Turbūt daugelis moterų patyrė arba dar patirs etapą, kai vaikai užauga, o širdis ilgisi to laiko, kai mažiukas sėdėdavo ant kelių ar eidavo įsikibęs į ranką. Kol gamta dar leidžia gimdyti, – gal ryžtis ir nerti į motinystės nuotykį po keturiasdešimties?
Pasakoja Raimonda, kuriai dabar 43-eji, ir ji penktą mėnesį nėščia:
„Brandi motinystė visai kitokia, nei jauna. Aš pirmosios savo dukrytės susilaukiau būdama 23-ejų. Mano draugės jau augino po vieną, o kai kurios ir po du vaikelius, tad atrodė, kad motinystei esu pasiruošusi. Buvau baigusi siuvėjos specialybę, pradėjusi dirbti, kai sutikau vaikiną, ir po keturių draugystės mėnesių pasijutau nėščia. Atėjau pas gydytoją, sako, vaikelis jau kumščio dydžio! Tik tada suvokiau, kad būsiu mama. Pradėjau siūti rūbelius, dėlioti kraitelį – panašiai kaip vaikystėje, kai žaisdavau lėlėmis. Buvau meniška, kūrybiška asmenybė, tad laukimas buvo labai džiugus.
***
Gimus vaikeliui, supratau, kad nežinau, ką su juo daryti, – gerai, kad šalia buvo mama, padėjo, parodė. Mano vyras tuo metu ėmė vartoti narkotikus ir alkoholį, pradėjo smurtauti prieš mane, ir mes pasukome skirtingais keliais. Vyko skaudžios skyrybos, po kurių ilgai negalėjau net pagalvoti apie kitą žmogų ar naują santuoką.
***
Bet taip susidėliojo gyvenimas, po gerų dešimties metų sutikau savo dabartinį vyrą, su kuriuo susituokę jau penkerius metus. Susitikome vėlyvame amžiuje, abu matę visko, abu turintys vaikų iš ankstesnių santuokų. Mūsų požiūris į šeimą, į atsakomybę buvo kur kas brandesnis, nei jaunystėje.
Nuo pat santykių pradžios ėmėme kalbėti apie bendrą vaikelį. Bet kad ir kaip norėjome jo susilaukti, mums niekaip nepavyko. Labai nusivyliau, galvojau, po tiek metų man turbūt jau ir nelemta pastoti. Juk buvau 38-erių – tokio amžiaus, kai traukinys jau nuvažiuoja. Bet vis dėlto kreipiausi į gydytojus, ar tikrai nebeįmanoma pastoti, gal yra kokių nors medicininių priežasčių, kurias galima įveikti?
Nuėjusi į bažnyčią, atsiklaupdavau prieš Marijos altorių ir prašydavau: „Jeigu yra tavo valia, leisk man dar kartą tapti mama“.
***
Atšvenčiau savo keturiasdešimtmetį. Su vyru paleidome svajonę apie bendrą vaikelį, atradome, kad mums labai patinka keliauti. Nusipirkome namą, ėmėme net laukti anūkų. Kiemą įsirenginėdami, kalbėjome apie anūkus, kad reikia palikti daugiau žalios vejos jiems palakstyti.
Praėjusiais metais man buvo atlikta operacija – gimdoje pašalino polipą. Po tos operacijos sutriko mėnesinių ciklas. Galvoju, gal taip organizmas atsistato po operacijos, o gal prasidėjo ankstyva menopauzė? Prieš nueidama pas gydytoją, ryžausi dėl visa ko pasidaryti nėštumo testą, kad nueičiau rami.
***
Ryte atsikėliau, nuėjau į vonios kambarį – ir ėmė ryškėti dvi juostelės. Man tik rankos kojos nutirpo, nebežinojau, nė ką galvoti. Nuėjau su tuo testu pas pusryčiaujantį vyrą, klausiu: „Kas čia, kaip manai?!“ Abu negalėjome patikėti tuo, ką matome, jautėmės sutrikę kaip maži vaikai. Nuėjau į darbą, o mintys visai kitur. Kai suvokiau, kas įvyko, man norėjosi klykti iš laimės. Nusiunčiau testo nuotrauką draugei, kuri pasveikino su nėštumu, o kai parašiau, kad negaliu patikėti, ji patarė nusipirkti dar vieną ir įsitikinti. Kitą dieną nuėjau į vaistinę, prašau: „Duokite antrą testą, pirmasis man kelia abejonių“. Vaistininkas nusijuokė, pardavė dar vieną testą. Antrąkart irgi išryškėjo dvi juostelės.
***
Kai atėjau pas gydytoją, buvo 7 nėštumo savaitės. Nėštumo ženklų iki tol nejutau, tik krūtys buvo jautrios, bet maniau, kad čia po operacijos pasireiškia šalutinis poveikis.
Paskui, kai jau įsisąmoninau savo nėštumo faktą, pajutau ir visus jo požymius: prasidėjo vėmimai, nieko negalėjau paimti į burną, viską išvemdavau. Bet visi negalavimai buvo niekis prieš suvokimą, kad gyvenime įvyko stebuklas, ir abu su vyru gavome didžiausią dovaną.
Žinoma, supratome, kad dabar daug kas gyvenime keisis. Kartais užplūsdavo ir nerimas. Bet jaudinausi visai dėl kitų dalykų, nei pirmą kartą. Svarbiausia buvo, ar spėsiu tą vaikelį užauginti. Jau nesame jauni, vyras dar penkeriais metais vyresnis už mane. Kita baimė – ar vaikelis gims sveikas, juk su amžiumi didėja apsigimimų rizika. Bet mane labai palaikė mano artimieji, ypač vyras, sakydami, kad šiais laikais vis daugiau vyresnio amžiaus moterų sėkmingai susilaukia, o medicina yra pažengusi labai toli.
***
Man pasiūlė įsiregistruoti į valstybinę ligoninę genetiniam tyrimui, bet nenorėjau laukti ilgoje eilėje – juk artėjo 12 savaičių, kurios yra lemiamos. Įsiregistravau į privačią kliniką atlikti NIPT tyrimo. Man nuostabu, kad iš motinos kraujo šiuolaikinė medicina gali nustatyti ne tik būsimo vaikelio lytį, bet ir daugybę galimų ligų, apsigimimų. Mano kraują siuntė į laboratoriją Ispanijoje, o kol laukiau atsakymo, stengiausi negalvoti, kas bus, jei bus. Stengiausi įtikinti save iš anksto nepanikuoti. Labai palaikė dukra. Jaunimas, matyt, į daug ką žiūri paprasčiau. Duktė man sakė: „Mamyte, viskas bus gerai, tu juk sveika, gyveni sveiką gyvenimo būdą, giminėje ligonių neturime, kodėl vaikelis turėtų gimti nesveikas? Kai sulaukiau atsakymo, kad jokių genetinių ligų nėra, o laukiuosi berniuko, pasidarė taip ramu, tarsi akmuo nuo pečių nukrito. Manau, moteriai labai svarbu jaustis gerai psichologiškai, tada iš tikrųjų mėgaujiesi nėštumu.
***
14 nėštumo savaitę mane vėl apžiūrėjo gydytoja, pamatavo visus parametrus ir palinkėjo ramiai nešioti, nesijaudinti ir daug ilsėtis. Tai ir darau. Jei su pirmu vaikeliu norėjau nuolat kažką veikti, turėjau daug energijos, tai dabar dažnai ramiai paskaitau knygą, pamedituoju, prigulu pailsėti, išeinu į kiemą pasidžiaugti grynu oru. Atradau nėščiųjų masažą, kuris man labai tinka.
Kai kartais vėl bando kilti nerimas, pagalvoju: jei Dievas man siunčia vaikelį, tai Jo planas, ne viską gyvenime patys galime suplanuoti.
Gal tos mintys dėl anūko ateidavo dėl to, kad moterys tam tikru metu pajunta širdyje tarsi tuštumą, – vaikai suauga, jie būna su draugais, o tu turi daug meilės, kurią kažkam galėtum duoti. Tas etapas, kai esi nei mama, nei močiutė. Močiute būti bus smagu, bet man likimas davė šansą dar kartą tapti mama. Visoms vyresnėms moterims, kurios galbūt nesiryžta užpildyti tuštumą dar kartą tapdamos mama, pasakysiu: su nėštumu ateina pilnatvė, begalinis džiaugsmas. Man norisi visiems transliuoti žinią, kad lauktis yra nuostabu, kad kokio amžiaus tu būtum. Aš visur matau nėščias moteris, pasidžiaugiu, kokios jos gražios, žvilgsniu nulydžiu visus gatvėje sutiktus vežimėlius.
***
Ar nėštumas keičia tarpusavio santykius su vyru? Mums tai davė dar daugiau bendrumo, patvirtino, kad esame vienas kitam svarbūs. Santuokoje buvo ir krizinių laikotarpių, kai suabejodavome, ar apskritai vertėjo dar kartą kurti šeimą. Vyrui sakau: „Tu matai, Dievas už tai mus kartu ir išlaikė, neleido nė minutei vienam nuo kito atsitraukti, kad sulauktume stebuklo. Mes esame šeima, tam ir susitikome, kad kurtume, o ne draskytumėmės, rodytume kiekvienas savo principus. Viskas Dievo valioje, kiek mums skirta, tiek ir gyvensime.“
***
Įdomiausia, kad jau beveik suaugusi dukra iš pradžių iškėlė sceną, o kaip čia dabar, ji nebebus vienturtė dukrelė? Sakė: „Mama, kaip čia atrodys, tu su kūdikiu, o jeigu ir aš pati greitai susilauksiu kūdikio?“. Bet pirminė reakcija greitai praėjo, dabar abi einame į parduotuves, ji renka broliukui drabužėlius, sako savo nuomonę, kokia turi būti jo lovytė. Kartais svajoja: „Mano brolis bus futbolininkas“. O kartais: „Mama, tu spręsk kryžiažodžius, reikia, kad broliukas būtų protingas“. Tas etapas, kai mes, dvi suaugusios moterys, gyvename laukimu, yra labai gražus.
Vyresnėms moterims norėčiau pasakyti: išdrįskite. Nebijokit žmonių kalbų, kiek jums metų, kaip čia atrodys. Ne aplinka sprendžia, kaip jums gyventi. Nė vienas nežinome, ką paruošė mums likimas. Verčiau mylėti savo šeimą ir patirti gyvenimo pilnatvę.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
