„Angelų takais“ – taip vadinasi režisierės Kristinos Buožytės virtualios realybės filmas apie M.K.Čiurlionio kūrybą. Ir nors virtualios realybės formatas oficialiai rekomenduojamas vaikams nuo 12 metų (nes nėra atlika pakankamai tyrimų, kaip jis veikia jaunesnio vaiko sąmonę), žiūrovo amžių apibrėžti būtų sudėtinga. Žinoma, tai nėra tipiška animacija, skirta vaikams, bet kas paneigs, kad paskraidyti angelų takais kartu su visa šeima neįdomu?
Apie šį filmą kalbamės su jo režisiere.
Kristina, kuo jus pačią sudomino virtualios realybės formatas?
Jau seniai pagalvodavau, kad norėčiau sukurti filmą apie Čiurlionio kūrybą, bet biografinio kurti nenorėjau. Animacinio – taip pat ne. 2017 metais pamačiau virtualios realybės filmą apie Vincentą Van Gogą, tai buvo pasivaikščiojimas po vieną jo paveikslą 360 laipsnių formatu ir pajutau – tokia forma galėčiau pristatyti Čiurlionį Lietuvoje ir už jos ribų. Iškart puoliau skambinti kūrybos prodiuseriui Vitalijui Žukui, kuris nedvejodamas palaikė mano idėją. Nei jis , nei aš nebuvome dirbę su virtualios realybės filmais, buvo įdomu pabandyti. 2018 metais pradėjome kurti filmą „Angelų takais“, jo gamyba užtruko dvejus metus.
Kuo ypatingi virtualios realybės filmai?
Filmo pasakojimas vyksta 360 laipsnių formate, tad kitokia pasakojimo struktūra, yra specifinių programavimo dalykų. To nebuvome išbandę, bet kinematografinė patirtis leido „prisijaukinti“ ir virtualų formatą. Kurdami filmą, labai daug jį testavome. Rodėme įvairiausiems žmonėms, stebėjome jų reakciją. Mums buvo svarbu žinoti, ar žiūrovas seka pasakojimo mintį, kurie vaizdai veikia stipriau, kurie neveikia visai. Virtualioje realybėje yra kitoks laiko suvokimas, todėl svarbu žinoti, ar žiūrovas pagauna tuos akcentus, kuriuos sudėliojome. Nieko nenorėjome rodyti prikišamai, nes M.K.Čiurlionis labai subtilus, trapus menininkas, jis nieko žiūrovui nebruka, todėl ir mes norėjome išvengti aiškinimo, komentavimo. Norėjome, kad viskas vyktų paprastai, natūraliai, tarsi žmogus būtų Čiurlionio paveikslų pasaulio viduje, jaustųsi jo dalimi, o aplinka reaguotų į jo žvilgsnį. Mums užtruko išvystyti šitos jausenos kūrimą.
Kaip filmą priima skirtingų kartų žiūrovai?
Vaikai technologijas priima labai greitai ir lengvai. Ankstesnėse versijose turėjome žaidimų pultus ( džoistikus), kad šio filmo žiūrėjimas būtų interaktyvus. Bet paskui supratome, kad Čiurlionio pasauliui žaidimą primenantis formatas netinka. Norėjosi parodyti šio menininko kūrybos esmę, o ne suteikti tik linksmą pramogą.
Vaikai drąsesni, o suaugusieji reaguoja atsargiau. Vyresniems žiūrovams šiek tiek papasakojame, kaip elgtis žiūrint virtualios realybės filmą, kad nebūtina žiūrėti į vieną tašką, galima pajudėti, nukreipti žvilgsnį į šonus.
Kada įvyko jūsų pačios pažintis su Čiurlionio kūryba? Kada jį pamėgote, kuo jis jus žavi?
Tikrasis susižavėjimas tikriausiai įvyko jau kuriant šį filmą, kai pradėjau išsamiai studijuoti jo darbus, skaityti literatūrą, gilintis į jo pasaulį. Daug davė pokalbiai su Roku Zubovu, kitais su Čiurlioniu susijusiais žmonėmis. Tada suvokiau M.K.Čiurlionio kūrybos daugialypiškumą.
Mokykloje pažintis su šia asmenybe buvo labiau dogmatiška, kaip ir visi, žinojau, kad yra toks kompozitorius ir tapytojas, bet jausminė pažintis atsirado gerokai vėliau. Mane sužavėjo apsilankymas M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, kur gidės – tikros šio menininko mylėtojos – sugeba perteikti šią meilę lankytojams. Mokykliniame vadovėlyje buvau mačiusi tik reprodukcijas, kurių ir poligrafinė kokybė neleidžia pajausti visos kūrinio jėgos. Pavyzdžiui, tik muziejuje pamačiau, kad paveiksle „Miškas“ medžiai su karūnomis, reprodukcijose nepastebėdavau tų karūnų. Tada paveikslas ima kalbėti visai kitaip. Tas antrinės minties susiformavimas leidžia kitaip pamatyti ir ypač pajausti kūrinį.
Atsimenu, kai apsilankiau Luvre ir pamačiau Klodo Monė „Lelijas“, galų gale supratau, kodėl visi dėl jų alpsta. Iki tol matydama reprodukcijas galvodavau: ir kuo čia tas paveikslas toks žymus? Bet pamatęs originalą suvoki paveikslo gylį, subtilumą, spalvų žaižaravimą. Su Čiurlioniu tas pats. Mokykoje buvo perteikta informacija, kad toks menininkas yra, o muziejuje pajunti jausmą. Ir jeigu mes Lietuvoje turime tokį menininką ir muziejų su originaliais jo darbais, visiems patarčiau jame apsilankyti.
Ir žiūrovams patartumėte pirmiausia aisilankyti Čiurlionio muziejuje, o jau paskui žiūrėti „Angelų takus“?
Net ir nemačius iš anksto jo darbų, filmas veikia. Trimatėje erdvėje atkūrėme apie 60 Čiurlionio paveikslų ar jų fragmentų, kiek buvo įmanoma, laikėmės autentiškumo. O tie žmonės, kurie yra susipažinę su Čiurlionio kūryba, ir ašarą nubraukia, sako, kad norėtų dar kartą pakeliauti jo takais. Tai skirtingos patirtys.
„Angelų takais“ ne kartą rodėme užsienyje, kur žiūrovas nepažįsta Čiurlionio, bet po filmo visada klausia, kas čia per dailininkas, būna tikrai nustebinti ir susižavėję. Premjera įvyko Venecijos festivalyje, kur buvo pirmą kartą pristatytas lietuviškas virtualios realybės kūrinys. Paskui jį rodėme Anglijoje, Kinijoje, Vokietijoje – daugelyje šalių, buvome apdovanoti LUMEN Prize meno ir tecnologijų apdovanojimu. Ir lietuviškos „Sidabrinės gervės“ mus pastebėjo.
Kokia filmo sklaida, kur jį galima pamatyti?
Karantinas pristabdė šio filmo kelionę pas žiūrovus. Vasarą filmas rodomas keletoje Lietuvos vietų – Palangoje, Nidoje, Vilniuje („Skalvijos“ kino teatre, M.K.Čiurlionio namuose,VR Spot Gedimino pr. 9.) Labai norėtume jį parodyti vietose, kurios susijusios su šiuo menininku – Kaune, Druskininkuose. Mūsų tikslas buvo sukurti aukštos kokybės ir kiekvienam žiūrovui priaeinamą filmą. Čiurlionis ne be reikalo tapęs vos ne vizitine Lietuvos kortele, jis nuostabus, jo paveikslai spinduliuoja labai daug pozityvios energijos. Galbūt todėl ir mūsų filmas gavosi kaip SPA sielai. Visa paveiksluose užkoduota energija – pozityvumas, šviesa, šiluma – ji niekur nedingo, ji perėjo į kitą formą ir tai veikia žmones.
Koks filmo siužetas?
Patys paveikalai padiktavo siužetinę liniją. Studijuodama pamačiau, kad jie labai jungiasi tarpusavyje, atsikartoja tam tikri simboliai. Kai eini į tokio stipraus menininko pasaulį, jauti ribą, kurios tu negali peržengti. Siužetas – kelionė po anapusinį pasaulį. Kai žiūrovas, buvęs žmogumi, tampa angelu, jam nušvinta labai daug dalykų. Režisierės iššūkis buvo rasti pasakojimo liniją, daug diskutavome su kūrybos prodiuseriu Vitalijumi Žuku, kaip padaryti, kad žiūrovui būtų nenuobodu, kad jis jaustųsi filmo dalyviu. „ Angelų takais“ pavadinome dėl to, kad Čiurlionio paveiksluose angelų motyvas labai dažnas, angelai tarsi filmo vedliai.
Filme skamba ne tik paties M.K.Čiurlionio muzika?
Taip, skamba ir Mindaugo Urbaičio kūrinys „Ramybė“, kurį jis sukūrė pagal Čiurlionio natas. Filme šiuolaikinio kompozitoriaus muzika tiko konceptualiai – tai irgi perkeistas, sušiuolaikintas Čiurlionis. „Ramybę“ Mindaugas Urbaitis sukūrė anksčiau, ne specialiai mūsų filmui, bet jį pasirinkome kaip seno ir naujo dermę. Manau, ne tik M.Urbaitį – daugelį Lietuvos kūrėjų Čiurlionis yra palietęs ir paveikęs.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Animacija Z kartos vaikams“ ir 2021 metams skyrė 2500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2021 metų liepos 29 dieną.
