Sandros Žilinskienės istoriją galėtų nupirkti kino kūrėjai. Prieš kelerius metus ji buvo mados versle įsitvirtinusi mergina, gyvenanti Paryžiuje. Dabar Lietuvoje ji augina tris vaikus, iš kurių vienas nėra jos biologinis, vadovauja privačiai onkologijos klinikai ir turi savo lietuvišką drabužių profesionalams liniją ir mintyse pasako gerą žodį pirmajai vyro žmonai Kristinai, kuri mirė prieš 10 metų.
Nepaisant istorijos dramatizmo, Sandra viso pokalbio metu švytėjo pozityvumu. Gyvenimas gražus, o vėžys yra tik liga – skambutis iš viršaus.
Kalbamės su Šiuolaikinės onkologijos klinikos Administracijos vadove Sandra Žilinskiene
Prologas, kuris atima žadą
Mano vyras Egidijus turėjo žmoną Kristiną. Jie laukėsi vaikelio. Nėštumo metu Kristinos organizme kažkas atsitiko, jis pradėjo stumti kūdikėlį lauk. Kai nėštumas buvo vos 7 mėnesių, atliktas cezaris. Pasimatė ryškūs sveikatos pakitimai. Atlikus tyrimus nustatytas skrandžio vėžys. Po operacijos buvo skirtas gydymas, bet po 1,5 metų Kristina mirė.
Be mamos liko sūnus Dominykas. Nors šalia buvo visiškai pasišventęs tėtis ir močiutės, nors meilės berniukas turėjo daug, niekas negalėjo atstoti mamos. Kristina nuo gimdymo iki mirties beveik visą laiką praleido ligoninėse, Dominykas jos neatsimena.
Kai Dominykui buvo 5 metai, mes susitikome.
O tuo metu Paryžiuje
Tuo metu, kai Egidijaus šeima išgyveno visą šitą istoriją, aš gyvenau Paryžiuje ir dirbau mados srityje.
4 metus dirbau garsiuose Michael Kors mados namuose, Paryžiaus centre atidarėme didžiausią Europoje „flagship store“ parduotuvę, rūpinausi savo pastovių ir naujų klientų stiliaus kūrimu, žvaigždžių įvaizdžiais. Vėliau dirbau „Kenzo“ mados namuose, buvau atsakinga už prekių išdėstymą naujose parduotuvėse, vitrinų išvaizda bei komandos apmokymus. Po metų dirbau su „showroomais“ per mados savaites pristatant „Kenzo“ kolekcijas konkretiems klientams iš įvairių šalių, parinkdavau prekes jų parduotuvėms, pagal stilių, spalvas ir pan. Dirbau ir su vietiniais Prancūzų dizaineriais.
Vėliau sukūriau savo suknelių liniją, skraidžiau po įvairiausias pasaulio šalis dalyvauti gyvuose pardavimuose „ Pop-up stores“ (esu baigusi drabužių siuvimo ir konstravimo studijas).
12 metų pragyvenau Paryžiuje, per tą laiką daug keliavau – ir dėl savo darbo, ir dėl to, kad mano tuometinis draugas profesionaliai lošė pokerį. Gyvenome Amerikoje, Libane, Europoje – per metus aplankydavome 16 šalių.
Galop nutariau, kad noriu sėslesnio gyvenimo. Sutapimas – prasidėjo pirmasis karantinas.
Karantinas Lietuvoje ir medicinos drabužių linija
Grįžau karantinauti į Lietuvą. Buvau nutarusi čia praleisti metus. Draugė, kuri turi permanentinio makiažo saloną, paprašė sukurti darbo aprangas. Nieko neveikiu, kodėl gi ne. Su kolegėmis ji pasidarė fotosesiją, pasidalino nuotraukomis socialinėje erdvėje, na ir tuomet pradėjo plaukti užsakymai. Neplanavau, bet ši idėja išsivystė į verslą. Įkūriau įmonę „Sandée“, šiuo metu esame Lietuvoje puikiai žinomi, drabužius perka medicinos ir grožio klinikos. Neseniai aprengėme visą Antakalnio polikliniką Vilniuje bei SPA centrą (By Dr. Vali 360 Experiential centre) esantį Londono „Selfridges“ prekybos centre.
Pirma diena „laisvėje“ ir lemtingas susitikimas
Po pirmojo karantino mus išleido į laisvę! Su draugėmis išėjome pietauti. Susimojavau su klasės draugu, kuris buvo atėjęs į kavinę su savo draugu. Taip susipažinau su Egidijumi. Kažkada paauglystėje esame buvę bendroje kompanijoje. Bet aš nuo 16 metų jau skraidžiau į Prancūziją, nuo klasės draugų ir bendraamžių Lietuvoje buvau nutolusi.
Netrukus Egidijus parašė man per feisbuką – gal pasimatome? Neplanavau likti gyventi Lietuvoje, norėjau greičiau grįžti į Paryžių. Atrašiau Egidijui – ne ne ne, man pasimatymų nereikia.
Bet likimas nepaleido. Po kurio laiko turėjau važiuoti į Vilnių, brūkštelėjau feisbuke, gal kas nors važiuoja, pavežtų. Egidijus atsiliepė ir pasisiūlė. Pradėjome bendrauti. Jis iškart pasakė, kad yra našlys ir turi mažą vaiką.
Vaikinas su bonusu
Egidijus buvo vaikinas su bonusu, kaip vadinu Dominyką. Negalėjome leisti laiko kaip draugaujanti pora. Egidijaus požiūris buvo labai rimtas. Svarbiausi jam buvo sūnaus interesai, su bet kuo berniuko nepažindindavo.
Taip aš jauna laisva iš Paryžiaus, kuriai iki vaikų dar lyg ir toli, gavau jau 6 metų vaiką. Visada norėjau šeimos, bet juk duokite laiko tam pasiruošti! O čia – jokio pasiruošimo. Arba visi kartu, arba savais keliais… Buvo savotiškas ultimatumas iš Egidijaus pusės. Viskas vystėsi greitai. Buvome 30 mečiai, be to, į akis žiūrėjo vaikas, kuris tarsi klausė, o kas tu tokia? Pasinėriau į šeimos gyvenimą. Nebuvo lengva, nes man tie išbandymai buvo nauji.
Prasidėjo antrasis karantinas. Per jį nutarėme, kad patogiau gyventi kartu. Juolab kad ir šiaip beveik visą laiką leisdavome trise. Antrojo karantino metu praėjome santykių šlifavimo etapą, susidraugavome, supratome, kad norime būti šeima. Egidijus pasipiršo po 3 mėnesių, susituokėme, netrukus susilaukėme Leonardo – jam dabar 3,5 metų. O neseniai gimė dukrytė Lukrecija, jai 6 mėnesiai.
Ketvirtas vaikas
Ketvirtas mūsų vaikas yra pirmoji Lietuvoje privati onkologijos klinika. Jau suėjo 2 metai. Abu nieko bendro neturime su medicina, nepaisant to, mūsų kūdikis yra medicinos įstaiga (Egidijus yra verslininkas).
Kai Leonardui buvo metai, ėmėmės įgyvendinti Egidijaus svajonės. Kai gydėsi jo a. a. žmona Kristina, Egidijus perėjo visą onkologinės ligos gydymo mėsmalę. Savo akimis matė, kiek daug tuščių skylių ir grafų, kurias reikia užpildyti. Žinojo, ko šioje srityje trūksta. Norėjo atidaryti pirmąją Lietuvoje privačią onkologijos kliniką.
Sėmėmės užsienio patirties, subūrėme labai stiprią komandą. Visiems patiko idėja, gavome daug patarimų ir pagalbos iš gydytojų, kurie turi didelę patirtį ir norą pagerinti mediciną Lietuvoje.
Pagalba iš viršaus
Tikiu, kad mums taip greitai ir sklandžiai atidaryti kliniką pavyko dėl to, kad yra pagalba iš viršaus. Daugelis klausė mūsų – kaip jums tai pavyko? Buvo tokių kurie netikėjo šiuo projektu. Matyt, mums padėjo ir energija tų žmonių, kuriems labai reikėjo, kad mes atsirastume.
Galime suteikti greitą pagalbą, išsamias konsultacijas, tyrimus bei personalizuotą, nepriklausomą nuo valstybės gydymą. Žmogui labai gerai žinoti, kad yra antra galimybė, antra nuomonė. Anksčiau to nebuvo, nebent ieškoti užsienyje.
Ar išlipti iš lovos kainuoja 100 000
Onkologines ligas gydytis privačiai, už savo pinigus? Tai tikrai realu. Sukurtas mitas, kad tai finansiškai neįkandama liga. Dažnai vaistai kainuoja dviženkles sumas.
Mūsų misija – ne tik gydymas, bet ir švietimas. Susirgusiems žmonėms labiausiai trūksta informacijos. Ir iš kur ją gauti, jeigu viešosiose įstaigose pacientui skiriama 15 minučių, o už durų jau laukia kitas. Turime jutubo kanalą, kuriame transliuojame gydytojų atsakymus į DUK. Nemokamai vedame paskaitas mūsų įkurtoje „Vežio mokykloje“, dalinamės medicinos naujovėmis, nes Lietuvoje onkologijos srityje dar labai daug tamsumo ir dezinformacijos. Kaimynas pasveiko nuo chaga grybo (beržo grybas)? Tačiau tai tikrai nereiškia, kad jis padės jums. Kiekvienas gydymas yra labai individualus, nes labai skirtingi mūsų organizmai. Gali būti ta pati liga, toje pačioje vietoje, bet organizmas į gydymą reaguos visai kitaip. O gydymo variacijų dabar tikrai labai daug.
Labai svarbu ir išgirsti kelias nuomones. Mes galime būti ta antroji nuomonė. Žmonės ateina paklausti, ar jiems skirtas tinkamas gydymas, ar nereikia korekcijų. Gal yra kas naujoviškesnio, gal galima vieną vaistą keisti kitu, turinčiu mažiau šalutinių poveikių ir t.t. Matėme ne kartą, kaip mūsų gydytojai parekomendavo keisti gydymą.
Jaunimas ir onkologija
Turėjome keletą pacienčių, kurių istorija kažkuo panaši į Kristinos. Kai onkologinė liga išlenda labiausiai ne laiku, per nėštumą ar po gimdymo. Taip yra dėl to, kad moterys nepasitikrina, nors yra profilaktinės programos. ŽPV – žmogaus papilomos virusą, nuo kurio dabar skiepija paauglius, – nešioja tikrai daug žmonių. Manoma, kad vieną ar kitą šio viruso tipą nešioja kas trečia Lietuvoje gyvenanti moteris. Kai pastoji, argi galvosi apie gimdos kaklelio vėžį. O reikėtų.
Beje, kai moteris pastoja, jeigu onkologinė liga yra prasidėjusi, organizmas vaisių traktuoja kaip antikūnį. Stumia lauk. Dar vienas nepalankus niuansas – kuo jaunesnis organizmas, tuo greičiau dauginasi vėžio ląstelės.
Klinikoje nėra ašarų
Manęs dažnai paklausia – o dievai, kokioje vietoje tu dirbi, matyt, tai ašarų pakalnė. Bet tai netiesa. Mūsų pacientai labai mieli ir šilti žmonės, ieškantys supratimo, palaikymo ir pagalbos, dažnas turi gerą humoro jausmą. Daug ir jaunų pacientų, jie labiau linkę pasitikėti privačiu sektoriumi, naujovėmis bei nenori gaišti brangaus laiko eilėse. Pas mus tikrai nėra slogu. Kava, arbata, pokalbiai. Klinika, nepanaši į ligoninę. Kūriau klinikos dizainą jaukų, ramų, kaip namie.
Priėmus naują pacientą, galvoje įsijungia mintis, kad žmogui reikia kuo greičiau suteikti pagalbą, atlikti tyrimus, rasti gydymą. Kaip sakau – nėra kada „bliauti“. Veiksmas vyksta greitai dar ir dėl to, kad žmonės būna praklaidžioję po gydymo įstaigas, gavę gydymą, kuris neveikia, tad reikia keisti kuo skubiau.
Pas mus dirba garsus psichiatras Leonas Kačinskas, kuris pats serga vėžiu jau šeštus metus, todėl savo patirtimi suteikia žmonėms vilties ir jėgų, juos konsultuoja nemokamai. Gydytojai beprotiškai pasišventę, kartais skambina man net vėlai vakare, jeigu sugalvoja, kad pacientui reikia skirti būtent tokį gydymą.
Labai džiaugiamės laimingomis istorijomis ir pagijusiais pacientais. Praktikuojame integralią onkologiją, o tai reiškia, kad mums svarbu ne tik vėžio, kaip darinio, sunaikinimas. Mes prižiūrime žmogų visapusiškai, nuo judėjimo ir mitybos iki psichologines būklės. Teikiame fizioterpijos paslaugas, skiriami masažai, mankštos, kad žmogus po gydymo sustiprėtų.
Vėžio nemistifikuoju
Mes raginame vėžio nebijoti. Būna, pacientai sako – tik niekam nesakykite, kad tik niekas nesužinotų! Bet kodėl? Vėžys neužkrečiamas, tai ne gripas. Apkalbinėti, badyti pirštais – tai tiesiog neišprusimas.
Vėžys yra skambutis iš viršaus, kad laikas keisti gyvenimo būdą. Dievulis primena, kad laikas prižiūrėti save. Tai nėra darinys, kurį tiesiog imsi ir išpjausi. Tai viso gyvenimo būdo permaina. Streso mažinimas, laikas sau, mityba – tai tik keli punktai.
Linkėjimai nėštukėms
Išties mano gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai. Čia Paryžius, kolekcijos, renginiai, gyvenimo šventimas, o čia jau gyvybių gelbėjimas nuo baisios ligos. Toliau prižiūriu savo aprangų profesionalams įmonę, nes vyksta nuolatinė gamyba. Priimu ir individualius užsakymus, klientėms siuvu visą garderobą. Ir dar 6 mėnesių kūdikis ant rankų. Esu įsitikinusi, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai.
Mėgstu veiklą, bendravimą su žmonėmis. Kai laukiausi, kartą nutariau – šiandien pabūsiu tikra nėštukė, pailsėsiu namie. Viską susitvarkiau. Sėdau žiūrėti serialo. Neužkabino. Išvažiavau į darbą. Kai esi užsiėmęs, nelieka laiko pergalvoti blogas mintis. O kai neturi ką veikti, sėdi ir suki galvą, kad sustorėjai, šalta, sunku.
Kai užplūsta blogos mintys, eikite bent pasivaikščioti ir visada pagalvokite, kokia esate laimina, kad esate nėščia. Kiek moterų negali pastoti, svajoja apie tokią būseną. Mūsų namuose irgi būna sunkių dienų, pavyzdžiui, mažiukei po skiepo pakilusi temperatūra, Leonardas serga ir piktas zuja po namus, Dominykui prasidėjusi paauglystė… Tada sakau sau – vaikai greitai auga, visa tai laikina.
Vien tai, kad esate sveika, jau esate laiminga. O jei sakote, kaip jums nesiseka, ateikite pas mus į kliniką pažiūrėti, kaip nesiseka kitiems. Kai sveikas žmogus sako, kad jam nesiseka, tai Dievo vijimas į medį.
Rasa Grinkevičienė
Nuotraukos Ingridos Aksinavičienės, „Foto IN“
Projektą „Neretušuota motinystė“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui 2026 metais skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.03.16
Susiję straipsniai
