Jūratė Leikaitė: „Į animaciją žiūriu kaip į aukščiausio lygio meną“

Animatorė, režisierė, prodiuserė Jūratė Leikaitė

Animatorė, režisierė, prodiuserė Jūratė Leikaitė yra pelniusi daug apdovanojimų, prizų, diplomų. „Sidabrinę gervę“ už geriausią animacinį filmą „Margučių rytas“ pelnė 2008 metais.

2011 metais apdovanota „Sidabrine gerve“ už geriausią animacinį filmą „Taip Laima lėmė“, o kompozitorius Kipras Mašanauskas apdovanotas „Sidabrine gerve“ už šio filmo muziką. Filmai apdovanoti Lietuvos kinematografininkų sąjungos prizais, gavę daug diplomų tarptautiniuose kino festivaliuose. „Paskaičiavau, kad esu sukūrusi apie 4 valandas animacijos,“ – sako viena tituluočiausių Lietuvos animatorių.

Pastaraisiais metais Jūratės veikla labiau orientuota į tapybą, knygų kūrimą ir leidybą bei pedagoginį darbą. Norime nors trumpai atskleisti apie beveik dvi dešimtis jos sukurtų animacinių filmų paslaptis.

Jūrate, kaip prasidėjo jūsų kaip animatorės kelias?

Architektės restauratorės studijas baigiau sovietiniais metais, kai galimybės kažką prasmingo nuveikti šioje srityje buvo mažos. O tuo metu Lietuvos kino studijoje kūrėsi profesionalioji animacija. Beje, Lietuva pati paskutinė iš sovietinių respublikų įkūrė tokią studiją. Mokyti animacijos buvo pakviesti aukščiausio lygio profesionalai, animatoriai, režisieriai iš Maskvos. Pamenu, tais metais Lietuvos kino studijai paskelbus konkursą į animatorių kursus, buvo apie šimtas trisdešimt norinčių. Vyko sudėtingi egzaminai, po kurių mokytis priėmė apie 30 dalyvių. Vėliau, kai paaiškėjo, ką reikės piešti ir kaip dirbti, daugelis pasitraukė, liko apie penkiolika besimokančių. Tie penkiolika vėliau tapo visos Lietuvos animacijos branduoliu. Per dvejus metus buvo mokoma animacijos teorijos ir praktikos. Įgijome profesiją ir pradėjome dirbti. Tuo metu Lietuvos kino studijoje steigėsi animacijos industrija: pradėjo dirbti profesionalūs animacijos režisieriai, baigę aukštuosius režisūros kursus Maskvoje, gamybiniuose cechuose pirmąsias animacines scenas kūrė ką tik baigę mokslus animatoriai, atsirado dailininkų fazuotojų, prapiešėjų. LKS buvo galimybė daugeliui debiutuoti režisūroje, buvo režisierių, kurie eksperimentavo, ieškojo naujų meninių formų. Per metus būdavo sukuriami 4–6 animaciniai filmai. Vilniuje veikė viena didžiausių Baltijos šalyse animacinių filmų „Vilanimos“ studija, kurioje buvo kuriami bendros gamybos su užsienio šalimis animaciniai serialai ir pilnametražiai filmai.

2011 metais Jūratė apdovanota „Sidabrine gerve“ už geriausią animacinį filmą „Taip Laima lėmė“

Pradėjome kurti filmus ant 35 mm kino juostos, o vėliau atsirado naujosios kompiuterinės animacijos technologijos, kuriomis pradėjome dirbti ir mokytis iš naujo.

Atkūrus nepriklausomybę, keitėsi ekonominė situacija ir požiūris į animacijos profesionalų rengimą. 2003 metais Vilniaus dailės akademijoje atsirado animacijos specialybė, kurioje studentai įgavo animacijos žinių. 2004 metais Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje, interaktyvaus dizaino katedroje, buvo mokoma animacijos. Dėsčiau animaciją studentams, išleidau ne vieną diplomantų laidą.

Papasakokite apie savo debiutinį autorinį filmą – kaip ilgai jį brandinote mintyse, kokią tematiką rinkotės pirmajam savo filmui?

Kol įgijau savo profesijai reikalingų įgūdžių, dirbau dailininke atlikėja, išmokau fazuoti, kontūruoti, spalvinti, kurti animaciją. Vėliau dirbau dailininke-statytoja kitų režisierių filmuose, ieškodama skirtingo meninio stiliaus, kurdama dekoracijas. Dirbdama prie kooprodukcinių serialų supratau, kaip veikia visa animacinių filmų kūrimo gamybinė virtuvė.

Po kiek laiko sukilo asmeninės ambicijos, labai norėjau palikti animacijoje savo ženklą. Ir kai man buvo pasiūlyta sukurti režisūrinį debiutą, animacinį filmą, – iš karto sutikau. Man patinka iššūkiai. Debiutinį filmą „Metamorfozės“ kūriau su pertraukomis, net šešerius metus. Kuriant filmą gimė du mano vaikai.

Mano debiutinis filmas „Metamorfozės“ skirtas suaugusiesiems. Jis yra brutalus ir agresyvus, turintis sukelti žiūrovui prieštaringus jausmus, gal net susierzinimą. Tai dviejų žmonių santykių problema – kuo baigiasi barniai ir tarpusavio konfliktai. Gal globaline katastrofa? Šiame filme debiutavau kaip režisierė, bet dirbau ir dailininke statytoja. Filmo meninis stilius atliktas išskirtinai sudėtinga tuo metu technologija – kiekvienas pieštuku atliktas piešinys nuskenuotas ant celiuloido ir steklografu pajuodintas. Taip buvo sukurta brutalistinė purvina filmo atmosfera. Viskas buvo filmuota 35 mm kino juostoje. Su filmu „Metamorfozės“ pirmą kartą važiavau į tarptautinius festivalius Švedijoje ir Norvegijoje, kur buvau su didžiausiomis ovacijomis sutikta, gavau ir apdovanojimų. Tai man suteikė pasitikėjimo savo jėgomis.

„Senelės pasaka“

O filmai apie senąją lietuvių kultūrą tikriausiai jau buvo ne primesta tematika?

Savo autoriniams filmams ieškojau personažų, ir juos  radau lietuvių pasakose ir padavimuose. Taip atsirado filmai „Taip Laima lėmė“, „Margučių rytas“, „Užgavėnės“, „Paparčio žiedas“. Kūrybinis laikotarpis, kurio metu buvo sukurti visi šie filmai, buvo nuostabus. Ir aš dirbdama buvau laiminga. Beveik visiems savo filmams skyriau apie metus, kitiems net dvejus savo gyvenimo metus.

Kiekvienam filmui ieškojau skirtingo meninio sprendimo, niekada nenorėjau pasikartoti. Mano filmai labai skirtingi, ir apie kiekvieno iš jų kūrybinį procesą galiu pasakoti kelias valandas, esu apie tai net išleidusi knygas.

Animacinių filmų ciklą „Lietuvių šventės ir sakmės“ pradėjau nuo filmo „Paparčio žiedas“. Perskaičiau daugybę lietuvių sakmių, kuriose pasakojama apie tai, kaip Jonas paparčio žiedo ieškojo. Kurdama filmo scenarijų, interpretavau šias sakmes, pritaikiau jas trumpo filmo formatui. Sukūriau nuotaikingą filmą apie Joninių šventę.

2004 metais, kai buvo privatizuota Lietuvos kino studija, buvo sunaikinta visa gamybos bazė. Daugelis režisierių ėmė kurti filmus savo namuose.

Taip mano valgomajame per dvejus metus gimė vienas įdomiausių filmų „Užgavėnės“. Lyg magiškame teatre gyvi žmonės perkeliami į animacijos pasaulį ir vyksta jų kova su gamtos demonais. Pieštuose fonuose atsirado tikri seni buities rakandai: pinti šiaudiniai krepšiai, spintos, stalai, langų fragmentai. Rinkome medžiagą iš buities muziejų ekspozicijų, etnografinių sodybų, močiučių skrynių ir senovinių nuotraukų albumų. Filme „Užgavėnės“ pavyko sukurti pasaulį, kuriame baigiasi realybė, o vaizduotė neturi ribų. Šis filmas dalyvavo 50 pasaulio šalių konkursinėse programose, apdovanotas pagrindiniu tarptautinio festivalio „Tindirindis“ prizu už geriausią lietuvišką filmą.

„Metamorfozės“

Visai kitoks animacinis filmas „Margučių rytas“. Jame man svarbu buvo parodyti lietuviškų margučių ornamentiką, jų magiškas reikšmes, sukurti mistišką ir meditacinę nuotaiką. Filmo animacija plastiška, jautri. Dekoracijose atsisakiau ryškių spalvų ir detalių. Visas filmo koloritas melsvas, objektų kontūrai išplaukę, neryškūs. Tame tamsiame fone margutis suskamba tarsi brangakmenis. Nufotografavome apie 3000 margučių nuotraukų iš įvairiausių kolekcijų, muziejų, tautodailininkų parodų. Kiekviename animaciniame kadre komponavome autentiško margučio nuotrauką. Kompozitorius Kipras Mašanauskas, kurdamas šio filmo muziką, panaudojo Baltijos jūros bangų nugludintų akmenukų ir medžio šakelių tuksėjimo ritmą. Filmas „Margučių rytas“ apkeliavo apie 50 tarptautinių animacinių filmų festivalių ir buvo apdovanotas diplomais.

Filmas „Taip Laima lėmė“ gimė man pačiai sunkiu gyvenimo periodu. Atsisveikinimas su mylimais tėvais, vėlyvas nėštumas – šie įvykiai mano asmeniniame gyvenime vertė ieškoti atsakymo į sudėtingus ir skausmingus egzistencinius momentus. Dvejus metus skaičiau lietuvių sakmes apie likimą ir lemtį, ieškojau atsakymo į klausimą – ar gali žmogus pakeisti savo likimą? Teko padirbėti ne tik prie scenarijaus interpretacijos, bet ir prie meninio filmo stiliaus. Kaip sukurti magišką, nerealų, bet lakonišką ir simbolišką filmo stilių? Norėjau, kad filme jaustume lietuvių liaudies meno dekoratyvumą. Domėjausi tapyba ant senovinių skrynių, langinių, gyvybės medžio simbolika, juostų ir audinių raštais. Kurdama filmo meninį stilių, tapiau kiekvieną foną akriliniais dažais, tada naikinau potėpius, maišiau skirtingas faktūras, fragmentus tryniau ir blukinau. Filme panaudojau daug didelių savo tapybos aliejiniais dažais paveikslų. Kamera drąsiai keliavo paveikslo erdvėje, sukurdama begalinio dydžio erdves. Šiame filme buvo daug specialiųjų efektų, kuriuos sukūrė Valentas Aškinis. Kompozitorius Kipras Mašanauskas naudojo autentiškų liaudies dainų fragmentus. Filmas buvo apdovanotas prizu „Krištolinis pieštukas“ tarptautiniame festivalyje („Animajovka“) už geriausią filmo dailininko darbą. Filmas apdovanotas Lietuvos kinematografininkų sąjungos diplomu „Už tautinio savitumo atskleidimą animacijoje“.

Į animaciją žiūriu kaip į aukščiausio lygio meną, kuriame susijungia daugybė meno sričių. Autorių tikslas – padaryti taip, kad vizija būtų apčiuopiama žiūrovui.

„Marti iš jaujos“ – išskirtinis ir net bauginantis jūsų filmas…

„Taip Laima lėmė“

Filmas „Marti ši jaujos“ buvo sukurtas pagal grafiko Viktoro Petravičiaus darbų ciklą – 36 iliustracijas to paties pavadinimo autentiškai senovinei pasakai. Aš dievinu Viktorą Petravičių, mane žavi jo grafikos darbai, medžio drožyba. Kaip atgaivinti animacijoje jo drožinius? Personažai grubūs, figūros išsiklaipiusios ir neproporcingos – bet visa tai nuostabu ir be galo lietuviška. Tai buvo iššūkis – kaip sukurti filmą, nesugadinant autoriaus braižo? Filmą kūrėme pasitelkę kompiuterinę animaciją, detaliai ir kruopščiai judindami kiekvieną figūros detalę. Nieko patys šiame filme ranka nepiešėme. Iš dailininko Viktoro Petravičiaus iliustracijų padarėme 15 minučių trukmės animacinį filmą.

Sakmė „Marti ši jaujos“ apie laumių pagrobtus vaikus yra mistiška. Ji žiauroka, bet įdomi. Pirmame filmo variante išėmiau galvos nukirtimo ir laumiuko sunaikinimo sceną, bet kai parodžiau pirmiesiems žiūrovams jau sumontuotą filmą, visi sakė, kad kažkas čia ne taip, kažko trūksta. Tada supratau, kad negalima „išmesti žodžių iš dainos“. Pasaka turi būti sekama taip, kaip ji buvo sekama šimtmečiais, svarbus kiekvienas žodis. O kai grąžinome tas baisias scenas į filmą, supratau, kad  kiekviena sakmė turi savo logiką, prasmę ir kulminaciją. Labai džiaugiuosi, kad sukūriau šį filmą. Jis buvo parodytas M.K. Čiurlionio muziejuje parodoje, skirtoje 100- osioms dailininko V. Petravičiaus gimimo metinėms paminėti. Filmas buvo įtrauktas į prestižinio festivalio Zagrebe programą, kurioje dalyvavo filmai iš Čilės, Argentinos ir kitų šalių.

Kuris filmas brangiausias jums pačiai?

„Margučių rytas“

Filmai – kaip vaikai, kiekvieną mylime savaip. Brangiausio filmo neturiu. Filmus sukuri ir jie gyvena savo gyvenimą, turi savo žiūrovų ir fanų auditoriją, festivalius. Visi mano filmai man brangūs ir dėl to, kad jie yra gyvenimo etapo, kurio metu jį kūriau, atspindys. Jie tarsi dienoraščio puslapiai. Kiekvieno filmo kūrime dalyvavo mano vaikai, tėvai, draugai ir studentai.

Pavyzdžiui, „Margučių rytą“ padėjo įgarsinti dvylikametė mano dukra. Ji buvo taip įsitraukusi į kūrybinį procesą, kad pati piešė piešinius, kaip filmas turėtų atrodyti. Ji įgarsino filmo personažą mergaitę, kuri su močiute margina kiaušinius. Mano tėvelis įgarsino tėvą filme „Marti iš jaujos“, nors tai jam buvo labai netikėta užduotis. Vienoje šio filmo scenoje nusifilmavo mano studentė. O filmą „Užgavėnės“ labiausiai mėgsta mano sūnus. Kai kūrėme šį filmą, jam buvo 17 metų. Jis matė, kaip gimsta filmo scenos, dalyvavo garsinime. Dabar jam jau 27 metai, bet iki šiol kiekvienais metais per Užgavėnes pažiūri filmą ir džiaugiasi, kad ir „vėl kažką naujo pamatė“. Filmo „Senelės pasaka“ (pagal S. Nėries poemą) atsiradimas neatsiejamas nuo mano mažiausio sūnaus gimimo. Jo ramaus popiečio miego (iki penkių mėnesių) metu gimė gražiausios filmo dekoracijos.

„Metamorfozės“

Ilgą laiką animaciniai filmai buvo kuriami mano namuose, valgomajame, čia ateidavo studentai, virtuvėje vyko scenų aptarimai, diskusijos, kartais ir animacijos kūrimas, scenų komponavimas ar skenavimai. Filmų kūrimas buvo gyvenimo būdas, neatsiejamas nuo kasdienybės. Čia buvo mano studija „Filmų štrichai“, kurios vadovė ir prodiuserė esu ir dabar.

Turiu savybę filmus užbaigti, nors jie ir nenugludinti iki tobulumo. Tam tikru momentu nusprendžiu „STOP“ ir filmą pabaigiu. Jis yra to laikmečio dienoraštis, kuriame yra užfiksuota tai, kaip tuo metu galėjome padaryti geriausiai.

Kiti jūsų filmai – „Sraigė Maiva“, „Braškės ant eglės“ – visai kitokio stiliaus?

Man prodiuseriai sakė: nori turėti darbą, tai pradėk kurti filmus vaikams. Taigi kūriau vaikams. Dabar tuos vaikiškus filmus sudėjau į rinkinį „Mažosios pasakėlės“. Kiekvienas šio rinkinio filmas – mano gyvenimo metai.

„Braškes ant eglės“ – filmas, kurį norėjau sukurti savo dvejų metukų dukrai kaip kalėdinę dovaną. Filmo scenarijus parašytas pagal dešimtmetės moksleivės  E. Dzimanavičiūtės pasaką. Dabar ji gyvena ne Lietuvoje, yra jau suaugusi, pati turi vaikų ir jiems rodo šį filmą. „Braškės ant eglės“ labai sudėtingas filmas: klasikinė animacija, daugybė skirtingų personažų, detalus prapiešimo kontūras, šešėliai ant personažų, visus filmo fonus kruopščiai tapiau ranka. Sukūrusi šį filmą jaučiausi išsekusi, kaip po ilgo maratono, apėmė net depresija. Bet dukra šį filmą kasmet per Kalėdas žiūrėjo ilgai, iki 12 metų.

O istorijų apie Sraigę Maivą sukūriau daug, nes buvo planuojamas animacinis serialas vaikams. Įgyvendinti pavyko tris šio serialo serijas „Sraigė Maiva“, „Solistė“ ir „Svajonių bokštas“. Šiems filmams scenarijus kūriau iš savo pačios gyvenimo, ironiškai žvelgdama į savo patirtis, nuotaikas ir jausmus. Užsienio kompanijos domėjosi, ar Sraigė Maiva negalėtų virsti serialu, bet tada buvo kiti laikai, tai atrodė sunkiai įgyvendinama.

Sukūriau ir pirmąją seriją edukacinio serialo apie gamtos procesus „100 klausimų. Apie lietų“. Šio filmo dailininkas V. Ajauskas.

Rengiate edukacinius užsiėmimus apie animaciją vaikams? 

„Solistė“

Su Valentu Aškiniu jau daug metų vadovaujame „Animacijos mokyklai“. Kuriame ir mokome vaikus animacijos. Kokia laimė vaikams, kai gali pasijusti lyg burtininkas, galintis sukurti neegzistuojantį pasaulį. Kelerius metus važinėjame po Vilniaus ir Lietuvos regionines mokyklas, bibliotekas, vedame edukacinius užsiėmimus, retrospektyvines peržiūras, parodas. Savo studijoje Vilniuje organizuojame vasaros dienos stovyklas. Jau esame sukūrę daugiau kaip 200 animacinių filmų su įvairaus amžiaus vaikais ir moksleiviais. Filmais virsta lietuvių legendos, pasakos, mitai, sakmės, krašto vardų kilmės atsiradimai, įvairūs nutikimai ir fantastinės istorijos. Vaikams kurti filmus labai patinka, jie greitai supranta, kaip piešti animacinį judesį, išmoksta vystyti siužetą, noriai dirba kompiuteriu. Susitikimuose su vaikais gauni daug teigiamų emocijų. Kai rodau savo filmus ir pasakoju apie kūrybinį procesą, su džiaugsmu stebiu jų reakciją.

O kaip norėtųsi, kad būtų labiau atsisukta į vaikus, galvojama apie jų auklėjimą, tautinio identiteto ir skonio formavimą.

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Animacija Z kartos vaikams“ ir 2021 metams skyrė 2500 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2021 gegužės 27 dieną.

[custom-related-posts title=“Susiję straipsniai“ order_by=“title“ order=“ASC“ none_text=“None found“

 

 

 

 

Žymos: , , ,

Sponsored Video

Vienas atsiliepimas kategorijoje “Jūratė Leikaitė: „Į animaciją žiūriu kaip į aukščiausio lygio meną“”

  1. 2021/05/27 at 21:31 #

    Puikus straipsnis.Padėka Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui už teisingą sprendimą paremti animatorę, knygų leidėją Jūratę Leikaitę Aškinienę. Tai begalinio darbštumo, užsispyrimo gerąja prasme dailininkė. Sveikinu.

Palikite atsiliepimą


aštuoni + = 13

Kitos temos: