Birutė Sodeikaitė: „Mane jaudina moters-mamos gyvenimo pradžia. Dažnai šita kelio atkarpa yra labai sunki ir vieniša“

Filmų kūrėja Birutė Sodeikaitė

Stereotipiškai mąstant, animaciniai filmukai skirti vaikams. Vaikų mes negalime atitraukti nuo ekranų, vaikai paskui žaidžia herojų gyvenimus, savo fantazijose kuria filmų tęsinius ir naujas interpretacijas.

Šįkart kalbiname filmų kūrėją Birutę Sodeikaitę, kuri kuria animacinius filmus suaugusiesiems, ir jų tema – motinystė, moters virsmas ir patirtys.

Birute, ateinančiame 2022 metų „Kino pavasaryje“ numatyta jūsų filmo „Elena“ premjera. Papasakokite apie šį animacinį filmą suaugusiesiems. 

Šiuo metu mane labai domina motinystės tema. Esu apsupta motinystės rūpesčių kasdienybėje, bet ir kūryboje ji mane labai domina. Mane labai jaudina moters-mamos gyvenimo pradžia. Dažnai šita kelio atkarpa yra labai sunki ir vieniša. Ir tai mane stebina, bet kartu aš visiškai suprantu, kodėl taip yra. Ir matau labai daug vietos tobulėjimui pačioje sistemoje. Filme kalbu apie patyčias gimdymo namuose, apie moters nuomonės nevertinimą, negirdėjimą, galų gale – net negerbimą jai labai jautriu gimdymo metu. Ir tą pačią tendenciją matau ir pirmaisiais keliais motinystės metais. Visuomenė, aplinkiniai, net ir šeima turi itin daug patarimų ir įžvalgų, KAIP geriausia auginti vaikelį, bet niekas nesusimąsto tiesiog sustoti ir paklausti: kaip tu, nauja mama, jauties? Gal galiu tau išvirti puodelį arbatos, gal galiu padėti tau? Visiškai suprantu, kad trumpametražiu filmu šitų problemų neišspręsiu, bet noriu, bent taip kaip moku ir galiu, atkreipti dėmesį į šias problemas. Šiuo metu tai ir yra aktualiausia.

Kol kas mano filmai skirti suaugusiesiems. Svajoju kurti vaikams. Tačiau jaučiu, kad man reikia užaugti iki to. Labai gerbiu vaikus ir jų nuomonę. Manau, kad kurti vaikams yra didelė atsakomybė. Tikiu, kad tai turi būti nuoširdu ir kiek įmanoma tikra. Žinau, kad ne kiekvienas gali nuoširdžiai pasikalbėti su vaikais, ne kiekvienas gali žiūrėti į juos su pagarba, juk jie bus lygiai tokie pat nuobodūs suaugėliai kaip mes. Ir žinau, kad mano laikas kurti vaikams ateis.

Birute, kodėl susižavėjote animacija? Ar tai buvo vaikystės svajonė?

Animacijos studijos buvo visiška atsitiktinumų virtinė. Nuo vaikystės mėgau piešti, bet niekada nedrįsau galvoti apie studijas, susijusias su tuo. Esu dėkinga savo tėvams, kurie palaikė ir padėjo, man supratus, kad studijuoju ne tą, mesti studijas ir mėginti atrasti, ką iš tiesų noriu mokytis, atrasti savo kelią.

„Paskutinė stotelė – Mėnulis“

Animaciją studijavau Didžiojoje Britanijoje. Studijos buvo gana intensyvios. Tikriausiai sudėtingiausias etapas buvo, kai supratau, kad niekaip „neprilimpa“ man ta animacija, ir buvau besiryžtanti mesti studijas. Nežinodama, ką daryti, nuėjau pasikalbėti su savo profesoriumi. Jis man pasiūlė palūkėti pusę metų ir pamėginti Erasmus mainus Norvegijoje – ten studijos buvo labai orientuotos į lėlinę animaciją ir sustabdytą kadrą. Ten, mažame miestelyje, apsuptame kalnų, ir atradau savo tikrąją aistrą ir pašaukimą. Ir likusią studijų dalį pabaigiau Norvegijoje.

Koks jūsų pačios santykis su animacija nuo vaikystės?

Animaciją labai mėgau, tikriausiai, kaip ir visi vaikai, – kiekvieną vakarą būdavau prilipusi prie „Labanakt, vaikučiai“ ar „Senosios animacijos“ programos, neprisimenu, kaip iš tikrųjų vadinosi per Lietuvos televiziją rodoma senosios animacijos laida.

Iš animacinių filmų didžiausią įspūdį paliko „Liūtas karalius“. Kad ir kaip juokingai tai skambėtų, esu žiūrėjusi jį vieną kartą gyvenime, vaikystėje. Šis filmas mane labai stipriai sujaudino. Negaliu pasakyti, kas būtent, kuri būtent scena mane taip nuliūdino, kad nuo to vieno karto ir nebegaliu žiūrėti šio filmo. Tačiau kaskart galvodama ar kalbėdama apie šį filmą aš labai aiškiai atsimenu emociją, kurią jis man sukėlė. Manau, kad tai ir yra gero filmo siekiamybė – emociškai paveikus filmas, kurį žiūrovas ilgai atsimintų.

„Paskutinė stotelė – Mėnulis“

Manau, kad didžioji animacijos magija – tai leisti žiūrovui patikėti sukurta realybe. Magija yra tada, kai žiūrovas patiki animacijos pasauliu ir jį išjaučia bei išgyvena kaip tikrą, realų. Esu tikra, kad apskritai filmų magija yra ta, kad žiūrovas emociškai išgyvena įvykius rodomoje realybėje, bet animacija žengia šiek tiek arčiau magijos, visų pirma dėl to, kad žiūrovas akivaizdžiai mato ir supranta, kad kuriamas pasaulis yra netikras.

Esate iš menininkų šeimos. Papasakokite ką nors iš savo vaikystės. Koks buvo šeimos požiūris į kūrybą?

Mano tėtis labai mėgo mane ir mano seserį apgaudinėti. Jis, kiek jį pamenu, yra  linkęs į visokias mažesnes ar didesnes išdaigas. Dar buvau visai vaikas, tik pradėjusi eiti į pradinę mokyklą, kai jis man parodė Charlie Chaplino filmą „Modernūs laikai“ ir papasakojo, kad senais laikais, kai filmas buvo pastatytas, žmonės vaikščiojo, dirbo, judėjo daug greičiau nei šiandien. Jo apgaulę išaiškinau tik paauglystėje. Pamenu tą nusivylimą, bet ne tėčiu, o pasauliu, kad iš tiesų jis vis dėlto buvo toks pat nuobodžiai lėtas kaip ir šiandien.

Esate sakiusi, kad didžiausias kūrybos įkvėpėjas yra pats gyvenimas. Ar reikia kažką daryti, kad jis taptų įkvėpėju?

Esu tikra, kad kiekvienas atranda įkvėpimus skirtingai. Šiuo metu mano gyvenimas yra mano vaikai. Jie ir yra įkvėpimas. Mokausi iš jų sustoti, neskubėti ir klausyti, moko mane išdrįsti ir priimti sprendimus, kuriems nesiryžau daugybę metų (tarp kitko, per juos esu atradusi labai ypatingų žmonių, kuriuos mano vaikai užkalbino gatvėje). Gyvenimas su jais, jų atskleidžiami pasauliai labai stipriai praplečia mano pasaulio supratimą.

Kodėl pagarbiai kalbate apie sapnus?

Tikiu, jog sapnai, jei tik jiems leisime, gali atskleisti galimą realybę. Juk ten veikiame lygiai taip pat, kaip ir gyvenime. Ir kartais iš jų labai sunku nubusti.

Kuriate kartu su pasaulio menininkais, bendradarbiaujate su skirtingų tautų, kultūrų žmonėmis. Ką jums pačiai duoda ta bendrystė? O gal yra atskira „nacija“ – animacijos kūrėjai?

Pagrindinis dalykas, kurį man duoda sutikti kitų kultūrų žmonės, – tai jų istorijos. Jų pasaulėžiūra, jų pasaulėjauta, vaikystės prisiminimai. Manau, kad tai pagrindiniai dalykai, kuriuos aš labiausiai ir vertinu, – atrasti žmonės ir jų istorijos.

Neabejoju, kad kalbant apie bet kokią profesiją, egzistuoja „nacija“, šiuo atveju, animacijos kūrėjų. Su jais visada daug lengviau kalbėti techniniais filmų kūrimo klausimais, tai gali labai palengvinti procesus, net ir nedirbant kartu. Taip pat labai malonu dalintis įžvalgomis apie matytus filmus, jie mato ir supranta juos šiek tiek techniškiau.

Papasakokite, kodėl jus žavi lėlės?

„Elena“

Lėlės labai žavėjo vaikystėje, bet nemanau, kad labiau ar ypatingiau, nei kitas mergaites. Labai aiškiai pamenu ankstyvoje paauglystėje žiūrėtą Jan Švankmajer filmą „Alisa“, jis man paliko labai stiprų įspūdį. Tame filme mane sužavėjo negyvo daikto atgaivinimo aspektas.

Vėliau mano tėtis dirbo dailininku keliuose Kauno lėlių teatro spektakliuose. Jis mane vis nusivesdavo parodyti senų lėlių, jau gyvenančių muziejuje. Man jos atrodė kaip visiškas stebuklas. Ten mačiau įvairiausių, leido kelias ir pačiai pačiupinėti, pamenu tą jausmą, kai pamačiau jas judančias, visiškas stebuklas. Po tų vizitų taikiau kiekvieną progą lankytis teatre. Mane jis visiškai pakerėjo.

O kad pasirinkau lėlinę animaciją, tai išėjo visiškai netikėtai – studijuojant pradėjus galvoti, kad animacija ne man (pieštinei neturėjau kantrybės, o animuojant 3D programomis universiteto kompiuteriai kažkodėl vis nugaišdavo), profesorius pasiūlė pamėginti lėles. Ir tai buvo tas, kas visiškai natūraliai surezonavo. Su vaikystės pomėgiais, žiūrėtais filmais, viskuo, kas man labiausiai buvo prie širdies.

Senoji technika ne tik gali išpildyti visus sumanymus, bet pasiūlyti dar daugiau. Man besižavint teatru, vis kirbėdavo mintis apie vaidybinį kiną. Bet jame matau tam tikras ribas (žinoma, kalbu apie savo asmeninę kūrybą, mane labiausiai įkvepiantys filmai yra vaidybiniai), dėl to labai nudžiugau, kai atradau galimybę derinti abu – vaidybinį kiną ir animaciją. Ir, mano supratimu, gauti plačiausią spektrą emocijų ir didžiausią personažų judėjimo laisvę.

Papasakokite apie pirmąjį savo filmą „Paskutinė stotelė – Mėnulis“.

„Paskutinė stotelė – Mėnulis“ nuėjo labai ilgą kūrybinį kelią. Jei gerai pamenu, pirmą variantą parašiau 2012 metų pabaigoje. Jis labai stipriai kito tiek idėjiškai, tiek ir savo forma. Aš pati labai stipriai pasikeičiau viso proceso metu. Jo kūrimo kelias man atrodo labai ilgas ir sudėtingas. Mintis kilo labai paprastai – dar tebestudijuojant Voldoje, Norvegijoje, su bendrakurse ėjome namo, ji man padėjo kuriant mano baigiamąjį filmą. Buvo žiema, labai anksti temo ir švietė ryški pilnatis. Besišnekučiuojant aš jos paklausiau – Julija, o kas bus, kai baigsim šitą filmą? Ji tiesiog leptelėjo – vienaragiai. Ir tas prie manęs prilipo. O viskas kitkas susidėliojo jau savaime.

Jau gamybos metu mums reikėjo pagaminti scenografiją dykumos scenoms. Scenografija buvo gana didelė ir smėlio reikėjo nemažai. Gamybos vadovas susiplanavo su šeimyna važiuoti savaitgaliui prie jūros, kad galėtų prisikasti smėlio ir scenografijai. Grįžo atgal su pilna bagažine smėlio maišų ir bauda, dėl to, kad smėlį kasė. Tiesa, smėlį leido pasilikti, nes filmui skirtas.

„Elena“

Koks filmo gyvenimas – kaip įvertino žiūrovai, kaip profesionalai, kur filmas pabuvojo?

„Paskutinė stotelė – Mėnulis“ jau atgyveno savo gyvenimą, dažniausiai filmai festivaliuose sukasi kelerius metus po pagaminimo. Tiek žiūrovai, tiek ir profesionalai filmą vertino gana teigiamai, jis aplankė nemažai festivalių. Buvo nominuotas dviem „Sidabrinėms gervėms“ ir viena nominacija Emilie – Europos animacinių filmų apdovanojimuose.

Auginate du vaikus – 3 metų Fridą ir 9 mėnesių Henriką. Ar savo vaikams atrenkate, kokius filmukus žiūrėti? Ar ribojate laiką prie ekrano?

Nuo pat Fridos gimimo su vyru buvome sutarę – vaikai negaus ekranų kiek galima ilgiau, kol mums bus patogu ir kol nepradėsime jausti, kad jie kažką praranda, nepamato dėl to, kad nežiūri. Pirmą ir kol kas vienintelį kartą ji žiūrėjo Hayao Miyazaki filmą „Ponyo“ per praėjusias Kalėdas. Po 15–20 min. jai nusibodo ir ji nubėgo žaisti. Nuo tada nesiūlome ir laukiame kitos progos. Na o mažasis dar neturėjo progos pamatyti filmukų.

Mūsų sprendimui neleisti laiko prie ekranų ir nerodyti filmukų įtakos turėjo ir tai, kad internete pasiūla labai didelė, tikiu, kad dalis yra ir menkaverčių „laiko vagišių“, ir mes patys stengiamės būti atsakingi – norėtume peržiūrėti patys prieš rodydami vaikams, bet kol kas renkamės lauką arba knygas.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Animacija Z kartos vaikams“ ir 2021 metams skyrė 2500 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2021 metų rugpjūčio 24  dieną.

[custom-related-posts title=“Susiję straipsniai“ order_by=“title“ order=“ASC“ none_text=“None found“

 

Žymos: , ,

Sponsored Video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− penki = 4

Kitos temos: