Inga Fontez meno pasaulyje žinoma kaip Sakurako – Vyšnių žiedų mergaitė. Ne tik dėl to, kad sakurų žydėjimas – jai vienas gražiausių dalykų pasaulyje. Būtent per sakurų žydėjimą prieš aštuonerius metus Inga pateko į avariją Tailande ir tarsi gimė iš naujo, likusi gyva.
Po šios avarijos viename Japonijos šventyklos kiemelyje Inga sutiko elegantišką žilaplaukę moterį – arbatos ceremonijos meistrę, tapusią jos mokytoja. Būtent mokytoja ir pavadino Ingą Sakurako, tas vardas tapo sceniniu vardu, nes savo pasirodymuose Inga naudoja daug japonų avangardinio šokio buto elementų.
Lietuvė ir prancūzų menininkas Phil Von augina metukų dukrytę Mia Luną Marie ir sakosi esantys tarsi dviejų pingvinų pora, kuri vienodai dalijasi auginimo rūpesčiais.
Inga, papasakokite, kokiais menais užsiimate su vyru?
Abu esame daugiabriauniai menininkai. Aš jau 8 metus kuriu gyvus performansus ir šokio teatro spektaklius. Prieš tai piešiau, fotografavau, kūriau skulptūras, instaliacijas, vaizdo įrašus… Jau trejus metus su mano kūryba gali susipažinti ir Lietuvos žiūrovai.
Tuo tarpu Phil Von pradėjo nuo muzikos, jis yra elektroninės muzikos kompozitorius, atlikėjas, grojantis įvairiais instrumentais, ir dainininkas. Jis išrado savotišką elektro-flamenko stilių. Taip pat yra flamenko šokėjas ir performeris. Kartais projektuose jis šoka, dainuoja, vaidina ar tiesiog kuria muziką.
Mes susipažinome Amsterdame, kur abu dalyvavome su pasirodymais viename renginyje. Paryžiuje 3 metus buvome menininkai rezidentai Château Éphémère. 2017 m. persikėlėme į Lietuvą, dabar esame menininkai rezidentai Užupio meno inkubatoriuje ir įkūrėme šokio teatrą „Okarukas“ Vilniuje. Abu vykdome solo veiklą bei kartu vadovaujame teatrui Okarukas, kuriame performansus, šokio spektaklius.
Dažniausiai Philas kuria muziką, o kartu kuriame kūrinio koncepciją ir choreografiją.
Jūsų pirmagimė – vėlyvas vaikutis…
Mia Luna Marie Fontez, kuriai dabar metukai, gimė, kai man buvo 44-eri, o jos tėčiui 58-eri. Tad mes „seni“ tėvai, ypač Lietuvoje, kur žmonės kuria šeimas ir susilaukia vaikų jauni, tačiau jaučiamės labai „žali“ tėvai ir labai entuziastingi. Kartu mokomės, kaip būti tėvais, viską darome 50/50 ir su didžiausiu džiaugsmu.
Turbūt esu iš tų moterų, kurios neturi to įgimto „mamos geno“ ir troškimo susilaukti vaikų. Dar kai buvau maža mergaitė, nemėgau žaisti su lėlėmis ir nežaidžiau „mamos“. Trys dešimtmečiai pralėkė, ir aš net nebuvau susimąsčiusi apie vaikus. Gal aš tokia vėlai bręstanti, o gal tiesiog reikėjo sutikti savo žmogų, kuris būtų vertas būti mano vyru ir vaiko tėvu. Iki 44 m. nebuvau ištekėjusi ir nebuvo net minčių apie vaikus.
Juokingiausia, kad vienoje šventykloje Japonijoje ištrauktoje ateities pranašystėje man buvo parašyta, kad, jei esate moteris, pasipiršimo teks laukti ilgai, tačiau tai bus tikras vertas laukimo variantas.
Mūsų vaikas – tikras stebuklas. Ne tik dėl to, kad nebuvo planuotas, bet, anot gydytojų, ir neįmanomas.
Po to, kai Philas pasipiršo, buvo kalba ir apie vaikus. Philas kategoriškai nenorėjo vaikų, nes yra „per senas“ ir visai tam nepasiruošęs nei finansiškai, nei laiko ir energijos prasme, nes visos jėgos investuojamos į meną. Aš irgi suvokiau, kad visai tam nesu pasiruošusi, bet jei ne dabar, tai kada?
Kai pradėjome gyventi kartu, apsilankėme pas gydytoją pasitikrinti dėl vaisingumo, kad galėtume pasirinkti tinkamą kontracepcijos priemonę. Tada gydytojas pranešė, kad mums net su dirbtiniu apvaisinimu neduotų jokių garantijų susilaukti vaikų. Tokia išvada sustatė viską į vietas, apsisaugoti mums nebereikia ir vaikų mums susilaukti nelemta. Taip mes ir gyvenome trejus metus be „jokių pasekmių“ Paryžiuje, kol Lietuvoje sužinojau, kad laukiuosi, būdama jau kelis mėnesius nėščia.
Išpūstomis akimis žiūrėdami vienas į kitą ištarėme: „ Oh my God!“, toks juokas per ašaras. Labai apsidžiaugėme, bet ir išsigandome tuo pačiu metu.
Papasakokite, kaip praėjo nėštumas, ar aktyviai gyvenote tuo metu?
Nėštumo metu jaučiausi laiminga, nes štai ji, ta stebuklinga paskutinė galimybė išbandyti save naujame – mamos – vaidmenyje, susilaukti vaiko nuo mylimo vyro. Bet, iš kitos pusės, be galo gąsdino nežinomybė. Buvome visai tam nepasiruošę finansiškai, gyvenome viena diena, be santaupų, be stabilių pajamų, net socialine išmoka nepasirūpinta. Na ir supratimas, kad gyvenimas pasikeis radikaliai, kad taip, kaip mes gyvenome, toliau jau nebegalėsime. Nebegalėsime dirbti iš idėjos, kurti, nuolat keliauti ir pan.
Dėl sveikatos – visada kažkaip jaučiau, kad viskas bus gerai, nors gydytojai buvo prigąsdinę, kad mūsų amžiuje laukiantis vaiko visokių ligų ir patologijų rizika būna labai padidėjusi. Nuolat tikrinausi, dariausi visus įmanomus tyrimus. Nėštumas praėjo ganėtinai sklandžiai, nei manęs pykino, nei kas per daug pasikeitė, tik didėjo apetitas ir pilvas. Pradėjau valgyti tai, ko nevalgiau. Pavyzdžiui, aš beveik niekada nevalgau ledų, o čia žiemą suvalgydavau po kelias porcijas, tik išėjusi iš parduotuvės…
Kol nežinojau, kad laukiuosi, labai daug dirbau fiziškai, šokau. Sužinojusi jau viską dariau kur kas atsargiau. Mažylė sudalyvavo ne viename festivalyje ir šoko kartu su manim pilve. Juk projektai buvo suplanuoti, o vaikas – ne, todėl turėjau įsipareigojimų, kuriuos reikėjo įvykdyti.
Kur gimdėte?
Turėjau pasirinkimą gimdyti Amsterdame, Prancūzijoje ar Lietuvoje, tačiau nė minutei nesusimasčiusi pasirinkau Lietuvą. Lietuvoje medicina yra labai aukšto lygio, o medikai, nors gauna juokingas algas, palyginus su jų kolegomis užsienyje, iš tiesų yra atsidavę savo darbui, nesusvetimėję. Jaučiu labai didelę pagarbą Lietuvos medikams. Gimdymas man visada atrodė bauginanti, žiauri ir net pavojinga patirtis, ir tik dabar, tai patyrusi, galiu drąsiai teigti, kad tai buvo ekstremaliausias performansas tiek fizine, tiek protine, tiek dvasine prasmėmis, tikroji transformacija.
Aš gimdžiau Santaros klinikose ir be galo esu dėkingai abiem medikų ir seselių komandoms, kurios dirbo mano gimdymo metu. Gimdymas nebuvo lengvas, truko 18 valandų. Atrodė, esu gana atspari skausmui, gerai paruoštas kūnas, užsiiminėjau įvairiomis meditacijos praktikomis, tad neblogai sugebu valdyti kūno ir proto santykį, moku tinkamai kvėpuoti ir pan., tačiau niekas neparuošė tokiai intensyviai patirčiai.
Jūsų dukrytė turi tris vardus?
Kažkaip labai gražiai sutarėme: man labiausiai patiko Mia, vyrui – Luna ir mums abiems patinka Marie.
Taigi nutarėme suteikti visus tris vardus: Mia Luna Marie, kaip ir yra prancūziškame pase, o lietuviškame pase buvo galima įrašyti tik du vardus, todėl tik Mia Luna. Tad vadiname tiesiog Mia, kartais Mia Luna, o kartais kai labai „rimtai“ kreipiamės net visais trimis vardais.
Pasižiūrėsime, kai paaugs, koks vardas jai labiausiai tiks ir patiks.
Ar motinystė neapkarpė sparnų? Ko teko atsisakyti?
Turbūt dar per anksti atsakyti ar „neapkarpė sparnų“, pamatysiu, kaip bus toliau. Faktas, kad motinystė sudėliojo prioritetus labai aiškiai nauja tvarka, todėl dabar yra svarbiausia Mia ir šeima.
Kadangi motinystė buvo neplanuota, turėjau įsipareigojimų dalyvauti įvairiuose renginiuose. Tad pusantro mėnesio pabuvus su mažyle, apsipratus su žindymu, miegojimu ir visa nauja padėtimi, teko eiti repetuoti, ruoštis pasirodymams. Į repeticijas atvykdavome irgi su vežimėlyje miegančia Mia. Teko ir butô seminarą vesti nuotoliniu būdu. Parodydavau ir užduodavau užduotį studentams vienoje studijoje ir, kol jie šoko kitoje, aš juos stebėjau ekrane ir sauskelnes Miai sugebėjau pakeisti.
Kai Mia paaugo, teko samdyti auklę, prašyti mamos pagalbos ir pan. Tačiau tada jau prasidėjo sąmoningas mano motinystės etapas, nes atsisakiau daugumos veiklų, nutariau nepradėti naujų projektų. Taigi sausį išvažiavome į Pietų Prancūziją atostogoms – planavome tiesiog peržiemoti šiltai ir pavasarėjant grįžti. Tačiau išplitus COVID-19 likome karantinui Prancūzijoje, nes nenorėjome rizikuoti ir keliauti siaučiant epidemijai. Dabar visiškai neaišku, kada grįšime į Lietuvą. Taigi mano 2020 m. buvo suplanuoti būti „full-time“ mama, užsiimti Mios ugdymu ir vėl eilinį kartą persvarstyti savo tolesnę veiklą. Koks tas pokytis bus, dar tiksliai nežinau, bet kad teks keistis, tai akivaizdu. Ne tik aš dėl motinystės pasikeičiau, bet ir visas pasaulis po koronaviruso pasikeis. Aš jau pradėjau savo kaip edukatorės kelią ir planuoju tuo užsiimti ateityje.
Turiu prisipažinti, kad atrasti drausmingąją motinystės pusę yra ganėtinai sunku. Nors disciplinos reikėjo ir tada, kai aktyviai treniravausi ir šokau, bet dabar visai kitaip. Esminis pasikeitimas, kad nebegaliu būti savanaudė. Dabar mūsų šeimos dienotvarkė sukasi apie Mios miegus, pabudimus, valgymus ir t.t. Kol ji miega, mes galime kažką daryti sau, bet kai ji pabudusi, vienas iš mūsų turi būti visą laiką visą savo dėmesį skirti Miai.
Kokio žavesio turi vėlyva motinystė?
Man vėlyvoji motinystė ir yra ta tikroji sąmoninga visavertė motinystė. Tai ir yra žavesys, nes supranti, kokia tai atsakomybė ir privilegija būti mama. Tai tam tikra auka, bet svarbu, kad tai būtų sąmoninga.
Bent jau man taip atrodo, kad tik kai beveik visko spėjai paragauti pats, gali atsisakyti kažko sau ir visą energiją ir laiką skirti kitam žmogui. Čia kaip ir su meile. Kaip tu gali mylėti kitą, jei neišmokai iš tikrųjų mylėti savęs. Skrydžio lėktuvu saugos instrukcijos teigia, kad pirmiausia reikia užsidėti kaukę sau ir tada padėti kitam. Todėl man ir atrodo, kai pats turėjai laiko ir galimybių atrasti, kas tu esi, ką tau patinka daryti, kai sugebėjai pažinti pasaulį ir save, tik tada gali ramiai likti namuose su vaiku. Todėl bent jau man mano vėlyvosios motinystės žavesys yra tai, kad nereikia gailėtis, kad kažko nespėjau ir leisti sau atsiduoti keletą metų vaiko ugdymui.
Vietoj performansų ir spektaklių dabar kuriu žaidimus ir mažyčius spektaklius Miai, išradinėju naujas veiklas, kaip ją užimti ir lavinti. Pavyzdžiui, beveik niekada nedainavau, o dabar turiu visą tarptautinį lopšinių repertuarą paruošusi, ir ne tik.
Ar nėštumas ir gimdymas labai pakeitė kūną?
Nėštumas, gimdymas ir žindymas – visa tai yra ekstremali kūno transformacija. Aišku, kad kūnas keitėsi visus 9 mėnesius ir vis dar tebesikeičia. Nors jau ir praėjo metai, man toks jausmas, kad viskas dar tik grįžta į savo vietas. Atsimenu, kai po gimdymo kažkuriuo metu nustojo tinti kojos ir pažvelgusi į savo pėdas vos nepravirkau, pagaliau grįžo mano pėdos! Taip po truputį grįžo krūtinė, kai po trijų mėnesių maitinimo dingo pienas. Deja, užpakalis ir pilvas vis dar šiek tiek „tranzite“. Manau, kad teks pradėti sąmoningai padirbėti, nes iki dabar dar nedėjau papildomų pastangų. Dabar mano svoris skiriasi kokiais 4 kg nuo mano normalaus svorio prieš gimdymą. Aišku, kad nebesitreniruojant taip, kaip anksčiau, po visų metamorfozių raumenys prarado formą, ir jei anksčiau laisvai padarydavau po 5 atsitūpimus ant vienos kojos, dabar jau nebepadarau nė vieno. Bet tai tik treniruočių reikalas, tokie dalykai lengvai sugrąžinami, jei reikia. Įdėjusi šiek tiek pastangų, priartėsiu prie savo fizinės formos, kuri buvo prieš gimdymą. Aišku, dabar kilnoju ir nešioju vaikutį, kuris sveria 13 kilogramų, bet daug krūvio tenka riešams ir nugarai.
Esu tikra, kad kuriant naują solo spektaklį, atsiras daug naujos medžiagos, anksčiau nebandyto judesio iš visos šios neeilinės patirties, tai neišvengiama. Taip pat didelė inspiracija yra stebėti judantį kūdikį, tai, kaip keičiasi judesys, vaikui augant. Jau dabar turiu daug judesių choreografijai, kuriuos išmokau ar interpretavau, stebėdama meistrę Mią. Butô mes semiamės įkvėpimo judesiams, stebint gamtą, tad daug mokiausi iš gyvūnų, vabzdžių, ir pan., o dabar dar prisidėjo ir kūdikio stebėjimas.
Esate japoniškos kultūros gerbėja? Gal ir namuose, ir vaiko auklėjime yra japoniškų motyvų?
Namuose yra daugybė dalykų, primenančių apie Japoniją,– knygos, Noh teatro vėduoklės, kaukės, taip pat kimono, rūbai, pavyzdžiui, kad ir mano batai, kuriais aviu šiuo metu, – tai jika tabi. Taip pat ir virtuvėje – nuo arbatos gėrimo reikmenų iki prieskonių ir indų. Draugai iš Japonijos gimus vaikui atsiuntė dovanų, tad ir Mia turi japonišką migdyką, kimono ir pan. Dabar jau žaidžia su vėduokle ir su suktuku, kurį kažkada esu parsivežusi iš Japonijos. Ji klausosi ir įvairių lopšinių, taip pat ir japoniškų.
Man labai patinka Japonų vaikų auklėjimo tradicijos, nors ankstyvoje vaikystėje vaikams daug kas leidžiama, tačiau nuo mažens jie pratinami prie tvarkos ir atsakomybės. Niekur kitur neteko matyti tokių savarankiškų mažylių – pradinukai patys vieni važinėja milžiniško Tokijo metro. Ten vaikai labai anksti pripranta susitvarkyti savo daiktus ir būti atsakingi ir pagarbūs kitiems. Manu, kad neišvengiamai bus japoniškų elementų ugdant Mią, tačiau neplanuojame jai nieko grūsti per prievartą ar dėl mūsų nuostatų. Ji bus susipažinusi su tuo, kas patinka mums, ir galės pati pasirinkti, kas jai patinka.
Galbūt dukrytę kaip nors mankštinate, fiziškai lavinate? O gal drauge šokate?
Ko mes tik drauge nedarome! Tik pradėjus vaikščioti, dar nelabai gerai išlaikydama balansą, Mia jau pradėjo šokti, mes negalėjome patikėti, kai tik išgirdusi muziką ima suktis aplink savo ašį, iškėlusi abi rankas į viršų, ar, esant ritmiškesnei muzikai, trypti kojomis, nors ir praranda balansą bei nukrenta, – juokiasi, čia pat atsikelia ir tęsia. Kol kas specialiai fiziškai nelaviname, darau tik masažus, bet kai tik paaugs, pradėsime mankštintis kartu pagal Noguchi taiso, butô ir kitas man pažįstamas technikas. O šokame mes drauge jau nuo tada, kai ji tik atsirado mano pilve, šokome iki gimstant ir gimus tęsiame, jai esant ant mano ar Philo rankų, tikiuosi, ir šoksime, kursime, mokysimės kartu ateityje. Taip, kaip gimtosios lietuvių kalbos ji mokosi su manim ir prancūzų – su Philu, taip pat ir judesio mokysis su abiem. Taip pat su Philu jau dabar pradeda muzikuoti, o su manimi mokosi piešti. Vaikai lengvai perima tai, kuo užsiima tėvai. O svarbiausia, kad mes mokysimės iš jos ir stebėsime, kas jai patinka, bandydami padėti tobulėti.
Ginta Liaugminienė, Jono Staselio nuotraukos
Susiję straipsniai
