Vasarą „Žemaitukui“ Ovidijui Petrauskui – koncertas po koncerto. Bet jiedu su žmona Evelina surengia trumpus ir romantiškus pabėgimus nuo darbų ir pareigų – kartais užtenka poros dienų kokiame nors SPA ar trumpoje kelionėje, ir energijos baterijos įsikrauna.
Tada vėl vienas grįžta dainuoti, o kita – auginti vaikų. Petrauskų šeimoje auga penkiametė Estelė ir metų ir trijų mėnesių Herkus.
Kalbamės su Evelina Petrauske.
Evelina, kai susipažinote, Ovidijus dar nebuvo toks užimtas, nebuvo arenas renkanti žvaigždė?
Mes susipažinome internetu per pažinčių programėlę – Ovidijui tada buvo dvidešimt penkeri, man – dvidešimt dveji. Buvau neseniai grįžusi iš užsienio, kur teko padirbėti. Abu laikinai buvome apsistoję pas tėvus. Ovidijus tuo metu jau buvo pradėjęs „Žemaitukų“ karjerą, jų duetas jau buvo išleidęs savo pirmąją dainą „Rinkis mane“. Kai iš pradžių susirašėme, nežinojau, kas jis toks. Bet paskui feisbuko profilyje pamačiau, kad turi daug draugų ir sekėjų, kad dainuoja grupėje. Mes labai greitai iš pažinčių programėlės persikėlėme į kitus socialinius tinklus, o paskui – į gyvą bendravimą.
Visi muzikantai turi etiketę, kad daug „baliavoja“, bet jau pažinties pradžioje mačiau, kad jie su Linu į savo darbą žiūri labai rimtai. Po koncerto niekada nepasilieka švęsti. Tiesa, kai susipažinome, tokių koncertinių maratonų, kaip dabar, dar nebuvo.
Ar ilgai draugavote iki vestuvių?
Pas mus viskas vyksta greitai! Greičiau nei po metų aš pastojau, ir nutarėme, kad reikia įregistruoti santuoką metrikacijos skyriuje. Bet nuo pat nėštumo pradžios iki gimdymo aš jaučiausi kaip ligonis. Abu mano nėštumai buvo labai sunkūs. Kai su Estele pastojau, nuo septintos savaitės prasidėjo toksikozė, kuri truko iki nėštumo pabaigos. Vėmiau net prieš važiuodama į gimdymo namus. Teko ne kartą gulėti ligoninėje su lašelinėmis, kad nors kiek atsistatyčiau, nes organizmas nėštumą priėmė kaip svetimkūnį. Visą laiką jaučiausi tarsi apsinuodijusi maistu – pykino, svaigo galva, buvo silpna. Nuo gulėjimo lovoje net nunyko raumenys. Taigi apie tikrą vestuvių puotą negalėjo būti nė kalbos. Jaudinausi, kad tik atlaikyčiau tą surašymo ceremoniją. Tąkart nebuvo nei baltos suknelės (vilkėjau juoda, kurią radau spintoje), nei makiažo. Viskas vyko labai paprastai. Po ceremonijos su tėvais nuėjome į restoraną pavalgyti pietų, o antrą valandą dienos vestuvės jau buvo pasibaigusios. Tikras vestuves iškėlėme po pusantrų metų.
Laukdamasi Estelės, numečiau daug svorio. Pykino beveik nuo visko, net nuo jūros kvapo, jei išeidavau pasivaikščioti pajūriu. Vienintelis malonus dalykas pasirodė esąs… baseino chloro kvapas. Prieš man pastojant, planavome mėnesį pakeliauti užsienyje, jau buvome nusipirkę bilietus, bet teko viską atšaukti. Nuvažiavome trumpam pabūti lietuviškame SPA. Kai užuodžiau baseino chlorą, pasidarė taip gera!
O ką nors suvalgiusi skubėdavau prigulti, kad organizmas spėtų įsisavinti bent kiek maisto medžiagų, kol visko neišvėmiau. Visiškai neturėjau apetito, valgydavau per prievartą žinodama, kad reikia. Su Herkumi buvo lygiai tas pats. Nėštumai man pati sunkiausia motinystės patirtis. Man gimdyti ne taip baisu, kaip būti nėščiai. Atrodė, kad tie devyni mėnesiai niekada nesibaigs.
Vaikų susilaukėte labai jauni – ar tai buvo planuota?
Kai susipažinome, susitikome, abu buvome turėję ankstesnius santykius ir jau nebenorėjome blaškytis. Daug kalbėjome apie tai, kad norime vaikų, todėl ir Estelė buvo laukiama, ir Herkus. Dviejų vaikų norėjome, o trečio – nebe. Bent jau dabar. Mes abu esame šeimos žmonės ir šeima yra geriausia, ką gyvenime turime.
Planuodami vaikus norėjome ketverių–penkerių metų pertraukos, taip ir išėjo. Manau, toks amžiaus skirtumas labai geras.
Tik nesuplanavome „Žemaitukų“ populiarumo – galvojome, kad tie metai bus ramesnis laikas, o išėjo visiškai atvirkščiai. Pasipylė koncertai, televizijos projektai. Net ir mes, žmonos, jaučiame tą populiarumą – kartais einame visi kur nors mieste, ir praeiviai paprašo su „Žemaitukais“ nusifotografuoti. Žinome, kad tai mūsų vyrų darbo dalis.
Tai gal Ovidijus jau sužvaigždėjo?
Oi ne, jam tai negresia! Manau, jie ir žavi publiką savo paprastumu. Net neįsivaizduoju, kad Ovidijus kurią dieną pareitų namo vilkėdamas „brendais“, kaip žvaigždė!
Šiuo metu kuriatės naujuose namuose?
Dar daug ko neturime, bet jau gyvename nuosavame name! Kai gimė Estelė, įsikraustėme į savo pirmąjį būstą, o kai gimė Herkus – į nuosavą namą netoli Karklės. Nuo mūsų namų iki jūros – mažiau nei kilometras.
Nors esu interjero dizainerė, bet kol laukiausi, nenorėjau kištis į jokias statybas. Jaučiausi blogai, norėjau tik ramybės. Visą „sunkiąją“ statybų ir kiemo dalį palikau vyrui. O kai gimė Herkus ir prasidėjo interjero kūrimas, tada jau perėmiau iniciatyvą aš. Daug kur padėjo mama, kuri irgi yra interjero dizainerė ir turi savo įmonę.
Planuodama savo namus, nedariau jokių vizualizacijų – iš anksto žinojau, kad noriu erdvės, minimalizmo ir švaros. Todėl mūsų namuose aukštos lubos ir didelės erdvės. Kai kurias svajones teko nuleisti ant žemės, supratus, kad mums jos šiuo metu per brangios. Pavyzdžiui, norėjome akmens, o teko pasirinkti paprastas plokštes. Bet naujuose namuose esame labai laimingi, man gražu, erdvu, norisi čia būti ir tvarkytis.
Vaikai turės po atskirą kambarį?
Vaikų kambariai įrengti taip, kurie augtų kartu su jais. Nedarėme specialiai nieko vaikiško, apdailai parinkome neutralias žemės spalvas, o žaismingumą sukursime vaikiška patalyne, žaisliukais. Estelė paprašė rožinio kilimo, patalynės su mikimauzais ir nuosavo televizoriaus. Jos kambarys jau prisipildęs žaislų, o Herkaus kol kas – idealiai tvarkingas. Norime, kad vaikai keletą savaičių apsiprastų naujoje vietoje, o tada jau bandysime abu migdyti jų kambariuose. Kol kas visi keturi miegame kartu.
Esate pasakojusi, kad jūs, jūsų mama ir teta gimdėte beveik tuo pat metu. Kaip čia išėjo?
Mama pagimdė lapkritį, aš vasarį, o teta kovą. Ir dėl visko kalta močiutė! Tai ji keliaudama Izraelyje prie Raudų sienos parašė norą, kad norėtų susilaukti dar anūkėlių (tuo metu mano teta neturėjo vaikų). Kitais metais močiutė gavo dvi anūkes ir dar vieną proanūkę. Mes juokaujame, kad norus reikia formuluoti konkrečiau, nes jie tikrai linkę išsipildyti.
Pamenu, kaip mama pirmoji pasakė, kad aš turėsiu sesutę. O po poros mėnesių tokią naujieną pranešiau ir aš. Kartu pirkome kūdikiams drabužėlius, rinkomės vežimėlius. Dabar mūsų dukrytės yra ir geriausios draugės, ir didžiausios priešės. Nori susitikti, o susitikusios pykstasi ir vėl taikosi.
Kokie prisiminimai liko iš gimdymo?
Gimdymo aš labai bijojau, bet abu mano gimdymai nebuvo tokie baisūs kaip nėštumai. Pirmas gimdymas buvo skausmingesnis, kaip ir dauguma moterų prašiau: „Padėkite, nebegaliu, aš mirsiu!“. Bet sėkmingai ir natūraliai pagimdžiau dukrytę. O antrasis gimdymas buvo toks paprastas, greitas, kad, atrodo, net skausmo nejutau. Užtat sunkumai prasidėjo po gimdymo.
Tik gimusį Herkų išnešė į reanimaciją, o netrukus iš Klaipėdos mus išvežė į Kauno klinikas. Jis duso, ir gydytojai nežinojo, kas tam vaikui yra, – gal plaučiuose vanduo, gal būtina skubi operacija? Vėliau buvo diagnozuota laringomaliacija – įgimta kūdikių gerklų anomalija, trukdanti kvėpuoti. Klausėme gydytojų, ar vaikas išgyvens, o jie nieko negalėjo atsakyti. Tos dienos buvo ašaromis nulaistytos. Paprastai šią bėdą vaikai išauga iki dvejų metų, bet kaip išgyventi iki tol? Pamenu, kaip pirmas keletą naktų išsėdėjau prie vaiko visiškai nemiegodama, bijojau, kad jis gali uždusti. Jau ruošėmės pirkti deguonies įrangą, tik gydytojai patarė neskubėti. Herkui buvo nustatyta pirma šios ligos stadija – būklė nebuvo labai sunki.
Panika kilo grįžus į namus. Gydytojai prisakė vengti kontaktų su sergančiais žmonėmis, o tą dieną, kai parvažiavome į namus, Estelė parėjo iš darželio su temperatūra ir didžiausia sloga. Greitai susigriebiau naujagimį ir išvažiavau kuriam laikui pagyventi į atskirą butą. Bet tą patį vakarą mane verkiančią parsivežė Ovidijus namo. Moteriai po gimdymo su hormonų audromis sunku išbūti vienai!
Ovidijus pasakė, kad negalime užsidaryti kažkokiame stiklo burbule, esame šeima, ir turime būti visi kartu. Aš viename kambaryje prižiūrėjau naujagimį, o jis kitame kambaryje visokiausiais būdais gydė dukrytę, net liaudiškomis priemonėmis – actu tepė padukus, kad greičiau įveiktų virusus. O tada po trijų dienų jis turėjo išvažiuoti koncertuoti, ir likau su naujagimiu ir sergančia Estele viena. Kartais Ovidijus stebisi, kaip aš atlaikau? O aš paprasčiausiai neturiu kitos išeities, tik viską ištverti.
Laimė, kad pirmaisiais Herkaus metais didelių bėdų nebebuvo. Tik verkiant pradėdavo trūkti oro, todėl nuolatos nešiodavome ant rankų. Auginimas nebuvo lengvas, pirmi jo metai mums buvo be miego. Bet vaikas auga, ir ligą prisiminėme tik kartą, kai neseniai vėl sirgo laringitu. Tada jam kvėpuoti buvo sunkiau.
Kai būna sunku, primenu sau, kad negaliu varyti Dievo į medį, nes yra daugybė mamų, kurios augina beviltiškai sergančius vaikus. O mes negalime skųstis, kad sunku, nes esame sveiki.
Kiek muzikos skamba jūsų šeimoje?
Ovidijaus tėtis, brolis ir sesuo labai muzikalūs, toje šeimoje dažnai grojama ir dainuojama. Kai kartais vaikus paliekame su seneliais, gauname vaizdo įrašų, kaip senelis groja akordeonu, o Herkus šoka. Mažylis, vos tik pamatęs akordeoną, pradeda zyzti, kad senelis grotų!
O Estelė dažnai mums surengia koncertus namuose. Ji labai artistiška, mėgsta persirengti, vaidina tikrą dainininkę. Šitą jos pomėgį jau pastebėjo ir darželio auklėtojos, kad Estelė nebijo dėmesio ir yra drąsi. Kai dukra dalyvavo televizijos projekte „Žvaigždžių žvaigždutės“, buvo labai patenkinta, kad kartu su tėčiu gatvėje jau atpažįsta ir ją. Estelė lankė dainavimo ir šokių būrelius, o kitais metais galvojame leisti mokytis dainavimo privačiai.
Ar tarp broliuko ir sesutės nėra konkurencijos?
Man labai keista, bet kai gimė broliukas, niekada nebuvo jokio pavydo. Jei Herkus zyzia, Estelė man sako: „Mama, eik, Herkų paimk, jis pas tave nori“. Ji jaučiasi dar viena mama, Estelei atrodo, kad Herkus yra mūsų visų vaikas. Vienintelis pasvarstymas, kodėl jis negali miegoti savo kambaryje? Bet nepyksta, jei broliukas paima ar sulaužo kokį nors jos daiktą. Ji labai jo laukė, džiaugėsi, kad bus brolis. Tik kartą nėštumo metu suabejojo, kad gal būtų geriau sesė, bet paskui vėl grįžo prie brolio versijos. Kai parsivežėme iš gimdymo namų, Estelė nenorėdavo jo man duoti, prašydavo paguldyti ant jos pilvo, ir taip abu užmigdavo.
Kaip atrodo romantika jūsų šeimoje?
Mūsų romantika – tai laikas vienas kitam. Bent kartą per mėnesį stengiamės nugriebti porą dienų ir pabūti kur nors dviese, gerai išsimiegoti viešbutyje, pasivaikščioti, nueiti į SPA. Gerai, kad seneliai sutinka tuo metu pabūti su vaikais. Pastarąjį kartą buvome vienai nakčiai Nidoje, o šį mėnesį mano gimtadienio proga esame suplanavę trijų dienų kruizą į Švediją. Negalime kelionėms be vaikų skirti daug laiko, bet net diena kur nors kitur, ne namie, įkrauna visam mėnesiui. Ovidijui reikia pailsėti nuo didžiulio darbų tempo, o man – atsikvėpti nuo vaikų. Juk dabar negalime skirti laiko anksčiau mėgtoms veikloms – pavyzdžiui, aš mėgdavau žaisti padelį, važinėti dviračiu, bėgioti. Augindama Estelę, dar sugebėjau ir dirbti interjero dizainere. O dabar visas laikas skirtas vaikams. Hobiai ir karjera turės palaukti – jiems laikas šiuo metu sustojęs.
Tačiau mamos karjera kyla! Kartais tenka taip suktis virtuvėje, kad liktume sotūs visi keturi. Estelė labai išranki, ji galėtų būti gyva vien bulvytėmis ir vištienos kepsneliais. Dar būna raudonos sriubytės ar plovo etapai, bet ir jie ilgai netrunka. O darželyje valgo viską, net paprašo antros porcijos! Nusižiūrėjęs į sesę, savo norus reiškia ir mažiukas. Mano svajonė, kad pagaminčiau vieną patiekalą, ir jį valgytų visa šeima!
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos Gintarės Beniuševičės, Fikaphotography.com
Susiję straipsniai
