Animacijos režisierius, grafikos dizaineris ir iliustratorius Gediminas Šiaulys sako, kad kartais ir jis su šeima nueina į „popkorninį seansą“ papramogauti. Tačiau savo trylikametei dukrai Ursulai ankstyvoje vaikystėje ribodavo holivudinių filmų žiūrėjimą.
Paties Gedimino kurti animaciniai filmai vaikams „Kaukai“, „Šviesa“ – ne pramoginio žanro.
Gediminai, tai kodėl nenorėjote, kad dukra žiūrėtų populiariuosius holivudinius filmukus?
Kai buvo maža, Ursulai rodydavome tą vadinamąją sovietinę animaciją, su kuria užaugome patys, taip pat japoniškus filmukus vaikams. Supratome, kad užaugusi ji ir taip gaus labai daug Holivudo produkcijos, bet geriau tegul tai įvyksta, kai jau pati galės pasirinkti. Norėjome uždelsti laiką. Senuosiuose Disnėjaus filmuose to dar nėra, bet naujuosiuose labai daug greito veiksmo. Tai tarsi veiksmo filmai vaikams, kuriuose persisotinama informacija.
Nesu prieš juos nusistatęs, tokie filmai irgi turi savo vietą, paprastai jie kalba apie gražius dalykus – draugystę, šeimą, santykius, empatiją. Jų atraktyvus pateikimas duoda greitą malonumą, leidžia pasijuokti iš personažų. Tie filmai atlieka pramogos vaidmenį, kartais reikia ir to „popkorninio laiko“ , žmogus turi gauti ir lengvumo, ne vien Tarkovskio filmus žiūrėti visą gyvenimą.
Mūsų šeima į populiariuosius seansus pradėjo eiti, kai dukrai suėjo šešeri ar septyneri. Nežinau, ar mūsų pasirinkta taktika buvo teisinga. Bet man atrodo, kad labai mažas vaikas kino teatre truputį sutrinka – visko labai daug, ryšku, garsu.
Daugelis suaugusiųjų cituoja vaikystėje pamatytų filmukų juokus, replikas. Galbūt animacija yra ir vaiko humoro mokykla?
Animaciniai filmukai labai svarbūs humoro jausmo formavimuisi. Dabar vaikams daro įtaką ir internetas. Mano kuriami filmai labiau atmosferiniai, nebylūs, kol kas juose humoro nėra daug. Aš kalbu apie sunkesnes temas. Bet pagal savo dukrą jaučiu, kad tas humoras iš filmukų labai stipriai įstringa. Kartais ji pati piešia komiksus, užrašo tekstus. Humoro supratimas labiau kyla ne iš to, ką pasako personažas, bet kokia maniera tai sako. Dukra kartodavo juokingas filmų ar jutubo citatas, tarsi savaime perima tą humorą.
Kodėl animacija turi tokį stiprų poveikį, kad matytus filmukus prisimename visą gyvenimą?
Tai apskritai kino galia, kinas yra tokia forma, kuri savyje talpina daug kitų meno šakų, jas sujungia į visumą ir papasakoja istoriją. Grožinė literatūra irgi labai paveiki, bet knygą skaitai keletą dienų ar net savaičių, o filmą pažiūri per valandą–pusantros. Ir per tą laiką išgyveni tarsi atskirą gyvenimą. Žmogus labai greitai patiki tuo, kas vyksta, – jei tai aštraus siužeto trileris, mes sėdime ant kėdės kraštelio, mūsų smegenys galvoja, kad su mumis vyksta tie dalykai, patys to nenorėdami, mes įtempiame raumenis, kūnas pradeda elgtis taip, tarsi viskas būtų iš tikrųjų. Protu suprantame, kad čia aktoriai, kad viskas netikra, bet patikime, o vaikas patiki dar stipriau. Ir jei geras filmukas, žiūrovas gali verkti dėl tų pieštų herojų lygiai taip pat, kaip verktų vaidinant gyviems aktoriams. Animacija dar labiau koncentruotai pateikia visus dalykus.
Kai kuriate animacinį filmą, kas jums svarbiausia – personažai, siužetas, dialogai, muzika?
Man svarbi filmo estetika, ją mintyse matau prieš pradėdamas kurti filmą, paskui bandau įgyvendinti. Iš manęs juokiasi, kad filmų personažai panašūs į mane patį, – matyt, tai darau nesąmoningai, tiesiog taip išeina.
Iki šiol kurti filmai yra be dialogų. Ir naujausiame animaciniame filme „Jūratė ir Kastytis“ jų nebus. Šiaip dialogai kaip ir palengvina darbą, jie daug ką pasako, bet man labiau patinka vizuali kalba, kitokia komunikacija. Man patinka universalumas, patinka kalbėti vaizdais, simboliais, kuriuos gali suprasti bet kurios šalies žiūrovas.
Muzika – labai labai svarbu! Kažkada, kai kūriau „Kaukus“, man sakė, kad muzika yra 50 procentų filmo sėkmės. Tada nenorėjau su tuo sutikti, o dabar manau, kad tas procentas gal ir dar didesnis. Kai jau montavau filmą ir atsirado muzika, tai iš tiesų buvo toks stiprus, pagyvinantis ir paaiškinantis dalykas! Aš labai atsakingai renkuosi muziką. Prie filmo „Kaukai“ dirbo 5 kompozitoriai, jų visų muzika panaudota filme. Galbūt man sunku įtikti, bet aš turiu viziją, koks turėtų būti jausmas, sujungus animaciją su muzika. 2018 metais „Kaukai“ gavo „Sidabrinę gervę“ ne tik kaip geriausias metų animacinis filmas, bet ir kaip geriausias garso takelis. Tai buvo pirmas animacinis filmas, kuris gavo „gervę“ už muziką.
Lietuva nėra kino šalis, mes negalime lygintis su Prancūzija ar Vokietija, Lietuvoje per metus sukuriama nedaug filmų, o animacinių – dar mažiau. Nėra kompozitorių, kurie specializuotųsi animacijoje, nes ta rinka labai siaura. Be to, tai, kas tinka vaidybiniam kinui, animacijai ne visada tinka. Kiekvieną kartą, kai pradedu filmą, aš nežinau, su kuo dirbsiu. Čia vienas iš dviejų – arba aš labai sudėtingai į tai žiūriu, turiu kaprizų, arba iš tiesų taip yra.
Kartais muzika gali įkvėpti sukurti filmą, kaip buvo ir jums?
Mes su „PetPunk“ studija gavome rezidenciją „Menų spaustuvėje“ Vilniuje, nusprendėme, kodėl nepadarius spektaklio su ten reziduojančiais aktoriais? Šį sumanymą ėmėme įgyvendinti su „Atviro rato“ trupe, o jie turi ir „Solo ansamblį“. Išgirdau vieną jų dainą – „Literatai“ pagal Kęstučio Navako eilėraštį, ir negalėjau jos pamiršti, kažkur nusėdo galvoje. Vis grįždavau prie jos, norėdavau vėl pasiklausyti – toks lietuviškas užtaisas, nenaivus kūrinys. Pasiūliau dainos kompozitoriui Vytautui Leistrumui idėją statyti animacinį filmą. Kaip įdomu – nuo eilėraščio iki dainos, o nuo jos iki animacijos… Mes įkvepiame vieni kitus. Kai buvo paskelbtas filmų konkursas, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui, pasiūliau Kino centrui kaip vieną iš projektų, ir taip atsirado animacinis filmas „Šviesa“.
Kiek senoji Lietuvos kultūra svarbi jums, kodėl imatės tokių temų?
Aš pats nežinau, kodėl taip išeina. Niekada sąmoningai nekėliau sau tokios užduoties, negalvojau, kad reikia daryti kažką su tautosaka ar su praeitimi, pagonybe. (Nors dabar idėjų lygmenyje jau turiu tokių sumanymų.) Jei atvirai, man net nepatinka lietuvių praeities ikonizavimas, gyrimasis, kad Lietuva buvo nuo vienos jūros iki kitos. Vienu metu valstybė turėjo daugiau žemių, kitu mažiau, bet man atrodo, ta nostalgija trukdo mums progresuoti kaip visuomenei ir judėti į priekį, būti modernia tauta. Man gražu, kad mes Europoje buvome paskutiniai pagonys, kad tiek laiko sugebėjome išsilaikyti savo vertybes su senuoju tikėjimu. Ir kad iš Sovietų sąjungos pirmi išėjome – istorijoje turime daug gražių dalykų.
Filme „Šviesa“ tikslas buvo sukurti naują viziją, mąstyti moderniai, nedaryti nespalvoto ar rudo filmo apie praeitį, kur Lietuva tapatinama su lietumi, rugių lauku ir jame stovinčiu arkliu. Mes tą jau turėjome. Moderniam žmogui tai įdomu kaip antropologinis reiškinys, bet tam yra muziejai, ir mokyklose to moko. Aš renkuosi kurti naują estetiką, jei yra filmas apie pagonybę, noriu kalbėti moderniai, pamatyti kitų dalykų.
„Kaukai“ irgi turi senosios baltų kultūros elementų. Juk kaukai – mistiniai sutvėrimai, kurie simbolizuoja miško dvaseles. Zuikio dvaselė, jam mirus, virsta kitomis gyvybės formomis. Galime tai vadinti reinkarnacija, o galime ir baltiškuoju tikėjimu, kad mes sugrįšime į gamtą ir virsime, pavyzdžiui, medžiais.
Šiuo metu kuriu „Jūratę ir Kastytį“ pagal seną lietuvių legendą. Kai man pasiūlė šią temą, pirma reakcija buvo: tikrai ne. Bet niekada nesakyk niekada. Tave užvaldo kažkokie vaizdiniai, matymas, kaip tu galėtum perteikti idėją savaip, ir imiesi darbo. Bandau naujai perkurti tą legendą, prikelti su gyvesniu oro gūsiu. Dar tarybiniais metais buvo sukurtas animacinis filmukas apie Jūratę ir Kastytį „Gintarinė pilis“ – jis tikrai nebuvo blogas, puikiai parašytas scenarijus. Po jo man yra iššūkis kurti savo versiją. Mano filmo premjera turėtų įvykti 2022 metais.
Kiek jums svarbūs susitikimai su žiūrovais?
Svarbu, kad su žiūrovais vyktų dialogas. Po filmo „Kaukai“ premjeros esu gavęs keletą laiškų iš mamų, kurios gyvenime patyrė persileidimą ar kitaip prarado vaikus. Jos šitame filme rado kažką artimą savo patirtims. Arba Vokietijoje vyko kino festivalis, ir po premjeros viena moteris iš salės atsistojo padėkoti, pasakė, kad šitas filmas po vaiko praradimo jai suteikia vilties. Tokiais momentais tu supranti, kad tai ir buvo svarbiausia, – apie tai kalbėti. Tik to vieno žmogaus ir užtenka, jei pasiekei jo širdį. Labai džiaugiuosi, nes tą filmą labai sunku buvo daryti, aš jį kūriau 3 metus. Jau buvau ties pasidavimo riba, bet kai gauni tokius laiškus, išgirsti tokius žodžius, supranti, kad vertėjo daryti. Tai nebuvo dėl gražaus paveiksliuko, kažkokių ego ambicijų. Jei nebūčiau turėjęs daug gilesnės minties, kaip vaikui susitaikyti su mirtimi, kokią žinutę jam siųsti, būčiau pasidavęs.
Koks momentas stebuklingiausias animatoriaus kūryboje?
Labiausiai užsidegęs esi pačioje pradžioje, kai gimsta idėjos, rašomas scenarijus. Paskui prasideda filmo gamyba, kuri reikalauja labai didelės kantrybės.
O dar vienas nuostabus momentas būna filmo kūrimo pabaigoje, kai vaizdą sujungi su muzika, ir animacija pasidaro gyva, tarsi įgauna sielą. Iki tol tu gyveni tik pažadu, vizija, kad bus gražu. Bet nežinai, kaip susidės. Bet kai sulimpa vaizdas su muzika, nudžiungi, kad tas procesas įvyko. O tada jau laukia premjera ir didžiulis jaudulys, ar žiūrovas supras, ką norėjai pasakyti. Po filmo pasigirstantys aplodismentai – tą jausmą kiekvienam linkėčiau patirti.
„Kaukai“:
„Šviesa“:
Gedimino Ig profilis: www.instagram.com/gedsia
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Animacija Z kartos vaikams“ ir 2021 metams skyrė 2500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2021 balandžio 27 dieną.
