Savaitgalis Kvinstone
Kur tik likimas nenubloškia lietuvaičių.
Gyvena Europoje, Amerikoje, Azijoje?Nerašysime, per daug įprasta.
Vis dėlto Rasa Vedrickienė, kuri jau 5 metas gyvena Naujojoje Zelandijoje ir ten susilaukė sūnelio, pasirodė intriguojanti pašnekovė.
Egzotiška vien tai, kad pokalbiai vykdavo 9 valandų skirtumu! Kai įsijungdavome skaipą, pas mus būdavo 12.30 dienos, o pas Rasą – 21.30 vakaro.
LIKIMO POKŠTAS
Kaip atsidūrėte tolimoje šalyje? Ar ten laikini Jūsų namai, ar jau amžini?
Naujoji Zelandija visuomet buvo ta šalis, kurią svajojau aplankyti ne kaip turistė, o pagyventi ir pamatyti tikrąją šalies esmę. Tuo metu studijavau verslo analitikos magistrantūroje Danijoje, sužadėtinis Artūras buvo bebaigiantis studijas Švedijoje, nusprendėme, jog mums jau laikas nutūpti vienoje šalyje. Ta šalimi pasirinkome Naująją Zelandiją. Galvojome, susirasime stažuotes, pakeliausime, įgausime įdomios patirties ir grįšime arčiau namų. Tačiau taip viskas susiklostė, kad abu po stažuočių gavome darbo pasiūlymus, aš – draudimo paslaugų kainodaros srityje, vyras – IT. Visai neplanuotai ir nejučiomis Oklandas (Auckland) jau penkerius metus mums yra naujieji namai. Tiesa, tolimos ateities čia neplanuojame, norisi būti arčiau namų ir artimųjų, o ir seneliai ilgisi anūko.
ZELANDIŠKA MOTINYSTĖ
Saugumo vandenyje pamokos
Papasakokite apie savo zelandišką motinystės patirtį.
Turime 2,5 metų sūnų Oliverį, kuris gimė Naujojoje Zelandijoje.
Pamenu, kai pastojau ir pradėjau domėtis nėštukių priežiūra Naujojoje Zelandijoje, nusivyliau. Iš pradžioje atrodė keista, kodėl yra tik trys planiniai ultragarso tyrimai, ir pirmasis jų tik 12 nėštumo savaitę? Išgąsdino ir labai griežti nėštukių mitybos reikalavimai. Lyginti su kita šalimi neturėjau patirties, tačiau pabendravusi su draugėmis Lietuvoje, susidariau įspūdį, kad Naujojoje Zelandijoje viskas kitaip. Nėštukės čia gali rinktis akušerę, kurios paslaugas finansuoja valstybė, arba eiti privačiai pas specialistą-ginekologą ir už paslaugas mokėti pačios. Akušerės neturi ginekologo išsilavinimo ir yra apmokytos tik priimti vaikus. Tik jeigu gimdymas tampa komplikuotas, į pagalbą ateina ginekologas.
Pirmas nėštumas, daug nepagrįstų baimių, todėl nusprendžiau pasirinkti specialisto priežiūrą. Nėštumas buvo sklandus, todėl pas ginekologę vizitas trukdavo iki 15 minučių. Tiesiog pasverdavo, paklausdavo, kaip jaučiuosi, paklausydavo kūdikio širdelės plakimo, pasiteiraudavo, ar turiu kokių klausimų, ir atsisveikindavome. Žinoma, jei nėštumas komplikuotas, priežiūra būna kitokia – daugiau ultragarsų, papildomų tyrimai.
Specialistai neleidžia kūdikio pernešioti ilgiau nei 10 dienų nuo termino dienos ir leidžia skatinamuosius. Akušerės leidžia pernešioti 14 dienų.
Moterys nėštumo metu parašo gimdymo planus, kuriuose išdėsto, kaip jos įsivaizduoją kūdikio atėjimą į šį pasaulį, pavyzdžiui, ar pageidauja skatinamųjų vaistų, nuskausminamųjų procedūrų, kiek žmonių dalyvaus gimdyme (kūdikio tėvas dalyvauja visuomet, tačiau čia populiaru kartu dalyvauti ir mamai, močiutei).
Dažniausiai moterys gimdo ligoninėse. Praėjus keturioms valandoms po sklandaus gimdymo ir 24 valandoms po cezario pjūvio, mama su vaiku pervežama į gimdymo namus, kur praleidžia dar 2–5 dienas.
Čia 24 valandas per parą budi daug akušerių ir žindymo specialisčių, kurios padeda mamoms išmokti žindyti naujagimį, juo rūpintis. Namo išleidžia tik įsitikinę, kad mama jau gali ir moka maitinti kūdikį krūtimi, moka juo tinkamai pasirūpinti (maudyti, suprasti kūdikio kalbą). Suteikiama labai didelė parama mamoms, kurioms sunkiai sekasi žindyti.
Gimdymo namuose galima ir gimdyti, tačiau gimdymui susikomplikavus, gimdyvė skubiai turi būti gabenama į ligoninę, nes čia nėra ginekologų ir anesteziologų, kurie atlieka nuskausminamąsias procedūras gimdymo metu.
Žaidimų aikštelėse vaikai gali atsigaivinti vandens atrakcijonais
Yra moterų, ypač besilaukiančių ne pirmą kartą, kurios renkasi gimdymą namuose, vandenyje. Tiesa, tiek ligoninėje, tiek gimdymo namuose palatos turi specialias vonias, kuriose dažniausiai ir gimdo moterys.
Po gimdymo moteris prižiūri valstybinė organizacija „Plunket“. Ji stebi vaiką iki mokyklos – pirmus 5 jo gyvenimo metus. Intensyvi pogimdyminė priežiūra trunka 6 savaites, kai akušerė gali atvykti į namus 3–4 kartus į savaitę, pasverti, pamatuoti kūdikį ir padėti naujajai mamai. Iki kūdikiui sukanka 6 mėnesiai, jis kartą per mėnesį lankosi pas akušerę, po to vizitai retėja.
Į kursus pirmą kartą besilaukiančioms poroms einama ne tiek dėl pačios informacijos, kiek dėl naujų pažinčių, kad turėtų su kuo bendrauti, gimus vaikeliui. Taip suformuojamos mamų grupelės „prie kavos“.
Moterys po gimdymo kartą per savaitę ar dažniau suvažiuoja į kavinę ar į kieno namus ir bendrauja. Mes irgi ėjome į tokius kursus ir radome ten bendraminčių. Kai vaikai paauga, smagu savaitgaliais surengti šeimų išvykas traukiniu, prie jūros ar tiesiog į zoologijos sodą. Vaikai puikiai sutaria, nes mato vieni kitus nuo mažų dienų, kartu švenčiame vaikų gimtadienius.
Kokios ten vaikų auginimo ir auklėjimo tradicijos?
Naujojoje Zelandijoje tradicinė šeima turi 2–4 vaikus, imigrantai iš Ramiojo vandenyno salų paprastai turi daugiau.
Aktyvus šeimos laisvalaikis čia yra neoficialiai privalomas. Vaikai savaitgaliais dalyvauja įvairiose varžybose, eina į baseinus, lanko šokių užsiėmimus, važiuoja į paplūdimius. Labai populiaru aktyvus vaikščiojimas kalnuose, miškuose, specialiai įrengtuose takuose, kurių Oklando vakaruose yra devynios galybės.
Kiek trunka motinystės atostogos?
Motinystės atostogos Naujojoje Zelandijoje trunka metus, iš kurių apmokamų yra pirmos 18 savaičių. Dėl to dalis vaikų į lopšelius pradeda „eiti“nuo 3–4 mėnesių, o didžioji dalis – nuo metukų. Kai sūnui suėjo metai, grįžau į darbą. Pirmus metus dirbau tris dienas, o dabar jau keturias dienas per savaitę. Penktadienis mūsų šeimoje yra mamos ir sūnaus diena. Su Oliveriu kartu važiuojame į žaidimų aikšteles, geriame „flafį“ (vaikų numylėtas pieno gėrimas su puta), susitinkame su draugais, ar tiesiog žaidžiame ir užsiimame namų ruoša.
Saulėlydis Oklande
DARŽELIUOSE – LAISVĖ „PAPŪGOMS“
Kaip Oliveriui sekasi darželyje?
Darželiuose vaikai grupuojami pagal amžių: iki 2 metų – „kūdikiai ir mažieji vaikščiotojai“, 2–3,5 metų – „bambliai“, o 3,5–5 metų – priešmokyklinukai.
Oliveris darželį lankyti pradėjo 2,5 metų. Iki tol jis buvo su aukle arba vadinamąja „namų mokytoja“.
Namų mokytojomis dažniausiai yra mamos, kurios nusprendė negrįžti į darbą, tačiau prisidurdamos prie šeimos pajamų, namuose kartu su savo vaikais prižiūri ir kitus. Yra nustatytos taisyklės, kiek vaikų jos gali vienu metu prižiūrėti: daugiausiai gali būti du vaikai iki dviejų metų ir du 2–4 metų. Man namų mokytoja atrodė idealus sprendimas, nes metukų sūnaus dar nenorėjau leisti į lopšelį. Svetimuose namuose vaikai būna apsupti draugų, tačiau kartu ir labai gerai prižiūrėti, neapriboti vienos aplinkos. Namų mokytojos organizuoja išvykas į žaidimų aikšteles, vaikams skirtus renginius, susitinka su kitomis namų mokytojomis.
Darželiai čia brangūs. Didelė dalis mamų net išeina iš darbo dėl didelių darželio įmokų vaikams iki 3 metų.
Darželio kainos priklauso nuo gyvenamojo rajono, skirtumas gali būti net iki kelių šimtų dolerių per savaitę, pvz., nuo 300 NZ dolerių (180 Eur) iki 600 NZ dolerių (~360 Eur) per savaitę. Nuo 3 metų pusė sumos padengia valstybė, todėl daug vaikų į darželį eina tik 20 val. per savaitę.
Darželiuose vaikai patys pasirenka užsiėmimus. Vaikams suteikiamos galimybės piešti, žaisti lauke, dėlioti dėliones, konstruoti. Viskas prieinama tuo pačiu metu, ir vaikas pats nusprendžia, ar jį sudomino mokytoja, užsiimanti piešimu, ar kita, kuri kieme dainuoja daineles ir skaito pasakas, ar jis tiesiog nori žaisti su mašinėlėmis, ar gaudynes. Daugelyje darželių yra įrengti mažyčiai daržiukai, kuriuose auklėtojos moko vaikus daržininkystės pagrindų, sėjamos ir auginamos daržovės. Eiti į lauką darželio teritorijoje galima bet kada (išimtis – tik smarki liūtis). Didelis privalumas, kad vienoje vaikų grupėje tuo pačiu metu yra kelios auklėtojos. Pagal įstatymus, viena auklėtoja tuo pačiu metu gali prižiūrėti ne daugiau kaip dešimt 2–3 metų vaikų.
Piha paplūdimys
MAORIŠKAI – TIK HIMNAS…
Papasakokite apie šalies unikalumą – firminius patiekalus, įdomiausias tradicijas, valstybines šventes.
Firminis patiekalas čia yra įvairūs mėsos kepsniai ir daržovės, keptos grilinėje. Grilinė yra neatsiejama vietinių gyventojų (kivių) gyvenimo dalis.
Parkuose įrengtos elektrinės grilinės, kurias naudoja miestiečiai iškylų metu. Savaitgaliais populiaru rengti didelius šeimų ar draugų susibūrimus parkuose, kepti kepsnius, žaisti įvairius žaidimus. Tai ypač populiaru tarp didelių šeimų, atvykusių iš Ramiojo vandenyno salyno.
Net Kalėdos yra siejamos su išvyka į paplūdimį ir grilinėje keptomis gėrybėmis. Nors Kalėdos čia yra vidurvasarį, žmonės vis tiek dekoruoja kalėdines eglutes, puošia namus iškarpytomis snaigėmis (pirmais metais atrodė juokinga), mirksinčiomis lemputėmis. Vyksta kalėdiniai paradai vaikams, masiniai Kalėdų Senio bėgimai, įvairūs šventiniai turgeliai. Mums iki šiol juokinga matyti Kalėdų Senį, 30°C karštyje apsirengusį mums įprastais šiltais drabužiais, taip pat juokingai atrodo ir Kalėdų Senis, mūvintis šortus. Kai gavome kalėdinį siuntinuką iš Lietuvos, jame buvo palaidinė ilgomis rankovėmis ir su besmegenio Olofo (iš kino filmo „Frozen“) palaidinė Oliveriui. Jo auklė labai juokėsi, kad kalėdiniai rūbai yra ilgomis rankovėmis.
Oklandas tarp Kalėdų ir Naujųjų metų būna miręs miestas – kavinės centre uždarytos, žmonių – vienas-kitas. Dauguma miestiečių tuomet važiuoja stovyklauti ar šiaip keliauja po šalį.
Čia švenčiamos ir Velykos. Tiesa, margučių čia niekas nemargina, o valgo šokoladinius kiaušinius ir eina į „lobių medžioklę“ – Velykų kiškučiai naktį kieme palieka įvairių staigmenų (šokoladinių kiaušinių, smulkių žaisliukų), o vaikai Velykų rytą bėga jų ieškoti ir renka į pintines.
Laisvalaikiu aktyvumas privalomas
Ar daug tradicijose likę maorių papročių?
Naujoji Zelandija yra bene jauniausia šalis pasaulyje, buvusi britų kolonija, todėl kultūros ar papročių čia nėra daug. Dėl didelės imigracijos, jaučiama įvairių kultūrų įtaka, pavyzdžiui, Oklande (didžiausiame mieste) yra organizuojamas indų švenčiamas Diwali festivalis, kinų naujieji metai. Ir darželiuose yra minimos tos šventės, kokių tautybių yra vaikų. Žinoma švenčiamos tarptautinės Mamos ir Tėčių dienos, Kalėdos, Velykos.
Darželių programose skatinama vaikus mokyti maorių kalbos, dainuojamos dainelės, skaičiuojama, mokomasi šokti karo šokį haka. Kiek tai efektyvu, nežinau, nes didžioji dalis jau užaugusių kivių temoka giedoti šalies himną, kurio vienas posmelis yra maorių, o kitas anglų kalba.
24 VALANDOS ORE
Oklando zoologijos sode
Ką vežatės iš Lietuvos į Naująją Zelandiją, o iš ten – į Lietuvą?
Iš Lietuvos iš pradžių vežėmės grikius, o šią vasarą, kai svečiavomės Lietuvoje, lauktuvių į Zelandiją vežėmės jau tik saldumynų kolegoms. Lietuviškas juodasis šokoladas ar „Vilniaus Pergalės“ triufeliai visuomet palieka gerą įspūdį. Man patinka vaikui drabužėlius pirkti Lietuvoje, dėl geresnės kokybės ir įvairovės. Be to, Naujojoje Zelandijoje labai sunku gauti šiltų drabužių, mat vietiniai įsitikinę, kad jų žiemos nėra šaltos. O mes nepripratę prie jūrinio klimato ir didelės drėgmės, tad norisi ir šilto megztinio, ir dvigubų kelnių vaikui. Vaikai čia žiemą ir vasarą laksto basomis kojomis. Iš pradžių labai stebino matyti vaikus (ir suaugusiuosius) su pūkinėmis striukėmis, šortais, bet basomis kojomis.
Į Lietuvą vežame kiekvieną kartą kažką skirtingo. Pirmą kartą vežėme juodojo šokoladą su kivio gabaliukais, manuka medaus (augalo, kuris auga tik Naujojoje Zelandijoje), maorių skulptūrėlių, vyno, žolelių sirupo imunitetui stiprinti.
Nors tolima kelionė gąsdina, Naujojoje Zelandijoje sutinkame nemažai lietuvių. Per pastaruosius penkerius metus atvažiavo nemažai nuotykių ieškančio jaunimo. Visi lieka sužavėti Naujosios Zelandijos gamtos, ji išties nepakartojamo grožio ir pilna gamtos stebuklų: nuo kalnų, ugnikalnių, juodojo smėlio Tasmanijos pakrančių iki karšto vandens (37°C) upių ir paplūdimių.
Kas kiek laiko skraidote į Lietuvą ir atgal? Kaip vaikas ištveria skrydžius?
Namo skrendame kas dvejus metus, tad Oliveris skrido du kartus, 4–6 mėnesių ir 2,5 metukų. Su tokio amžiaus vaiku keliauti lengva, nes reikėjo tik kelių mėgstamų knygučių, poros mašinėlių ir užkandėlių, kad skrydžiai būtų sklandūs.
Nuo Oklando iki Vilniaus trumpiausiai galima nuskristi per tris skrydžius: 24 valandos ore plius trys persėdimai. Nėra skirtumo, ar skristi per Šiaurės Ameriką ar Aziją. Paskutinį kartą mes su Oliveriu grįžome pro Bankoką ir Vieną, o vyras atskrido vėliau pro Hiustoną ir Frakfurtą.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
