Eglė Kulvelis – mama klajoklė, kurią tik dvi mažos dukrytės Ona Ditė ir Uršulė „nusodino“ ilgesniam laikui vienoje šalyje. Ir ta šalis yra… Naujoji Zelandija.
Papasakokite, kokie vėjai Jus nupūtė į Naująją Zelandiją, ką ten veikiate?
Mus čia atvedė avantiūra. Ji prasidėjo prieš beveik devynerius metus, kuomet išvažiavome gyventi į Vietnamą, tada Tailandą, o po patirties Azijoje, prieš grįžtant į Lietuvą, dar norėjome išbandyti jėgas savo profesinėse srityse anglakalbėje šalyje. Taip atsidūrėme Naujojoje Zelandijoje. Gyvename čia jau ketverius metus. Aš vos atvykusi dirbau prie savo teatro projekto – režisavau ir prodiusavau spektaklį pagal M. Ivaškevičiaus pjesę „Artimas miestas“, o pradėjusi lauktis parašiau neseniai Lietuvoje pasirodžiusią knygą apie mūsų gyvenimą Azijoje „Tigras tai ne katinas“.
Ką žinojote apie šalį prieš važiuodami, kokia ji pasirodė pirmais mėnesiais?
„Tai labai graži šalis“, – buvo pirmas ir pagrindinis dalykas, kurį išgirsdavome, kai kalba pasisukdavo apie Naująją Zelandiją. Tai, žinoma, nebūdavo labai dažnai, nes prieš atsikraustydami čia neturėjome daug pažįstamų, kurie būtų ten gimę, gyvenę ar keliavę. „Žiedų valdovą“ irgi pažiūrėjome tik pakeliui į Naująją Zelandiją – turėjome laiko, juk skrydis trunka beveik dvi paras!
Pasiekus salą ir žvelgiant pro lėktuvo langą, iš karto matėsi, kad tas teiginys apie šalies grožį yra visiška tiesa. Tuo turime progos įsitikinti kasdien, eidami pasivaikščioti, ar kiekvieną savaitgalį, išvažiuodami iš miesto. Gamta čia iš tiktųjų yra unikali ir kvapą gniaužianti.
Kur jūs gyvenate, kaip įsikūrėte?
Gyvename Oklande, didžiausiame šalies mieste. Pirmus trejus metus gyvenome centre. Prieš gimstant antram vaikui ir prireikus antro miegamojo, prieš pusmetį persikraustėme netoli jūros. Dabar pasivaikščioti į paplūdimį kartais einame dukart per dieną ir kaskart iš naujo džiaugiamės savo nauja kaimynyste. Dviejų kilometrų ilgio Takapunos paplūdimys ryte gali būti kelių metrų pločio, o vakare – keliasdešimties, priklausomai nuo vandens lygio. Apie dangaus spalvas ir saulėlydžio grožį net nepradėsiu pasakoti. Šaltasis sezonas Zelandijoje atsiskleidė visai nauju rakursu. Dabar laukiame, kuo gyvenimas prie paplūdimio nustebins mus vasarą.
Kokie yra tikri naujazelandiečiai? Galbūt bendraujate su kokiais kaimynais, darželio vaikų tėvais?
Kiviai yra paprasti ta gerąja, ne nuobodžiąja prasme. Jie mėgsta paprastus dalykus, gyvena paprastuose namuose, paprastai rengiasi ir, iš pirmo žvilgsnio, paprastai leidžia laisvalaikį. Bet tik geriau susipažinus sužinai visokių nepaprastų dalykų. Vienas kolekcionuoja senovinius automobilius, kitas domisi archeologija ir dėl to kasmet per atostogas prisijungia prie archeologinių kasinėjimų vis kitoje pasaulio šalyje.
Dar kiti – irklavimo treneris, lindihopo šokėjas ar lėkščiasvydžio čempionas.
Paprastas fasadas slepia įspūdingas istorijas. Man atrodo, kad jie moka džiaugtis paprastais dalykais, jie moka džiaugtis gyvenimu.
Ar sunku buvo prisitaikyti prie vietinio gyvenimo būdo? Kokių naujų įpročių įgijote?
Kad ir kur gyventume, kuriame savo gyvenimo būdą, atsinešdami savo įpročius ir vertybes, apsupdami save žmonėmis, su kuriais gera būti. Iš vietinių perimame tai, kas mums priimtina, kas daro mūsų gyvenimą įdomesnį, sveikesnį, gražesnį. Iš kivių tikrai yra daug ko pasimokyti: meilės gamtai ir mokėjimo ja džiaugtis, o labiausiai – atvirumo kultūroms, religijoms, kitokiems požiūriams.
Kokia ten medicinos sistema, kaip prižiūrimos nėščiosios, kaip atrodo gimdymo namai? Galbūt buvo kokių įdomesnių nutikimų nėštumo ir gimdymo metu?
Nėštumo metu moterį prižiūri midwife (pribuvėja/ akušerė), kurią ji pati pasirinka pagal gyvenamąją vietą ir internete pateiktus trumpus prisistatymus jų profesiniame puslapyje. Susitikimai su akušere vyksta specialiame centre kartą per mėnesį, dažniau prieš nėštumo pabaigą. Tokių susitikimų metu patikrinamas kraujo spaudimas, išmatuojama pilvo apimtis, patikrinamas vaiko įsistatymas, išrašomi siuntimai kraujo tyrimams ir ultragarsui ar aptariami jų rezultatai. Tyrimai irgi daromi tam skirtose atskirose laboratorijose, taigi jeigu nėštumas sklandus – net netenka pabuvoti ligoninėje ir laukti eilėje kartu su sergančiais. Tobula sistema!
Besilaukdama pirmos dukros supratau, kiek daug turi įtakos nėštumo eigai ir gimdymui šalis, kurioje laukiesi. Mano draugė du kartus gimdė Turkijoje ir abu kartus jai darė cezario pjūvį. Ji nėra tikra, ar iš tikrųjų reikėjo operuoti, ar operacijos buvo atliktos dėl to, kad… ten tiesiog populiaru jas daryti. Kalbant apie Naujosios Zelandijos sistemą, kažin ar būčiau net svarsčiusi apie natūralų gimdymą, jeigu ne čia populiarios natūralaus gimdymo idėjos ir puikios tam sąlygos.
Čia galima rinktis, kur gimdyti. Jei yra kokių nors rizikos veiksnių, gimdyvės nukreipiamos į ligoninę. Jeigu nėštumo eiga gera, jeigu moteris nori gimdyti natūraliai, ji yra priimama į gimdymo namus. Čia dirba akušerės ir pribuvėjos, yra vonios gimdymui vandenyje ir paprasta aparatūra, reikalinga sklandžiam gimdymui ir vaiko priėmimui, patikrinimui.
Gimdymo namuose nėra epidūro ar operacinės, tad esant bet kokiam komplikacijų pavojui gimdyvė iš karto siunčiama arba pervežama į šalia esančią ligoninę. Ligoninėje irgi galima rinktis gimdymą vandenyje, tik ten nėra palatų, kuriose galima pasilikti po gimdymo (nebent tam yra medicininė priežastis, žinoma). Mama ir leliukas išleidžiami iš ligoninės, praėjus vos kelioms valandoms po gimimo ir dažniausiai važiuoja į anksčiau minėtus gimdymo namus praleisti ten paros ar kelių.
Gimdymo namuose galima rinktis bendrą, dvivietį arba privatų kambarį, tris kartus per parą tiekiamas maitinimas, visą parą budi personalas, į kurį galima kreiptis žindymo, vystymo, leliuko ar mamos sveikatos klausimais. Ten gimdžiusiems toks servisas yra nemokamas, o pervažiavusiems iš ligoninės kainuoja maždaug tiek, kiek nepigus viešbutis.
Dar galima gimdyti namuose, bet apie jį negaliu daug pakomentuoti. Žinau, jog jame dalyvauja ta pati prižiūrinti pribuvėja, galima užsisakyti vonią ir irgi gimdyti vandenyje.
Jeigu atvirai, net nustebau, kiek mažai žinojau apie gimdymą ir… kiek mažai apie jį žino moterys, besiruošiančios gimdyti.
Visa informacija, kurią dažniausiai žinome, yra atėjusi iš filmų: nubėga vandenys (o dažnai jie juk ir nenubėga), reikia skubėti į ligoninę (o juk niekur nereikia skubėti), tada reikia klykti (o juk gal nereikia?) ir pan. Taigi abu mano gimdymai tęsėsi šešias valandas, keturias iš jų būnant namuose, vaikštant, kvėpuojant ir klausantis „Pinguin Cafe Orchestra“ muzikos. Abi mūsų mergaitės gimė gimdymo namuose, vandenyje, be didelių dramų, dalyvaujant Aurimui ir mus prižiūrėjusiai pribuvėjai, kuri per tiek mėnesių jau buvo tapusi tarsi šeimos drauge. Patys geriausiai prisiminimai iš Onos Ditės ir Uršulės gimtadienių.
Ar valstybė lepina jaunas mamas atostogomis, pašalpomis? Ar mamos ten greitai grįžta į darbą po gimdymo? O gal populiaru pagimdžius vaikus baigti karjerą, likti namuose?
Naujojoje Zelandijoje mamos gauna 22 savaites (nuo 2020 metų – 26 savaites) nustatytą dydį išmokų, priklausomai nuo darbo stažo. Įtariu, jog skaitytojams įdomu išmokų dydis, tad specialiai pažiūrėjau: minimali išmoka Naujojoje Zelandijoje yra 177 NZ doleriai, maksimali – 586 NZ dolerių per savaitę, nepriklausomai nuo prieš tai gauto atlyginimo. Čia nėra jokių vienkartinių pašalpų ar išmokų už vaiką. Darbdavys pagal įstatymą turi laikyti darbo vietą metus, taigi mano pažįstamos mamos tiek laiko buvo su vaikais prieš grįždamos į darbą. Nors dažnai mamos neturi kito pasirinkimo ir grįžta į darbą po tų 22 savaičių. Tėčiai, gimus vaikui, gali pasiimti dvi savaites atostogų, tačiau jos yra neapmokamos.
Ko labiausiai pasiilgstate, gyvendami ne Lietuvoje?
Senelių savo dukroms. Ir anūkių seneliams. Stebėdama savo tėvus, matau, kaip anūkai juos atjaunina ir suteikia jėgų (net jeigu dienos pabaigoje anūkai išsiurbia visas jėgas). Net savo tėtį matau visai kitokį, nei prisimenu jį iš vaikystės. Tos kartos vyrai nemokėjo/ negalėjo/ nenorėjo užsiimti su vaikais, taigi dabar, matydama jį taip gražiai bendraujantį su mano dukromis, pamilstu savo tėtį iš naujo. Nemokamas auklių servisas irgi būtų neprošal.
Kaip naujazelandiečiai maitina vaikus?
Man susidarė įspūdis, jog sveikai. Bet gal dėl to, kad pas mus šeimoje vyrauja sveikas meniu, o ir mane supančios kitos mamos domisi sveiku gyvenimo būdu ir vietoje sausainių savo vaikams duoda morką. Darželyje irgi vaikai kasdien valgo vaisių, pietums – vaikiškos picos ir lazanijos, bet picos pagrindas ar lazanijos lakštai gaminami vietoje, taigi labai nesijaudinu dėl to, ką darželyje valgo dukra. Ji ten būna iki 12 val., tad po pietų miego valgo karštą maistą namuose – sriubas, košes, daržoves.
Kiekvienas Naujosios Zelandijos gyventojas iš vaikystės turi du su maistus susijusius prisiminimus. Tai „fish and chips“ (žuvis ir gruzdintos bulvytės) bei ant laužo kepti zefyrai. Tai nėra labai sveikas maistas, taigi ir mano įsivaizdavimas apie kivių sveiką gyvenimo būdą gali nebūti labai teisingas.
Ar dažnai tenka lankytis pas pediatrą vaikui susirgus?
Vaikams susirgus įsiregistruojame pas šeimos gydytoją į vietinę kliniką. Jeigu reikalas skubus ar tądien nebėra vietų klinikoje, važiuojame į priimamąjį ligoninėje. Gydytojai čia neskuba skirti antibiotikų arba skiria, bet siūlo palaukti dieną ar dvi ir pažiūrėti, ar nepagerės. Mums dažniausiai pagerėja, tad tokia sistema man visai patinka. Kas nepatinka – čia nepopuliaru vaikams daryti kraujo tyrimą, ir kraujas imamas vaikams iš venos, taigi – trauma tiek vaikui, tiek tėvams.
Kokie vaikų auklėjimo papročiai stebina, kokie žavi?
Vienareikšmiškai – basos kojos! Ir stebina, ir žavi. Kaip nenustebsi, kai pats eini su šiltu paltu, šaliku ir žieminiais batais, o šalia matai basą vaiką su šortais ir marškinėliais. Tai toks dažnas vaizdas Naujojoje Zelandijoje, kad pats, apsimuturiavęs nuo galvos iki kojų prie +12 C°, atrodai keistai. Kiviai mėgsta grūdintis ir nuo mažumės grūdina savo vaikus.
Ar esate visi 4 skridę į Lietuvą? Kaip dukros ištveria skrydžius?
Man pačiai patinka ilgi skrydžiai ar laukimo laikas oro uoste. Nesijaudinu ir nejaučiu streso, tad natūralu, kad ir vaikas su manimi jaučiasi ramus. Ar skristume į Lietuvą, ar kažkur arčiau atostogauti, kol kas dar nebuvo taip, jog lėktuve mergaitės jaustųsi blogai, verktų. Žinoma, kol kas skridome su kūdikiais, tad užsisakydavome išlankstomą prikabinamą lovytę miegui, tai leisdavo patogiai išsimiegoti tiek man, tiek vaikui. Pailsėjusi mama, kaip žinia, jau pusė sėkmės. Kaip ten tas posakis: „When mama ain’t happy, ain’t nobody happy“.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
