Plungę. Nutarėme, kad kaime jai bus erdviau ir mieliau kitų šunų apsuptyje, nei mūsų mažame bute ir nebe dėmesio centre. Kadangi mano tėtis turi lietuvių skalikų veislyną, jų sodyboje šunims geresnės sąlygos gyventi, daugiau laisvės. Dažnai grįžtame ten, ryšys su ja tebėra stiprus, tik įsakymų klauso ne mano, o tėčio. Aš jai – smagioji dalis. Šiuo metu bočiai (seneliai) turi apie 10 skalikų, o kai atsiveda jauniklių, būna dar daugiau. Maži šuniukai Vykintui labai patinka, yra ką paglostyti, su kuo pažaisti. Džiaugiuosi, kad mano vaikai turi galimybę iš arti stebėti gyvūnų pasaulį.
Kas lėmė, kad netapote veterinarijos gydytoja, kaip svajojote vaikystėje?
Nuo vaikystės svajojau tapti veterinare, kadangi augau gyvūnų apsuptyje, darbai ir rūpesčiai, susiję su jais, buvo kasdienybė, mieli mano širdžiai. Maitindavau, gydydavau, tepdavau, leisdavau vaistus, skaitydavau su tuo susijusią literatūrą – ruošiausi tapti veterinare ir garsiai apie tai kalbėjau. Mano mama mokytoja, tad šiek tiek svarsčiau vaikystėje ir apie šią specialybę.
Bet mama kryptingai mintis apie mokytojo darbą nunešdavo tolyn – argumentais, kad tokiam darbui esu per jautri. Iš arti stebėdama mokytojo kasdienybę, nesiviliojau šiuo sunkiu darbu, nors dabar mano vyras – mokytojas, juokauju, kad niekaip nesuprantu, kaip jie išbūna mokyklose dienų dienas. Esant laisvei rinktis, šis svoris ne man. Bręstant ir artėjant apsisprendimo akimirkai, jau buvau pajutusi, kad manęs nežavi ir chemijos mokslai, jokio potraukio kitiems tiksliesiems dalykams taip pat nejaučiau, tad veterinarijos mintis pradėjo tolti, nutariau, kad gyvūnais džiaugtis galėsiu juos augindama. Buvau baigusi smuiko klasę Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje, tad nuo mažumės muzikavau, vėliau smuiku grojau ansambliuose, kapelose, muzikinėse grupėse.
Augdama vis rimčiau nėriausi į meną – kūriau muziką, gerai jaučiausi scenoje, tapiau, net kartą laimėjau rajone dailės olimpiadą (o joje dalyvavau tik todėl, kad artėjo 12 mokslo metų pabaiga, o nebuvau dalyvavusi jokioje olimpiadoje, išskyrus spartakiadą).
Pamaniau, kad reikia nors kartą pabandyti… Pasibaigus paskutiniams mokslo metams žurnale „Kur stoti“ radau patraukliai aprašytą Estrados meno specialybę tuometiniam Šiaulių universitete. Ne pagal miestą rinkausi, kur stoti, dabar pamąstau, kad irgi keista, jog visiškai apie vietą negalvojau. Kiti būtinai nori konkrečiai kažkur, o man buvo svarbu ką mokytis, o ne kur. Tad pamaniau – man kaip tik. Iš tiesų studijuoti buvo naudinga ir malonu.
Hitą apie žiauriai gražią žiemą sukūrėte dar neturėdama vaikų. Kaip dera kūryba ir motinystė?
Kūrybinė būsena dabar itin gyva, ji niekur nedingo, pildosi naujomis emocijomis, nes, auginant vaikus, kiekviena diena yra kažkas naujo. Kaip žmogus tampi daug brandesnis ir gilesnis, kartą mano draugė, jogos trenerė, paminėjo: „Kai neturėjau vaikų, nieko nesupratau apie gyvenimą.“ Tik vidinių vyksmų neturiu laiko nuolat užrašyti, bet jie kaupiasi. Dabar vos tik prisiliečiu prie pianino, galiu kurti dainas iš karto. O vienas šiuo metu prieinamas, labiausiai kūrybą atpalaiduojančių procesų yra žindymas! Tai laikas, kai gali svajoti, kai lengvai atklysta mintys. Žindydama esu sukūrusi ne vieną dainą. Paskui ją paniūniuoju, ir, jeigu vaikas atsisuka, ima šypsotis, suprantu, kad daina gera. Vaikas juk nemeluos.
Su vaikais šeimoje kalbate žemaitiškai?
Man tai savaime suprantamas dalykas. Tai prigimtinė mano kalba, kaip kūno dalis, kaip dvasios būsena. Noriu tą kalbą perduoti savo vaikams, kad jie suprastų ir mokėtų, o ar gyvenime kalbės žemaitiškai, – spręs patys. Mano vyras ne žemaitis, jis su vaikais kalba bendrine kalba, bet natūraliai jau ir jis įterpia vieną kitą žemaitišką žodį į savo kalbą.
Tekstas Gintos Liaugminienės
Nuotraukos Mamertos Daukintės, Mamerta Photography
Susiję straipsniai
