„Kodėl mums taip patinka kelionės? Jose pamatai, koks įvairus ir gražus yra pasaulis. O kartą pabandęs nebegali sustoti – norisi keliauti ir vėl“, – sako dviejų vaikučių mama Lina Kanė.
Linos ir Deivido verslas – fotografijos bei videopaslaugos – atsirado būtent dėl kelionių. Du vaikučius auginanti šeima jau aplankė pusę pasaulio. Dabar sūnui Adamui ketveri, o dukrytei Amandai beveik dveji.
Apie patirtus kelionių nuotykius pasakoja Lina.
Suvienijo bendras pomėgis
„Keliauti mes pradėjome dar tuomet, kai su Deividu nebuvome sukūrę šeimos, bet jau buvome susižadėję. Skridome pagal „Work & Travel“ studentų programą trims vasaros mėnesiams į Ameriką, paskui grįžę nuomotu automobiliu išnaršėme visą Ispaniją. Ispanijoje ir pradėjome fotografuoti bei filmuoti.
Baigę studijas Lietuvoje ir susituokę, nusprendėme dar stoti į bakalauro studijas Londone. Buvo nauja patirtis ilgiau pagyventi kitoje šalyje, vis įterpiant keliones svetur – laisvesnėmis nuo studijų savaitėmis keliavome po pačią Angliją, vykome iki Airijos. Keliauti bei kurti vaizdo įrašus apie mūsų nuotykius tapo mūsų kasdienybės dalimi.
Po antrųjų studijų užbaigimo nusprendėme, jog atėjo laikas pagalvoti apie vaikus. Atrodė, jog tuomet buvo svajonių išsipildymo metas, – pastojau, įsigijome namus, juos įrenginėjome, versle sekėsi. Puikus laikas gyventi sėsliai, tačiau mūsų su vyru galvose vis kirbėjo mintis, kad turėtume pasinaudoti proga, jog būsiu motinystės atostogose, ir išvykti metams į kurią nors šalį. „Working Holiday“ programa skirta žmonėms iki 30-ies metų, tad dar galėjome ja pasinaudoti. Išsirinkome, kad norėtume pagyventi Kanadoje (vyro svajonių šalyje). Reikėjo dalyvauti loterijoje darbo vizai laimėti, ir mums pasisekė.
Prasideda kelionės su vaikais
Į Kanadą išvykome, kai Adamui buvo 7 mėnesiai. Ši kelionė mums prasidėjo su nemenkais iššūkiais, buvo sudėtinga gilią žiemą rasti darbus, tirpo mūsų turimos santaupos. Bet mes nepasidavėme. Galų gale pavyko vyrui rasti gerą darbą, kuris ne tik mus aprūpino, bet ir galėjome pataupyti būsimoms kelionėms.
Pasiūlėme atvykti pakeliauti ir mano tėvams, jie sutiko. Bet bilietai į Kanadą tuo laikotarpiu buvo brangūs, tad tėvai atskrido į į Los Andželą, o mes iki jų tris dienas važiavome automobiliu iš Kanados, Kalgario. Pakeliui sustodavome miegoti palapinėje kempinguose ar moteliuose. Tuomet su tėvais šiek tiek daugiau nei dvi savaites keliavome po Amerikos didžiausius miestus bei nacionalinius parkus, aplankėme net ir mums didžiulius sentimentus palikusį South Lake Tahoe miestą, kuriame dvi vasaras dirbome.
Taip ir praskriejo mūsų metai Kanadoje, kur savaitgaliais ar laisvadieniais vis stengėmės pamatyti kuo daugiau. Iki šiol Kanadą prisimenu su didele nostalgija. Kas žino, gal kada nors ten vėl bent trumpam sugrįšime?
Kelionės jau su dviem
Neilgai trukus sužinojome, jog laukiamės antrosios atžalos. Dukrytei gimus, pirmoji mūsų kelionė buvo automobiliu iki Italijos ir atgal. Susiorganizavome ir ilgesnę kelionę su vaikais automobiliu, kurios metu aplankėme net aštuonias Europos šalis. Buvo be galo smagu prisiminti keliones. Pradėjome svarstyti, jog gal vertėtų išmėginti gyvenimą svečioje šalyje pagal tą pačią „Working Holiday“ programą pusei metų, tik kažkur kitur.
Taip mūsų akis patraukė Naujoji Zelandija – šalis, esanti bene kitoje pasaulio pusėje, kur taip paprastai pakeliauti nelabai ir nuvyktume. Nutarėme, jog privalome pasinaudoti šia proga, nes man jau trisdešimt metų, kitais metais dalyvauti nebegalėčiau. Šįkart aplikacija vizai buvo kitokia – atsidarius konkursui, turėjome kuo greičiau užpildyti apklausos formą. Pirmieji 100 užpildžiusių lietuvių ir susimokėję vizos mokestį turi galimybę gyventi bei dirbti Naujojoje Zelandijoje. Patekome tarp tų šimto pirmųjų užpildžiusiųjų, be galo džiaugėmės, kad mums pavyko. Bet šįkart nebuvo viskas taip sklandžiai, kaip galvojome. Pasirodo, mes negalime keliauti į Naująją Zelandiją su „Working Holiday“ vizomis, jeigu turime vaikų. Imigracijos atstovas teigė, kad jeigu norime skristi, tuomet mums su vyru reikia atšaukti laimėtas darbo vizas ir gauti turistines (galiojančias tris mėnesius), be to, reikia įrodyti, kad turime pakankamai pinigų sąskaitoje pragyvenimui.
Deividas organizavo mums naujas vizas, atgalinius bilietus su draudimu (kad galėtume juos vėliau atšaukti). Dar lyg tyčia labai lėtai veikė internetas, tad vos spėjome iki lėktuvo vartų uždarymo. Tiek jaudulio jau seniai nebuvome patyrę.
Nuotykiai Naujojoje Zelandijoje
Nežinojome, ar mums išvis pavyks ten pragyventi bent kelis mėnesius iš turimų santaupų. Nepasidavėme, nors pradžia buvo sunki, kaip ir Kanadoje. Padedant artimiesiems, mums pavyko Naujojoje Zelandijoje pagyventi šiek tiek daugiau nei penkis mėnesius (kiek ir planavome), o ir pamatėme joje labai nemažai.
Čia turėjome įsigiję automobilį, kuris vienos kelionės metu ėmė ir sugedo. Kvietėme pagalbą kelyje, tralas išvežė mūsų mašiną į autoservisą. Likome visiškai „basi“. Vėlus vakaras nedideliame miestelyje, vėsu, o šiltų drabužių pasiruošę neturėjom. Džiaugiausi, kad nors vaikams visuomet paimu drabužių visiems gyvenimo atvejams, nors jiems ir nebuvo šalta. Taksi kainos mums buvo neįperkamos, nakvynei vietų neradome. Mūsų trimetį vyresnėlį paguldėme į sesės vežimėlį, o pusantrų metukų dar neturinčią dukrytę nešiau nešynėje, kur ji nešama užmigo. O mes tuo tarpu vidurnaktį slampinėjome po negyvą miestą, ieškodami nors kokio motelio nakvynei.
Galiausiai man kilo mintis paskambinti policijai, gal jie galėtų kuo nors pagelbėti. Kalbant su jais, atrodė, kad vilties beveik nėra, jie net savo nuovados šiame mieste neturi, kur galėtume tiesiog nueit ir šilčiau pabūti. Jau manėme, kad mums teks sukti ratus po miestą, kad nesušaltume, bei laukti ryto, kada važiuos pirmieji autobusai. Bet tuomet paskambino policininkas ir informavo, kad pavyko surasti vietą nakvynei. Neilgai trukus prie mūsų privažiavo vienas jų automobilių. Štai taip mes antrą valandą ryto jau turėjome pastogę. Susišildėme išgėrę arbatos ir nuvargę kritome į lovas miegoti.
Pažinti maorių papročius
Naujojoje Zelandijoje norėjosi patirti dar vieną kultūrą, kitokią gamtą, gyvūniją. Turėjome iš anksto pasižymėję vietas, kurias būtinai reikia aplankyti. Man buvo nauja tai, jog reikėdavo kasdien telefone tikrinti ne tik orų prognozes (kurios čia buvo nelabai tikslios dėl permainingo bei nenuspėjamo oro), bet ir UV spinduliuotę. Ji neretai vasarą būdavo itin aukšta, ekstremalaus lygio. Tokiu atveju turėjome vengti būti lauke maždaug nuo 11 iki 17 val. Taigi kartais būdavo taip, jog didžiąją laiko dalį tekdavo tūnoti namuose, vengiant pavojingos saulės. Oras už lango gražus, bet vis tiek slepiesi.
Mount Maunganui mieste, kuriame praleidome tuos penkis su trupučiu mėnesio, gyvena nemažai maorių, girdėjome jų įdomią kalbą. Jie čia linkę basomis vaikščioti ne tik lauke, bet ir, pavyzdžiui, parduotuvėse. Nuolat aikčiojau nuo išskirtinių žydinčių medžių ar krūmų, viską nuolat fotografavau, filmavau ir dalinausi su draugais bei sekėjais socialiniuose tinkluose. Pasakojau ir apie patirtį gyvenant čia pro juoko, o gal ir absurdo prizmę. Juk ne viskas mūsų kasdienybėje būna rožėmis klota. Grožėjausi ir tą grožį rodžiau kitiems, tuo metu tikriausiai nukasinėjantiems sniegą kiemuose. Mano širdis tiesiog dainuodavo matydama vaikus, besidžiaugiančius vandenynu, smėliu. Kiekvienas mūsų išvykimas kitur jiems kėlė šypsenas, matėme jų žibančias, nuotykių trokštančias akytes.
Naujoji Zelandija – tinkama šalis keliauti su vaikais. Važiuojant automobiliu, jie gali žvilgčioti į besiganančias aveles, karves ar arklius. Šalis yra saugi, turi daug parkų, paplūdimių, kalnų bei pėsčiųjų takų. Čia ramus gyvenimo būdas, žmonės draugiški, paslaugūs. Vienintelis dalykas, kas šiek tiek neramina, – ilgas skrydis.
Jeigu reikėtų patarti kitoms šeimoms, kurios svajoja apie panašią kelionę, turbūt svarbiausia patarčiau nebijoti išeiti iš komforto zonos ir suprasti, kad ne viskas visada vyks pagal planą. Tokios kelionės su vaikais reikalauja daugiau pasiruošimo, kantrybės ir lankstumo, tačiau būtent tie netikėti momentai dažnai tampa pačiais įsimintiniausiais. Didžiausias iššūkis planuojant ilgesnę kelionę nėra vien bilietai ar lagaminai. Reikia apgalvoti daug praktinių dalykų – kas prižiūrės namus, galbūt augintinius, kas nutiks su kasdieniais reikalais Lietuvoje, kaip pasirūpinti vaikų rutina, sveikata, draudimu ir visais mažais dalykais, kurie įprastai vyksta savaime gyvenant namuose. Taip pat svarbu įvertinti ir finansinį saugumą, nes keliaujant su šeima ne visada viskas klostosi taip, kaip suplanuota. Todėl mūsų didžiausias patarimas – nelaukti tobulo momento. Kelionės mus išmokė, kad namai yra ne tik vieta, o žmonės, su kuriais dalinamės tais nuotykiais.
Nuotraukos Kanis Media
Daugiau kelionių įspūdžių rasite „Keliaunančios mamos“
Susiję straipsniai
